Visais laikais keliautojai, išeidami į ilgai trunkančius žygius negyvenamuose kraštuose, stengėsi kiek įmanoma mažinti žygio mantos svorį. Šįkart sumaniusi mėnesį paklaidžioti po Poliarinį Uralą užkietėjusi keliautoja Audra Rukšėnaitė kreipėsi į mane su prašymu pagaminti kiek galima lengvesnį vienvietį laivelį.

Iškart prisiminiau amerikiečių firmos "Alpackaraft" (http://www.alpackaraft.com) jau keletą metų gaminamus "kišeninius raftus". Tai supermažos 1,5 – 2,5 kg sveriančios iš specialios medžiagos pagamintos vienasluoksnės pripučiamos valtelės, į kurias vos telpa žmogus. Nežiūrint to, jos paskutinius porą metų intensyviai naudojamos Aliaskoje ilgiems kombinuotiems žygiams, o kartais net pasiplaukiojimui be krovinio kalnų upėmis. Mūsų atveju iškilo reikalas sukurti šiek tiek racionalesnį ir universalesnį variantą, t. y. tokį, kuriuo galima būtų pakankamai patogiai plaukti su kroviniu mažo ir vidutinio sudėtingumo upėmis ir kartu perdaug neapsikrauti pėsčiojoje žygio dalyje. "Neprotingų" matmenų 3 – 4 kg sveriančius laivelius plūduriavimui ežere ar persikėlimui per upę jau teko gaminti rusų žvejams ir medžiotojams. Tačiau ekspediciniam laiveliui – kiti reikalavimai: jis turi būti pakankamai patogus plaukti su kroviniu, būti stabilus ir turėti savaiminio sausinimo sistemą, kad galėtų įveikti upėje pasitaikančias kliūtis, pasižymėti kiek įmanoma, esant mažam ilgiui, didesniu kyliškumu, kuris reikalingas tiek plaukiant ramiame vandenyje, tiek valdant traversavimo principu tarp dažnų kliūčių.

Kuriant laivelį, išeities tašku pasitarnavo "Edelveiso" konstrukcija. Tačiau greitai pasirodė, kad teks viską daryti iš principo kitaip. Formą pakankamam tūriui ir keliamajai galiai gauti teko daryti kiek galima pilnesnę, kartu išlaikant nedidelėms bačkoms ir kriokliukams įveikti reikalingus priekio ir laivagalio apvadus. Kad padidėtų stabilumas ir kartu savaiminio sausinimo ribojama keliamoji galia, dugną padarėme plonesnį, trijų sekcijų, tačiau pakankamai kylišką. Svoriui sumažinti, neskaitant įprastų konstrukcinių priemonių ir medžiagų parinkimo, teko griebtis ir drąsesnio sprendimo – apatinei laivo daliai naudoti ne įprastą polivinilchloridu ar poliuretanu storai padengtą poliesterio audinį, bet storesnę kordurą (Cordura 1000), kurios svoris pusantro karto.

Mažesnis, negu geriausio tradicinio poliuretanu dengto poliesterio audinio. Kordura – daugumai turistų gerai žinomas specialaus audimo grubus neiloninis audinys, padengtas plonu poliuretano sluoksniu, dažniausiai naudojamas kuprinėms ir karinei ekipiruotei gaminti. Jis labai atsparus trinčiai ir plėšimui, teoriškai atsparesnis už standartines turistinių laivų apatinei daliai naudojamas gerokai sunkesnes medžiagas. Tačiau dėl labai plono dengiančio poliuretaninio sluoksnio, kordura, bent jau psichologiškai paprastai laikoma netinkama laivo apačiai. Nežiūrint to, yra nemažai pavyzdžių, kai kordura šiam tikslui buvo sėkmingai naudojama. Ir net ne lengvam vienviečiam kajakui, bet žymiai didesniems laivams. Čekų fima "Ultimate" ją naudojo raftams. Žinomas keliautojas Vytautas Melvydas mūsų gamybos keturvietį katamaraną su korduros dugnu tempėsi Urale Burchoilos akmenynais. Ir nė menkiausio pažeidimo. Super ilgus maršrutus negyvenamoje gamtoje praktikuojantys Maskvos universiteto keliautojai, bei viena visa Čiukotką praėjusi maskvietė Marina Galkina, katamaranų apačiai naudoja net rusišką avizentą, kuris už gerą kordurą silpnesnis ir neturi jokio padengimo. Plaustais su neiloninio audinio ar net brezento apvalkalais savo laiku įveiktos sudėtingiausios Eurazijos upės. Žinoma, neiloniniai audiniai, ypač plonesni ir be poliuretano dangos, laikui bėgant sensta nuo ultravioletinių spindulių, todėl laivo apvalkalo tarnavimo laikas teoriškai turėtų sutrumpėti, tačiau, kai keliaujama ilgais sudėtingais maršrutais, svoris svarbiau. Žinoma, naujajam kajakui galima naudoti ir įprastinę dugno apvalkalo medžiagą, tik tada laivelio svoris padidėtų maždaug 0,6 kg.

Viršutinei naujojo laivelio apvalkalo daliai reikėjo surasti ne tokią tvirtą, tačiau kiek galima lengvesnę, ir būtinai saulei atsparią medžiagą.Pasirinkome polyoksfordą – poliuretanu dengtą lengvą poliesterio audinį. Vidiniam dugno apvalkalui panaudojome naują medžiagą – superlengvą ir superstiprų silikonizuotą anglišką neiloną. Na o vidiniams balionams – gyvenimo patikrintas "karingtonas" iš šiek tiek mažesnio svorio partijos – 240 g/m2.

Pirmieji naujojo kajako bandymai parodė, kad konstrukcija perspektyvi. Ja greitai susidomėjo Lietuvos ir užsienio vandens turistai. Todėl, pardavus pirmąjį, tolimoms techniškai nesudėtingoms kelionėms tinkantį egzempliorių, konstravimo darbai bei bandymai buvo tęsiami – ieškoma optimalių matmenų ir formos, turint tikslą neviršijant 5 kg svorio ribos, laivelio hidrodinamines savybes kiek galima priartinti prie "Edelveiso". Lengvas ir trumpas laivelis turėjo neblogai laikyti kursą, įveikti krioklius ir bent nedideles "bačkas", turėti pakankamą keliamąją galią, kad galėtų vežti stambų vyrą su visa žygio manta. Kadangi reikalavimai griežti ir prieštaringi, tai pavyko pasiekti tik iš ketvirto karto.Taip pat reikėjo nemažai paplaukioti kuo daugiau "tarkuojant" laivelio dugną (pavyzdžiui per dolomitus vasarą nusekusioje Amatoje), kad įsitikinti korduros patvarumu. Pasitikėjimą kordura dar sustiprino žinomo Rusijos keliautojo, tolimų kombinuotų maršrutų mėgėjo Vladislavo Zavjalovo pranešimas, apie sėkmingą plaukiojimą sudėtingomis Šiaurės Užbaikalės upėmis katamaranu su korduros apvalkalu.

Triūsas pasiteisino. Čia įdėtose nuotraukose matyti, kaip naujasis minikajakas įveikia kliūtis. Kas liečia plaukimą ramiame vandenyje, taisyklingai irkluojamas laivelis lengvai juda 5 – 6 km/val. greičiu, gali plaukti prieš nestiprią srovę. Įsibėgėti labiau, žinoma neleidžia mažas ilgis. Savaiminės sausinimo sistemos ribojama keliamoji galia – apie 120 kg, o jei nekreipti dėmesio į komfortą, tai laiveliu gali pakankamai saugiai persikelti per upę ar ežerą net 3 žmonės. Paskutinio, jau pradedamo pagal užsakymus gaminti, minikajako varianto vaizdas dviejose plokštumose pateiktas viršutinėje nuotraukoje. Jo matmenys tokie: ilgis – 2,60 m, plotis – 0,98 m, maksimalus borto diametras – 0,34 m, laivo nosies užrietimas – 0,50 m, laivagalio užrietimas – 0,41 m . Svoris (su pripūtimo–įpakavimo maišu ir remonto rinkiniu) – 5 kg. Parsisiuntus specialias medžiagas, svorį dar galima sumažinti apie 15 – 20 procentų, tačiau tai susiję su didelėmis išlaidomis. Dabartinė laivelio kaina – 1100Lt.

Minikajako panaudojimo sritis – ilgi kombinuoti pėsčiųjų –vandens maršrutai, kai plaukiama nelabai sudėtingomis upėmis, mažo debito vidutinio sudėtingumo upeliai, na ir, žinoma, plaukimai srauniaisiais Lietuvos upeliais potvynio metu. Tačiau tiek ilgiems žygiams ežerais, tiek sudėtingoms didesnio debito kalnų upėms minikajakas netiks. Tokiems maršrutams geriau naudoti kitas, specialiai tam pritaikytas, plaukimo priemones.

Daugiau nuotraukų rasite čia.