Upė teka vidurio Lietuvoje pro Išlaužą, Garliavą, Rokus. Kaune, žemiau Panemunės, įteka į Nemuną. Ilgis 68 km, baseino plotas 499 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 2,99m3/s, vidutinis upės nuolydis 1,15 m/km.

             Jiesia – kairysis Nemuno intakas, ištekantis iš Amalvos pelkių. Vidurio Lietuvos reljefas lygus, todėl upių nuolydžiai nedideli, o vagos negilios. Kritulių čia iškrinta nedaug (700 mm). Jiesiai būdingi staigūs, aukšti potvyniai bei poplūdžiai pavasarį ir po stiprių, didelių liūčių. Tada debitai gali siekti 56 – 70 m3/s (per 1958 m. pavasario potvynį buvo pasiektas 75 m3/s debitas). Per sausras, priešingai, Jiesia itin nusenka (debitas ties Garliava tik 0,41 m3/s). Vandens lygis (taip pat ties Garliava) per metus svyruoja vidutiniškai 2,5 m (iki 3,3 m). Kaip pastebėjo dauguma Jiesia plaukusių turistų, per potvynius ar po stipraus lietaus upės vanduo primena baltintą kavą – tiek daug jame molio dalelių.
             Jiesia turi 16 intakų, tačiau tik 4 iš jų ilgesni kaip 10 km: Šventupė, Girmuonis, Šlapakšna ir Vyčius. Ežerų yra tik du (abu telkšo vieno iš intakų – Šventupės baseine), tačiau yra tvenkinių, iš kurių didžiausi Išlaužo žuvininkystės tvenkiniai. Jiesios baseinas siauras, gana simetriškas, o slėnis aukštupyje 13–15 m pločio. Žemuma, kuria teka upė, taip ir vadinama – Jiesios žemuma. Pradžioje tai neplatus upelis, kuris, surinkęs intakų vandenį, artėjant prie Išlaužo patvenktas šachtine 5 m aukšio užtvanka, virsta ilgu siauru tvenkiniu. Ištrūkusi iš šio dirbtinio vandens telkinio, už pusantro kilometro, upė lenda po Kauno – Prienų kelio tiltu. Beje, prie pat tilto upė užgriozdinta stambiais akmenimis ir senojo tilto polių liekanomis. Netoliese ir Šventupio žiotys.
             J.Obelienius savo knygoje "Lietuvos TSR vandens turistų keliai" siūlo kelionę pradėti žemiau Kauno – Prienų plento tilto (21 km). Čia patogu privažiuoti, o įtekėjus Šventupiui padidėja ir upės nuolydis. Tačiau nuo Šventupio Jiesia reguliuota ir primena 2 – 4 m pločio griovį, su beveik stovinčiu vandeniu ir jo paviršiuje plūduriuojančiomis šiukšlėmis. Išlipę dešinėje pakrantėje, pamatytumėte apleistus tvenkinius. Ištiesinta upės atkarpa baigiasi ties Kairiūkščių kaimu (19 km), kur upė pradeda leistis į gilesnį slėnį. Pakrantėse auga lapuočiai, vagoje padaugėja akmenų, pasitaiko viena kita bebrų užtvanka. Vidurupyje ir žemupyje vagos nuolydis dar padidėja, atsiranda rėvų, ardomų krantų, aukštų atodangų. Būtent įspūdingose Jiesios žemupio atodangose galima pamatyti ledynmečio nuosėdų pjūvį: apačioje – aleuritai ir priesmėliai, viršuje – juostuotieji moliai. Lietaus vanduo išplovė lengvesnius gruntus, tai dalis atodangų įgavo senovinių pilių kuorų dantytus kontūrus. Vaizdas tikrai vertas dailininko teptuko.
             Priplaukę Garliavos geležinkelio stotelę (12 km) (dar viena puiki vieta pradėti kelionę) aptiksit brastą bei senojo tilto nuolaužas, beveik užgriozdinusias upės vagą. Plaukiant toliau, vienas po kito išsirikiuoja trys geležinkelio tiltai. Po pirmuoju (11 km) – nedidelis slenkstukas, tiksliau, rėva. Visai lengvai įveikiama esant pakankamam vandens lygiui. Beveik už kilometro antrasis tiltas. Potilčio slenkstuko įveikimas vėlgi priklauso nuo upės lygio. Po trečiuoju (9 km) rasime trijų pakopų kaskadinį slenkstį (bendras aukštis apie 2,5 m), karkasinėmis baidarėmis praplaukiamą tik prie aukšto vandens. Pripučiami laivai praeis ir prie vidutinio. Kitais atvejais teks laivus pertempti. Tarp trečio ir ketvirto geležinkelio tiltų, penkių kilometrų atkarpoje, upės pakrantėje įsikūrę keletas kauniečių kolektyvinių sodų bendrijų. Prie vienos jų sutiksite dar vieną kliūtį – metro aukščio dirbtinę užtvanką, lengviau įveikiamą kairiaja puse. Rokuose praplaukiamas paskutinis (ketvirtasis) geležinkelio tiltas (4 km), aukštas Kauno HE – Garliavos plento tiltas ir šalia esantis žemokas kaimo kelio tiltas. Toliau upė vėl garma per nedideles rėvas ir slenkstukus, kol palindusi po senojo, Jiesios plento, tilto atramomis nepastebimai įplūsta į Nemuną 9 km žemiau HE užtvankos. Santaką žymi tarp kairiojo Jiesios kranto ir Nemuno dunksantis piliakalnis (63,6 m). Vieni kauniečiai jį vadina Pajiesio Žydakalniu, kiti – Napoleono kalnu, nes anot legendos 1812 m. vasarą prancūzų kariuomenei keliantis per Nemuną, ant jo viršūnės buvusi imperatoriaus vadavietė.
             1960 m. Jiesios žemupyje įsteigtas kraštovaizdžio draustinis, apimantis 382 ha ir saugantis gilų slėnį, atodangas, taip pat retųjų augalų (tuščiavidurio rūtenio, gebenės) augimvietes.

             Vandens turistai ypatingai mėgsta sraunias didesnį kritimą turinčias upes ir upelius. O jeigu jos dar teka netoli miestų, tai ir išvis gerai. Vilniečiai turi net dvi tokias upes: Vokę, tekančią prie pat miesto ribos, ir Vilnelę, atnešančią savo vandenis iki pat Gedimino kalno papėdės. Jau ne viena sostinės turistų karta išaugo treniruodamasi šiose upėse. Turi tokią upę ir Kaunas – tai Jiesia. Kiekvieną pavasarį, pakilus Jiesios vandeniui, čia organizuojamos įvairios vandens sporto varžybos, treniruojasi vandens turistai. Vasarą po gerų liūčių, pakilus vandeniui, plaukioja šia upe ir poilsiautojai.
             Prisiskaitę apie Jiesios potvynius bei prisiklausę kauniečių bičiulių pasakojimų apie nepaprastai gražias upės atodangas, vieną sekmadienį nutarėme čia apsilankyti ir mes. Šešiese dviem automobiliais atvažiavom iki Garliavos geležinkelio stotelės. Deja, anksčiau čia buvusi geležinkelio pervaža išardyta ir prie pat upės neprivažiuojam. Slidžiu takeliu nešamės kuprines keliasdešimt metrų prie vandens.

             Pakeliui sutinkame kažkokį keistoką kaimietį, kuris "autoritetingai" pareiškia, kad mums šakės. Atseit iki pirmojo tilto nuplauksime, o toliau upė ištisai užtraukta ledu. Mintyse palinkėjęs jam gero kelio ar kažko panašaus, garsiai atsakau, kad mums tai ne naujiena.

             Prie upės aptinkame brastą ir kažkada stovėjusio tilto griuvėsius. Betono nuolaužų pilna tiek pakrantėse, tiek ir pačioje upėje. Jiesia patvinusi, bet vandens nėra labai daug – sakyčiau, vidutiniškai. Visą savaitę tvyroję gana šalti orai atliko savo darbą – upės lygis smuko. Susiradę lygią aikštelę kimbame į darbus. Vieni pučia katamaranų gondolas, kiti riša aliumininius rėmus, o Gytis su Edvardu nuvaro vieną mašiną į maršruto pabaigą, kai kita liks pradžioje – tradicinė mūsų taktika, įgalinanti likti mobiliais ir "neprisirišti" prie visuomeninio transporto. Visi žino, kam ką reikia daryti, gal tik vienas Povilas, plauksiantis pirmą sykį, pradžioje buvo kiek sutrikęs. Netrukus trys gražuoliai katamaranai, pasiruošę žygiui, išsirikiuoja upės pakrantėje. Sutūpę šalia papusryčiaujame, atsigeriame arbatos ir – į upę.
             Pirmąjį katamaraną valdo moteriška komanda, dvi neišskiriamos draugės – Jurga su Irma, iš paskos plaukia Edvardas su Gyčiu, o paskutiniai pajudame mes su Povilu. Aiškinu jam kato valdymo techniką ir leidžiu kiek pasipraktikuoti. Netrukus pirmasis geležinkelio tiltas. Po juo nedidelis slenkstis su rėva ir... jokio ledo. Matyt tam "patarėjui" vaidenosi "po vakarykščio".

             Beveik už kilometro nestrigdami praplaukiame antrąjį tiltą. Tiek po pirmu, tiek po antru tiltais esančios rėvos nesukels problemų esant aukštam vandens lygiui, tačiau krentant vandeniui šias kliūtis gali tekti įveikti perplukdant laivelius. Plaukiant toliau keletas rėvų su nedideliais slenksčiais. Pakrantėse, 1–1.5 m aukštyje nuo dabartinio vandens lygio prišalusios storos ledo lytys byloja, jog didžiausią potvynio bangą mes pramiegojome (tiksliau – paaukojome Dūkštai).

             Gana greitai priekyje, po trečiuoju tiltu esanti kaskada pradeda stabdyti upės srovę. Iš toli pasigirsta ošimas, peraugantis į garsų riaumojimą. Priplaukę arčiau pamatome 2.5 m aukščio, trijų pakopų kaskadinį slenkstį. Iš pirmo žvilgsnio slenkstis atrodo baisiai. Verda, verčiasi didžiulė srovė, tyška į visas puses putos. Tačiau geriau įsižiūrėjus matosi, kad vandens tarpuose tarp pakopų ne tiek jau ir daug. Apžiūrinėjant slenkstį kyla gyva diskusija kaip ir pro kur geriausia būtų plaukti. Mums besiskeryčiojant, be atsako lieka nedrąsus Povilo klausimas: ar verta per tą kaskadą plaukti?
             Pirmosios startuoja merginos. Žemiau kaskados dėl visa ko pastatome apsaugą su "morka" ir virve. Aš pats apsiginkluoju fotoaparatu ir užsiimu patogią poziciją. Jėga, merginos praplaukia puikiai. O aš padarau pora neblogų kadrų. Antri plaukia Edvardas su Gyčiu. Upės viduriu priplaukia prie pirmos slenksčio pakopos ir... užstringa. Štai ką reiškia 30 kg didesnis svoris. Tačiau visgi jiems pavyksta nušokti nuo pirmosios pakopos, o kitas dvi įveikia be problemų. Dabar mūsų eilė.

             Man kiek neramu dėl Povilo, bet vandens ne tiek jau ir daug. Blogiausia, kas gali atsitikti – išsimaudysime. Startuojame. Žinodamas kur strigo prieš mus plaukę, kreipiu katą kairiau, tikėdamasis ten rasti daugiau vandens. Deja, ant pirmos pakopos užstringam ir mes. Šiaip ne taip nušokus, srovė suskersuoja katą. Stipriu irklo pritraukimu pavyksta jį ištiesinti. Įveikiam antrą pakopą. Ir mums beartėjant prie trečiosios, aukščiausios, pakopos katas užstringa ant nelygaus betono ir jį suskersuoja dar kartą. Šįsyk atstatyti laivo į pradinę padėtį nesuspėju ir katas įstrižai neria į baltomis putomis pasipuošusią srovę. Visu svoriu atsilošiu atgal bandydamas atsverti laivą. Pasiseka. Katas suspyruokliuoja ant bangos ir nušokęs nuo slenksčio išsitiesina, iš inercijos nusviesdamas mane nuo gondolos ant rėmo. Pajuntu kaip šoną lyžteli šalta banga. Brrr. Užgulame irklus ir iriamės prie kranto. Ką gi, pamoka buvo smagi.

             Apsitvarkę judame toliau. Žemiau rėvėta upė smagiai garma tarp aukštų, tankiais lapuočiais apžėlusių krantų. Kiek paplaukus pasirodo kauniečių sodų bendrijos. Šiuo metu be žmonių – ramios ir tylios. Šioje upės atkarpoje randame dar vieną, metro aukščio slenkstuką, lengvai įveikiamą iš kairės pusės, nors akmenys dugną jau "tarkavo". Netrukus – Rokai, paskutinis (ketvirtasis) geležinkelio tiltas, toliau aukštas Kauno HE – Garliavos plento tiltas, o už jo kaimo kelio tiltas, nepraplaukiamas tik prie labai aukšto vandens. Toliau upė kilpuoja tarp aukštų atodangų, garmėdama per nedidelius slenksčius ir rėvas, versdamasi per kur ne kur kyšančius nemažus riedulius, pakeliui pralįsdama pro porą nedidelių pėsčiųjų tiltukų. Likus iki Nemuno keliems šimtams metrų, mums kelią pastoja ledo sankaupa. Iš pradžių, kokią dvidešimt minučių, bandome kapstytis, irklais kapodami ir stumdydami į šalis ledo lytis, kol priplaukus Jiesios plento tiltą paaiškėja, jog Nemuno vis tiek nepavyks pasiekti. Tie keliasdešimt mus skiriančių metrų yra grūste prigrūsti storų, sušalusių ledo lyčių.

             Todėl traukiame katamaranus į krantą, ant tilto sutraukdami visą žioplių būrį, fotografuojamės atsiminimui ir pakuojame įrangą. Užsukame pas bičiulius arbatos. Sušilę ir porą valandų linksmai paplepėję, atsisveikiname su svetingaisiais Kristina ir Tauriu. O po to į Vilnių – namolio.

             Komentarai: šį ~12 km maršrutą nepersitempdami įveikėme per beveik dvi valandas. Plaukėme jau po didžiojo potvynio, bet mūsų žygio metu, išskyrus trikaskadį slenkstį, Jiesia buvo praplaukiama visų tipų plaukimo priemonėmis, tiek karkasinėmis baidarėmis, tiek plastikinėmis, tiek pripučiamais laivais. Krentant vandens lygiui ir apsinuoginant akmenims aktualesnės taptų pripučiamos plaukimo priemonės. O karštą, mažai lietingą vasarą nusekusi Jiesia, ko gero, tampa praktiškai nepraplaukiama jokiais laivais. Apsinešamų užvartų neaptikome, keletą pasitaikiusių gana nesunkiai apiplaukėme. Mūsų katamaranų plotis 1,8 m.
             Kelionę pradėti patogiausia nuo Kauno – Prienų plento tilto per Jiesią. Tačiau tokiu atveju valandą ar pusantros teks kapanotis nesraunia ir nelabai įdomia Jiesios atkarpa. Kitas variantas – pradžia nuo Garliavos geležinkelio stotelės. Šiuo atveju kauniečiams išvis labai patogu: įsėdai į Marijampolės traukinį, Garliavoje išlipai ir po poros, trejeto valandų tu jau namie. Į Garliavą kursuoja ir mikroautobusai. Tokiu atveju, nuo autobusų žiedo teks kilometrą paėjėti iki upės. Tačiau nuo čia, mano manymu, ir prasideda įdomiausias Jiesios ruožas.

             Per didelį potvynį Jiesia rekomenduotina plaukti bent pradinį patyrimą turintiems plaukikams. Tačiau apskritai upė nesudėtinga, laisvai praplaukiama ir mažesnį patyrimą turinčių vandens turistų.
Smagaus visiems plaukimo ir gerų įspūdžių.