Taip norisi griebtis irklų ir "prasieiti" tais viliojančiais mėlynaisiais keliais! Tačiau vasara taip susiklostė, jog vis užpuola kokie nors reikalai ir daugiau kaip vienas laisvadienis neišeina.

Vidurio Lietuva ir Žemaitija knibžda visokių upių ir upelių, bet važiuoti tenai tik vienai dienai –per brangus malonumas. Todėl eilinį kartą nukreipiau žvilgsnį į Aukštaitiją. Ežerai nelabai traukia, o Žeimena, Lakaja, Kiauna patikrintos jau daugybę kartų. Apsistojau ties Švenčionių rajonu. Ilgiau patyrinėjusi žemėlapį, radau dvi kandidates sekmadieniniam plaukimui. Tai Mera ir Saria. Atsivertusi, tarybinių laikų enciklopediją, radau šiek tiek informacijos apie šias upes. Tada "įlindau" į aplinkos apsaugos ir klajoklio internetines svetaines. Gavusi šiokios tokios informacijos, sprendžiau, kokią upę pasirinkti.

Apie Sarią ir Merą buvo trumpai užsiminęs vienas keliautojas klajoklio svetainėje... Kadangi Sarios rekomendacijos buvo nekokios, nusprendžiau "prasieiti" Mera.

Norėjau pakartoti to keliautojo maršrutą nuo Gelednės. Tačiau man informacijoje pareiškė, jog ten geležinkelio nėra. Kaip nėra!?! Kažkokia "ožka" drįsta man aiškinti, jog geležinkelio nėra, kai aš žemėlapyje jį aiškiai matau. Įsiutusi skambinu į geležinkelio stotį. Ten man paaiškino, jog reisai nebepelningi ir dėl to traukinys ta kryptim nebekursuoja. Ką gi, pasirodo, aš be reikalo apšaukiau merginą. Ėmė graužti sąžinė.

Iš autobusų stoties išvažiavau 9.20 val. maršrutu Vilnius–Visaginas. Seno tipo autobusiukas puškavo per miestelius ir kaimus surinkdamas ir išleisdamas kaimelių gyventojus. Po pusantros valandos aš jau traukiau nuošaliu akmenim grįstu keliuku link upės. Mera mane pasitiko kontrastingu gamtovaizdžiu. Per upę ėjo tiltas ir jis tarsi koks riboženklis dalijo Merą į dvi dalis. Kairėje driekėsi pieva su ištiesinta upės vaga, o dešinėje, miško tankmėje, laukė pasislėpusi kupina staigmenų nepažįstamoji. Netoli tilto, pievoje, iškrausčiau kuprinę ir, išvyniojusi laivą, ruošiausi jį pūsti. Pirmą kartą pati pūčiau "Saidę". Iš pradžių maniau, jog, orą pūsdama maišu, greičiau kaip per dvi valandas laivo plaukti neparuošiu. Todėl buvau maloniai nustebinta, kai po pusvalandžio "Saidė" buvo paruošta.

Nuo pat ryto horizontas buvo nugultas plačiu debesų volu ir tik protarpiais pro debesis prasiskverbdavo vienas kitas kaitrus saulės spindulys. Baigus ruošti laivą kelionei, ėmė lašnoti. Aš užsivilkau neperšlampama striuke ir, prisipylusi iš termoso sklidiną puoduką karštos arbatos, "sunaikinau" iš namų atsivežtus sumuštinius. Išdaigininkas lietutis nurimo, atlėkęs vakaris vėjas išstumdė debesis ir saulė pagaliau plačiai nusišypsojo.

Pasikroviau "Saidę" ir, atsistūmusi nuo kranto, nusiyriau Mera. Iškart už tilto beveik per visą upės plotį buvo išsidriekusi linguojanti žalia sala. Apėjau kliūtį arčiau kairio kranto – ten buvo siaurutė neužžėlusi vandens juosta. Kiek paplaukus upę pertvėrė neseniai nuvirtęs juodalksnis. Jį apiplaukiau arčiau dešinio kranto. Ten per mirkstančias viršūnines šakas galima nesunkiai prasibrauti. Netoli už šios kliūties, dešiniajam krante, stūkso šakas į dangų iškėlęs nudžiūvęs medis. Žaliam pušų fone jis atrodo monumentaliai.

Toliau srovės beveik nesimato, vaga apaugusi žolėmis, bet plaukti įmanoma. Krantai išraizgyti pelkėtais upeliukais, apaugę apsamanojusiais juodalksniais, viksvom, švendrais, snaudalėm, snapučiais, kur ne kur besiruošiančiais žydėti valerijonais.

Vėl nuvirtęs alksnis. Nesunkiai prasibroviau iš kairės. Kiek paplaukusi užklupau į upę suvirtusius vienas ant kito medžius. Nieko kito nebeliko kaip tik nešti laivelį krantu. Užtraukiau "Saidę" ant kranto ir pamačiau upėje prie užvartos styrančius kelis pagalius, bet pamaniau, jog laivas įsiteks tarp kranto ir tų pagalių. Nuleidau "Saidę" vandenin, įsėdau, atsistūmiau. Valtelė nė krust. Nustebau – negi "užsėdau" ant kokio povandeninio kelmo, kurio per neatidumą nepastebėjau? Dar kartą pabandžiau atsistumti ir – o siaube!!! Pamačiau kiaurai valtį styrantį pagalį. Rankos nusviro, plaukai pasišiaušė, išmušė šaltas prakaitas. Juk tik pradėjau plaukti, o jau pradūriau laivą, ir, svarbiausia, – ne savo, o skolintą. Panikos bangai praėjus, pastebėjau jog "Saidėje" oro nesumažėjo ir ji visai nesiruošė skęsti. Tada atsiklaupiau ant kelių ir įdėmiai apžiūrėjau tą styrantį laive pagalį. Mano laimei pagalys nepradūrė kiaurai laivo, o tik išlindo per sausinimo sistemos skylę. Ačiū Dievui! Nuo širdies lyg akmuo nusirito. Iškrapščiau pagalį ir tęsiau kelionę.

Pasikeitė gamtovaizdis. Dešinėje – statūs aukšti pušimis apaugę krantai, pakilios kalvos. Ant vienos iš jų įsikūrusi sodyba, kvepianti naujom statybom ir senovišku stiliumi. Po to viena paskui kitą ėjo kelios nežymios, lengvai praplaukiamos kliūtelės. Dangus ėmė niaukstytis. Iš šiaurės vakarų artėjo sunkūs debesys.

Priplaukiau Pameronių kaimą. Pamačiau netoli upės kranto kalvotoje terasoje snūduriuojančią sodybą. Staiga dangus prakiuro, stambiais lašais pasipylė lietus. Iššokau ant kranto, prisispaudžiau prie medžio saugodama, kad lašai nepatektų į fotoobjektyvą ir nufotografavau man patikusią sodybą. Tada greitai įkišau fotoaparatą į neperšlampama dėklą, stryktelėjau į "Saidę" ir, čaižoma lietaus, pasileidau upe tolyn. Jei būčiau sėdėjusi "Taimenyje", tai baidarėje jau telkšotų ežerėlis, o "Saidėje" visas vanduo, kuris patenka iš oro, išteka per sausinimo sistemos skyles.

Lietaus čiurkšlių talžoma, atsidūriau prie žemo cementinio kaimo tilto. Po jo apačia pralįsti buvo neįmanoma – per žemas. Užlipusi ant jo nužvelgiau apylinkę ir išvydau priekyje už tilto dvi viena nuo kitos per keletą metrų nutolusias sąvartas. Man nieko kito nebeliko, kaip tik tempti laivelį krantu aplink kliūtį. Pilnai pakrautą "Saidę" tempiausi krantu apie šimtą metrų. Ji gan lengvai slydo per aukštą žolę, palikdama paskui save plačia brydę. Pamaniau, jog "Taimenio" tikrai taip nepavilkčiau. Būtų reikėję veikti keliais etapais. Pirma nusinešti daiktus, po to – pačią baidarę.

Lietus pagaliau liovėsi. Pakilo didesnis vėjas ir pro debesų properšas pasirodė saulutė. Praplaukiau tiltą, netoli už jo, dešinėje, skardį. Priekyje pamačiau nedidelę įlankėlę. Įlaviravau į ją, ten palikau "Saidę" ir, išlipusi į krantą, nuėjau apsižiūrėti. Kairėje, upės apjuosta, plytėjo margaspalvė pieva, dešinėje – žema žole ir raudonuojančiomis žemuogėmis apaugusi nuožulni įkalnė. Beraškydama uogas atsidūriau ant skardžio. Šis apaugęs jaukiu pušynėliu. Visai nebloga vieta stovyklavietei. Nufotografavau Meros vingį ir nusileidau į pievą. Kvepia, žydi jos margaspalviai žolynai lyg įmantriausiais raštais išmargintas rytietiškas kilimas. Oras buvo prisotintas svaiginančio aromato, aplinkui dūzgė darbštuolės bitės skubėdamos rinkti gaivų vasaros nektarą. Ilgai ir giliai traukiau tuos kvapus ir, pajutusi beveik medaus skonį burnoje, nusiyriau toliau. Mera pastebimai tapo vingiuotesnė, kliūčių padaugėjo. Vieną tokį kliūčių ruožą tempiau valtelę kairiuoju krantu iki pažastų brisdama per žolynus. Po to priplaukiau kelis rąstus, permestus per upę. Praplaukti po apačia nepavyko, nes per mažai vietos. Teko griebtis "Saidės" skandinimo manevro. Tai atrodė taip: įgrūdau laivo pirmagalį po rąstu, tada užsikoriau ant medžio ir atsisėdau ant jo raita. Kaire koja spaudžiau laivą gramzdindama jį vandenin ir tuo pačiu metu stumdama jį po rąstu, dešine irgi gramzdinau, tik jau traukiau iš po rąsto. Taip žingsnis po žingsnio visa "Saidė" išniro kitoje rąsto pusėje. Kiek paplaukusi vėl pakartoju tą patį manevrą

Išnirau prie Padvarės. Ten buvo kelios užvartos, tad kirtau kilpą skersai persivilkdama laivelį. Danguje pasipuikavusi ir šiek tiek pradžiovinusi mano apdarus, saulutė vėl išgąstingai pasislėpė už juodo debesies. Lietus po trumpos pertraukėlės ruošėsi antram.raundui. Pakilo vėjas, jis dažnai keitė kryptį, stumdė, varinėjo juodus debesis. Ore tvyrojo įtampa. Tuoj vėl turėjo prapliupti. Dangus žemėjo, ėmė dundėti. Kažkur toli plykstelėjo žaibas. Visa tai artėjo į mane. Ėmiau smarkiau irkluoti. Iš pradžių nedrąsiai lašas po lašo ėmė kristi lietaus lašai. Po to įsidrąsino ir prapliupo nepertraukiamu srautu. Griausmas ir žaibai negailestingai artėjo manęs link. Perkūnas įsijautęs laidė elektros iškrovas į žemę. Po vieno tokio pykčio protrūkio netoli miške lūžo medis. Aš net pašokau valtyje nuo garso. Iš baimės spurdėjo širdis. Tarp medžių, ant vandens, su metaliniu irklu – geresnio laidininko nesugalvosi. O man visai nesinorėjo pavirsti gyvu fakelu, todėl, sukaupusi visas jėgas, skriejau vandeniu kiek įmanydama, kad tik greičiau išsiveržčiau iš dundesio ir žaibų apsupties. Toli prieky mačiau šviesėjančio dangaus lopinėlį ir jis teikė vilties, jog, jei paskubėsiu, tai žaibų lavina praeis šonu ir aš nepateksiu į patį audros epicentrą.

Skubėti trukdė tik geometrine progresija daugėjančios kliūtys. Nejučiom ėmiau lyginti abu laivus, jų galimybes. Kai kokią nors kliūtį įveikdavau su "Saide", imdavau galvoti, o kaip ją įveikčiau su "Taimeniu".

Griausmai su žaibais nutolo, lietus liovėsi. Vėl lyg išdykėlė iš slaptavietės išlindo saulutė. Kadangi turėjau tik neperšlampamą striukę, tai visa apatinė kūno dalis buvo kiaurai šlapia ir sužvarbusi. Susirgti visai nenorėjau, todėl siurbtelėjau kelis lašus "antigripino". Kūnu nuvilnijo maloni šiluma ir dantys nustojo kalenti "čečiotką". Patraukiau toliau.

Nuringavusi kelis vingius, netoli Gužių, prie upės, išvydau žvejojantį kamufliažiškai apsirengusi vyrą, bet šis, išgirdęs mano, besibraunančios per kliūtis, skleidžiamus traškesius, ištirpo miško glūdumoje. Iš pradžių nusistebėjau dėl tokio keisto elgesio, bet po to prisiminiau, jog Meros žemupys – ichtiologinis draustinis. Matyt, todėl jis ir pasišalino.

Priplaukiau iš abiejų upės pusių apie trejetą kilometrų išsibarsčiusias Gužių kaimo sodybas. Visoje šioje teritorijoje nemažai permesta medžių-lieptų. Po jais pralįsti nepavyko dėl apačioje styrančių nenugenėtų aštrių šakų, todėl, pati stovėdama ant liepto, "Saidę" stačiau beveik vertikaliai, tada kūno svoriu spaudžiau pirmagalį į kitą rąsto pusę. Į orą pakilo laivo achterštevenis ir "Saidė" klusniai nusliuogė į vandenį. Tokį veiksmą teko kartoti keletą kartų. Pamaniau, jog nors su savuoju "Taimeniu" esu išbandžiusi visokiausius kliūčių įveikimo manevrus, jo taip palankstyti nepavyktų – perlauščiau pusiau.

Ant vieno įsidrėbusio per upę rąsto pamačiau prigludusį gluodeną. Jis, visai nekreipdamas į manę dėmesio, leidosi apžiūrimas. Persikėlusi per rąstą ir atsisveikinusi su gluodenu, nukeliavau toliau. Vakarėjančios saulės spinduliai švelniai žaidė medžių šakose ir mano plaukuose. Gužių kaimo pabaigoje, kairiajame krante, išvydau nuostabią sodybą. Gražiai įrengtas namas, jaukiai sutvarkyta aplinka spinduliavo harmoniją. Visai netoli už sodybos –metalinis tiltas, po kuriuo visai lengvai praplaukiau.

Toliau sekęs upės ruožas nuo Gužiu iki geležinkelio sąlyginai lengvesnis — užvartų mažiau ir jos lengviau įveikiamos. Kai kur upėje mirko pusiau iš vandens išlindę slidūs medžiai. Tokius pamačiusi iš tolo, suintensyvindavau irklavimą norėdama įsibėgėti. Įsibėgėjusi iki pusės valtelės ilgio užšokdavau ant šių medžių, po to, iškišusi vieną koją iš valties, atsispirdavau lyg kokiu paspirtuku, ir lengvai nuslysdavau nuo kliūties į vandenį.

Kuo labiau artėjau geležinkelio link, tuo supanti aplinka darėsi panaši į filmuose matytus gūdžius Kanados miškus – išlakūs pušų kamienai, storos aukštaūgės skarotos eglės, apaugusios stačius krantus, ir tarp jų besiraizgantis garmantis upelis. Nejučiom ėmiau niūniuoti Doly Parton ir Keny Rodžerso dainų melodijas, po to užtraukiau ir visu balsu.

Priplaukiau labai storą seniai upę pertvėrusi eglės kamieną. Nusprendžiau iškart nesikelti per kliūtį, o šalia jos valtyje pavalgyti. Sutriauškiau sumuštinius, razinas su riešutais ir pasimėgavau karštos arbatos puodeliu. Ausį kuteno koncertuojančių paukščių dainos. Po to pamačiau, kaip saulės nušviestu storu grublėtu eglės kamienu voverė vedė gausią šeimyną pasivaikščioti.

Vakarop krypstanti saulė prasibrovusi pro šakas maloniai glostė kūną. Aptingau, išsitiesiau laivelyje ir ėmiau stebėti dangum plaukiančius lengvus plunksninius debesis. Mane užvaldė neapsakoma palaima. Širdis, siela ir kūnas tapo nepaprastai lengvi. Kaip migla, kaip rūkas, kaip debesėlis. Tarsi ištirpau. Sustojo laikas. Nėra praeities, nėra ateities. Yra tik dabar... Nepajutau, kaip užmigau. Suklykęs suopis mane pažadino. Pažvelgiau į laikrodį. "Atsijungusi" buvau apie pusvalandį. Visa laimė, kad "Saidė" – stabilus laivas, o tai nejučiom galėjau ir priburbuliuoti. Persikėliau per kliūtį ir nusiyriau toliau.

Pasiekiau geležinkelį. Už jo – senojo tilto medinės liekanos. Prasidėjo sunkiausioji kelionės atkarpa. Ožekšniai ir šunvyšnės sumerkę šakas gožė upę. Tempti "Saidę" krantu aplink kliūtis nėra vilties, nes krantuose šabakštynai. Beliko brautis pro šakų raizgalynę. Čia būtų labai pravertęs kirvukas, kurio, deja, šįkart nepasiėmiau. Šakos rovė plaukus, draskė veidą ir drabužius. Pagaliau, prasibrovusi pro vieną kliūtį, lengviau atsikvėpiau, bet pastebėjau, jog pamečiau irklą. Jis liko įsipainiojąs šakose. Teko grįžti. Po to dar buvo kelios panašios užvartos. Besibraudama per paskutinę ir nespėjusi užsimerkti, su šaka gavau stipriai per akį. Likusius kelis šimtus metrų teko irkluoti prisimerkus. Po to pagaliau pasiekiau Žeimeną. Suklikusi suopio balsu, pasidžiaugiau įveikusi Merą ir nusiyriau prieš srovę link Pažeimenės. Už posūkio išnirę du "Taimenyje" sėdintys vyrukai dėl nukarusių iš nuostabos žandikaulių neiškart man sugebėjo atsakyti į pasisveikinimą. Po to praplaukdami mestelėjo repliką: "Viena. Merga. "Plūdėje" ir dar prieš srovę!?! Kokia prasmė?" Tačiau upės tėkmė greit juos nunešė už posūkio ir aš nespėjau atsakyti.

Kiek pasiyrusi prieš srovę, pamačiau žavų skardį. Ant jo ir apsistojau. Užtraukiau laivą, išsikroviau daiktus, įsikūriau stovyklą. Vanduo buvo šiltas, aplink žmonių nebuvo todėl leidau sau trumpai pabūti undine ir niurktelėjau į vandenį. Atsigaivinusi po kelionės, išsiviriau košės, arbatos ir pavalgiusi užmigau saldžiu miegu.

Pakirdusi ketvirtą ryto susipakavau laivą, mantą ir miško keliukais patraukiau Pažeimenės stotelės link. Šeštą atvažiavo traukinys. Septintą aš jau buvau Vilniuje. Parlėkiau namo, pasikeičiau išvaizdą ir nukaukšėjau į darbą.