2008 m. šių eilučių autoriui pavyko įgyvendinti seną svajonę – paplaukioti baidarėmis "tikromis" kalnų upėmis. Maršrutas buvo pasirinktas prie žemėlapio ir vadovaujantis tokia formule: kuo mažiau gyvenviečių – kuo daugiau izohipsių – kuo trumpesni persinešimai. Gavosi toks:

1. Persinešimas Kilpisjarvi–Baikkasjavri (apie 10 km)

2. Plaukimas Baikkasjohka–Dierpmesjohka–Rommaeno (apie 50 km)

3. Persinešimas Rommaeno/Poroeno santaka – Saitejavri (apie 10 km)

4. Plaukimas Saitejavri–Nieidajohka–Njallajohka–Reisa (apie 80 km)

Detalūs žemėlapiai buvo rasti internete. Rekomenduoju: http://www.inatur.no ir http://www.retkikartta.fi. Apie Reisos upę, krioklius ir kanjoną pasakojo ten buvę draugai, pakanka informacijos internete. Tačiau suomių Rommaenas ir dvi norvegiškos "johkos" – visiška nežinomybė. Pirmoji upė raitosi tundroje tarp ežerų, todėl atrodė būsianti lengvai plaukiama. Nieidajohka ir Njallajohka šiek tiek baugino ir tuo pačiu traukė. Žemėlapiuose viena ant kitos lipančios horizontalės rodė, kad vanduo čia srūva tarpekliais ir smarkiai krenta žemyn. Vienas patyręs vandenininkas geologas prieš mūsų žygį patarė maždaug taip: "Na, žiūrėkit... Jei labai putos, tai neplaukit".

Žygiui pavyko gauti dvi pripučiamas kanojas "Saides" ir vieną kajaką "Edelveisą", už ką esame dėkingi Alvydui ir Danieliui (www.atostogauk.lt). Keliauti sutiko mano šeimos draugas Tadas Šėma ir du studijų laikų draugai: Tomas Kriaunevičius ir Laimis Motuza. Visi trys – žali vandenininkai, besididžiuojantys kelių yrių patirtimi Ūloje ir Merkyje. Pačiam teko nemažai plaukioti, tačiau tik Lietuvos upėmis ir rusiškomis sudedamomis baidarėmis – "Taimeniais". Prieš pat kelionę "Saidę" teko kiek pamaigyti Siesartyje, "Edelveisą" – Vilnelėje.

Taigi, 2008 m. birželio 25 d. susigrūdam į mano prailgintą golfuką ir pajudam į šiaurę. Po 30 valandų važiavimo be sustojimo (išskyrus keltą Talinas–Helsinkis) pasiekiame kelionės automobiliu tikslą – nemokamą stovėjimo aikštelę Kilpisjarvyje. Greit pripildom kuprines ir atsisveikinam su golfuku dvylikai dienų. Vos paėjus pradeda lynoti ir nesustoja. Mes irgi nestojam. Gurkšnelis absento padeda persiristi per upių takoskyrą ir pasiekti patį Rommaeno upės aukštupį tarp Baikkasjavri ir Dierpmesjavri ežerų. Upelis atrodo plaukiamas, ir, puolam statyti palapinę.

Antros dienos ryte nebelyja, o tolumoje, ant Dierpmesjavri kranto matosi juodas taškelis – nerakinama trobelė. Bandom savo laivus seklioje Baikkasjohkoje. Didžiąją dalį metų ši upelė matyt neplaukiama, tačiau pataikom į potvynio pabaigą. Upė per sekli plaukti "Saide" dviem žmonėms, todėl Tomas ir Laimis plaukia ir krantus mindo pakaitomis. Net ir vienam plaukiant sunku sukinėtis tarp akmenėlių, todėl Tadą dažnai matau "vedžiojant šunį" – t.y. einant upės viduriu ir tempiant baidarę už virvės. Baikkasjohka įteka į Dierpmesjavri ir baigiasi didžiuliu akmenų sąvartynu, pro kurį sruvena seklus vanduo. Paskutinę kliūtį įveikiame persinešdami laivus ir ežeru pasiekiame trobelę, kurioje randam sausus gultus, krosnelę, džiovintos elnienos ir t.t.

Trečią rytmetį skrodžiam ežerą. Šviečia saulė, o ežero gale, aišku, šniokščia slenkstis. Vandens plaukt lyg užtektų, tačiau gilesnė vieta labai siaura, o vandens srautas dviejose vietose smarkiai tėškiasi į akmenis. Bijau rizikuoti baidarėmis ir atsisakau slenkstį imti net be daiktų. Apsinešam laivus. Toliau plaukimas sunkus. Tarp ežerėlių seklios sraunumos sklaidosi per akmenų laukus, kuriuose reikia nuolat ieškoti laivui tako. Šias bėdas sprendžiam įvairiais būdais. Laimis su Tomu stveria savo "Saidę" ir apsineša krantu per beviltiškas akmenuotas seklumas, aš ir Tadas bandom plaukti, tačiau neretai tenka viduryje upės "šunis vedžioti". Netrukus pastebiu, kad atsiklaupus baidarėje ant šoninių gondolų kūno svoris pasiskirsto žymiai tolygiau, ir, laivo grimzlė sumažėja. Tai man padeda prasibrauti net ir per itin sunkius akmenynus neišlipant. Netrukus klūpėjimo techniką perima Tadas ir Tomas. Laimis traukia krantu dainuodamas. Praplaukiam daug intakų, didesnių ir mažyčių upelių, tad maždaug per pietus vandens pagausėja, o pakrante pasidaro sunku eit. Tomas ir Laimis sėda į "Saidę" dviese ir persidirba irklą į du kanojinius. Vandens jau pakanka, o jei ir stringa – tik dėl pačių kaltės. Sraunumos tarp ežerėlių stiprėja, bangos aukštėja. Kai kurias rėvas jau noris slenksčiais vadint. Ypač praplaukus ir atsisukus, nuolydį matant. Po vienos tokios apsistojam nakvynei. Priekyje kažkas šniokščia, bet nesimato.

Ketvirtą rytmetį braunamės per seklius akmenuotus miškatundrės ežerus ir pasišiaušusias sraunumas tarp jų. Pakrantėje netikėtai sutinkame keturių latvių ir vieno suomio kompaniją. Žvejus vakar išmetė malūnsparnis. Pagyvenęs latvis bauginančiu balsu pareiškia, kad priekyje esantis slenkstukas – niekis, tačiau už kelių kilometrų, girdi, atsargiai. Bus slenkstis su didžiuliais akmenimis, tikrai pavojingas. Plaukiu ir vis galvoju apie tą baisų slenkstį. Gal šitas... Et, ne, negali būt – silpnokas. Gal dar priekyje. Dar po kelių kilometrų suprantam, kad tą "latvio slenkstį" įveikėm jo neidentifikavę. Priplaukiam pirmąjį ir vienintelį samių kaimą ežero pakrantėje – Raittijarvi. Iš karto už kaimo – pirmasis vardinis slenkstis Pitkakoski. Garsas nemažas, tačiau atrodo kaip paprasta stovinčių bangų mišrainė su vienu kitu stambesniu rieduliu. Visgi slenkstis ypatingas – paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, tad išlipam pasižvalgyti... Neužilgo jau skrodžiu "Edelveisu" bangas ir pabaigoje, norėdamas kitus pafilmuoti, sėdu specialiai ant akmens. Sėkmingai prašvilpia abi Saidės. Tai suteikia mums pasitikėjimo ir puikią nuotaiką. Aitakoski – irgi lengvai... Dar keli tokie sraunumynai... Dar vienas, kitas, trečias. Adrenalino plaukiant žymiai daugiau nei tikro pavojaus. Vieną kitą kartą reikia kirst nuo vieno kranto iki kito ir saugotis stambių akmenų Tačiau plaukdami nepastebim, kad nuolydis ir vandens masė didėja... Be to, nuovargis jau jaučias. Upė pamažu įvilioja mus ir tikrą bėgimą. Mojuojam irklais ir drąsiai neriam į slenkstėtus ruožus, nors už posūkio nieko nematyt. Ogi už posūkio kiek akys užmato, t.y. iki kito posūkio, tos pačios akmenys ir bangos, tik nuolydis dar didesnis. Stoti aišku per vėlu. Belieka plaukt. Edelveisas neria giliai tarp stovinčių bangų ir lėtai kyla į sekančios viršų. Po 600 m kapliavimo su nerimu laukiu "Saidžių". Ir jos pasirodo. Tačiau su viena kažkas ne taip. Tadas kyla ir vėl leidžias tarp bangų, tačiau jo laivas stovi skersai srovės. Gal 10 sekundžių jis taip ir plaukia, o aš vis laukiu virtimo, tačiau nesulaukiu dėl neįtikėtino "Saidės" stabilumo. Vėliau Tadas pasakos: "na nori baidarę bangos versti, o aš į kitą pusę pasislenku ir negriūvam...". Po tokių pokštų nutariu žvalgyt slenkstėtus ruožus pėsčiomis, jeigu iš laivo nesimato jų pabaigos. Neilgai trukus tokį ir priplaukiam. Iš pradžių vaga susiaurėja ir galingas vandens srautas garma žemyn pasišiaušęs lėkštomis bangomis. Kliūčių labai nedaug – vienas kitas riedulys. Sekantį ruožą ties posūkiu mintyse pavadinau "himalajais". Dar toliau vaga platėja ir prasideda ilgas akmenynas. Srovė čia jau ne tokia – stabdo akmenys. Įvertinu būsimą plaukimo trajektoriją. Baugina "himalajai". Patirties nėra ir nežinia, ką mano "Edelvaisiukas" suinkš atsidūręs tam sraute. Kiti nutaria prasivest. Stovyklą įkuriam pačioje rėvoje, tad "Saidės" su daiktais nuplukdomos, o aš maukšlinuosi ledo ritulio šalmą ir netikėtai lengvai įveikiu ruožą iki stovyklos. "Himalajus" geriausia bus imt rytoj – jaučiuos žiauriai pavargęs.

Penktą rytą upė man kažkokia ne tokia. Vanduo krito. Na, ką padarysi. Sėkmingai įveikiu pasilpusius "himalajus", kertu įstrižai į kitą krantą ir sukinėjus tarp akmenų iki pat slenksčio galo. Sukinėtis lengva – yra laiko pagalvot, kur nosį kreipt. Toliau rėvos ir slenksčiai smagūs. Jau trumpesni, tačiau didelio nuolydžio ir su vandens kalnais. Viename tokių slenksčių įsibroviau tarp pačių aukščiausių bangų, turbūt praradau greitį, ir, mano "Edelvaisiuko" nosis pradėjo kilti. Atsistoję vertikaliai nespėjau susivokti ir mestis priekin visu svoriu, tačiau, laivo priekis pats vėl pūkštelėjo vandenin. Dešinėje įteka Ahkajohka ir jau nurimęs Rommaeno lėtai pasiekia Poroeno. Abi upės jau vadinas Latasenu. Kertam Lataseną ir aukštame kitame krante kuriame paskutinę stovyklą Suomijoje. Vakare patraukiu Poroeno upe aukštyn krantu Porokoski apžiūrėti. Poroeno slenksčiai kitokie nei Rommaeno – upė platesnė ir vandeningesnė, krantuose – stačios uolos. Girdisi jie už 2–3 km. Nors Porokoski atrodo nesunkiai įveikiamas, tačiau rinkčiausi "Saidę", ne "Edelveisą". Gal kada nors...

Šeštą rytą pakuojam nešulius ir ruošiamės pereit tundra į Norvegiją, Reisos upės baseiną. Kyla mintis visas tris baidares susukti į vieną ryšulį – gal tilptų kuprinėn. Tilpo. Kuprinė gavos aukštoka, tačiau nešt galima. Po pusdienio ėjimo ir ne visai nusivarę pučiam baidares ir leidžiam į Saitejavri pietinį galą. Po kelių valandų su nerimu priartėju prie šiaurinio galo. Čia turi būti ištaka, bet kaip ji atrodys? Bijau, kad nebūtų vos čiurlenantis akmenuotu dugnu upokšnis. Ežero baseinas labai nedidelis, įteka vos keli mažučiai upeliukai. Tačiau bijau veltui. Ežeras baigias siauru, tačiau giliu vandens srautu, smagiai garmančiu per pasislėpusius akmenis. Palaukiu draugų ir pasidžiaugiam smagia Nieidajohkos ir tuo pačiu Reisos nacionalinio parko pradžia. Upelio vaga vietomis tokia siaura, kad vos užtenka vietos irklams užmerkti. Krantuose – vandens apsemti krūmynai, srovės greitis didelis, todėl visiškai nieko nematyt, kas už posūkio ar krūmų. Norvegija – krioklių šalis... Prisimenu ir primenu, ir, lekiam... Nušokam kelis pusmetrinius slenkstukus, Laimio ir Tomo "Saidė" išsiveržia į priekį ir netrukus matau virš krūmokšnių sukryžiuotas rankas – ženklas RAGAI! Pasirodo viduryje siaurutės vagos stambus riedulys, ant kurio ir užvarė jų "Saidę" srovė. Pagaliau jie nusikrapšto. Tenka ir man kartoti procedūrą. Vanduo kliokia į baidarę, tačiau greit išbėga – nevirstu ir nusikrapštau. Ramesnėje vietoje linksmai stebim desperatiškai virš krūmų mataruojančius raudonus Tado irklus... Įsitaisom viename iš pirmųjų labai gražių Nieidajohkos aukštupio ežerėlių. Juose galybė įvairių vandens paukščių ir, žinoma, lydekų.

Septintą rytą sėkmingai nušokam nuo mano vakarinio žvalgymo metu nepastebėto pusmetrinio slenkstuko tarp ežerėlių. O štai po ežerų situacija keičias. Pasileidžiu į rėvą, kuri virsta slenkstukų virtine. Priešais pamatęs stačią uolų sieną dar sugebu prisišvartuoti ir rodau ženklą RAGAI paskui plaukiantiems ekipažams. Lipam į krantą. Upė suspausta tarp uolų gal 100 m ruože braunasi tarpekliu. Apačioje – mėsmalė iš slenksčių ir kelių kriokliukų. Ruožas turbūt neįveikiamas "Saidėms" – vietomis labai siaura. Su "Edelveisu" gal ir galima bandyt, bet be daiktų ir su gelbėjimo planu. Tačiau nematau, kas galėtų mane ištraukti ir daiktus surinkt. "Morką" turim, tačiau niekas jos nėra mėtęs. O ir draugai čia atsidūrė ne ekstremalių vandenininkų pojūčių semti, o, kaip juokais mėgdavo kartoti Tomas – "nusifotografuoti kalnų fone". Tadas, Laimis ir Tomas veda baidares už virvių, aš lekiu uolomis kito upės ruožo žvalgyti. Mano naujienos geros – kritimas didžiulis, srovė greita, tačiau nei vieno krioklio ar kitos mums nepraplaukiamos kliūties iki pat mažyčio ežerėlio kanjone. Pavojingiausioje vietoje srovė teškias į stačią uolą – bet gal pavyks išsukt uodegą. Grįžęs randu Laimį prie ką tik kriokliuko apversto tuščio "Edelveiso". Tadą su paruošta "morka" ir fotoaparatu siunčiu prie uolos laukti. Plaukiu aš su "Saide", o "Edelveisą" palieku Tomukui – gal lengviau manevruot bus. Džiūgaudami susitinkam ežerėlyje ir ilgai laukiam "šunis vedančių" Laimio ir Tado. Po ežerėlio bandom plaukt, tačiau vanduo garma vis greičiau ir greičiau ir netrukus vėl švartuojuos bei stabdau kitus. Pačiu laiku – visai netoli dvimetrinis krioklys tarp uolų. Galbūt įveikiamas, tačiau dėl minėtų priežasčių praleidžiam laivus tuščius už virvių. Vos paplaukus – dar vieni pragaro vartai. Šio viduryje srautas tvoja per aštrias uolas, o kadangi labai siaura, išvengti jų neįmanoma. Apsinešam dešiniu krantu. Vėl žvalgau krantu. Naujienos prastos. Plaukiamas ruožas gal 200 m. Po to slenksčiai tarp milžiniškų riedulių ir netrukus vėl 2–3 m pločio mėsmalė tarpeklyje. Nuo uolų iš viršaus ji atrodo kaip mažas plonas baltų putų kaspinėlis, kartais išnykstantis dėl stačių uolų, vietomis su upe sudarančių smailų kampą. Tokiais kriokliais Nieidajohka pasiekia Njallajohką, o ties santaka stačios sienos atsitraukia tolyn, upė kiek nusiramina. Sprendimas vienas ir ilgai galvot nereikia. Prasivesti baidarių neįmanoma. Vyniojam baidares, lipam iš kanjono ir už kilometro, dviejų laukinių Norvegijos upelių santakoje kuriam stovyklą.

Aštuntos dienos planas toks: Laimis braukia apie 8 km kanjono viršumi iki pat Reisos upės, o aš, Tadas ir Tomas su trim laivais bandom įveikt šį kelią Njallajohkos upe. Tada dar nežinojom, kad Laimis santakoje atsidurs po kelių valandų, o mes – 9 valandą vakaro. Iš pradžių kelis kilometrus viskas šaunu. Sėkmingai įveikiam sraunumas ir rėvas, o dvasią kelia kriokliais krintantys intakai. Po to pasirodo iš vandens kyšančios stačios uolos ir nedidukai slenkstukai. Tomo "Saidės" galas brūkšteli per uolą, kuri perplėšia viršutinį baidarės audinį. Per pusę valandos sutvirtiname pažeistą vietą dviem lopais iš vidaus ir išorės ir judam tolyn. Tačiau po kelių šimtų metrų plaukti pasidaro pavojinga, o vietomis neįmanoma. Pasiekiam kanjoną, kurio šlaitais į upės vagą pribyrėję stambių riedulių ir uolų gabalų. Ypač dideli luitai padalina upę į dvi dalis. Vanduo veržias labai siauromis protakomis, kurių viduryje mažesni akmenys užtveria krintančiam srautui kelią. Pro tokias vietas pasirodo sunku ir tuščias baidares praplukdyti. Upė labai sudėtinga ir galėtų būti plaukiama trumpomis atkarpomis tarp neįveikiamų kliūčių, tačiau tik labiau patyrusios komandos. Vesdami laivus prieinam visai stačias uolas. Vest neįmanoma. Upėje velnioniška srovė. Nutariu plaukt. Pats įsėst net negaliu, laivą palaiko Tomas. Srovė labai stipriai metas į kairio kranto uolas, tad metuos į dešinę ir išsisuku nuo uolų. Po sekundės prieš akis išdygo slenkstis iš kelių riedulių. Į kairę mestis nespėjau, galbūt jau jėgų nebuvo. Bandžiau peršokt slenkstį, bet akmenų viršūnės kliudė dugną, užskersavo laivą, ir, šokau iš virstančio "Edelveiso" laikydamas viena ranka irklą, kita spėjau baidarę už galinės kabės pačiupt. Vargais negalais pavyko išsiropšti į kitą krantą be praradimų. Kitą sykį galiu ir nespėt visko pačiupt. Nerizikuojam ir vėl vedam laivus. Tačiau neilgai. Upė sušvelnėja ir paplaukiam keletą kilometrų. Vėl kanjonas su uolų gabalais vagoj. Prasivedam iki jų, po to šoku laivan nesitaręs. Lekiu didžiuliu greičiu sukinėdamasis tarp stambesnių riedulių ir nieko. Kiek ramesnėje vietoje prisišvartuoju ir laukiu. Pasirodo Tomas, po to ir Tadas. Plaukiam! Upė praplatėja ir suseklėja. Dar po kelių posūkių įplaukiam į Reisą. Ji srauni ir akmenuota, tačiau iš kažkur aš įsikandęs, kad iki Imo krioklio – tai tik III kat. upė. Žodžiu, vieni niekai po visokių "johkų" ir visi vargai praeityje. Nežinojau, kad labai klystu.

Devintą dieną drąsiai puolam į Reisą. Rūpestis čia tik vienas – laiku sustot kelis km prieš Imo krioklį, nes kanjonas be alpinistinės įrangos žemiau neišlipamas. Na ir Jierttos krioklys, kuris, sprendžiant iš nuotraukėlės internete, galbūt su mūsų laivais net įveikiamas. Deja, šio krioklio man nebuvo lemta pamatyti. Neilgai paplaukus pasirodo ištikimas slenksčių palydovas – stačios vandenin smingančios uolos. Posūkis. Pėsčiomis žvalgyt neišeina. Lekiu srovėn nežiūrėdamas. Išneriu iš už posūkio ir nustėru. Srautas spaudžias prie uolų kairiame krante, garma slenksčiu žemyn ir palenda po virš vandens pasvirusiomis uolomis. Metuos iš paskutiniųjų iš pagrindinio srauto į smulkiais rieduliais nusėtą dešinį krantą – toliau nuo uolų. Pokšt! Ir aš su vienu irklu baidarėje prieš tikrą velniavą. Dar po 0,1 sekundės šoku vandenin ir tempiu baidarę į krantą. Vos spėjau atsitokėt – Tadas atlekia su pagrindiniu vandens srautu. Šoku vandenin ir pirštų galiukais nukabinu Tado "Saidę" už priekinės kabės slenksčiams iš po nosies. Netrukus krantu atsiveda laivą Tomas ir Tadas. Apžiūriu savo "Taimenio" irklo likučius – lūžęs ties fiksatorių skylutėmis. Įdomiausia, kad nulaužiau ne į akmenį, bet vandenin. Vieningai nutariam vestis. Vedamės, tačiau po pusvalandžio Laimis pasiūlo vyniot baidares ir lipt iš kanjono. Upė lekia tarp riedulių kaip išprotėjus. Su skaudančia širdim traukiu laivus ant Reisos gargždo ir suprantu, kad nuo Jiertos nešoks niekas (tik Vilniuje išsiaiškinau, kad iki šio krioklio mums pritrūko tik vieno posūkio). Kita vertus, plaukt ne tiek jau daug ir būtumėm galėję. Po kelių kilometrų vis tiek Imo krioklį tektų apsukinėt krantu. Nutarėm pasiekti Nedrefosshytta trobelę žemiau Imo krioklio ir ten vieną dieną pailsėti prieš tolimesnę kelionę.

Dešimtą dieną neplaukėm. Paskyrėm poilsiui, t.y. savęs alinimui ne baidarėse. Įkopėm į gal 700 m aukščio Jierttos kalnelį ir apžiūrėjom Imo krioklį ir tarpeklį.

Vienuoliktą rytą susukau "Edelveisą" į patraukiau aukštyn upe. Nuojauta kuždėjo, kad slenkstis tarp Imo tarpeklio pabaigos ir Nedrefosshyttos yra paskutinis plaukiko džiaugsmas Reisos upėje. Juk Norvegai iki Nedrefosshyttos atplaukia prieš srovę valtimis su pakabinamais varikliais. Slenkstyje buvo tik vienas sunkumas – išsisukt nuo didelio uolos gabalo viduryje upės. Srovė kažkodėl varė tiesiai į jį. Be krovinio pavyko su didžiule atsarga, pasimurkdžiau bangose ir viskas. Daugiau tokias tik vandenyne matysiu. Toliau buvo tik seklumos ir salos. Neirkluodami tokiose sraunumose lėkdavome greičiau nei bėgant. Krantuose aišku kriokliai. Molis (269 m aukščio) ir kt. Gausybė mažesnių. Taip pat žvejų valtys. Trobelės. Po to ir vasarnamiai. Asfaltas. Kuriam stovyklą 20 m nuo asfaltuoto kelio. Vakare palieku draugus ir tranzuoju į Kilpisjarvį...

Dvyliktos dienos vakarop susirenkam vėl visi krūvon Reisos krante. Iki vandenyno pritrūko kelių šimtų metrų. Greta plaukioja "white water" kajakų instruktorius, kuris jau 20 metų apie Nieidajohką ir Njallajohką galvoja ir neprisiruošia. Labai prašo kelionės aprašymo. Pažadu. Lekiam prie vandenyno, į Lingeno pusiasalio trobelę, pamėgtą Lietuvos geologų. Čia dar 4 dienas bandom "Saidę" vandenyne, traukiam ir valgom skumbres bei menkes...

Grįžtam vėl keisdami variuotojus, be nakvynių. Mintyse sukas naujos kelionės ir kanjonai. Gaila nepraplauktų krioklių ir norėtųsi kitą sykį vykt su patyrusia komanda ir būtent tam reikalui. Ačiū Tadui, Tomui ir Laimiui už ištvermę ir smagų bendravimą.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.