Įvadas

"Sarekas – tai didingi žmogaus nepaliestos gamtos plotai, aštrūs alpiniai kalnai ir ledynai. Kalnų masyvus čia skiria gilūs upių slėniai į kuriuos srūva veržlūs kalnų upeliai. Tai laukinė gamta be kelių, be sužymėtų takų, centrinė masyvo dalis dešimtis kilometrų nutolusi nuo artimiausių gyvenviečių. Čia nėra nieko, kas palengvintų turisto dalią – nei turistinių trobelių, nei takų, tėra vos keli tiltai, todėl nelaimei ištikus keliautojai privalo pasikliauti tik savimi. Mes norime jus įspėti – nekelkite kojos į šią vietovę neturėdami solidžios ir ilgametės kalnų žygių patirties."

Koks fantastiškas ir viliojantis aprašymas! Perskaičius net sunku patikėti, kad kalba eina apie vietovę, esančią Europos ribose (o tekstas paimtas iš Švedijos nacionalinių parkų agentūros svetainės). Be abejo, žvilgsnis link Sareko masyvo buvo logiškas po pažinties su Švedijos Užpoliarės kalnais 2009–iais. Nors Švedijos Užpoliarė gali didžiuotis milžiniškais (Europos masteliais) nesugandintos gamtos plotais ir Sarekas tėra vos viena iš sudėtinių dalių, tačiau šis masyvas tikrai išsiskiria iš kitų savo reljefo įvairove ir alpiniu kraštovaizdžiu. Sareko ribose yra šešios viršukalnės, aukštesnės nei 2 kilometrai, priskaičiuojama beveik 100 ledynų ir 200 kalnų, siekiančių 1800 m. ribą. Ir visa tai yra Užpoliarės sąlygomis! Skaičiai iš tiesų įspūdingi ir viliojantys.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad terminas "žmogaus nesugadinta gamta" nereiškia "žmonių nelankoma". Kasmet Sareko parko ribose pasirodo apie 2000 turistų, todėl tikimybė, kad vaikščiodami populiariais slėniais liepos viduryje čia nieko nesutiksite, yra pakankamai menka. Tačiau keliaudami nuošalesniais slėniais ne sezono piko metu žmonių galite taip ir nepamatyti.

Tokia yra teorija. Beliko ją patikrinti praktikoje.

Keturi turistai neskaitant primuso

Jau tampa tradicija, kad kuo labiau viliojančiai skambėtų maršrutas, tuo sunkiau surinkti didesnę žygeivių kompaniją. Laimei visada yra bent keli bendražygiai, sutiksiantys keliauti kad ir į pietų ašigalį. Birželio viduryje nežinomų Sareko upių šturmuoti patraukėm minimalia sudėtim. Pasitikrinę ne viename žygyje, praplaukę ne vieną kalnų upę: Linas, Andrius, Viktoras ir šių eilučių autorius. Kelionė jau žinoma: Vilnius – Talinas, keltas į Helsinkį, ilgas važiavimas per visą Suomiją ir nakvynė neprivažiavus Sareko papėdėje esančio Kvikkjokk miestelio. Viskas tarsi jau patirta, tačiau nakties pradingimas visada suteikia nepaprastų įspūdžių antplūdį.

Kvikkjokk'ą pasiekiame įdienojus. Oras apniukęs, nemenka automobilių stovėjimo aikštelė miestelio gale nykiai tuščia...Birželio vidurys, ne sezonas. Nepaisant to, mūsų nuotaika – pakili. Iš lėto kraunamės kupras ir pajudame Kungsleden trekingo taku (jis kerta Sareko pietinį kampą) link šiaurės rytų. Tolstant nuo miestelio take sutinkame vieną kitą vaikščiotojų grupelę. Pirmi 12 km prabėga lengvai, kojos ir pečiai pratinasi prie žygio režimo ir apšilę stojame nakvynei. Ryte iš palapinės išverčia nuobodus krapnojimas. Paeiname dar keletą kilometrų, ties Sareko parko pradžios riba esančioje turistų trobelėj sutinkame paskutinį žygyje matytą žmogų. Pastarasis aiškiai nuobodžiauja – turistų nėra, namelis tuščias, veikti kaip ir nėra ką. Persimetame keletu sakinių. Nekreipdami dėmesio į jo įspėjimus apie artėjantį prastą orą, atsisakome pasiūlytos nakvynės namelyje (už nedidelį mokestį), paliekame trekingo taką ir jau tiesiog per mišką pradedame kilti link plato. O orelis padeda mums prisiminti kur gi vis dėl to mes atsidūrėme – temperatūra krinta, lietus vis stiprėja, paliekant miško zoną vėjas ne juokais įsibėgėja, o upelis, kurio šlaitu kylame, po truputį pradeda lipti iš krantų.

Palipėjus pora šimtų metrų aukštyn net solidesnių krūmų nebelieka, atsiveria sniego lopai ir vėjas košia visu pajėgumu. Jausmas, lyg darganotą lapkričio dieną prie gimtosios Baltijos būtum sugalvojęs pasivaikščiot. Pasislėpti nėra kur, judam tolyn su viena mintimi – žemėlapyje parodyta nedidelė trobelė, mėginsim apsistot joje (bent pietums ir pamastyt, ką daryti toliau). Kai pro debesis tolumoje pradeda matytis namuko kontūrai sukaupę paskutines jėgas, braudamiesi prieš ledinį vėją ir brisdami per ištvinusius upelius prieiname namelį. Deja... Ant durų solidi spyna, kuri mums nuotaikos tikrai nepakelia.

Tampa akivaizdu, kad šiltai ir jaukiai popietės nepraleisime...Kadangi įmirkę pradėjome purtytis nuo šalčio, nusprendžiame, kad vienintelis logiškas sprendimas yra kuo skubiau statyti palapinę namelio užuovėjoje ir mėginti šildytis viduje. Nuo šalčio vos sugraibydami palapinės virveles įtempiam tentą, sulendam į vidų, susisupam į miegmaišius ir pradedam atsigauti. Oro prastumas tikrai nemaloniai nustebina, vienintelė paguoda, kad turime primusą ir litrą benzino, tad visų mintyse jau garuoja košė ir puodas arbatos. Linas ilgokai rausiasi kuprinėje prieš pranešdamas linksmąją naujieną: primuso kuro bakelis "duotuoju momentu" randasi maždaug už 1800 km nuo mūsų gurkiančių pilvų...

Komandos moralei suduodamas skaudus smūgis. Linas su Andrium apsimeta, kad šaltame vandenyje pamirkytas kuskusas yra "visai nieko", aš mintyse keikiuosi, o Viktoras raiko lašinius ir iš maišo rankioja džiūvėsius. Geras 20 minučių sėdime mąslūs, kiekvienas įsisukęs į savo miegmaišį. Taip... Bandom įvertinti susidariusią situaciją: antra žygio diena, nueiti vos dvidešimt penki kilometrai, oras – netgi labai šiaurietiškas, priekyje gerus 15 km kylimas tik aukštyn iki pat 1350 m. aukščio perėjos, apie kurią žinome lygiai nieko, primuso nėra, karšto maisto perspektyvos artimiausiom dienom miglotos.

Palesiojus džiovintų vaisių, lašinių ir džiūvėsių visgi nusprendžiame, kad ilgai taip netempsime. Išlindę į lietų ir vėją pasiblaškome aplink palapinę, kad įsitikintume, jog viskas aplink yra kiaurai įmirkę. Akys nukrypsta į medines namelio sienas...Eureka! Kažkas randa kelias visiškai sausas malkų kalades, užkištas giliai po nameliu – tiesiog lobis! Šalia namuko iš akmenų surenčiam pečiuką ir po valandėlės laimingi ir sotūs toliau drybsome palapinėje. Nuotaika pakili. Beveik vieningai sutariame, kad tokiu oru brautis tolyn artėjant link perėjos būtų ne pats geriausias sprendimas, todėl įsisukame į miegmaišius ir einam miegoti. Naktį (ją nustatome tik pagal laiką, nes lauke lygiai tokia pati pilkuma, kaip ir vidurdieny) vėjas ne juokais įsisiautėja, barometras rodo stabilų slėgio kritimą. Žodžiu, gerų naujienų nėra. Lygiai po paros nuo priverstinio sustojimo jau pradedame nerimauti – o kas jei taip savaitę? Šiokį tokį nerimą vaikome be paliovos pliekdami kortomis "durnių". Vieno iš durniaus "superfinalo” įkarščio metu Linas gulėdamas pakreipia nugarą taip, jog nebegali ne tik atsisėsti, bet ir apsiversti ant kito šono – jį tiesiog surakina... Tai prideda dar ryškesnių spalvų mūsų nuobodžiai kasdienybei, suteikia papildomo peno apmąstymams: svarstomi planai B, C, atsitraukimo planas, kuriami nauji, netikėti ir originalūs planai.

Laimei sekantį rytą slėgis iš lėto pradeda kilti, lietus nustoja lyti, o Linas sunkiai, bet užtikrintai, pradeda stotis ant kojų. Nusprendžiame, kad tai proga, kurią turime išnaudoti. Tampa akivaizdu, kad norėdami kirsti Parte (Pårte) masyvą turime vienu ėjimu prisitraukti iki perėjos, ją kirsti ir pasiekti miško zoną kitame kalnagūbrio šlaite (t.y. mažiausiai 25 km ėjimo). Pasidaliname dalį Lino kuprinės svorio ir pajudame tolyn.

Kertant Parte masyvą

Po pusantro paros priverstinio gulėjimo iškeliaujame pilni energijos. Kadangi kilti pradėjome nuo maždaug 800 m ribos eiti labai lengva – net rimtesnių krūmų sąžalynų beveik nėra, todėl dar iki pietų pasiekiame upės Gådokjåhkå ištakas. Pirminiame plane ketinome čia įkurti stovyklą, pražvalgyti upę ir galbūt ja nusileisti iki pat vaizdingo Rapos slėnio – Rapadalen – pagrindinės Sareko "arterijos". Tačiau ilgas sustojimas dar žygio pradžioje mus vertė skubėti, be to, neturint primuso 900 m. aukštyje prisirinkti malkų net maistui išvirti jau yra pakankamai sudėtinga. Apie sustojimą nebebuvo kalbos, tačiau iki pat upės vis dėl to nusileidome.

Gadokjahka – turbūt viena sportiškiausių į Rapa įtekančių upių (o gal ir viso Sareko apskritai). Ištekanti iš milžiniško Parte masyvo ledyno (Bårddejiegna), upė, pasirodo, yra plaukiama nuo pat ištakų. Palikę daiktus mes nusileidžiame prie pat jos, kur ant kranto stovi nedidelė elnių augintojų trobelė ir tiltas. Nuo šio taško upė pradeda staigiai leistis į Rapos slėnį ir 8 km atkarpoje turi apie 40 m/km nuolydį. Vandens lygis neatrodo ypač aukštas, tačiau debitas ir dabar daugiau nei pakankamas, ir dviviečiams katamaranams užtektų. Upė šioje vietoje spaudžiasi į kanjoną, slenksčiai sudėtingi (dalis – sunkiai plaukiami, katamaranams – ne gabaritas), plaukimas įmanomas tik kajakais. Gaila, kad neturime laiko toliau paėjėti krantu žemyn, kur upės slėnis bent šiek tiek praplatėja. Tačiau tampa akivaizdu, kad šiai upei reiktų planuoti atskirą ekspediciją, su pakankamomis laiko atsargomis, sauga ir patyrusia komanda.

Na o mes pradedame žygiuoti Gadokjahka slėniu aukštyn, link perėjos. Kylame pakankamai nuožulniai, brisdami per upelius ir sniego laukus. Monotonišką ėjimą palinksmina tarp kojų šmirinėjantys lemingai (galbūt tai jų antplūdžio metai, nes tokios gausybės graužikų dar nebuvau matęs). Oras visai pasitaisė, šviečia saulė, apylinkių vaizdai jau primena rimtus kalnus: aštrios, snieguotos ir debesyse paskendusios viršukalnės ir įspūdingas, nuo aukščiausios Parte viršukalnės (2005 m) nutįsusio ledyno vaizdas. Deja, mus spaudžia laikas, prieiti iki pat ledo liežuvio neturime laiko. Maždaug ties 1000 m riba esame priversti kirsti Gadokjahka. Ištakos visai šalia, tačiau perbridimui tinkamą vietą rasti ne taip jau lengva. Brendame susikibę keturiese ir tai sunkiai pavyksta laikytis ant kojų. Čia prisimenu skaitytus įspėjimus – daugiausia nelaimių šiuose kalnuose įvyksta būtent bandant perbristi sraunias upes.

Ledinis vanduo atgaivina kojas ir mes pradedame kilti vis statyn kylančios perėjos link. Perėja skendi debesyje, link jos einame sniego laukais. Gerai, kad sniegas daug kur susislėgęs iki kelių braidyti tenka tik vietomis, todėl judame iš lėto, bet užtikrintai. Paskutinis kilometras iki perėjos išsunkia visas jėgas. Perėja iš abiejų pusių suspaudžia gana statūs šlaitai, tenka eiti per riedulių sąvartynus, laipioti per plyšius uolose. Pasiekę aukščiausią tašką (1350 m) sustojame užkąsti. Nors temperatūra siekia tik 1–2 laipsnius šilumos, tačiau ant perėjos keistai šilta ir ramu, beveik nebelieka vėjo (galbūt dėl to, kad randamės čia 12 val. nakties) , nuo perėjos atsiveria bene įspūdingiausias vaizdas visoje kelionėje.

Jei kilimas buvo sunkus ir lėtas, tai leidimasis tiesiog fantastiškai greitas ir lengvas (žinoma, nuo nuovargio linksta kojos, tačiau morališkai buvome pasiruošę blogiausiam). Leidžiamės upelio slėnio šlaituose gulinčiais kietai suslėgto sniego laukais. Nusileidus iki 950 m ribos upelis pradingsta giliame kanjone, tačiau jo kraštu eina žvėrių takelis, todėl mūsų tempas nesulėtėja. Pirmuosius medžius ir upės Sarvesjahka (Sarvesjåhkå) slėnį (Sarvesvagge) pasiekiame apie 2 val. nakties, ir, kad ir kaip nesinorėtų, tenka įveikti dar vieną kliūtį – perbristi, pakankamai nemažą upelį. Šį kartą paprasčiau ir saugiau bristi poromis (vienam perbristi taip pat būtų sunki užduotis), ką ir padarome. Dar puskilometris, kuriame stovyklą, pečiuką, nors iš nuovargio ir valgyti nelabai norisi. Sarvesjahka slėnis tikrai kerinčiai vaizdingas. Žavesio viskam dar priduoda tolumoje upės vaga besiganančių šiaurinių elnių bandos. Esame pačioje Sareko gilumoje, toli nuo civilizacijos triukšmo. Žodžiu – visiška pasaka.

Sekančią dieną pradedame labai vėlai. Oras ir toliau nuostabus. Iš lėto pakuojamės ir neskubėdami pradedame kilti Sarvesjahka slėniu link antrosios perėjos. Einame krūmynuose elnių išmintais takeliais arba tiesiog nusekusios upės vaga. Slėnyje neparastai daug gyvybės: ganosi didžiulės elnių bandos, laksto lemingai, virš mūsų galvų grasinančiai klykaudami skraido keisti paukščiai (matyt stengias vyti nuo lizdų). Jaučiasi, kad vakarykštis prasiėjimas pareikalavo daug jėgų, tad per dieną nueiname vos penkis kilometrus. Sąmoningai stojame nakvynei dar neišėję iš krūmų zonos, kad turėtume ką kūrenti (nakvynė 760 m aukštyje). Viktoras dar randa jėgų sulakstyti į artimiausią kalną, o mes tiesiog vakarą praleidžiam medituodami prie arbatos puodo, grožėdamiesi vaizdas, dar nuostabesniais, nei dieną prieš. Nusprendžiame, kad kitą dieną žūtbūt privalome pasiekti pirmosios upės ištakas. Vadinasi, dar vienas neprastas prasiėjimas (20 km).

Šeštą žygio dieną danguje nė debesėlio (per pusryčius net šiek tiek įdegio sugebam įgauti). Link antrosios perėjos žingsniuojame lengvai. Pati perėja (net sunku ją taip įvardinti) pakankamai neaukšta (vandenskyros taškas 910 m) ir visiškai nuožulni, o perėjus sekantis upės slėnis ilgą laiką beveik nesileidžia žemyn. Vaizdas stipriai kontrastuoja su prieš tai buvusio slėnio peizažu – jei Sarvesjahka slėnis išsiskiria savo alpiniu kraštovaizdžiu ir gyvybe, tai šioje kalnagūbrio pusėje stūkso į tolį besidriekianti nebyli plynaukštė. Vasara čia dar neprasidėjusi, spalvos blankios, pernykštės žolės dar nepakeitė šių metų žaluma. Ir temperatūra pastebimai mažesnė. Savo pirmosios upės ištakas (aukštis 900 m) pasiekiame pervargę, šiaip ne taip susikuriame mažą lauželį (gerai, kad su savimi pasiėmėme keletą malkelių iš ankstesnės stovyklos, nes šioje plynėje net menką krūmelį rasti sunku). Naktis buvo bene šalčiausia visos kelionės metu (0 C palapinės viduje).

Tarraätno aukštupys

Šioje atšiaurioje plynaukštėje prasidedanatis Tarraätno slėnis (Tarradalen) skiria Sareko ir Padjelanta nacionalinių parkų ribas. Tarraatno surinktus vandenis atplukdo iki pat Kvikkjokko ir yra viena vandeningiausių šio rajono upių, žemupyje turinti didelį debitą. Prasidėjus miško zonai slėnis išsiskiria iš kitų augmenijos ir gyvūnijos gausa. Tačiau, ten, kur mes pradedame plaukimą slėnio kontūrai dar neryškūs, link Tarraatno mes plauksime viena iš jį sudarančių atšakų (Vassjajåhkå). Plaukimo pradžioje debitas visai nedidelis, rėvose laivai stringa ant akmenų. Slenksčiuose upės vaga susispaudžia ir praplaukimui pakanka. Vėliau upė pradeda leistis nuo plynaukštės, kol galiausiai pasitraukia į beveik 1 km ilgio pusiau kanjoninį ruožą su didelio nuolydžio ruožais. Dalis slenksčių plaukiami, bet reiktų laiko, likusi dalis – būtų plaukiami, jei būtų daugiau vandens. Tačiau dabar dažnai vanduo tiesiog slysta per akmenis, kai kur kyšo pavojingi dantys. Nusprendžiame negaišti laiko ir beveik visą šį ruožą apsinešame. Ruožo apačioje per upę eina tiltas, šalia kurio stovi viena pagrindinių abiejų parkų turistinių bazių (Tarraluoppastugorna) – 6–7 turistiniai nameliai. Šioje vietoje baigiasi Sareko nacionalinio parko riba (todėl iki pat Kvikkjokko upėje leidžiama žvejyba, nusipirkus atitinkamus leidimus). Nuo kalno žiūrint bazė atrodo be gyvybės ženklų, tad mes į ją net neužsukame.

Praplaukus nedidelį ežerą upės debitas padvigubėja, o ištekanti upė jau vadinasi Tarrajaka (Tarrajåkkå). Nors žemėlapis didelio nuolydžio nerodo, plaukimas išlieka labai dinamiškas, tėkmė greita, pasirodo keli rimtesni slenksčiai, pusmetrinės bačkos. Vieno iš slenkstėtų ruožų pradžioje stojame nakvynei. Sekančią dieną praplaukiame dar apie 5 km ruožą (jau Tarraätno) su keletu pakankamai galingų rėvų, kol pasiekiame vietą, kuri kėlė daugiausiai klausimų. Pasirodo, čia upė susispaudžia į kelis galingus slenksčius, paskutinis iš jų maždaug 30 m perkritimo slenkstis–krioklys. Apie jokį plaukimą nėra kalbos, tad kuriame stovyklą aukštumėlėje yra dieną nusprendžiame išnaudoti poilsiui ir žvalgybai. Dar rengiantis žygiui ir studijuojant palydovines nuotraukas buvome suplanavę galimybę pakeisti maršrutą ir nuo šios vietos pereiti į kitos upės slėnį. Kadangi Tarraatno debitas ir toliau smarkiai didėja, o ramesnės tėkmės ruožus skiria daugiau lokalaus pobūdžio slenksčiai–kriokliai (didžioji jų dalis, greičiausiai, laiveliais neplaukiami), nusprendžiame pereiti į už kalnagūbrio esantį upės Tjuoldajåhkå slėnį, kuris taip pat mus nuneš iki Kvikkjokko.

Likusį pusdienį leidžiame kas sau. Mes su Viktoru nusprendžiame nueiti pražvalgyti netoliese giliame slėnyje tekančio Tarraatno intako Garddevarjåhkå. Iš palydovinių nuotraukų matėsi, kad upelis turėtų būti plaukiamas ir techniškai pakankamai sudėtingas (6 km atkarpos vidutinis nuolydis 38 m/km). Tačiau, tai, ką randame atėję prie upės pranoksta visus lūkesčius. Upės debitas ne ką mažesnis nei prieš tai plauktos Tarrajakos, slėnis giliai įsirėžęs tarp aukštų kalnų, vanduo – melsvai baltas ir lekia pašėlusiu greičiu žemyn! Vaizdas iš tiesų nuostabus. Plaukimas laiveliais būtų įmanomas (nors esant tokiam vandens lygiui būtų jaukiau plaukti dviviečiu katamaranu), tačiau pakankamai pavojingas. Jokių ramesnių vietų mūsų apžiūrėtoje atkarpoje nėra (nors ir sudėtingų lokalių slenksčių taip pat nesimatė). Apylinkių grožis tiesiog pakerintis, vaizdai labiau primena Altajų ar Sajanus. Upių santakoje pilna žydinčios auksinės šaknies, oras taip pat mus lepina. Pakerėti šios upės grožio dar pasivaikštome ties jos ir Tarraätno santaka, bandome žvejoti, tačiau niekas nekimba. Nusprendžiame, kad esame per aukštai, o lokalūs Tarraätno slenksčiai yra natūralios užtvankos, užkertančios kelią žuvų migracijai. Todėl žvejyba greitai nusiviliame. Tiesa, paėjus gerą puskilometrį žemiau upių santakos staigiame upės posūkyje aptinkame dar vieną krioklį, savo išvaizda primenanti slenkstį "Katapulta" ant Žomboloko upės Sajanuose, tik aukštesnį (apie 4–5 m) ir gerokai didesnio debito.

Kitą dieną – vėl ėjimas. Iki Tjuoldajahkos slėnio einame 10 km, persiversdami per maždaug 950 m aukščio balną. Oras puikus, vaizdai nuostabūs – ko dagiau reikia? Upę pasiekiame į pavakarę, nakvynei stojame šalia elnių augintojų trobelės ir galingo slenksčio. Pėsčioji dalis baigėsi, belieka 30 km plaukimo iki Kvikkjokko.

Plaukimas Tjuoldajåhkå

Tjuoldajahkos slėnis nepatenka į Sareko parko ribas, galbūt todėl atrodo, kad yra dar mažiau lankomas turistų. Beveik jokios informacijos apie upę išskyrus "Google Earth" palydovines nuotraukas ir žemėlapį nepavyko rasti. Galinga ištisinė aukštupio rėva baigiasi pavojingu apie 4 m aukščio slenksčiu (didelė dalis vandens trenkiasi kampu į uolą, kurioje išplauta kišenė). Deja, tenka startuoti žemiau šio slenksčio. Iki pat sekančių rimtų slenksčių plaukimas išlieka labai dinamiškas, stovinčio vandens ruožų nėra.

Netrukus priplaukiame pirmą solidesnį slenkstį, praktiškai visas sudėtingesnes kliūtis stengiamės žvalgyti nuo kranto. Praplaukiame nesunkiai, su sauga ir daiktais. Už poros posūkių jau visai rimta kliūtis. Įeinant į slenkstį tenka prašokti kelias pusmetrines nuopylas, nemažas bangas, o pagrindinė slenksčio pakopa maždaug 4–5 metrų aukščio per akmenis bildantis vandens srautas. Slenkstis atrodo grėsmingai, tačiau nėra kažkuo išskirtinai pavojingas. Pagrindinė grėsmė išvirsti dar pačioje slenksčio pradžioje ir apsidaužyti į akmenis. Su Viktoru praplaukiame švariai. Deja, Lino laivas į slenkstį įeina beveik nevaldomas, apsisuka įžanginėje nuopyloje ir verčias ant viršutinės slenksčio briaunos. Linas visą slenkstį praplaukia "samosplavu". Vaizdas šiurpus, belieka tik tikėtis, kad rimtų traumų pavyks išvengti. Nepaisant patirtų smūgi Linas atsisako pametėtos morkos ir savo jėgom išplaukia į krantą (laivą sugauna žemiau stovėjęs Viktoras). Šis pakankamai laimingai pasibaigęs nuotykis atbaido nuo plaukimo Andrių. Regis Linui viskas baigėsi pakankamai laimingai – pora galingų smūgių į nugarą, tačiau rimtų sužeidimų išvengta.

Už poros posūkių dar vienas sudėtingas slenkstis. Pavojingiausiai atrodo įvadinė nuopyla (apie 2 m aukščio), kur reikia išvengti stipraus spaudimo į uolas. Vėliau apie 25 m rėva, už jos dar apie 2,5 m beveik vertikali nuopyla, už jos išėjime bangos ir nedidelė bačka. Visi einame vieninteliu įmanomu keliu – kairiuoju kraštu. Visi sėkmingai prašokame įvadinę pakopą, o antroje Viktoras ir Linas patiria overkilius (tiesa, lengvai patys išlipa į krantą, vėl sėda į laivus ir pabaigia slenkstį).

Upėje ir toliau gausu rėvų, manevravimo tarp akmenų, nedidelių slenkstukų. Priplaukus ramesnį ruožą Linas pradeda atsilikinėti. Atslūgus adrenalinui jam prasideda stiprūs nugaros skausmai, pradeda "atjunginėti" vieną ranką. Nors Linas spyriojasi, nusprendžiame nejuokauti ir stojame nakvynei. Linas gauna pora tablečių "ibuprofeno", potrauminio gelio ir eina miegoti, o mes sukuriame smagų (pagaliau!) žygio laužą ir ilgai pavakarojame.

Antrą dieną iš eilės oras apniukęs, lynoja, tačiau ilgesnis poilsis mums visiems išėjo į naudą, išplaukiame žvalūs ir geros nuotaikos. Už 3–4 km priplaukiame tikrai galingą upės atkarpą. Pora metrinių nuopylų ir upė pradingsta tarp uolų. Žvalgyba gerų naujienų nesuteikia – paskutinėje slenksčio pakopoje (apie 5 m aukščio) didžioji vandens masės dalis trenkiasi į vertikalią uolą. Slenkstis labai įspūdingas, tačiau plaukimas net nesvarstomas.Apsinešinėjimo pauzę išnaudojame pietums ir laivų remontui (betempdamas laivą Andrius suplėšo vieną balioną į aštrią uolą) . Po šio slenksčio seka maždaug 5 km ilgio atkarpa, kur upės charakteris pasikeičia, rėvos pasidaro dar galingesnės, bangos apipila nuo galvos iki kojų. Į vieną iš slenksčių įplaukiame be žvalgybos, visi sėkmingai prašokame, tačiau Viktoras neišvysto reikiamo greičio ir jį pagauna gana solidi bačka. Apie 10 sekundžių kova baigiasi overkiliu, o laivą dar 12 minučių mala bačkoje.

Viskas baigiasi sėkmingai, praplaukiame dar kelis ryškesnius slenkstukus ir pasiekiame santaką su Njoatsosjåhkå. Ši galinga upė plukdo dalį Parte ledynų tirpsmo vandenų, jos debitas dar didesnis, nei Tjuoldajahkos, todėl susijungus upėms (upė įgauna Gamajåhkå' os pavadinimą) plaukiame jau iš tiesų nemažo dydžio upe. Apie 10 km plaukiame ramiai, upė neša greitai, tačiau jokių kliūčių nėra. Tačiau likus trejetui kilometrų iki Kvikkojokko prasideda vis stiprėjantys slenksčiai. Gamajahkos slenksčius šalia Kvikkjokko jau matėme kelionės pradžioje, ir žinojome, kad reikia suspėti laiku nusiimti. Saulėtas oras padidino upės debitą, todėl slenksčiai tapo tikromis mėsmalėmis. Nors plaukiame labai atsargiai, laikydamiesi arčiau kranto, tačiau po kelių metrinių bačkų, iš kurių vos sugebame išsikapstyti, suprantame, kad laikas traukti į krantą (kai kurios upės atkarpos tikrai vartytų ir keturviečius katamaranus).

Paskutinį pusantro kilometro iki Kvikkjokko braunamės krantu per karštį ir atkutusių uodų ir moškių debesis. Kvikkjokko automobilių stovėjimo aikštelė per 11 dienų pasipildė kaip reikiant. Galutinai susitaikome, kad pasaka baigėsi ir laukia ilgas kelias namo.

Reziumė:

Žygis truko 11 dienų, per kurias kirsdami 3 kalnagūbrius nuėjome apie 90 km, praplaukėme apie 50 km upėmis, apie kurių ankstesnį plaukimą neturime informacijos.

Neskaitant poros dienų, oras buvo tikrai puikus (Sarekas – viena lietingiausių Švedijos vietų, garsėjanti savo neprognozuojamais orais..)

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.

Filmas apie žygį: