Pasiramsčiuodamas irklu, iki pusės blauzdų klimpdamas į dumblą, brendu per paparčių sąžalynus, vingiuodamas tarp išvartų. Giliai įsigraužę į juodžemį iš pelkės upės link sruvenantys mažyčiai upeliai nuolat verčia šokinėti nuo vieno žolės kupsto ant kito. Ant pečių – dvidešimt septynių kilogramų kuprinė, o virš galvos – kaitri Pietų Sibiro saulė, kurios spinduliai, laimei, tik retkarčiais prasimuša per kėnių ir kedrų šakas. Nežiūrint to, kiekvienoj dumblinoj balutėj tenka plauti akis graužiantį prakaitą ir kas dvidešimt minučių ilsėtis, kol nustos daužytis nuo netikėtai išaugusio krūvio širdis. Greičiau išropoti iš pelkės į kalvą upelių takoskyroje! Ten ir sausiau, ir išvartų turėtų būti mažiau.

Deja, kalvos papėdėje kelią pastoja uolų siena. Teks ją apeiti badanais apaugusiu akmenų nuobirynu. O kol kas krentu pailsėti ant didžiulio apsamanojusio uolos luito, palikdamas šalia vietos septyniems savo bendražygiams. Keletas gurkšnių šalto upelio vandens, nešamo su savim buteliuose, dešimt minučių poilsio, ir mes, atsargiai statydami kojas, kad nepataikytume į badanų lapais dengiamus klastingus plyšius tarp akmenų, slenkame išilgai sienos. Netrukus ji pažemėja, išsiskaido uolėtomis terasomis, kuriomis jau galima ropoti į viršų. Kalvos viršūnės nešturmuojame, mums reikalinga kryptis eina išilgai šlaito, tiesiai į pietus. Ėjimas iš tiesų palengvėja, o po poros sustojimų dešinėje pusėje išgirstame bevardžio upelio šniokštimą. Jo vingyje ir įsikuriame nakvynei.

Nuo į Kazyrą įtekančio Malynovyj upelio žiočių, kur mus iš žemutinės Tridcatkos motorine valtimi atplukdė šešiolikmetis sentikių Rogaliovų sūnus, nenuėjome nė trijų kilometrų. Tiesa, nuo upės pajudėjome tik vėlyvą popietę, tad toks tempas laukinei Sajanų taigai visai normalus. Visa bėda, kad atplaukti turėjome vakar, ar bent jau šiandien pirmoje dienos pusėje. Tačiau vakar valtys buvo išplaukę, o šiandien atsakė vienos iš dviejų mus plukdančių valčių motoras, tad teko ropoti prieš srovę, visiems aštuoniems sulipus į vieną. Paskui dar sekė į kilpą pakliuvusios meškos medžioklė... Tiesa, nusilpusį antrametį meškiuką būtų pribaigęs grįždamas atgal ir vienas šešiolikmetis paauglys, tačiau kas galėjo žinoti, ar neteks susidurti su senu patinu, kurie kartais ir kilpą sugeba nutraukti. Šiaip jau mums tokia žiauri medžioklė paliko slogų įspūdį. Gaila meškiuko, galėjo bent užaugti. Atrodo, tą suprato ir jaunasis medžiotojas.

Kad nereikėtų neštis su savimi, prie Malinovyj žiočių įkėlę į kedrą palikom maisto atsargas grįžimui atgal. Ir namie, ruošdamiesi žygiui, svorį mažinome, kiek galėjome. Net paėmėme paprastą keturvietį katamaraną, kuriuo plaukti nedidelėmis slenkstėtomis upėmis – malonumas menkas. Dar du pripučiami kajakai: "Jalomanas" ir "Edelveisas" nepraplauktų didelio nuolydžio intakų šturmui, bei lengva trumpa naujo modelio kanoja, kurią sėkmingai galima naudoti ir kaip vienvietį kajaką. Taigi, kuprinės susidarė po dvidešimt septynis kilogramus suaugusiems ir devyniolika jauniausiam žygio dalyviui Mindaugui. Svoris visai pakenčiamas, net sunkiai įžengiamai Centrinių Sajanų taigai.

Kelią link pietuose akmeninius dantis rodančio turistų nelankomo Šandyno kalnagūbrio irgi rinkomės kruopščiai, pagal žemėlapį, ir palydovines nuotraukas. Grįžti atgal, kaip kad prieš šešis metus nuo Parkinos upės, kai stengėmės aukščiausiame taške perkirsti Kryžino kalnagūbrį Kizyro ir Kazyro tarpupyje, nesiruošiame. Šįkart mūsų planas – pasiekti aukščiausią į pietus nuo Kazyro stūksančio Šandyno kalnagūbrio viršūnę, išsiaiškinti ar plaukiamos nuo jos papėdės į Kazyrą tekančios upės – Čet ir Poperečka, paskui, einant į rytus, pasiekti stambaus Kazyro intako Rybnajos vidurupį ir plaukti ja iki žiočių. (Plaukti aukščiau Rybnaja, kažin, ar būtų įdomu, nes ten nuolydis nedidelis). Dar, jei liks laiko, ir porą dešiniųjų Kazyro intakų – Bazybajų ir žemutinį Kitatą norėtųsi apžiūrėti ir, gal būt, žemupius, kur nuolydis viršija dvidešimt metrų kilometre, praplaukti... Žvejybai taip pat reikia skirti laiko, juk maisto davinys apskaičiuotas taip, kad tris – keturias dienas turėtume maitintis žuvimi. Na dar kedrų riešutais ir, jei pasiseks, kokia nors mėsa.

Į žygį susirinkom aštuoniese: aš su sūnumis Julium ir Mindaugu, senas mano bendražygis Saulius Juškevičius, dar mūsų klubo narys Audrius Smaliukas, prie kurio prisijungė ir brolis Raimondas, pernai su mumis Koloje keliavęs Gediminas Andriukaitis ir vienintelis naujokas, Juliaus draugas Tomas Lynikas, kurį Julius asmeniškai treniravo prieš žygį. Komanda gera, pajėgi, didesnė jos dalis kartu praėjusi ne vieną sudėtingą žygį, tad pirmieji brovimosi be tako kalnų taiga sunkumai niekam įspūdžio nepadarė – būdavo ir blogiau.

Po dviejų paskutinių kelionėje mažai miegotų naktų į palapines sulindome anksti ir iškart užmigom. Tik Saulių naktį prižadino palapinės virvę užkliudęs kažkoks žvėris.

Antrąją žygio dieną sekė tas pats sukinėjimasis tarp užvartų ir laipiojimas apsamanojusiomis uolomis. Popiet gavome šiek tiek lietaus, o į dienos pabaigą įlindome į tokias pelkėtas žolių ir suvirtusių medžių džiungles Beriozovajos upės intako aukštupyje, kad galvojome, jog iki sutemų nepavyks rasti vietos stovyklai. Atsirėmus į krioklį upelio ištakose, nieko kito nebeliko, kaip sukaupus paskutines jėgas užsiropšti kairiuoju šlaitu apie penkiasdešimt metrų į viršų. O čia, po storu kėniu, atsirado ir pakenčiama aikštelė palapinėms, ir šaltinėlis netoliese. Net saulė, prieš nusileisdama, išlindo iš už debesų ir kartu su laužu padėjo mums išsidžiovinti sulytus rūbus.

Visu smarkumu saulė plieskė ir kitą rytą, kai pradėjome statų kilimą į plato, nusidriekusį ant miško ribos tarp aukščiausių Šandyno atšakų. Taiga praretėjo ir jau nelabai galėjo duoti pavėsį, tuo tarpu išvirtę ir susikryžiavę kėniai aukštoje rasotoje žolėje gulėjo kas keli žingsniai. Vis dėlto džiaugėmės, kad nėra kedrų išvartų – jų kamienai nepalyginamai storesni ir su kuprine sunkiai įveikiami.

Prieš pietus saulė baigė išdžiovinti rasą, o mes baigėm savo energijos atsargas. Nežiūrint to, suvalgę paskutinę gliukozę ir pasigrožėję šiaurės rytuose atsivėrusiu alpiniu Kryžino kalnagūbrio reljefu, nusprendėme ropštis į paskutinį uolėtą pakilimą prieš plato. Nors ir reikia stačiau kilti į viršų, toks ropojimas daug malonesnis už brovimąsi taiga. Juo labiau, kad čia, ant miško ribos, atsiveria tikras rojus: paskutiniai milžiniški šaknimis uolas apglėbę kedrai su kankorėžiais ir krūvomis sausų kaitrių šakų kamieno apačioje, mėlynių ploteliai ir keružių kilimas tarp jų, upelių ištakos, švilpikų namai po kedrų šaknimis, o aukščiau , pievose ir nedidelėse miško salelėse, meškų ir elnių ganyklos. Visą likusį gyvenimą galėtum nugyventi tokiose vietose be didesnių rūpesčių ir džiaugtis...

Deja, laikas mus gena pirmyn. Pailsėję ir užvalgę mėlynių, išeiname į plato, kur už kelių šimtų metrų pasiekiame pirmojo mūsų žygio etapo tikslą – uolų ir kedrų apsuptą seklų ežeriuką. Vanduo pakankamai šiltas, tad maudomės ir skubiai ruošiame pietus: lašiniai, dešra su džiūvėsiais ir Juliaus sugalvota mėlynių arbata – kompotas.

Priekyje ir iš šonų atsivėrę dantytos Šandyno keteros ir pagrindinė 2200 metrų aukščio viršūnė, atrodo, ranka pasiekiamos. Atsigaivinę ežere ir pasistiprinę, lengvai žingsniuojame pievomis ir nedidelėmis giraitėmis į pietus. Už poros šimtų metrų iššoka elnias. Šiaurinis-miškinis – reta rūšis, gyvenanti tik šiuose kalnuose! Mes su Mindaugu išsiskleidę į šonus per 300 – 400 metrų vienas nuo kito einame pirmyn, gal pavyks prisėlinti arčiau, kiti puskilometriu atsilieka. Deja, elnias dingsta tarp aukštų žolių ir giraičių, o mes pasiekiame Beriozovajos ištakas. Čia vienintelėje vietoje per visą žygį aptinkame auksinę šaknį. Tačiau priešais stūksantis užgesęs 2200 metrų vulkanas-viršūnė šaukia pirmyn, ir mes nutariame iki vakaro pasiekti jos papėdę, kurią juosia Čet upės viena iš šakų.

Iki saulėlydžio iš tikrųjų išeiname prie Čet, nors leidimasis į jos slėnį atima nemažai jėgų: žolėje nematomi seni akmenų nuobirynai ir visaip išsiraizgiusios upelių vagos. Saulius, įsmukęs į duobę, smarkiai susimuša koją, gerai bent kad šalia kelio girnelės. Stojame nakvynei keružiais apaugusioje aukštumėlėje šalia miškelio. Čet šniokščia apačioje. Gediminas ir Julius išeina prie jos pasižvalgyti. Grįžę vieningai pareiškia, kad plaukimui šioje vietoje vandens ant ribos. O žemiau nuolydis dar padidės. Nuo Kairiosios ir Dešiniosios Čet santakos tikrai vandens turėtų užtekti ir ruožo nuolydis didelis. Tačiau tai už 10 kilometrų į vakarus, priešingoje pusėje negu mūsų laukianti Rybnaja.

Rytojaus dieną iki pietų paeiname į rytus, palikdami šone Čet ištakas ir suradę šalia kalnų ežeriuko mažą medžiotojų trobelę, apsistojame šalia. Trobelėje įvairių šaudmenų atsargos ir šiek tiek maisto. Neliečiame nieko, nes didesnio poreikio nėra, o ir eiti pėsčiomis dar liko nemažai – kam didinti svorį. Tiesa, mūsų suvartojama maisto norma jaunimui mažoka, ypač tai jaučia nepratęs prie žygio meniu Tomas. Per sustojimus poilsiui jie su Juliumi, pasidarę medines ietis, prie urvų po kedrų šaknimis tykoja švilpikų, tačiau nusmeigti kol kas nepavyko – žvėrelių reakcija žaibiška. Medžioti mūsų turimu šešiolikto kalibro šautuvu – per didelė prabanga – mažai šovinių, o ir iš žvėrelio, šaunant iš kelių metrų atstumo, liks faršas. Ne veltui trobelėje guli mažo kalibro šovinių dėžutė ir kulkos bei gilzės dvidešimt aštuntam medžiokliniam kalibrui. Žinoma, tai skirta sabalams žiemą, bet ir dabar prasimaitinimui labai praverstų. Viena pagrindinės Šandyno viršūnės ketera, leidžiasi prie Čet upės už poros kilometrų nuo mūsų stovyklos, ir Julius, Gediminas bei Tomas nusprendžia per likusį pusdienį suvaikščioti į viršūnę. Išeina pasiėmę gabalą chalvos, gertuves, fotoaparatus ir neperšlampamas striukes dėl visa ko, nors kol kas plieskia saulė ir oras įkaitęs virš trisdešimt laipsnių.

Aš irgi, pasiėmęs šautuvą, išeinu pasivaikščioti link kalno: apžiūrėti kraterį į rytus nuo viršūnės. Kelias pasirodė ilgesnis, negu tikėjausi. Ir laipiojimas per morenas ir įdubas nuvargino. Cirkų, pasirodo, ne vienas, ir ežeriukų pilna. Aplink raudono granito uolos, apaugusios kerpėmis ir girtuoklėmis. Žvėrių nematyti, jei neskaityt gausybės švilpikų. Grįžtu kaip tik vakarienei. Po pusvalandžio pasirodo ir viršūnės šturmuotojai, pavargę, bet linksmi.

Pavakarieniavus pradeda temti. Jau ruošiamės lįsti į palapines, kai Tomas pievoje šalia ežeriuko, gal už dviejų šimtų metrų nuo stovyklos pamatė mūsų link judant kažką panašaus į šieno kupetą.

? O kas ten?

Įtempę regėjimą, bandome įžiūrėti Tomo rodomą objektą. Kažkokia "didelė karvė" paežeriu traukia link mūsų laužo. Gal briedis? Bet iš kur jam būti tokiame aukštyje.

Audrius atsineša žiūronus ir konstatuoja, kad tai meška. Betgi tokių didelių rudųjų meškų nebūna! Tiesa, prieš daug metų mačiau vieną nelabai toli nuo čia, prie Kandato upės. Tada didžiulis meškinas, gavęs į krūtinę keturias dvylikto kalibro kulkas patiesė mano bendražygį Antaną po kėniuku, ir jei tas nebūtų staiga prisiminęs seno sibiriečių būdo ir nesugriebęs lokio už liežuvio...

Riaumojimas galutinai įtikina mane, kad čia didžiulis meškinas ir kad jis mus pastebėjo, bet nė kiek nesibaido. Atsinešu šautuvą, laukiu kas bus toliau. Lokys juda paežeriu ir riaumoja. Reikėtų jį pabaidyti, kitaip neaišku, kuo baigsis. Šaunu į jo pusę, bet gerokai aukščiau, kad nekliudyčiau. Vakaro tyloje tarp kalnų trenkia kaip iš patrankos, tačiau lokiui tai jokio įspūdžio nepadaro. Jis į šūvį atsako riaumojimu ir nė nemano trauktis. Gal žmonių nematęs? Nors, kai gyveni tokioj nuošalioj vietoj ir žiemą, per sabalų medžioklės sezoną, miegi, gali žmogaus ir nesutikti.

Antras šūvis. Meškinas paeina į šoną, bet ne atgal, bandydamas parodyti, kad nebijo. Paskui iš lėto pradeda trauktis. Nepatenkintas riaumojimas dar ilgai aidi tarp kalvų ir giraičių.

Rytą išsiruošiame žygiuoti tolyn. Per dvi dienas ruošiamės pasiekti ir kirsti stambesnį kairįjį Rybnajos intaką Poperečką, ir, gal būt, net dalis komandos galės pabandyti ja plaukti. Dar už vienos keteros rytuose turime pasiekti Rybnają.

Saulė kaitina, bet ėjimas neblogas. Nuobirynai, palyginus švari taiga su žvėrelių takais. Vakare sustojame gražioje maralo šaknų prižėlusioje šaltiniuotoje pievoje taigos viduryje. Čia gimę upeliai jau sruvena į Poperečkos pusę. Iki jos –nepilni 3 kilometrai. Turėtume nueiti iki rytojaus pietų. Šiandien po intensyvaus ėjimo jaunesni bendražygiai vėl jaučia kalorijų trūkumą. Tomas su Juliumi karstosi į kedrus ir grįžta su nemažu kankorėžiu laimikiu. Išsikepę po vieną ant laužo, su ietimis ir akmenimis eina tykoti švilpikų. Visada tylus Mindaugas tiesiai pareiškia: "Duok šautuvą – valgyti noriu," –ir dingsta taigoje, matyt, nusprendęs, kad švilpikais ir kedro riešutais sotus nebus.

Vis dėlto sušveitus iš poros ant laužo pakepintų kankorėžių išgliaudytus riešutėlius, šioks toks sotumo jausmas atsiranda. Tačiau reikia nors kartą pilnai pasotinti ir jaunimą, tad nežiūrėdamas normų, verdu pilną puodą kvietinės košės, suverčiu visą dėžutę spirgų. Pačiu laiku. Medžiotojai grįžta be švilpikų ir kurtinių, net nusususios jerubės, kuriai jau nebūtų gaila šovinio, neaptiko, nors dieną, eidami su kuprinėmis, pabaidėm ne vieną.

Šįkart visos košės neįveikėme, liko rytojui.

Kaip ir planavome, Poperečką pasiekiame sekančios dienos pusiaudieny. Tiesa, nusileidimas nebuvo lengvas, tad pietūs ir poilsis prie upės užtruko ilgokai. Tuo pasinaudodami Julius su Gediminu nuėjo porą kilometrų palei upę žemyn, –reikėjo išsiaiškinti, ar verta plaukti. Ten, kur mes išėjome ir forsavome upę, plaukti kaip ir galima, bet žemiau nuolydis padvigubėja, ir vandens gali neužtekti. Grįžę žvalgai pareiškia, kad praplaukti įmanoma, tačiau upė nelabai įdomi – tik ištisinė rėva ir šiek tiek užvartų. Nusprendžiame neskaidyti grupės ir visiems eiti prie Rybnajos. Gal ten neužteks vandens katamaranui, ir tada pasilikti didesnei pusėj komandos be kajakų pagalbos rizikinga.

Prasibrovę per paupio brūzgynus, pastebime, kad taiga dešiniajame Poperečkos krante visiškai kitokia, negu buvo iki šiol: medžiai aukštesni ir retesni, pomiškio beveik nėra, o išvartos nors ir didžiulės, bet nesunkiai apeinamos. Ir visur pilna mėlynių. Užtat gyvūnijos jokios: negirdėti riešutinių ir jerubių, nesimato meškų takų, na o švilpikams gyventi, aišku, jau per žemai – akmenų nuobirynų nėra.

Nakvojame prie netikėtai šilto ežeriuko vieno iš Properečkos intakų ištakose,o kitą dieną, dulkiant smulkiam lietui ir einant iš proto kompasui, ilgai sukame puslankį stačiu kalvos šlaitu, kol atsiduriame tiesiai prieš Rybnajos slėnį. Leidžiamės vos ne bėgte, – taip norisi greičiau užbaigti pėsčiąją žygio dalį ir prisivalgyti iki soties žuvies. Iki upės nusiritame nesunkiai ir gana geroje vietoje. Gilus duburys aukščiau rėvos tinka žvejybai, o lygus žolėtas krantas miške stovyklai įkurti ir laivams surinkti. Vandens Rybnajoje pakankamai daug, net daugiau negu buvo pačiam žemupyje, kur mes su Saulium plaukėme prieš vienuolika metų.

Saulius, Audrius, Raimis ir Gediminas iš karto puola žvejoti, kiti tvarkomės stovykloje. Pradžioj nekimba niekas, bet po kokių trisdešimt minučių vos spėjame suktis su pagautais kiršliais: Julius su Raimiu valo, Mindaugas iš galvų ir uodegų verda žuvienę, o aš gaminu "malosolką" – pjaustau žuvį gabalais ir, pavoliojęs druskoje su prieskoniais, metu į keturių litrų plastikinį bakelį. Tai maisto atsarga ateičiai, jei kitoje vietoje nustotų kibti. Tačiau jau po pusvalandžio ši atsarga keliauja į mūsų skrandžius, o jos vietą užima naujai iš upės ištraukti kiršliai.

Tomas su Julium iš vakaro paruošia medžiagų katamarano rėmui ir irklams, tad sekančią dieną laivai sumontuojami greitai, tik šiek tiek užtrunkame pakuodami ir dalindamiesi krovinį. Audrius, Raimis ir Tomas sudaro Sauliaus vadovaujamo katamarano komandą, mes su Julium plaukiame kanoja, o didžiausi sportinio plaukimo entuziastai – Gediminas ir Mindaugas sėda į kajakus. Rėva keičia rėvą, jas skiria greitos srovės ruožai – vandens visur užtenka net ir katamaranui. Už trejeto kilometrų kalnai smarkiai suspaudžia upę, aukštai nuo šlaito nuslinkusios nuošliaužos užtveria pusę vagos. Nuo čia prasideda pastovaus vienuolika metrų kilometre nuolydžio ruožas, kuris tęsiasi iki pat žiočių – viso apie dvidešimt kilometrų. Tačiau kol kas rimtesnių slenksčių nėra, visa upė – ištisinė rėva. Kajakininkams plaukti net neįdomu.

Per keletą valandų greita srovė atneša mus iki Poperečkos žiočių. Čia surandame neblogą vietą nakvynei. Kiršliai ties žiotimis irgi kimba, nors ir ne taip intensyviai kaip vakar.

Rytas išaušta saulėtas, kalnus aptraukę pilki lietaus debesys liko aukščiau. Julius, Gediminas ir Mindaugas, susipakavę į kuprines kajakus ir pasiėmę šiek tiek maisto, išeina aukštyn palei Poperečką: pakils, kiek leis vėl sunkiai praeinama taiga ir bandys plaukti Poperečka. Vandens joje kajakams užtenka – apie aštuonis kubus, nuolydis – trisdešimt metrų kilometre.

Katamarano įgula iš lėto, pažvejodami plaukia Rybnaja žemyn. Aš pasilieku stovykloje laukti kajakininkų, – vakarop kartu su jais katamaraną pasivysime. Džiovinu vakar sulytus savo ir draugų rūbus, slampinėju palei Poperečką, dairydamasis įdomesnių uolienų, randu kažką panašaus į žadeitą. Paskui išbandau į taikinį šautuvą, jis daug metų gulėjo pas rusus nenaudojamas, o aš norėčiau juo pasitikėti, jei vėl tektų susidurti su nedraugiškai nusiteikusiu meškinu.

Kajakininkai pasirodo apie pietus, lengvai įveikę Poperečkos žemupį ir prifotografavę neblogų kadrų. Anot jų, upėje nieko įdomaus nėra: smarki ištisinė rėva su kartas nuo karto pasitaikančiomis praplaukiamomis medžių užvartomis. Nuopylų aukštis neviršija metro.

Pietaujame, pakuojamės ir per dvidešimt minučių pasivejame staigiame upės posūkyje po uola žvejoti apsistojusius katamaranininkus. Kiršliai kimba ir čia, bet smulkesni, negu aukštupyje. Susūdom pagautą žuvį ir, palikę Sauliaus įgulą žvejoti toliau, išplaukiame ieškoti vietos nakvynei. Pralėkę aukštas bangas ties ant posūkio upės praplautais žvyro skardžiais, įplaukiame į gražų kanjoną. Čia, terasoje po uolomis, ir surandame vietą palapinėms. Laužą kuriame ant akmenų prie vandens, kad čia pat galima būtų doroti duburyje pagautus kiršlius. Tiesa, pradžioje niekas nekimba, bet vėliau, nusileidus saulei, Raimondui pavyksta "išlupti" vieną stamboką duburio gyventoją. Užkrėstas tokio pavyzdžio, Mindaugas, kartas nuo karto ištraukdamas nedidelį kiršliuką, prakiurkso su spiningu duburio gale, kol virš kanjono ryškiai suspindi Paukščių Takas ir ima šalti basos kojos. O Julius su Tomu nakvoti pasilieka po žvaigždėmis prie laužo.

Praplaukę kanjoną, krante aptinkame gana šviežius žmonių pėdsakus: stovyklavietė su staliuku ir priedanga iš kartelių, žuvų liekanos, maisto atsargos medyje ir net benzopjūklu supjautos kaladės. Niekaip nesuprantame, kaip čia galėjo atsidurti žvejai su tokia įranga. Net malūnsparniui nėra kur nusileisti, o pakilti upe jokia motorine valtimi neįmanoma, visur stipri srovė ir akmenys. Dar, kiek atsimename su Sauliumi iš ankstesnio žygio, žemupyje ir galingas slenkstis su krioklių kaskadom... Saulius keikiasi, kad net tokioj nuošalioj vietoj apšnerkšta. Prieš vienuolika metų čia apskritai nesimatė jokio žmogaus pėdsako.

Paslaptis išaiškėja vakarop, kai apsistojame nakvynei ant gražaus akmenuoto pliažo žemiau eilinio slenksčio su prispaudimu prie uolos. Iš žemupio pusės pasigirsta greitai artėjantis gausmas, ir netrukus pro mūsų stovyklą upe aukštyn pralekia savos gamybos pripučiama valtis su oro varikliu. Didžiulio propelerio stumiama valtis kyla prieš srovę šliauždama tiesiog per šlapius akmenis rėvose. Tiesa, slenkstuką ties mūsų stovykla įveikia lėtai, bet sėkmingai. Po kiek laiko valtis grįžta atgal priplaukia prie mūsų. Jos šeimininkas – vietinis medžiotojas – čia jo plotai. Dabar plaukia su draugais žvejoti. Valtį jam pagamino Tomsko turistai, o variklį nuo motorogių ir amerikietišką propelerį prisitaikė pats. Dabar laisvai gali šeimininkauti Rybnajoje, tik krioklį netoli žiočių reikia apsinešti. Patarė mums būti atsargiems, į jį neįlėkti.

Mes su Saulium tą slenkstį prisimenam nuo ankstesnio žygio. Staigus pažemėjimas, upės vagoje išsimėčiusios uolos, pora pusantro – dviejų metrų aukščio nuopylų su netvarkingomis bačkomis... Po to reikia skubiai švartuotis nedideliam užutekyje dešinėje, nes už keliolikos metrų prasideda apie šimto metrų ilgio nedidelių krioklių kaskada su uolų nuolaužomis srovės kelyje ir sudėtinga judėjimo linija. Žemiau krioklio – gili duobė su beveik stovinčiu vandeniu, po to – dar nedidelė nuopyla ir "bačka" po ja. Tada, prieš vienuolika metų, vanduo buvo neaukštas, ir net galvojome apie viso kaskado praplaukimą dviviečiais katamaranais. Trukdė tik negabaritinis įėjimas į pirmą krioklio pakopą.

Mes su Julium plaukiame priekyje, kad netyčia patrakę kajakininkai neįlėktų į krioklį jo neapžiūrėję. Šuolis nuo pirmos nuopylos ir aplink verdantis chaotiškų srovių ir bangų katilas įtikina mane, kad pakliuvom į daug galingesnį vandenį, negu aname žygyje. Nušokus nuo antros nuopylos, į kanojos bortą iš viršaus smogusi galinga šoninė banga akimirksniu mus paguldo. Arčiau kranto atsidūręs Julius iš visų jėgų tempia valtį į užutekį, aš būdamas srovėje nedaug galiu jam padėti, o ir perdaug neskubu, nes atsimenu, kad prieš pat krioklį yra dar vienas nedidelis užutekiukas. Kaip vėliau pasirodė, Juliaus atsargumas pasiteisino.

Ištraukiame valtį į krantą. Daiktai pririšti savo vietose, irklai rankose. Pasiruošiame saugoti iš paskos plaukiančius laivus. Vienas po kito sėkmingai nusileidę prie mūsų švartuojasi Mindaugas ir Gediminas, netrukus priplaukia ir katamaranas. Ištraukę ant uolos laivus, skubame į priekį apžiūrėti krioklio. Jis pasikeitęs neatpažįstamai. Vandens daug daugiau, bet ir negabaritą katamarano praėjimui sudarančių uolų taip pat. Į jas pastoviai trankosi zigzagais besiraitantis putojantis vandens srautas. "Bačkos" po nuopylom irgi gerokai galingesnės. Plaukti gal būtų galima nebent su karabuberiu, jei tik ir jis neįstrigtų siauruose praėjimuose tarp uolų.

Šokinėdami per uolas ir potvynio ant jų užmestus kedrų kamienus, nešame daiktus į apačią prie užutekio su duobe. Čia pat atnešę, virvėmis nuo keturių metrų aukščio uolos nuleidžiame katamaraną ir kanoją. Saulius us Raimiu ir Audrium pasilieka prie duobės žvejoti, kiti einam atsinešti kajakų.

Bet čia Mindaugas ir Julius sugalvoja dar kartą kajakais nuplaukti viršutinį slenksčio ruožą, tik kitu keliu, arčiau kairiojo kranto. Ten pat persikelia ir Tomas su Gediminu, kad galėtų iš arčiau filmuoti bei fotografuoti. Aš pasilieku dešiniajame krante. Mindaugas nusineša "Jalomaną" aukštyn, į slenksčio pradžią. Julius su Gedimino "Edelveisu" stoja jo saugoti žemiau paskutinės nuopylos. Mindaugui patyrus avariją, Julius nesunkiai spėtų nuplaukti kelių metrų atstumą iki srovės vidurio ir išbuksyruoti ir žmogų, ir laivą į krantą.

Mindaugas įplaukia į slenkstį ir, vingiuodamas tarp uolų, leidžiasi nuopylomis žemyn iš mano kranto nevisąlaik matomas. Paskutinėje nuopyloje reikia leistis siaura srovės ketera, nes iš abiejų šonų – vandens duobės su šoninėmis, išilgai srovės krypčiai išsidėsčiusiomis bačkomis. Besileisdamas kajakas nuslysta nuo keteros kairėn, gauna smūgį į bortą. Mindaugas išlaiko lygsvarą, pakrypdamas dešinėn, bet čia kaip tik iš dešinės smogia kita banga, ir laivas iššoka iš putų dugnu į viršų. Mindaugas, rodos, pilnai kontroliuoja situaciją ir išlindęs iš bačkų net bando kajaką atversti, kas jam pavyksta. Čia pat priplaukia Julius, siūlo kabintis į jo "Edelveiso" rankeną. Tačiau Mindaugas nekreipia į tai dėmesio ir bando įlipti į kajaką. Bėga brangios sekundės, matosi, kad Mindaugas įlipti nesuspės. Visi rėkiam Mindaugui paleisti laivą ir kabintis už Juliaus. Deja, jis iš paskutiniųjų bando nepaleisti į krioklį kajako ir į pagalbą nereaguoja. Julius priplaukia iš kito šono, bando stumti. Per vėlu, lieka keli metrai iki pirmosios krioklio pakopos. Šaukiu Juliui greičiau pačiam plaukti į krantą. Paskutiniu momentu jis tą ir padaro – įšoka į mažytį užutekiuką prieš pat krioklio keterą. Mindaugas, galu gale supratęs, kad krioklys čia pat, paleidžia laivą ir irklą, bando kabintis už uolos upės viduryje, bet stipri srovė akimirksniu jį nuplėšia ir bloškia žemyn. Lekiame su Juliumi į priekį, prie krioklio galo. Mėlynas Mindaugo šalmas retkarčiais pasirodo krioklio pakopose vis žemiau, ir belieka melstis, kad jis neužstrigtų. Užlėkęs ant uolos virš duobės, Julius įstengia perrėkti vandens šniokštimą ir įspėti vyrus apačioje. Šie kaip mat sureaguoja. Neatsimenu kaip akimirksniu apačioje atsiduriame ir mes su Julium. Kaip tik tuo momentu nuo paskutinės krioklio pakopos nulekia Mindaugas. Ir, ačiū Dievui, ne tik gyvas, bet ir silpnais yriais savarankiškai priplaukia prie kranto. Tik išlipti pats jau nepajėgia. Audrius, Raimondas ir aš ištempiame jį iš vandens, Saulius sužvejoja Mindaugo "Jalomaną", Julius irklą. Vienintelis nuostolis – krioklyje nuplėšti Mindaugo guminiai batai. Pats Mindaugas sveikas, net vandens negurkštelėjęs – sakė bačkose kiek galėjo nekvėpavo. Išgelbėjo mažas jo svoris ir, palyginus, didelis liemenės tūris. Nežymiai apsitrankė kojas ir tik nusilpo nuo kovos su srove ir šalčio.

Duodame jai šiek tiek spirito, chalvos, po to jau pats įstengia persirengti sausu flisu. Po keliolikos minučių kaitrioje saulėje visai sušyla, o papietavus vėl sėda į kajaką.

Įveikę paskutinį slenkstuką, nesudėtingomis rėvomis leidžiamės paskutinį kilometrą link žiočių. Čia mus pagauna stipri Kazyro srovė ir ima mėtyti ant bangų. Vandens šiemet ir Kazyre daug. Irkluojame į dešinį Kazyro krantą ir įsikuriam miške virš uolų. Rytoj bandysim eiti prie Bazybajaus.

Bazybajus prasideda vienoje iš sunkiausiai pasiekiamų Sibiro vietų, – Kryžino kalnagūbrio aukščiausios viršūnės, Figūrinio Beloko, dar vadinamo Edelšteino piku papėdėje. Ne viena turistų grupė (tame tarpe ir mes prieš šešis metus) bandė pasiekti jo ištakas nuo Kizyro pusės ir po to atplaukti iki Kazyro, deja, nesėkmingai. Mėnesio atostogų tokiam žygiui neužtenka, nes Figūrinių Belokų šiaurinis šlaitas tiek raižytas, o taiga taip užvirtus, kad velnias koją nusisuktų.

Į Kazyrą Bazybajus įteka pusantro kilometro aukščiau dabartinės mūsų stovyklos. Toliau palei Bazybajų porą kilometrų aukštyn, iki krioklių, turėtų būti takas. Palikę Sauliu su Tomu saugoti stovyklos ir žvejoti, pasiimame du kajakus ir išeiname vienai dienai šturmuoti Bazybajaus žemupio. Žingsniuojame Kazyro krantu vietomis mišku, kai kur palei pat vandenį. Giedra, saulės spinduliuose upės smėlyje žiba aukso smiltelės. Bazybajus žiotyse –gana vandeninga upė – trisdešimt kūbinių metrų per sekundę. Tiesa, vanduo dabar gerokai pakilęs, nes paskutinėmis dienomis Bazybajaus kalno viršūnę (ties upės viduriu) visą laiką dengė lietaus debesys. Dešiniuoju Bazybajaus krantu, kiek toliau nuo upės, aukštyn veda tikrai geras takas – žingsniuojame net nesustodami pailsėti. Paėjus porą kilometrų, dešinėje girdisi galingas šniokštimas. Prasibrauname kelis šimtus metrų per mišką ir atsiduriame kanjono viršuje. Apačioje tarp uolinių sienų šniokščia krioklys. Aukštis – tik apie tris metrus, tačiau plaukti neišdrįstum – didžiulė vandens masė kairėje pusėje trenkiasi į uolą, po kuria gali būti išplautų nišų.

Grįžtame į taką ir žingsniuojame toliau, kartas nuo karto užropodami į stačias įkalnes. Šniokštimas iš dešinės dabar lydi visą laiką. Nuėję apie penkis kilometrus, vėl prasibrauname prie upės. Apačioje siaurame plyšyje Bazybajus krenta šešiametriniu kriokliu, šiek tiek išsilygina ir vėl numarma žemyn mažesnių krioklių kaskadomis. Upės vaizdas primena Onotą aukštupyje, ar net tomskiečio Eugenijaus Kovalevskio nuotraukas iš Himalajų, kai jie leidosi nuo Everesto šlaito Dud-Chosi upe karabuberiu. Tiesa čia ir karabuberis ne visur pratilptų...

Iš anksto mūsų sugalvotas planas staigiu šuoliu per pusdienį praplaukti įdomiausią Bazybajaus ruožą atrodo juokingai. Čia reikia atskiros ekspedicijos, bent savaitės laiko ir kažkokios naujos, dar neegzistuojančios plaukimo priemonės – minimalių gabaritų ir maksimalaus tūrio. Priedo, ji turi būti neblogai valdoma. Kajakus čia galima panaudoti tik kur-ne-kur apsaugai ir persikėlimui nuo vieno kranto į kitą. Apie katamaranus, bent jau įprastinius, išvis negali būti nė kalbos.

Iš lėto einame kanjono kraštu žemyn palei upę, gėrėdamiesi krioklių ir slenksčių kaskadomis. Gaila, kad nuotraukos negali perteikti jų vaizdo – fotografuojant iš viršaus viskas atrodo plokščiai ir neįspūdingai. Ties paskutiniu kriokliu nusileidžiame prie upės papietauti. Gediminas su Julium sėda į kajakus ir praplaukia paskutinius Bazybajaus kilometrus, kur tik vienos rėvos. Likusieji grįžtam pėsčiomis.

Leidimasis žemyn Kazyru daug laiko neatėmė. Patvinusi nuo lietaus upė nešė mus aštuonių – devynių kilometrų per valandą greičiu. Praplaukus Žemutinę Tridcatką, smarkiausioje Ubos slenksčių dalyje viskas buvo apsemta, net bangos nelabai jautiesi. Užtat apatiniame slenksčių ruože, kur upėje paprastai reikia šiek tiek pamanevruoti tarp uolų, patekome į tokias galingas lūžtančias bangas, kad net keturviečio katamarano įgula pasijuto nejaukiai. Nežiūrint to, visi laivai praplaukė sėkmingai.

Kelionę baigėme Guliajevkos gyvenvietėje. Iš čia kursuoja autobusai iki Kuragino geležinkelio stoties, iš kur prasideda ilgas grįžimas į Lietuvą.

Mes dalinai praplaukėme kelias naujas didesnio nuolydžio Kazyro baseino upes, o kiek dar daug jų, neplauktų, ir sportiškų yra Kazyro aukštupyje! Baltasis Kitatas, Prorva, Didžioji Majetka, Tomskaja, Katunas, Žvėrių Kazyras ir kitos žemupiuose pasižymi dideliu kritimu ir pakankamai vandeningos plaukimui pripučiamais kajakais. Deja, norint pasiekti vien Kazyro aukštupį, ir ta pačia upe išplaukti į civilizaciją, reikia mėnesio atostogų. Dairytis į šonus nebelieka laiko. Gal reikėtų apsijungti kelioms nedidelėms mobilioms grupėms ir nusisamdyti malūnsparnį?

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.