Pagaliau atostogos. Liepos 28 dieną vakarop sėdam į Maskvos traukinį ir važiuojam, nėra čia ką pridurti. Maskvoj persėdam į kitą traukinį – mūsų laukia dar 42 valandų trukmės kelionė į Intą. Kadangi per vėlai susizgribom pirkti bilietus, tai teko važiuoti bendrame vagone. Bet nėra taip blogai, miegam visuose trijuose aukštuose užgrobę visą "narvelį" ir neužleidžiam savo pozicijų. Mūsų 8 žmonės.

Rugpjūčio 31–osios ankstų rytą išlipam Intos stotyje. Turistų "užmetimo" verslas čia klesti. Prie traukinio jau stovi visureigis ir keli sunkvežimiai. Deja, nė vienas iš jų nėra mūsiškis. Dėl užmetimo visureigiu iš anksto buvome sutarę su tokiu Genadij Kokovkin. Jis žadėjo mus pasitikti prie traukinio. Gerai kad visi verslininkai vienas kitą pažįsta. Su vienu iš jų pakalbėjom, jis paskambino tam Genadijui ir sužinojo, kad jis atvažiuos tik už 3 valandų. Nieko baisaus, nešamės daiktus į stotį ir laukiam. Tuo tarpu apsiperkam parduotuvėse kelionei, siaubiam stoties bufetą su nuostabiom šviežiom bandelėm. Pagaliau pasirodo ir Genadijus, aš su juo ir visų pasais išlekiu tvarkyti registracijos dokumentų. Migracijos tarnyba dirba nuo 14 val. Tačiau su vietinio verslininko pagalba dokumentus atiduodame 10 valandą ir už poros valandų juos pasiimame. Genadijus pats visureigio nevairuoja, jis tik organizuoja viską ir už tai pasiimama apie 15 procentų sutartos sumos (sužinojom iš vairuotojo). Grįžom atgal į stotį, kuri yra už keliolikos kilometrų nuo miesto. Pakeliui visur matosi kažkokie pramonės objektai, visi apleisti, sugriuvę, apaugę krūmais lyg iš Tarkovskio filmo "Stalkeris". Stotyje bendrakeleiviai jau krovė daiktus į visureigį. Staigmena – visureigio vairuotojas – Lietuvis Gediminas nuo Vilkaviškio, kažkada tarnavęs kariuomenėj šiose vietose ir pasilikęs. Su Genadijum buvo sutarta, kad važiuosime iki upės Pravaja Grubeju aukštupio. Turėjom viltį, kad pavyks vairuotoją įkalbėti pavežėt mus dar apie 20 km šiauriau iki Kolokolnios upės. Planas beveik pavyko. Viduryje tarp Kolokolnios ir Grubeju teka upė Vorovož, ten mus ir paleido, nes neva sugedo visureigis ir nebenorėjo rizikuoti dar toliau važiuoti. Iki planuoto taško liko apie 9 km.

Kitą dieną niekur neskubam, atsisveikinam su vairuotoju Gediminu, kas ilsisi po vakarykščio, kas šiaip slampinėja. Vorovožas aukštupyje – akmenuota upė, sekli. Aš su Jurga ir Remigija užsilipam ant artimiausio kalnelio, pačio "vakariausio" šiose vietose. Vorovožas prasideda aukščiausio vietinio kalno Grubeiz (1435m) papėdėje sutekėjus daugybei tirpstančio sniego upeliukų. Tiesa tą kalno viršūnę tiek iš vienos tiek iš kitos pusės mačiau tik du kartus, ji nuolat debesyse. Tądien pasivaikštom to kalno papėdėje, aplink nė vieno medelio, nei vieno krūmo, visur šlapia ir begalės uodų. Vakare grįžus prie palapinių aptarinėjam tolimesnius planus. Pasirodo didžioji dalis grupės dėl įvairių priežasčių visai nebeketina toliau eiti link Kolokolnios upės. Visi nutaria leistis žemyn, kur prasidės žvejybai tinkamos vietos, prasidės normalus miškas. Buvau labai nelaimingas. Trenktis tokį atsTumą, sukišti tiek pinigų ir nepablūdyti po kalnus baisiausia, kas galėtų nutikti. Pasitarėm su Jurga ir aš nusprendžiau: rytoj atsiskiriam nuo likusios grupės ir su visu savo turtu einam prie Kolokolnios. Iš ten planuojam radialinį žygį į kalnus, nes palei upę patogu pereiti net per visą kalnyną į Azijos pusę. Ačiū Jurgai, kad ji, kad ir kaip nenorėjo atsiskirti nuo kitų, vis tik neužprotestavo ir manęs nepadarė nelaimingiausiu pasaulyje.

Taigi, kitą dieną po paskutinių bendrų pusryčių atsidalijam savo maisto dalį ir išeinam. Skirtis vis tiek liūdna, bet tenka rinktis. Einam visureigiu keliu, kuris vietomis pasidaro ir visai neblogas, kartais atsiranda kietesnis pagrindas, nors daugiausia kelias klampus ir šlapias, dažnai tenka apeidinėti nedideles balas. Nors atstumas nedidelis, apie 9 kilometrai, tačiau užtrunkam apie septynias valandas. Tokios sunkios kuprinės aš dar tikrai niekada nenešiau. Pats užsimesti ant pečių negaliu, Jurga irgi mažai tegelbėja. Tenka atsisėdus užsidėti, o po to visaip kaip linguojant ir siūbuojant atsigulu ant pilvo ir šiaip taip atsistoju. Visą dieną oras apsiniaukęs, protarpiais lyja, nors nėra šalta. Pagaliau pasiekiam Kolokolnią. Čia miško iš viso nėra, keli krūmai teauga. Ten kur visureigių kelias kerta upę, daug pravažiuojančių žmonių paliktų laužaviečių, radom kažkiek apysausių atvežtų ir paliktų malkų ir žabų. Vertingiausias radinys – butelis žibalo labai pravertė vėliau. Kolokolnia čia ne ką vandeningesnė už Vorovožą, nėra gilesnės vietos nei iki kelių, taip pat labai akmenuota.

Kitas rytas išaušo saulėtas, šiltas. Katamaraną, dalį maisto ir kitus daiktus, kurių mums kol kas neprireiks, paslepiam prie upės ir išeinam pietryčių kryptimi į upės aukštupį. Kadangi prieš žygį taip ir neprisiruošėm įsigyti primuso, o ten kur einam nė vienas medelis neauga, teko pasiimti tuos rastus žabus ir malkas su savimi, bus bent arbatos ant ko išsivirti kelias dienas. Na turbūt kaip ir visur Urale, be aukštų guminių batų neapsieisi, brendam per pelkes aukštyn upės slėniu. Tą dieną tenuėjom apie 5 kilometrus, nes išėjom tik popiet. O ir šiaip nėr kur skubėti, juolab, kad oras puikus. Šiek tiek aukščiau upė visai kitokia, lėta, gili. Nakvojam prie vieno iš upės išplatėjimų. Vakare dar bandžiau žvejoti, bet nesėkmingai. Visai kitas reikalas iš ryto. Iš pradžių bandžiau muselėmis pagauti, bet pasirodo tam reikia didesnio išmanymo. Su "mepsu" ilgai netruko kol pasisekė. Per 20 minučių pagavau 5 kiršlius, vienas jų apie 40 cm ilgio. Šiaip Lietuvoj niekados nežvejoju, tai neturėjau nuomonės, ar čia didelis grobis ar nelabai. Apėmė azartas, tačiau negi gaudysi be saiko. Apsiribojam tom penkiom žuvim ir jas užsūdom. Tą dieną pasistumiam gerokai toliau. Upė tęsiasi dar kokius 3 kilometrus. Upės pradžia – nedidelis ežerėlis visai šalia Azijos ir Europos ribos. Pereinam į Aziją. O toliau keli nedideli ežerėliai, kurie žemėlapyje pažymėti kaip vienas pavadinimu Kolokolnia, iš kurio išteka upė Rytinė Kolokolnia. Prie šio ežero sustojam nakvynei. Palapinei pastatyti tinkamos vietos nedaug, visur akmenynas ir statūs šlaitai. Vis tik randam kelis metrus lygios vietos. Aplink ežerą statūs kalnai, čia vėjas nepastovios krypties ir gūsingas, pora kartų atrodo palapinę tikrai sulaužys. Iš vakarų pusės slenka debesys, ten nuolat tamsus dangus, tačiau virš mūsų daugmaž saulėta. Atrodo, kad yra koks nematomas, debesims sunkiai įveikiamas barjeras, ten kur baigiasi Europa ir prasideda Azija.

Kitą dieną vėl šviečia saulė, o vakaruose vėl stūkso debesys. Visą dieną didelis vėjas, taigi galima pailsėti nuo uodų ir mašalų. Einame toliau palei Kolokolnios upę pietryčių kryptimi, toliau nuo upės, kalnų šlaitais, tam, kad išvengti aplink esančių pelkynų. Tačiau šlaitai gausiai apaugę krūmais, neaišku kas blogiau. Upė teka į pietryčius apie 6km, po to daro staigų posūkį į šiaurės rytus. Nusprendžiam (tiksliau aš nusprendžiu) kirsti kampą ir eidami vis tolstam nuo upės bei kylam po truputį aukštyn. Tik neįvertinau to, kad po to iki upės teks leistis apie 400 metrų aukščio stačiu akmenuotu kalno šlaitu. Bet negi atgal pėdinsi, paieškom nuožulnesnės vietos ir iš lėto leidžiamės akmenų nuobirynais. Čia palei upę jau auga normalūs medžiai. Tai, kas nuo kalno atrodo kaip pievutė iš tikro yra krūmai iki juosmens ar net iki pečių, tad kol nusikapstom iki upės tenka gerokai pavargti. Pagaliau nusileidžiam ir pradedam ieškoti vietos nakvynei, kas nėra taip paprasta: visur krantai palei upė labai statūs ir apaugę. Palipėju šiek tiek aukščiau, tolėliau kitam krante matosi lyg ir tinkama vieta. Perbrendam per upę beieškodami. Vakare nurimus vėjui vėl išlenda uodai, o kas dar baisiau tai mašalai, tokio kiekio dar nesu matęs. Šiek tiek gelbėja didelis laužas. Tądien iš viso nuėjom apie 12 kilometrų ir gerokai pavargom.

Rytojaus dieną vėl išsiruošiam gana vėlai. Eiti ne ką lengviau nei vakar vakare, visur krūmai ir aukštos žolės, vėl kelis kartus perbrendam per upę, ieškodami geresnio pagrindo ėjimui. Į Kolokolnią iš šiaurės vakarų įteka nedidelis upeliukas Pažemavis. Santaka – puiki vieta dar vienai sėkmingai žvejybai. Be to čia jau randame žmonių paliktus pėdsakus, kelias laužavietes, senus batus, šiek tiek pramintą takelį, kuriuo ir pasinaudojam. Žemėlapyje pažymėta, kad Kolokolnia šiek tiek žemiau santakos su tuo upeliu išplatėja į puskilometrio pločio ežerą. Išplatėja tai tiesa, tik tas ežeras maždaug iki blauzdų gylio. Nusprendžiam toliau nesibrauti per mišką link Azijos ir sustojam prie "ežero". Vakarienei – kepta žuvis. Vakare vėl sužvėrėja mašalai, nelabai bepavakarosi prie laužo. Darosi kažkaip nejauku, pakeliui matėm kelis meškų paliktus pėdsakus bei "krūveles", tai fantazija pradeda veikti. Kitą dieną mes niekur nebeinam. Geras oras, vėjuota, skalbiamės, žvejojam. Desertui užkopiam ant šalimai esančio kalnelio, kuris yra beveik paskutinė Uralo viršūnė į rytus toje vietoje. Nuo čia beveik matosi slėnis, kuriuo atėjome ir vis dar apsiniaukęs dangus Europos pusėje. Toliau tik platus horizontas ir Sibiro miškai. Čia befotografuojant sulaukiam blogos staigmenos. Fotoaparato atmintis pasirodo dalinai užpildyta kažkuo, ko negaliu ištrinti fotoaparatu, todėl kadrus dabar reiks labai taupyti ir atlikti jau nufotografuotųjų cenzūrą. Ir iš vis fotoaparatas neaišku nuo ko išdurnėjo, tai neišsijungia, tai neįsijungia ir t.t. ... Nuo kalno mus nuvaro pakilęs didžiulis vėjas. Vakare vėl kepta žuvis dideliais kiekiais..:)) Nusprendėm, kad ši diena tai žygio kulminacija, nes dabar jau eisime atgal prie paliktų daiktų. Nors iš pradžių ir buvo planų žvilgterėti į Mokraja Synia slėnį.

Kitądien oras vis dar pusėtinas (dulkia, uodus nunešantis vėjas). Miško takeliu grįžtame atgal iki santakos su Pažemavis ir tada, kad grįžimo kelias nebūtų tas pats, einam aukštyn palei jį. Čia dar bandau žvejoti, tačiau pagavęs vieną žuvį pametu "mepsą", kuris pasirodo buvo laimingas. Daugiau su kitais nieko nepavyko pagauti per visas likusias dienas. Gaila… Palei upelį ilgai einam neaišku ar žmonių, ar žvėrių pramintu takeliu, kuris tai dingsta pelkutėse, tai vėl atsiranda. Čia nemažai mėlynių, vaivorų, bei daugybė grybų. Šiandien toli nesiveržiam, nakvojam dar nepasibaigus miškui, po didžiuliais maumedžiais. Iš ryto oras geras. Prapuolė mūsų takelis, vėl brendam per krūmynus, Vėliau persikeliam į dešinį krantą ir einam aukštyn kalno šlaitu. Nutarėm, kad akmenynai geriau nei krūmai. Užsilipę gan aukštai apžvelgiam slėnį, kuriame suteka daug smulkių upeliukų, kurie visi vadinasi Pažemavis. Tolumoj matosi keistas objektas, lyg panašu į kažkokius statinius, kažkokia visai kita žemės spalva nei aplinkui. Man rodos, kad ten kažkokia kasykla ar šachta. Žemėlapis rodo, kad iki ten kokie 6 km, pamąstom šiaip ir taip, tačiau aš nesiryžau versti Jurgos su manim ten nueiti, nes tądien ir taip jau nuėjom mums kol kas rekordinį atstumą –13 kilometrų. Kaip vėliau paaiškėjo, kalbant su elnių augintojais, panašiai tose vietose geologai rado kažką panašaus į aukso gyslą, ir ten dabar nuolat malūnsparniai skraido. Oras gerokai subjursta, šaltas priešpriešinis ir stiprus vėjas, lietus. Mes priėjo pelkutę, iš kurios ir prasideda vienas iš upeliukų ir dabar mums reikia pereiti per labai nuožulnią perėją. Kitoj jos pusėj mums jau pažįstamas Kolokolnios ežeras. Dar kalno šlaite aptinkam upelio vagą, kurioj sniegas matyt neištirpsta per amžius, nes dar ir dabar jo koks pusantro metro ten liko; apačioj jis net mėlynas. Sėkmingai pasiekiam ežerą ir pasistatom palapinę toje pačioje vietoje kaip ir prieš kelias dienas. Tolumoj pasirodė vienas elnias, pirmas mūsų matytas gyvūnas per tą laiką. Oras visai pagerėjo, lietus liovėsi, nors ir vėjuota. Reikia pasakyti kad iki šiol, o ir beveik viso žygio metu, su orais mums pasisekė. Sekančią dieną oras ir vėl džiugina. Tądien grįžtam atgal į Europos pusę palei "Severnaja Kolokolnia, pasiekiam tą vietą, kur pirmą kartą taip sekėsi žvejoti. Pabandau dar kartelį, deja, jau nesėkmingai. Šiandien ir baigiasi "linksmoji" žygio dalis.

Pabundam naktį nuo baisaus vėjo, iš karto pajuntu, kad miegmaišio kojūgalis visas šlapias. Vėjas taip verčią palapinę, kad tentas beveik ant veido lipa. Žinoma, vidinis ir išorinis sluoksnis susiliečia ir mus po truputi semia vanduo. Iki ryto nebemiegam, nes esat gūsingam vėjui reikia prilaikyti palapinės karkasą, kad nelūžtų. Stiklo pluošto vamzdeliai ir taip jau savo paskutines dienas skaičiuoja. Kadangi vis dar niekur neskubam, nusprendžiam, kad tokiu oru niekur neisim. Pavakaryje, nutaikius momentą be lietaus išsiverdam košės ir vėl tūnom palapinėje. Sekanti diena ne ką geresnė, tiesa lietus silpnesnis, ir vėjas ne toks didelis. Nusprendžiam, kad eisim. Tądien nusigaunam prie savo paliktų daiktų ir katamarano. Viską randam nepajudintą. Čia mūsų laukia net ir mažas alaus buteliukas – balius su alum ir šaltais konservais, nes malkų vėl nebėra. Šalia neauga jokie rimtesni medžiai, tik vienas krūmas, iš kurio bandysim surinkti "siaurą katamaraną". Šis sprendimas pasirodo buvo lemtingas ir klaidingas, o po to sekė dar nemažai neapgalvotu ir spontaniškų veiksmų.

Rugsėjo 13 dieną vis dar lyja, jau trečia diena iš eilės, nors ir silpniau. Susirenkam daiktus ir ruošiamės sėsti ant savo ne visai tikro katamarano. Patyrė vandenininkai matyt nebūtų taip drąsiai pasielgę, esant taip pakilusiam vandeniui, na o aš čiainikas pasirodo buvau dar nepakankamai kompetentingas nuspręsti. Ir vis tik mes bandom plaukti. Už keliolikos metrų, žinoma, verčiamės nuo katamarano, katamaranas aukštyn pilvu, mes vandenyje. Nors ir negilu, bet srovė didžiulė. Gerai, kad esam netoli kranto ir staigiai išlipam iš upės. Katamaranas maskatuojasi upėje užplaukęs ant akmens. 3 – 4 kilometrai žemiau prie upės auga keli maumedžiai, galima ir laužą susikurt šiokį tokį. Liepiu Jurgai lėkti ten kuo greičiau, šildytis ir džiovintis. Pats šoku atgal į upę prie katamarano. Aišku, reikėjo man jį tik virve pririšti ir palikti, ten kokiai dienai kitai. Bet nedašuto tuo metu. Pabandžiau katamaraną pajudinti, išjudinau, bet srovė pradėjo jį nešti. Užšokau ant apvirtusio katamarano ir plaukiu pasroviui iki kol jis vėl užstringa. Tada šiaip ne taip katamaraną apverčiu atgal. Visos kuprinės atrodo vietoje, tačiau vėl pradeda nešti srovė, plėšia iš rankų, aš vėl šoku ant jo. Rankoje vis dar turiu irklą. Nešamas srovės jau netgi apsidžiaugiau, šiek tiek pavairuoju su tuo vienu irklu ir jau atrodo viskas bus neblogai, tereikia kažkaip prisišvartuoti prie kranto. Bet kurgi, ten suvairuosi tokioj srovėj ir dar su vienu irklu. Katas vėl virsta aukštyn pilvu, aš vandenyje gerokai pasimurgdau besistengdamAs išlipti kol srovė mane nunešė koki pusantro šimto metrų. Išsikapanojau kitame krante negu liko Jurga. Kato jau nebematau, nunešė tolyn, irklas vis dar rankoj. Baisiai sušalau, peršlapau visas kaurai. Nusprendžiu, kad reikia ir man bėgti šildytis, nes bus visai blogai. Palei upę lekiu link miškelio, katamarano jau nebesidairau. Juolab, kad neturiu akinių ir nieko iš toli dorai nematau. Prasideda kanjonas ir aš suvokiu, kad jei dabar kaip nors nepersikelsiu į kitą krantą tai teks nueiti dar nemažai kilometrų ir neaišku, kur galėsiu persikelti. Patogios vietos persikėlimui nematau, visur didelė per akmenis šniokšianti srove. Pasiremdamas irklu bandau bristi, gal trečdalį upės ir perbridau, tačiau toliau nekaip. Srovė verčia iš kojų, vos bepastoviu. Belieka šokti į srovę ir kažkaip perplaukti. Taip ir darau. Vėl gerokai pasimurgdau, kol užkliuvęs už krūmų išlipu kitoje pusėje. Šiek tiek apsitrankiau kojas į stambius akmenis, bet kol kas nuo adrenalino nieko neskauda. Jurga visą tą procesą, kaip ji sakė, su siaubu stebėjo iš kanjono viršaus. Na pagaliau mes susitikom. Vis dar lyja lietus, kiaurai šlapi, turim tik pasus, fotoaparatą ir kelias dėžutes degtukų, bei sauso kuro tabletę. Katamaranas su visais daiktais kažkur, nes eidamas link miško net nesidairiau jo. Ką gi šiaip nekaip per kokią valandą pavyksta užkurti didesnį laužą po stambesniu maumedžiu, Lietus gal kiek ir aprimo, bet vis vien ne kas. Man nuo viso to net bloga darosi, kažkaip nėr jėgų ir pykina. Kokias pora valandų pasišildom ir tik dabar realiai suvokiam, kad esam vidury Uralo, be daiktų, be maisto, be nieko.

Apdžiuvę einam ieškoti katamarano. Laimei randame visai netoliese mūsų laužavietės, visai prieš pat kanjono pradžią užstrigusį ant nedidelės seklumos. Vadinasi katamaraną srovė nunešė apie 2 – 3 kilometrus. Iš tolo matosi, kad katamarano viena gondola be oro, greičiausiai dėl to jis ir užstrigo. Iki tos salelės man pavyksta visai nesunkiai prasibrauti. Katamarano negaliu pajudint, nes tuščioj gondoloj pilna vandens. Čia vietoj jį išardau. Pradurtas katamaranas, tai dar ne didžiausia nelaimė. Abi kuprinės liko prie katamarano, tiesa viskas, kad buvo jų kišenėlėse prapuolė. Dar buvo vienas pririštas maišas, su mano neapgalvotai supakuotais bene svarbiausiais daiktais. Pats maišas taip ir liko pririštas prie rėmo, tačiau prasitrynė į akmenis ir viskas iš jo išbirėjo, teliko tik aplaužyta meškerės koto dalis ir ritė. Prapuolė: Kirvis, Palapinė, Du litrai grikių kruopų, Dešros gabalas, Puslitris spirito, Sportbačiai, Meškerė, Atsarginis irklas (tiesa Jurga savąjį irgi paleido, todėl dabar likome tik su vienu). Taip pat praradome daug visokių smulkmenų, tokių kaip muilas, prožektorius, kažkurie higienos reikmenys, ir t.t. ... Baisiausia, kad prapuolė ir visi katamarano remonto reikmenys, nei klijų, nei lopų, nieko nebeturime. Visus likusius daiktus išpakuoju stovėdamas čia vandenyje ir po truputi permetinėju Jurgai į krantą. Galiausiai ir patį katamaraną užtraukiame ant viršaus ir su visu apmažėjusiu turtu lekiam atgal prie laužo, kol jis dar neužgeso. Padarius maisto inventorizaciją suskaičiuojam, kad kruopų beliko maždaug 5 dienom, visokių mėsų maždaug septyniom ir dar šiek tiek visokių saldainių ir riešutų. Nutariam, kad dabar bandysim šiek tiek pasispausti ir šildom permirkusius makaronus. Bjauresnio maisto senai bevalgiau...

Tądien ilgai džiovinamės, kad bent ant savęs turėtume sausus rūbus. Nakvojam (tiksliau leidžiam naktį knapsėdami) po maumedžiu prie laužo ir tik tuo nakties metu pradedam suprasti, kas iš tikro čia mums atsitiko ir kokioj, iš pirmo žvilgsnio beviltiškoj, situacijoj atsidūrėm. Vis sukam galvą ir kuriam planus kaip męs iš čia išsikapstysime. Yra keli variantai: eiti visureigiu keliu Intos kryptimi, blogiausiu atveju reikia nueiti iki tos vietos, kur kelias kerta Lemvos upę, apie 50 km. O ten jau, anot visureigio vairuotojo, dažnai atvažiuoja iš Intos žmonės žvejoti. Ar šiaip pro šalį dažnai pravažiuoja kas nors. Atstumas atrodo ne toks jau ir baisus, tačiau kaip persikelti per mažiausiai 3 patvinusias, kelią kertančias upes? Šitą variantą atmetam. Visureigių kelias kuriuo nusigavome iki Kolokolnios veda tolyn į šiaurės rytus. Žemėlapyje parodyta, kad kelias eina iki upės Nianvorovož. Toliau palei ją žemyn ir vėliau kelias kerta upę Charuta. Pagalvojam, ir dabar jau tiksliai nepamenu kodėl, nusprendžiam eiti tuo keliu link Charutos, gal sutiksim ką nors plaukiant Charuta pro šalį, na ir šiaip juk reikia kažką daryti. Ryte suvalgom dar vieną atmirkusių makaronų porciją ir einam link visureigio kelio. Kadangi katamaranas kiauras, tai paliekam jį ant Kolokolnios kranto, nusprendžiam, kad neaišku kiek čia mums reiks eiti, kam jį tąsytis ant kupros. Dar man pasirodė nebloga mintis užrašyt ant likusios sveikos gondolos kokį pagalbos šauksmą ir paleisti žemyn upe, gal kas išžvejos jį. Na bet vis tik paliekam jį ant kranto gulėti.

Iki Nianvorovožo apie 9 kilometrai pelkėto kelio. Ant kelio paliekam įsmeigtą išlikusį meškerės gabalą, ant jo raštelį su turiniu "spasite, pomogite ir t.t..." Šiandien vis dar lyja, tai jau ketvirta diena be saulės. Pasirodo mano žemėlapis kiek pasenęs ir tas kelias priėjęs iki upės nebeeina žemyn palei upę, bet ją kertą ir veda kažkur tolyn šiaurės rytų kryptimi. Ten kur pažymėtas kelias, vis dar matosi pėdsakai, tačiau akivaizdu, kad pažymėta kryptimi jau keli metai niekas nevažiavo. Vakarop lietus liaunasi, o mes vėl ieškom kaip čia šilčiau pernakvoti. Prie kelio neauga nė vieno rimtesnio medžio, tik krūmai. Palikę dar vieną raštelį pritvirtintą prie likusio irklo, paeinam kelis kilometrus palei upę žemyn, kol prasideda rimtesni medžiai. Čia neaišku iš kur matyti visai apyšviežiai visureigio pėdsakai. Bandom pažiūrėt, kur jie veda. Einant vis vaidenasi, kad tolumoje palapinė ar pats visureigis. Deja, pėdsakai pasibaigia prie gan šviežiai atrodančios laužavietės ir jokių žmonių čia nėra. Nakvojam vėl po maumedžiu. Oras akivaizdžiai gerėja. Per naktį nusprendžiam, kad be reikalo čia atėjom. Jei ir nusigausim iki Charutos eidami tiesiog mišku, kas iš to, per ją vis vien nepersikelsim, o be to ir daiktų neperkelsim. Tai buvo tiesiog desperatiškas sprendimas, ne visai gerai apgalvotas.

Ryte grįžtam atgal prie visureigio kelio ir po ginčų ir svarstymų nutariam eiti atgal iki Lemvos upės, kaip nors persikelti per Kolokolnią ir kitas upes, ką nors sugalvosim. Staiga man akis užkliūna už keistos dėmės toli kalno šlaite, kurios ankščiau lyg ir nebuvo. Dar po kelių minučių ta dėmė keičia savo formą. Na tikrai nesivaidena, ir Jurga mato, kad ta dėmė po truputi juda. Pastebim tą dėmę, kol ji dingsta kitoj kalvos pusėj ir nusprendžiam, kad tai buvo elnių banda. Beveik tuo pačiu metu pamatom dar vieną tokią dėmę maždaug už 3 kilometrų, kitoje vietoje šlaite. Dėmė ruda, kartkartėmis joje šmėkščioja balti taškeliai (balti elniai ten lakstė). Kokį pusvalandį paspoksom, reik įsitikint ar tikrai nesivaidena. Galiausiai nusprendžiam, štai mūsų išsigelbėjimas, elnių augintojai gal mums kaip nors pagelbės. Su visais daiktais perbrendam Nianvorovožą, ir kuo greičiau einam link tos bandos. Aš jau tikėjausi aptikti elnių augintojų gyvenvietę, o čia buvo tik atskira banda ir ją prižiūrintys, apie 10 – 15 piemenų. Vienas jaunesnių "elniavodų" Konstantinas mums pasakė, kad pati vasaros stovykla (čiumas) yra už poros valandų kelio nuo čia, o jie šioje vietoje gano elnius ir bus čia dar keturias dienas. Taip pat pasakė, kad pirmoji banda, kurią matėme irgi jų, tik kitos brigados. Chantai iš pradžių pasirodė draugiški. Išsipasakojom visas savo negandas. Jie visi vienbalsiai pataria grįžti prie visureigių kelio ir laukti, vis vien bent kartą per savaitę koks nors visureigis pravažiuoja, tikrai mus kas nors paims. Vėliau pasiūlo nemažą elnienos kumpį, duoda degtukų. Taip pat suranda pusgyvę palapinę. Sutarėm, kad mes lauksim visureigio prie kelio, o palapinę jie paskolins keliom dienom, kol čia ganys bandą. Taip pat iš kažkur ištraukė seną gerokai aplankstytą irklą. Paėmėm ir jį, nors eidamas atgal link kelio net pats nesupratau, kam aš jį paėmiau, matyt, iš mandagumo. Taip pat Konstantinas žadėjo sekančią dieną iš Čiumo atsinešti palydovinį telefoną, bus galima paskambinti į Intą, paklaust, ar neketina kas nors važiuoti visureigiu į šias vietas.

Su gerokai pagerėjusia nuotaiką grįžtam atgal prie visureigio kelio, išsiverdam elnienos, ir atrodo viskas vėl gerai. Pralaukiam dvi dienas, nuo nieko neveikimo galima iš proto išeiti, vis vaidenasi, kad tolumoj girdis visureigis. Nuo kelio kur toliau paeiti baisu, kad nepražiopsotume to visureigio. Pasirodo, kol mes trumpam buvom nulėkę pas elnių augintojus vienas visureigis kaip tik palei nosį mums nuvažiavome. Žinome tai, nes grįžę prie kelio randame mūsų pačių pėdsakus užmaskuotus visureigio žyme. Tiesa nežinome į kurią pusę jis nuvažiavo. Nepadėjo nei palikti užrašai ant kelio. Abi tas dienas buvo atėjęs Konstantinas, bet žadėto telefono taip ir neatsinešė, nors kaskart pabrėždavo, kad tikrai turi ir gali paskambinti. Trečią dieną Konstaninas atėjo ir pasakė, kad jie nutarė išeiti ankščiau ir kad nori pasiimti palapinę. Man neliko nieko kito, kaip pasisiūlyti ją nupirkti. Čia chantas nepasikuklino. Už gerokai nudėvėtą "maksiminę" palapinę, kainuojančią apie 35 litus jis užsiprašė 2000 rublių. Tiesa visai nenuliūdo, kai kainą numušiau per pusę. Daugiau kažkaip nedrįsau. Va tau ir draugiškieji chantai, irgi juk verslininkai pasirodo. Na bent jau atnešė gerą žinią. Palei Nianvorovožą mūsų link ateina trys senukai turistai.

Toliau sėdime savo naujojoje palapinėje, pro šalį su rogėmis pravažiavo chantai, o aš vis dairausi tų senukų. Nebepamenu iš kokio jie miesto buvo. Trys maždaug pensinio amžiaus vyrai nuo geležinkelio užsimetinėja pėsčiomis. Ketina triviečiu "Taimeniu" persimesti į kitą kalnų pusę ir plaukti Mokraja Synia upe. Ir taip jie daro jau ketvirtus metus iš eilės. Rusai atskaito mums pamokslą. Ko mes čia laukiam ir laiką gaištam? Nieks čia mūsų nepaims ir nėra ko pasikliauti kitais. Užsiminėm apie chantų pasakojimus neva prieš kelias dienas jie ir patys matė visureigį nuvažiuojantį tolyn, ir neva reikia jo laukti grįžtant. Rusai tik numojo ranka – anot jų tais chantais geriau per daug nepasitikėti. Padejavo, kad jie dažnai daug kalba, bet retai laikosi to, ką pasako. Ir jiems chantai labai primygtinai siūlė pavežti daiktus rogėmis keliolika kilometrų, tačiau po to pro šalį tiesiog pravažiavo ir viskas. Papasakojom, kaip čia nutiko, kad dabar stumiam laiką šioje vietoje. Rusai labai entuziastingai ėmė aiškint, kad nieko čia baisaus. Grįžkit prie upės, vanduo jau bus nukritęs, visus daiktus išsitrauksit įstrigusius tarp akmenų ir krūmų. Neva jie taip iki paskutinio šaukštelio kažkada viską susirinko, nors nelabai tikėtinas man pasirodė toks dalykas. Šiaip ar taip jie padovanojo mums klijų tūtelę katamaranui suklijuoti ir kažkokios medžiagos lopui uždėti, dar šiek tiek maisto davė, "įspyrė į užpakalį" ir daug visko patarė. Taigi tądien pavalgėm pietus ir nuėjom atgal ieškoti katamarano prie Kolokolnios. Kaip tik papuolėm netoli tos vietos, kur katamaranas apvirto paskutinį kartą ir nuo kur aukštyn kojom plaukė iki kol užstrigo. Upė išties per penkias sausas dienas taip nuseko, kad ja praplaukti vėl nebeįmanoma. Be didesnio vargo galima perbristi. Kurį laiką paslankiojam palei pakrantę ir pačia vaga, tikėdamiesi, gal ką nors ir surasim. Po poros valandų nusprendžiu, kad čia bergždžias darbas, pavyko rasti tik vieną dingusio sportbačio raištelį.

Tądien susiradom ant kranto paliktą katamaraną, susipakavom ir nutarėm, kad paeisim palei upę žemyn. Už maždaug 8 kilometrų upės nuolydis gerokai sumažėja, gal jau bus galima plaukti. Kaip jau minėjau, katamaraną buvom palikę prieš prasidedant tokiam kaip ir kanjonui. Tenka eiti viršumi, prasidėjo maumedžiai, vėliau jau ir įvairesnis miškas. Einam šlaito viršumi, apie nutolimą nuo upės sprendžiam tik iš garso. Kad pasiklysim nesijaudinam, nes vienoj pusėj girdisi upė, o priekyje kelią turi pastoti nedidelis bevardis intakas. Prie šio intako ir apsistojam nakvynei. Naktį lijo, tačiau gerai, kad ne itin smarkiai, "maximinė" palapinė atlaikė. Kitą dieną klijuoju katamaraną. Pasirodo, rusų duotas lopas su "supermoment" nelimpa prie gondolos. Panaudoju lopą nuo savo neperlyjamo kostiumo kelnių (vis vien jau daug kur praplyšo). Audinio viena pusė padengta kažkokia guma, ar dar kuo. Lopas puikiai prilimpa. Kol klijai džiūsta, paeinam dar apie valandą pėsčiomis, nes nakvynės vietoj nelabai buvo tinkamų medžių katamarano rėmui. Šiandien eiti sunku, oras labai tvankus ir šiltas, prakaitas pila kibirais. Mišku priėjom dar vieną bevardį Kolokolnios intakėlį.

Apie vidurdienį katamaranas suręstas. Gerai, kad aš vis tik paėmiau iš chantų tuo momentu visai nereikalingą irklą. Irklas palyginus maža gerokai aplankstyta mentimi ir tikrai per trumpu kotu. Panaudodamas meškerės likusią dalį ir paskutinius šniūriukus irklo rankeną prailginu, bent jau nereiks gulom irkluoti. Tik dabar prasidėjo vandens turizmas. Kolokolnia čia visai nepanaši į tai, ką matėme aukščiau, pastovi srove su pabangavimais. Didelių akmenų kelyje vos keletas, posūkiuose nesmarkūs prispaudimai prie uolėtų skardžių. Vienu žodžiu ekstrymo čia nėra, o mums jo ir visai nereikia. Gaila kad pasimėgauti plaukimu nelabai galėjome, spaudė laikas, be to tikėjomės kažkaip pasivyti kitą grupę, kad kartu bent traukiniu grįžtume – vis smagiau. Kolokolnią praplaukėm labai greitai – nešant srovei po trijų valandų pasiekėme santaką su Charuta.

Charuta jau gerokai platesnė upė, nors srovė vis dar neša neblogai, tačiau rėvų čia jau beveik nėra. Pabjuro oras, pakilo stiprus vėjas. O upė smarkiai vingiuoja, tai kas antroje atkarpoje tenka irtis prieš vėją, atrodo, kad irkluoji, irkluoji, o stovi vietoje. Negana to, dar ir smarki liūtis su perkūnija užklupo. Krantai čia nelabai patogūs išlipimui, o juo labiau stovyklavimui. Praplaukiam santaką su Vorovožu, o netrukus aptinkam ir laužavietę prie kranto. Medyje gerai matomas pritvirtintas raštelis mums. Mūsų draugai čia buvo prieš 3 dienas. Panašu, jie tikrai niekur neskubėjo ir, matyt, toliau neskuba, todėl yra nemažai šansų juos pavyti. Dar kiek paplaukę apsistojame ant nedidelio skarduko drėgname miške.

Kitą dieną keliamės anksti, ir išplaukiam, su mintim, kad šiandien pasivysim draugus. Kadangi šių vietų žemėlapio jau nebeturim tai gausiuose upės išsišakojimuose plaukiam su didesniąją vandens masės dalimi. Už kelių valandų pasigirsta pirmieji civilizacijos garsai. Charuta pakankamai didelė, čia jau galima sutikti katerių, su vienu ir prasilenkiame. Taip jau gavosi, kad Charutą įveikėme per maždaug 8 valandas, viso virš 50 kilometrų. Apie pietus priplaukiam santaką su Lemva. Vandenys dar labiau išplatėja, srovė vis dar šiokia tokia neša. Sustojom pietauti, o po pietų grįžę prie katamarano randam vieną gondolą visiškai tuščią. Pasirodo, išplyšo vienas gondolos ventilis. Bet kaip taip nutiko, tai niekaip nesuprantu, juk jau antrą dieną mes ant jo plaukiam, lyg ir viskas tvarkoj buvo. Tai gerai, kad nuleido kol mes krante buvom, o ne kažkur vidury upės. Tikriausiai buvo taip, kad vidinė gondola nevisai tikslai buvo įdėta į išorinę, ir, matyt, tempiant katamaraną ant kranto kažkas kažkur pasislinko, o katamaranas senas, tai ir neatlaikė.

Iš pradžių atrodė, kad ir vėl šakės. Ventilio atgal įklijuot nelabai pavyks, nes nėra nei tinkamų lopų, nei replių jam atveržti ir suveržti. Kadangi gondoloje du ventiliai, tai šią skylę tiesiog suraukiu ir kelis kartus smarkiai užrišu virve. Jurgai vėl panikos priepuolis, o ir man kažkaip nedrąsu ant tokio virvute užtaisyti katamarano plaukti. Vos nuraminu Jurgą ir kurį laiką plaukiam kuo arčiau kranto, kad jei kas nutiktu spėtume išsikapanoti. Šiaip ar taip jau gerokai drąsiau, nes neseniai prasilenkėm su žvejų kateriu, tai jie juk tikrai kažkada atgal plauks. Na katamaranas atrodo oro neleidžia, viskas neblogai, po kiek laiko prasilenkiam dar su vienu kateriuku, kurį vėliau atgal grįžtantį sutranzavom. Buksyru žvejys mus patempė apie 15 kilometrų iki Jepos kaimo. Į kaimą neužsukom, pakalbėjom su mūsų "vairuotoju" ir nuplaukėm toliau. Už kaimo priplaukiam turistų stovyklavietę, iš jų sužinojom, kad mūsiškiai pro juos praplaukė šiandien, prieš keturias valandas. Tuo momentu buvo tik 16 valanda, taigi įmanoma, kad dar šiandien pavysim. Pro šalį praplaukė dar vienas kateris, tačiau mums jo sustabdyti ir pasiprašyti, kad patemptų, nepavyko. Upė vėl išsišakojo ir, atrodo, teka pro didžiules pelkes, nes mašalų padaugėjo iki, atrodo, dar nematytų kiekių, net tinkleliai vos begelbėja. Po truputį temsta, o tinkamesnės vietos nakvynei ir nesimato, visur krūmynai, nei malkų normalių, nei sausesnės žemės. Jau nusižiūrėjom atrodo neblogą vietą, tačiau pasirodo čia jau užimta. Sutikti ukrainiečiai pasakė, kad mūsiškai čia praplaukė maždaug prieš 2 valandas. Na aš šiaip ne taip įkalbinu Jurgą dar pabandyti juos pavyti, nors jau visai temsta. Dar apie valandėlę paplaukiam, kol visiškai sutemo. Priplaukėm praplatėjimą ir išsišakojimą, todėl nutarėm daugiau tamsoj neblūdyti. Teko apgraibom statyti palapinę kur papuola ir be vakarienės eit miegot.

Taip blogai miegojęs dar nebuvau viso žygio metu. Palapinė buvo pastatyta visiškai ant kažkokių kelmų ir dar šlaite. Ryte kaip sulaužytas. Pusryčiams įkalam rusų padovanoto kondensuoto pieno bonkutę su džiūvėsiais ir gan anksti pradedam plaukti. Priešpriešiais toks vėjas, kad, atrodo, stovim vietoj. Per kokią valandą priplaukiame Usos upę, o čia jau matosi didelė, Abezėje pastatyta antena. Netrukus pasiekiam kelionei besiruošiančių mūsiškių stovyklą. Pagaliau pavijom, kai iki žygio pabaigos beliko vos 5 – 6 kilometrai. Atrodo nedaug, bet pasikamavom juos plaukdami neblogai. Galų gale nusprendėm, kad eiti krantu ir temptis laivus greičiau, nei irkluoti prieš vėją. Iš tiesų taip ir buvo. Apie pietus Abezėje baigėm žygį. Susipakavom, apsipirkom, susiradom traktoriuką, kad iki stoties nuvežtų. Vakare sėdom į traukinį. Abezėje bilietų niekas nepardavinėja, traukinyje pasirodo galime nusipirkti bilietus tik 150 km kelionei, todėl turime visi išlipti Intoje ir kol traukinys stovės spėt kasoje nusipirkti bilietus. Aišku, nespėjom ir iki sekančio tinkamo traukinio tenka laukti apie 18 valandų. Pamatę stotyje skelbimą su labai pigaus viešbučio reklama, kai kurie nusprendžia, kad reikia išsimiegoti patogiai, kol galima. Pasirodo, užsienio turistams tame viešbutyje yra specialios kainos, apie 5 kartus didesnės. Teko pakloti 35 litus už nakvynę, baisesniame nei studentų bendrabučiai, kambaryje. Kitą dieną dar nuperkam suvenyrų Intoj. O toliau – traukinys, alus ir Maskva su 34 laipsniais karščio...

"Vikingu" pastaba: norėtume atkreipti dėmesį į tai, jog pagalbos prašymas svetimoje šalyje kainuoja brangiai ir gali sukelti tarptautines problemas. Tad visų turistų vardu prašome žygiuose elgtis atsakingai, stengtis spręsti iškilusias problemas savarankiškai ir prieš prašant pagalbos objektyviai įvertinti ar jums tikrai jos reikia.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.