Rajonas:	Poliarinis Uralas (šiaurinė dalis), Jamalo – Nencų autonominė apygarda, Tiumenės sritis; Respublika Komi, Vorkuta.
Maršrutas:	Stotelė "postas 110 km", Poliarnyj kaimelis – užsimetimas visureigiu palei D. Paupudynos upę iki vandenskyros – plaukimas D. Usos aukštupiu – D.Usos kanjono tyrinėjimas ir įveikimas – plaukimas D. Usa iki santakos su Nijaju – žygis pėsčiom į Nijaju aukštupį – Nijaju kanjono žvalgyba ir plaukimas iki santakos su D.Usa – plaukimas D. Usa, po to Usa iki HE.
Maršruto ilgis:	visureigiu – 55 km, pėsčiomis – 25 km, vandeniu – 95 km.
Žygio laikas:	2003 08 24 – 2003 09 01 (9 dienos)
Įranga:	Pripučiamos kanojos "Saidė 3,6" (Laplanda) – 3 vnt.
Dalyviai:	Irma Jazdauskaitė 21 m. Jurga Varnaitė 25 m. Gražina Pipiraitė 30 m. Gytis Jurėnas 28 m. Remigijus Launikonis 25 m. Darius Vilkišius 31 m.

             Žygio trukmė. Mums pritrūko 1,5 – 2 dienų, kad galėtume patyrinėti Enganepe kalvagūbrį (aukščiausia viršūnė 1032 m), bei iš jo ištekantį vieną Nijaju intakų Nangi – Tooliktalba. Daug laiko "suvalgė" problemos dėl prisiregistravimo ir diena ilgiau nei planavom užtrukom įveikdami D. Usos kanjoną, nes D. Usoje buvo nedaug vandens – antri metai iš eilės nebuvo normalaus lietaus.
             Vandens kiekis kanjonuose. Aukščiau D. Usos kanjono vandens dar užteko, nors sunkiai pakrauti laiveliai vietomis ir braukdavo dugnu per akmenis. Žemiau kanjono, kur upė teka giliu bei nuolaidžiu slėniu, priverstu didžiulių akmenų, teko perdaryti kanojinius irklus į baidarinius ir plaukti po vieną. Kiti be daiktų keliavo krantu, vis pasikeisdami vietomis su irkluojančiaisiais. Susiliejus D. Usai su vandeningu Izjašoru, vandens atsiranda pakankamai. Ši santaka, vietinių vadinama Trijų kryžių vietove, pasirodo iš karto pasibaigus slėniui. Nuo čia iki santakos su kitu D.Usos intaku Pačruzšoru, įtekančiu iš šiaurės, upė neša smagiai, pasitaiko nedidelių rėvų. Toliau tėkmė stipriai susilpnėja, krantai apaugę krūmais ir plaukti nuobodoka, o jeigu pučia priešinis vėjas – tai ir sunkoka. Iš šiaurės įsiliejęs dar vienas gana vandeningas intakas D. Badjašoras reikalų nepataiso. Tačiau upės kritimas padidėja praplaukus iš pietų įtekantį vos matomą M. Badjašorą ir dar vieną šiaurinį intaką – Kosruzšorą. Upė jau šauniai neša žemyn, šniokšdama per nedideles rėvas. Pasibaigia pelkėti ir krūmais apaugę krantai, prasideda uolos ir nuobirynai. Likus 3 – 4 km iki santakos su Nijaju priplaukiam "vartus". Čia upė po plataus posūkio suspaudžiama dviejų iškilusių uolų, tarp kurių susiformuoja 25 – 30 m rėva. Nuo čia jau netoli iki Nijaju, ir toliau iki pat santakos su M.Usa upė neša visai neblogai, vingiuodama tarp aukštokų krantų ir salų. Žemiau santakos upė įrėminama tikrai gražių ir stačių uolėtų krantų. Deja, Usa (žemiau santakos keičiasi pavadinimas), stabdoma priekyje esančios užtvankos, palaipsniui tampa tvenkiniu. Mūsų nelaimei jame karaliavo stiprūs priešpriešiniai vėjai, sukeliantys iki 70 cm aukščio bangas. Irkluoti buvo išties sunku. Mano manymu, nėra prasmės plaukti toliau M.Usos. Tikslingiau susipakuoti daiktus ir pėsčiomis patraukti prie HE šalia einančiu visureigių keliu (ką mes ir padarėm), arba tiesiai per tundrą link Vorkutos.
             D. Usos kanjono slenksčiai. Jį, besitęsiantį porą kilometrų, supa aukštos (20 – 30 m) ir stačios uolinės sienos. Pirmas kilometras gerokai sudėtingesnis, jame suskaičiavome šešis pavojingus slenksčius, kuriems patys suteikėm vardus. Pirmasis ("Vartai") – tai apie 1 m aukščio slenkstis, kurį praplaukus srovė spaudžia prie dešinėje esančios uolos. Laisvai praplaukiamas ir katamaranu. Antrasis ("Didysis") sudarytas iš dviejų kaskadų, kurių bendras aukštis siekia tris metrus. Lengviau praplaukiamas kairiąja puse, nes dešinėje atsimuša į žemiau esančią uolą – galima apsiversti. Iš bėdos įmanoma praplaukti ir katamaranu. Iš karto po "Didžiojo" upė nerte neria į 15 – 20 m ilgio, siaurą (1,5 – 3 m) koridorių, pasibaigiantį trečiuoju slenksčiu, tiksliau, kriokliu (suteikėm "Dviejų batų" pavadinimą). Šioje vietoje uolos upę suspaudžia iki 1 m pločio ir vanduo iš dviejų metrų aukščio krenta vertikaliai žemyn. Tai nepraplaukiamas krioklys. Dėl nepakankamos žvalgybos čia kai kam teko ir išsimaudyti. Kitas slenkstis – 1,5 m aukščio lengvai įveikiama nuopila ("Piltuvas"). Toliau sekė dar vienas slenkstis ("Klastingasis"), kurį apėjome pėsčiomis. Ir ne veltui – stipri srovė verčiasi per akmeninį dantį, iš karto atsimušdama į priešais esančią uolą ir sudarydama pavojingą katilą, užpilamą vandeniu. Iš katilo srovė atsimuša į kitą uolą ir tik tada papuola į siaurą akmeninę protaką. Toliau dar sekė nesudėtingas dviejų pakopų slenkstis ("Čiuožykla").
             Antrasis kilometras gerokai lengvesnis. Uolos atsitraukia į šalį, padarydamos didesnę erdvę, kurioje upė šniokščia per įvairaus sudėtingumo rėvas ir nedidelius slenkstukus, tik prieš pat pabaigą prašokdama per dvipakopį, įstrižą 1,5 m aukščio "Kupriaus" slenkstį.
             Dar kartą noriu paminėti, kad mes plaukėm esant nedideliam vandens lygiui, kas ir leido mums įveikti D. Usos kanjona. Prie didelio vandens, mano manymu, šis kanjonas nepraplaukiamas.
             Nijaju kanjono slenksčiai. Šis kanjonas ilgesnis (ilgis 4 km), platesnis ir gerokai žemesnis. Uolinės sienos "tesiekė" 8 –15 m. Beje, jos gerokai labiau paveiktos erozijos, todėl įdomesnių formų, pilnos įvairiausių nišų ir grotų. Vandeningumu Nijaju nelabai tenusileidžia D. Usai. Upė neša smagiai, pilna įvairaus kalibro rėvų ir slenksčių.
             Norisi išskirti keturias sudėtingesnes vietas. Tik prasidėjęs kanjonas iš karto suformuoja pirmąjį 1,5 – 2 m aukščio slenkstį (pavadinome jį "Bačka"). Upė pakeliui sutiktą uolą apeina iš abiejų pusių suformuodama dvi protakas, iš kurių dešinioji, gerokai vandeningesnė, krisdama sukuria klasikinę "bačką". Kitą įdomesnį slenkstį randame netoliese. Čia persivertusi per uolas upė patenka į stiprią rėvą, kurioje srovė prisiplaka prie dešinėje esančios akmeninės sienos. Nieko ypatinga, jeigu peršokus slenkstį bus laikomasi kairės pusės. Sekantis mus sudominęs slenkstis ("Skersas") pasirodo po 20 min. plaukimo. Čia upė, padariusi dailų posūkį, papuola į įstrižą dviejų pakopų 2 metrų aukščio slenkstį, reikalaujantį neblogo technikos išmanymo. Toliau priplaukiama smagi uolų suspausta rėva, iš tolo primenanti vartus, o greitai ir "Paskutinysis" dvipakopis slenkstis. Toliau iki pat santakos upė teka gana ramiai, yra nedidelių rėvų.
             Nijaju kanjonas praplaukiamas ir prie didelio vandens, tačiau tokiu atveju rekomenduočiau katamaranus.
             Susisiekimas. Palei D. Paupudyną ir D. Usos aukštupyje tęsiasi visureigių kelias, kiek toliau nuo D. Usos nutolstantis praplaukus D. Badjašorą. Tačiau santakoje su Nijaju D.Usą kerta dar vienas kelias, vedantis į Vorkutą.
             Traukinio bilietus į priekį (Vorkutą ar Labitnangę) geriausia užsisakyti bent prieš du mėnesius, atgal į Maskvą gavom iš karto tai pačiai dienai.
             Stovyklavietės. Vietų stovyklavietėms tikrai netruks, tačiau teks statytis akmeninį "pečių", apsaugantį laužą nuo pastoviai pučiančių stiprių vėjų. Malkų kiek sunkiau rasti upės aukštupyje, kalnuose. Tačiau berželiai keružiai smalingi ir kaitrūs. O nusileidus iš kalnų upių pakrantėse nesunkiai galima rasti sausų malkų.
             Orai. Kelionės metu vidutinė dienos temperatūra buvo 12 – 15 laipsnių šilumos. Tačiau pirmas tris dienas turėjom karštas (+ 25). Nakties vidutinė temperatūra siekė 3 – 5 laipsnių šilumos, tačiau buvo nukritus ir iki 0. Dauguma dienų daugiau ar mažiau apsiniaukusios. Kartais dulksna, pereinanti į stiprų lietų. Temo anksti. Per 9 dienas šviesus laikas sutrumpėjo 2 valandom. Nuolat pūtė stipresni ar silpnesni vėjai.
             Gamtos gėrybės. Metų laikas buvo nepaprastai dėkingas maisto racionui papildyti. Tundra pilna įvairiausių uogų – mėlynių, bruknių, varnauogių, kai kur radom tekšių ir šiaurinių aviečių. Pakrūmėse pilna grybų – ūmėdžių, kazlėkų, paberžių, raudonikių. Uolėtose upių pakrantėse rinkome auksinę šaknį (Rhodiola rosea L.) ir laukinius svogūnus. Netrūko ir žuvies – lengvai kibo puskilograminiai kiršliai, į tinklus pakliuvo ir vėgėlių.
             Vietiniai gyventojai. Sutikti vietiniai gyventojai, tiek rusai, tiek elnių augintojai chantai, buvo labai draugiški, šnekūs ir stengėsi mums pagelbėti. D. Usos ir jos intako Pačruzšoro santakoje pasisvečiavome chantų stovyklavietėje.


Žygio aprašymas

             Riba tarp Europos ir Azijos – tai Uralo kalnų masyvas, kuris tęsiasi iš šiaurės į pietus ir yra puikiai pažįstamas Lietuvos turistams. Ypač pamėgta šiaurinė jo dalis – Poliarinis Uralas. Ir tarybiniais laikais, ir dabar šiame rajone organizuojama nemažai įvairių žygių. Žiemą šliuožiama slidėmis, vasarą keliaujama pėsčiomis ar plaukiama baidarėmis. Turistus šis rajonas traukia gana patogiomis ir nebrangiomis atvažiavimo galimybėmis, rūsčia, tačiau nepakartojama šiaurės gamta, žuvingomis upėmis. Šiek tiek keista perskaičius jog šis rajonas rimtai tyrinėti buvo pradėtas tik XX a. Tyrinėtojus gąsdino atšiauri gamta, šaltos žiemos, nepaprastai stiprūs vėjai, karaliaujantys tundrose. Tačiau laikas ėjo ir aptikus klodus akmens anglies bei kitų naudingų iškasenų čionai pajudėjo geologai, geografai, keliautojai ir šiaip visokio plauko perėjūnai. Buvo įkurtos gyvenvietės ir miestai, iškastos šachtos ir nutiesti geležinkeliai – visa tai sąlygojo dar didesnį civilizacijos skverbimąsi. Tarybiniais laikais, iškėlus Šiaurės užkariavimo idėją ir brandinant utopines idėjas, tam buvo metamos milžiniškos lėšos. Buvo planuojama patvenkti upes, pastatyti galingus žaliavos perdirbimo kombinatus, įkurti didžiulius šiltnamių ūkius.

             Tačiau subyrėjus tarybų sąjungai, ekonominių problemų slegiamai Rusijai teko stipriai apkarpyt dotacijas Šiaurės įsisavinimui. Šiuo metu žmonės iš ten bėga. Darbo mažai, o ir tas pats prastai apmokamas. Dauguma šachtų uždarytos. Valstybei neapsimoka išlaikyti smulkias gyvenvietes, todėl jos po truputį naikinamos perkeliant gyventojus į centrus. Dauguma gyventojų vėl prisiminė senuosius verslus: uogavimą, grybavimą, žvejybą ir medžioklę.
             Štai tokiu laiku, 2003 m. rugpjūčio pabaigoje, mūsų grupė atsirado Seidoje – nedidelėje gyvenvietėje, įsikūrusioje už kelių kilometrų į pietus nuo Seidos ir Usos upių santakos, šalia geležinkelio Maskva – Vorkuta. Seida – tai mūrinis stoties pastatas, apsuptas keletos medinių "barakų", o aplink į visas puses tęsiasi bekraštė tundra, toli rytuose rėminama iškylančių rūke Uralo viršukalnių. Perkame, tiksliau išprašome, bilietus į traukinį, važiuojantį Labitnangės kryptimi ir šiaip ne taip įsibraunam į perpildytą, anot vietinių – "gyvulinį', vagoną. Apie atsisėdimą nėra ko nei galvoti, stengiesi bent atsistoti taip, kad nesimaišytum pirmyn ir atgal zujantiems keleiviams.

             Pagaliau pajudam. Vagone karšta, termometras rodo +27 traukinys vos velkasi, prieš tiltus ir staigesnius posūkius greitį sumažindamas dar labiau. O čia dar paaiškėjo, jog prie sąstato prikabintas vagonas – parduotuvė ir stotelėse bus stovima po 15 – 30 min. kol vietiniai apsipirks. Visa laimė, kad tų vietinių ateina po vieną – du pirkėjus. Tačiau tampa aišku, jog tą šimtą mums reikalingų kilometrų važiuosime ne valandą ir ne dvi.
             Mūsų rūbai, didžiulės kuprinės bei kitoniška kalba nepaprastai sudomina bendrakeleivius. Užsimezga gyvas pokalbis. Sužinome visas vietines bėdas ir naujienas, paskutinių metų įvykius. Smalsaujantiems kaimynams tenka pasakoti ir savo istoriją…

             Mes šeši lietuviai – Gražina, Jurgita, Irma, Remigijus, Gytis ir šių eilučių autorius – pirmą kartą Poliariniame Urale. Tačiau mūsų planas gana ambicingas. Praleidę ne vieną valandą tyrinėdami žemėlapius bei ieškodami informacijos apie įvairius vandens maršrutus šioje teritorijoje, mes užsibrėžėme tikslą įveikti dvi sudėtingas ir turbūt dar nepraplauktas upių atkarpas. Tai D. Usos aukštupyje ir vieno iš jos intakų – Nijaju – žemupyje esantys kanjonai. Taip pat planavom patyrinėti vieną Nijaju intaką Nangi – Tooliktalba. Kiek pavyko išsiaiškinti, D. Usos kanjoną 1993 metais bandė įveikti viena maskviečių grupė, bet dėl negabaritinių plaukimo priemonių jiems teko atsisakyti šios minties, tačiau jie paliko gana neblogus kanjono aprašymus. O Nijaju devintame dešimtmetyje bandė plaukti lietuvių biologai. Deja, nieko daugiau išsiaiškinti nepavyko. Tačiau optimizmo ir pasitikėjimo savimi mums netrūko. Įrangą sudarė puikios pripučiamos kanojos "Saidė 3,6", mūsų jau išbandytos Kolos pusiasalyje bei Sibire. Ir grupę sudarė jau ne naujokai, išmaišę srauniausias Lietuvos upes ir spėję pavasarį paplaukioti Koloje.

             Vos tik bendrakeleiviai išgirdo mūsų pasakojimą ir planus, tuojau pasipylė įvairūs patarimai ir pamokymai. Taip beplepėdami privažiavom ir mūsų stotelę – "postas 110 kilometras" bei šalia geležinkelio įsikūrusią gyvenvietę "Poliarnyj". Išlipant mus išlydėjo vos ne visas vagonas, spaudė rankas, gyrė, linkėjo sėkmės ir geros kloties.

             Taip pamaloninti užsimetėm kuprines ir žvaliu žingsniu nukulniavom dulkėta gatve link kaimelio. Išsiaiškinom, kas turi visureigį ir gali mus pamėtėti apie 60 km į D. Usos aukštupį. Suderam 8000 rub. Sutartu laiku prie mūsų atžlegsi visureigis – tikras tankas, tik be bokštelio. Pamačiusios tokį technikos stebuklą kai kurios merginos pareiškė nevažiuosiančios, tačiau gana greitai buvo įkalbėtos ir po pusvalandžio lydimi skardaus šunų lojimo mes paliekame Poliaryj. Apie 30 km riedame kažkada buvusiu labai plačiu (kokių 4 – 6 juostų) ir geru, skalda išpiltu keliu, dabar jau daug kur apgriautu ir paplautu. Pro šalį slenka D. Paupudynos slėnis, kalnų grandinės. Privažiavę apleistą geologų stovyklą pasukame tiesiai per tundrą. Temsta. Kelias, kurį tesudaro vos pastebimos visureigio vėžės, matomas vis prasčiau ir prasčiau. Iš pradžių dar buvo galima orientuotis pagal kalnų viršūnes o dabar nors į akį durk – nieko nesimato. Negelbėja nei prožektoriai, nei patirtis – pameta kelią ir vairuotojas. Tačiau išlipęs jis greitai susiorientuoja ir apie pusę vienuoliktos pristato mus į sutartą vietą. Tamsoje pasistatome palapines ir griūname miegoti.

             Rytas išaušo puikus. Vaiskus dangus ir saulė greitai sugena mus į vieną iš daugelio nedidelių ežerėlių, tarsi mėlynos akys mirksinčių bekraščiame tundros kilime. Po rytinės ruošos užsimetam kuprines ir kulniuojam keletą kilometrų iki upės. Čia pripučiam laivelius ir startuojam. D. Usa nusekusi, kai kur laiveliai dugnu kabina žvirgždą, bet plaukti įmanoma. Apie pietus išgirdom ošimą ir netrukus priplaukėm kanjoną. Banguota tundra netikėtai baigėsi, o prieš akis iškilo stačios uolinės sienos, kažkokių galingų gamtos jėgų perplėštos per pusę. O į tą stačių uolų suspaustą plyšį vinguriuoja upė, šniokšdama per slenksčius ir uolas. Prasideda žvalgyba, užtrukusi keletą valandų. Kanjono ilgis apie du kilometrus. Pirmo kilometro atkarpoje aptinkame net šešias pavojingas vietas. Tai 1 – 3 metrų aukščio, įvairaus nuolydžio slenksčiai. Kadangi neradom informacijos apie anksčiau čia praplaukusius turistus, tai ramia sąžine jiems suteikėm vardus.

             Iškraustom laivelius, paruošiam gelbėjimosi priemones ir etapais startuojam. Kol vienas plaukia, kiti jį prižiūri. Pirmieji slenksčiai įveikiami nesunkiai, visi džiaugiasi patirtais įspūdžiais bei įdomiais kadrais. Tačiau priekyje laukia didžiausias, trijų metrų, slenkstis, o iš karto po jo upė nerte neria į siaurą, dviejų metrų pločio kanjoną, kuris užsibaigia iš visų pusių uolos luitų dengiamu, kaip mes manėm – nedideliu, slenkstuku. Vienok, mes stipriai klydom... Pirmas startuoja Remigijus. "Didysis" slenkstis įveikiamas be problemų, toliau kanjonas – ir Remigijus prapuola mums iš akių... Pasigirsta Gyčio, budinčio žemiau slenksčio, balsas ir mes pamatom išplaukiančią vieną "Saidę". Nespėjusi sustabdyti ten pat prapuola ir Irma, plaukianti kitu laiveliu. Visi puola į pagalbą. Abu "ruonius" į paviršių iškelia gelbėjimosi liemenės. Mums belieka padėti jiems išsikepurnėti iš vandens ir sugaudyti laivelius. Viskas baigėsi laimingai, atsiperkama tik pora gurkšnių vandens ir nedideliu išgąsčiu. Mūsų nuostoliai – irklas ir Irmos batai, srovės nuplėšti nuo kojų ir nunešti nežinia kur. Bandom surasti kitą irklą ir virvių pagalba stačiomis uolomis nusileidžiame prie ką tik gavusio "Dviejų batų" vardą nematomo slenksčio.

             Pasirodo, tai net ne slenkstis, o tikras krioklys. Kanjono sienos taip suartėja, kad suspaudžia upę į metro pločio plyšį ir vanduo iš dviejų metrų aukščio krenta vertikaliai žemyn. Nutariama šiuo slenksčiu, kaip ir kitu, gavusiu "Klastingojo" vardą, nebeplaukti – per daug pavojinga. Apėję pavojingus slenksčius, toliau plaukiame be nuotykių ir į pavakarę pirmieji plaukikai įveikia kanjoną. Kitą dieną kanjonu praplaukia ir visi likusieji. Po nakties, praleistos šalia įveikto kanjono, į laivelius vėl sėdam po du ir plaukiam žemyn. Deja, greitai vėl prasidėjo sudėtingas upės ruožas, priverstas didžiulių akmenų, tarp kurių kriokė negili, bet labai stipri srovė. Teko kanojinius irklus vėl perdaryti į baidarinius ir sudėjus visą mantą į "Saides", paleisti plaukti po vieną žmogų, kitiems tuo tarpu žingsniuojant pakrante. Taip pasikeisdami judėjom keletą valandų, kol pasiekėm santaką su Izjašoru, vandeningu D. Usos intaku. Dėl santakoje esančių kelių kryžių šis slėnis vadinamas "Trijų kryžių vietove". Netoli kryžių įkuriam stovyklavietę ir atidarom žvejų artelę. Vakare ir ankstyvą rytmetį pagaunam apie 12 kilogramų kiršlių. Dalis iškart "malasolinama" ir po poros valandų valgoma, kita dalis sūdoma, o iš galvų verdama fantastiška žuvienė. Pasidarom tikrą puotą.

             Ketvirtoji kelionės diena mums pateikė staigmeną. Apie pietus santakoje su Pačruzšoru pamatom čiumą ir chantų – elnių augintojų – stovyklavietę. Sustojame ir pasiėmę dovanų kulniuojam į svečius. Aplinkui čiumą stovi keliolika nartų, pakrautų elnių kailiais, guli krūvos ragų, džiūsta ištemptos odos. Keli aplink lakstantys šunys pakelia didžiulį triukšmą. Tad priėjus arčiau mus pasitinka iš čiumo išėjęs vidutinio amžiaus vyras, su vos matomais azijiečio bruožais veide, vilkintis paprastais darbiniais rūbais. Įsišnekam. Kalba ramiai, neskubėdamas. Beje, lietuviai jo visai nenustebino. Po kiek laiko nedrąsiai pasirodo ir dvi moterys, vedinos kokių 3 – 4 metukų baltapūke mergaičiuke. Pasirodžius moterims, mūsų akys išsiplečia iš nuostabos, pamačius nepaprastai ryškiaspalvius ir margus jų rūbus, ryškiai raudonus gobtuvus. Iš pradžių nedrąsios, vėliau moterys atkunta ir pakviečia į brezentinio čiumo vidų.

             Viduje tvarkinga ir švaru. Grindys išklotos mediniais skydais, sienos nukabinėtos margais kilimais ir namų apyvokos daiktais. Viduryje stovi didelė metalinė krosnelė, nukrauta puodais, šalia kabo praustuvas. Už krosnelės, čiumo gilumoje, įrengtas nedidelis altorėlis, uždengtas margu audiniu ir nukabinėtas šventųjų paveikslais. Pakraščiais sudėta patalynė ir rūbai. Tolimajame gale stovi radijo ryšio aparatas, o prie įėjimo įsitaisė pora šunų. Žodžiu, mobilus klajoklių būstas. Užsimezga gyvas ir įdomus pokalbis, kuriame dalyvauja tiek vyras, tiek abi moterys. Didžiausią nepasitikėjimą mums demonstruoja mažoji, kuri tvirtai spausdama dovanotus saldainius pasislepia tolimajame čiumo kampe, iš savo slėptuvės smalsiai stebėdama atvykėlius. Tačiau laikas bėga greitai, o mums reikia judėti. Atsisveikiname su maloniais šeimininkais, nusifotografuojame atminčiai ir vėl stveriamės irklų.

             Porą dienų plaukiam gana nuobodžiai. Sugenda oras, prasideda dulksna. Smulkūs lietaus lašeliai, įsukti stipraus priešpriešinio vėjo, tarsi mažos adatos skaudžiai kapoja veidą ir rankas. Upė lėtai vinguriuoja per pelkėtą lygumą, pro šalį slenka nuobodūs, krūmais apaugę krantai. Reikalai pasitaiso artėjant prie santakos su Nijaju. Pelkėtus žemus krantus keičia uolų luitai ir nuobirynai, padidėja upės kritimas. Likus iki santakos 3 – 4 km priplaukiam "Vartus" – smagią rėvą, iš abiejų pusių rėminamą stačių uolų.
             Kitą dieną mūsų laukė pėsčiųjų žygis į Nijaju aukštupį. Į tą pusę prie Ščiučjo ežero vedė visureigių išvažinėtas kelias. Tačiau iki jo mums teko pora kilometrų klampoti "spyruokliuojančia" tundra, iki kelių bristi per samanas ir berželių keružių sąžalynus. Išėjus į kelią, žingsniuoti pasidarė lengviau, tačiau lietus ir verčiantis iš kojų vėjas atsipalaiduoti neleido. Pavakare, priėję Nijaju kanjono pradžią, tarp uolų įsirengiam stovyklavietę. Vakare vėjas dar sustiprėja. Tenka atlikti vakarinę mankštą, prinešant stambių riedulių palapinių sutvirtinimui. Naktis praeina ramiai. Ryte – kasdienė ruoša ir mes vėl kanojose. Pirmasis slenkstis, klasikinė 1,5 metrų aukščio "bačka", įveikiama be problemų, tačiau po karčios patirties pamokų žemiau kliūties vis tiek budi gelbėtojų komanda.

             Nijaju kanjonas mums paliko nepaprastai gerą įspūdį. Pats kanjonas ilgesnis negu keturi kilometrai, bet žemesnis – uolinės sienos tik kokių 8 – 15 metrų aukščio. Tačiau erozijos ardomos įvairių formų uolos, pilnos grotų ir plyšių, atrodo fantastiškai. Upė vandeninga, neša puikiai. Pilna rėvų, nuopilų, prispaudimų, įvairaus sudėtingumo slenksčių. Neskaitant "bačkos”, beplaukdami mes aptinkame dar tris sudėtingesnes vietas, vertas žvalgybos ir vienus uolų suspaustus "vartus". Prie vieno iš slenksčių – "Skerso" – patiriam dar vieną nuotykį. Upė, padarydama plačią kilpą, iš dešinės atsiremia į uolas ir verčiasi per dvipakopį 1,5 – 2 metrų aukščio įstrižą slenkstį. Sudėtingumas tame, kad peršokusiai pirmą pakopą bangų mėtomai komandai būtina persukti laivelį statmenai sekančiai pakopai. Tam reikia suderintų abiejų komandos narių veiksmų. Pirmas ir antras ekipažai praplaukė puikiai. O štai trečiasis… Trečiojo laivelio ekipažas, Remigijus ir Gražina, padarė klaidą sumaišydami sroves, užplaukė ant akmenų ir prarado greitį, dėl to Gražina atsidūrė vandenyje. Nieko per daug baisaus. Po keliolikos sekundžių ji buvo iškrapštyta ant kranto, gavo sausus rūbus, "antigripino", kad nesusirgtų ir kelionė buvo tęsiama toliau. Į dienos pabaigą pasiekėm Didžiosios Usos ir Mažosios Usos santaką. Nuo šios vietos upė keičia savo vardą ir tampa Usa. Vakare išsigiedrino, nurimo vėjas, o sparčiai besileidžianti saulė mums padovanojo nuostabų saulėlydį. Tą naktį temperatūra nukrito iki nulio. Paskutinis plaukimo etapas, apie 20 km, nuo santakos iki HE buvo sunkiausias. Pradžioje visai smagiai tekėjusi upė, stabdoma priekyje esančios HE, pamažu pavirto į tvenkinį, kuriame karaliavo priešpriešinis nepaprastai stiprus vėjas, keliantis pusmetrines bangas. Irklavosi labai sunkiai, kaip toje pasakoje: "žingsnis į priekį, du atgal". Prasikankinę beveik visą dieną, galiausiai spjaunam į tą "Sizifo darbą", susipakuojam laivelius ir likusius 6 km iki HE atkulniuojam pėsti.
             Kitą dieną be problemų įsiprašome į "vachtovkę" – darbininkus vežiojantį autobusiuką, kuris mus atgabena į Vorkutą. Visai lengvai gaunam bilietus ir po keleto valandų ekskursijos po miestą mes jau sėdim pustuščiame, siūbuojančiame vagone, vežančiame mus namo.
             Iki pasimatymo, senasis Urale.

             Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.