Gegužės pabaiga. Vilniuje baigia žydėti alyvos, Širvintos ir Musės slėniais vėjas nešioja pienių pūkus. O pro traukinio langą šmėžuoja nuogi dar neišsprogę berželiai, purvini ledo luitai, po ledonešio likę Pečioros krantuose, baltuoja sniego lopai eglynuose. Važiuojame į Poliarinį Uralą sutikti pavasario. Paklajoti baltus kailinius ką tik nusimetusia tundra, paplaukioti patvinusiomis upėmis, pasiklausyti paukščių klegesio nesibaigiančią poliarinę dieną.
             Išlipome iš traukinio Intoje. Po kojomis traška ledukas. Iš apniukusio dangaus bando kristi sušalusios sniego kruopos. įsikinkę į kuprines, traukiame senu visureigių traku pagrindinio Uralo kalnagūbrio link. Aplinkui pažliugusi miškatundrė. Atvirose vietose sniegas jau nutirpęs, kojos iki pusės batų aulų klimpsta į minkštas samanas ir vandenį. Giliau neįsmuksi – lyg kokia senovinė žemaičių kūlgrinda po vandeniu amžinas įšalas. Sustojus atsikvėpti, sėstis tenka ant kuprinių, nes kiekvienas kupstas prisigėręs vandens. Užtat galima atsigaivinti peržiemojusių spanguolių ar bruknių rūgštele. Jų čia pilna tundra. Kai išsigiedrija, ir balutėse sutviska saulė, tundra sužėri visomis spalvomis: žaliai rudi kupstai su raudonais uogų karoliais, mėlynas dangų atspindintis vanduo ir balti sniego lopai, prisiglaudę prie tamsiai žalių eglių salų. Tik juosvas visureigio vėžių purvas rėžia akį lyg žaizda tundros kūne. Žaizda, kuri gyja ne vienerius metus. Augmenija šiaurės sąlygomis ne greit atsistato.
             Tačiau civilizacija neišvengiamai žengia į šiaurę. Senukas Uralas po amžinu įšalu ir akmeniniais šarvais slepia didelius turtus, pradedant akmens anglimi ir baigiant auksu, brangakmeniais. Tuo tarpu, kai tolimojo Rytų Sibiro gamtos išteklių įsisavinimas prasidėjo prieš kelis šimtmečius, palyginti arti esantis Poliarinis Uralas ilgą laiką išliko nepaliestas. Net iki dvidešimto amžiaus vidurio čia buvo daromi geografiniai atradimai, nekalbant jau apie geologinius. Tyrinėtojus baidė labai atšiaurus klimatas: drėgmė, dideli speigai, uraganiniai vėjai (pagal vėjo greitį žiemą šis žemės rutulio rajonas nusileidžia tik Antarktidai) ir stebinantis orų nepastovumas. 1921 metais atvykusi pirmoji sovietinė geologų ekspedicija rado vietinius gyventojus medžiojančius lankais ir strėlėmis.
             Dabar iš čia dieną naktį dunda vagonai su akmens anglimi, kasamas kalnų krištolas, iš tundros gelmių siurbiama nafta. Nepaisant sunkių gamtinių sąlygų geologai neblogai įsisavino ir ištrypė vietinius kalnus.
             Nužlegsi tolyn mus pavėžėjęs geologų visureigis. Stovime apsnigtoje plynaukštėje. Į veidą kerta smulkus lietus, kartais pereinantis į sniegą. O iš sniego kyšančiuose krūmuose palei ką tik atitirpusį upelį sklinda kraupus kvatojimas. Tai poliarinės kurapkos. Jų patinėlių balsas labai primena žmogaus juoką. Klampojame aukščiau kelių per sniegą, brendame per upelius, o kurapkos purpsi aplinkui ir juokiasi iš mūsų. Ir taip per visą nesibaigiančią šiaurės dieną. Tiesa, saulė, vakare ilgai riedėjusi plikomis kalvomis, pagaliau šiaip taip pasislepia už horizonto, tačiau tik valandai – dviem. O per tą laiką tvyro balta poliarinė šviesa, sklindanti iš liepsnojančio dangaus, iš begalinių tundros platybių, iš apsnigtų kalnagūbrių rytuose. Ir nesvarbu koks oras: giedra, lyja ar kabo pilki sniego debesys, – viską persmelkianti šviesa pavasarį viešpatauja šiaurėje.
             Leidžiamės nuo plynaukštės į Lemvos upės slėnį. Čia jau auga miškas: eglės, maumedžiai, beržai. Miške sniego dar daug, tačiau visą dieną pliaupiant lietui, jis tyžta tiesiog akyse, ir tūkstančiai upelių, sukinėdamiesi tarp medžių, kliokia šlaitu žemyn. Batai pilni vandens ir sniego košės, tad kuriame ant aukštesnio kupsto laužą, verdame pietus. O kai po dviejų valandų pajudame toliau, sniego miške jau dvigubai mažiau, ir mes, nesemdami batų, išeiname prie upės.
             Lemva aukštupyje jau išnešusi ledus. Vanduo nuslūgęs, krantuose guli milžiniškos ledo lytys. Visas miškas prie upės pilnas lyčių. Medžiai išlaužyti, apibrozdinti. Ledonešis Uralo vakarinio šlaito upėse praeina labai staigiai ir audringai. Susigrūdus ledams, vandens lygis pakyla vietomis iki 10 metrų, vanduo plūsta į šonus, ir daugiau kaip metro storio lytys lekia mišku, viską laužydamos savo kelyje.
             Dabar aprimusi upė neša savo vandenį lygia greita srove tarp uolėtų krantų. Statome plaustą ir išaušus giedram birželio antrosios rytui, stojame prie vairų. Kursas – poliarinis ratas. Ten kur Lemva, surinkusi snieguotų vakarinių Uralo šlaitų vandenis, atiduoda juos Usai. Pro šalį lekia ledais užversti krantai. Vietomis tarp lyčių straksi baltai murzini kaip ir patys ledai baltieji kiškiai, nenoromis lenda gilyn į mišką plausto pabaidyti briedžiai. Iš miško aidi tetervinų burbuliavimas. Praplatėjus upei, pasirodo ančių pulkai. Vietomis upę suspaudžia uolos, tada srovė pagreitėja, pasišiaušia lūžtančiomis bangų keteromis, posūkiuose daužo uolėtus krantus. Tačiau vandens daug, manevrams vietos pakanka, ir mes sėkmingai apiplaukiame pavojingas vietas.
             Oras keičiasi kas kelios valandos. Rytais dažniausiai pašalvena, tada aukštesnėse vietose užsilaikęs sniegas gerai laiko žmogų ir mes, tuo naudodamiesi išeiname pasivaikščioti toliau nuo upės, kur nuo artimesnių aukštumų galima gėrėtis tolumoje saulėje spindinčiais sniegynais ant pagrindinės Uralo keteros. Jei saulės ilgesnį laiką neuždengia pilkšvi, sniegą pranašaujantys debesys, užuovėjoje tarp uolų visai šilta. Čia jau žydi pirmieji šalpusniai, kalasi rausvi aukso šaknies (rodiolos rožinės) daigeliai. Tačiau apie pusiaudienį paprastai oras genda: prasideda šlapdriba arba lietus. Naktimis, kai lyja miegoti šilta, ir rytais paprastai ilgiau drybsome palapinėje – nesinori lysti į darganą. Tačiau dažniausiai naktį temperatūra nukrenta kelis laipsnius žemiau nulio, neleisdama pamiršti, kad prie poliarinio rato birželio pradžia – dar tik ankstyvas pavasaris. Vieną rytą atsikėlus palapinę ir žemę dengė keliolikos centimetrų storio šviežiai iškritęs sniegas.
             Trečią dieną priplaukiame stambaus dešiniojo intako Junjachos žiotis. Junjacha teka iš šiaurės rytų, todėl ledas joje tik tik pradėjęs judėti. Akindamas savo šviežiu baltumu į mus slenka didžiulis ledų laukas. Girdisi tylus bet grėsmingas šnarėjimas. Įplaukę į Lemvą, lytys pradeda sklaidytis. Prišvartuojame plaustą iš pasrovinės pusės prie vienos iš jų. Lytis kaip buldozeris stumia mus prieš vėją, pučiantį iš šiaurės, nuo Lemvos žiočių. Tačiau netrukus upė daro posūkį, ir visi ledai grūdasi prie kranto, traiškydami vieni kitus. Vos spėjame pertempti plaustą ant iš paskos plaukiančios žymiai didesnės lyties, kai senoji išlaksto į šipulius. Taip ir plaukiame ant lyties iki žiočių. Usoje ledai irgi tik pajudėję. Tenka skverbtis prie kranto ir praleisti į priekį didelį lyčių lauką. Plaukiame jam iš paskos, manevruodami tarp išsklaidytų ledų iki Usos geležinkelio stoties. Čia, ant poliarinio rato, mūsų žygis baigiasi. Pakuojamės kuprines. O pro šalį vakaro saulės nurausvinti plaukia vis nauji ledo lyčių laukai. Pavasaris žengia į šiaurę.