Kai be galo mylimas rugpjūtis dar taip toli, o mintys jau seniai klaidžioja po Sibiro kalnus, tu supranti, jog ilgesnis kelionės laukimas žiauriai kenkia tavo sveikatai. Todėl susikrauni savo kelioninę kuprinę, pasiimi žemėlapį ir iškeliauti... Tiesa, iškeliauji ne vienas, iškeliauji su draugais...

Taigi, po dviejų su puse parų važiavimo mes – Jurga, Rita, Stasiukas, Audrius ir aš (Remigijus) – išlipome stotelėje Poliarnyj Ural, esančioje, kaip jau tikriausiai supratote, Poliariniame Urale. Traukinio grafikuose, kuriuos mes radome internete, nepažymėta, jog traukinys sustoja šioje stotelėje, tačiau nuo Eletsko jis stoja visose. Būsimieji Poliarinio Uralo keliautojai, įsidėmėkite šį faktą... Laikrodis rodė lygiai keturioliktą valandą Maskvos laiku. Oras geras, uodų ir mašalų nematyti ir negirdėti. Todėl maždaug penkis kartus atsisveikinę su traukinio mašinistu bei vagono provadnica, mes linksmai iškeliavome ieškoti Sobės. Už penkių šimtų metrų nuo stotelės radome ženklą skiriantį Europą ir Aziją. Nusipaveikslavome ir pasukome tiesiai į pietus. Sobę priėjome greitai. Lengvai perbridome upelį (juk jis čia negilus), ir dešiniuoju krantu keliavome prieš srovę. Po kelių valandų ėjimo pamatėme perėją. Perėja buvo gana lėkšta, todėl iki jos dar ilgai ėjome. Upelio dešiniame krante pamatėme visureigių kelią, tačiau jis buvo nepraeinamas, nes gausiai apsnigtas.

Tiesa, pamiršau pasakyti, jog pradžioje mes ėjome dešiniuoju krantu, o vėliau ir vėl perbridome upelį, ir ėjome kairiuoju, t.y. vakariniu krantu. Ėjome akmenimis, todėl truputį pavargo kojos. Tačiau akmenys nebuvo slidūs ir mes tuo be galo džiaugėmės. Prie perėjos ėjimą apsunkino sniegas, kuris buvo užklojęs mūsų taką, kadangi statydami koją ant sniego mes nežinojom kas yra po juo – upelis, plyšys ar tiesiog pieva. Prieš pat perėją išėjome į visureigių kelią, kuriuo truputį paėję, pradėjome leistis į Makar–Ruzo slėnį. Pakeliui radome laužavietę ir malkų, todėl sustojome nakvynei. Tuo metu buvo maždaug pirma valanda nakties.

Visą kitą dieną keliavome toliau. Makar–Ruzo slėnis buvo stipriai apsnigtas. Tai šiek tiek pristabdė ėjimo greitį. Bet vėliau mes įsidrąsinome, ir sniegu keliavome taip pat greitai, kaip ir pieva. Maždaug po pietų ant kalno pastebėjome judančius objektus. Sugalvojome, jog tai galėtų būti kasykla. Pavakaryje perbridome Makar–Ruzą, ir, palikę kuprines tundros žolėse, lipome į kalną. Truputį palipome nuobirynu, priėjome kelią, kuris serpantinu vedė iki pat kasyklos.

Po maždaug valandos užlipome ant kalno. Čia mus pasitiko akmenis vežiojantys sunkvežimiai. Vienas iš jų sustojo, vairuotojas panoro pakalbinti mus. Vairuotojas pasakojo, jog čia kasa rūdą, dirba kiaurą parą dviem pamainomis, o pamainą sudaro keturi šimtai darbininkų. Į mūsų klausimą – ar sunkus darbas, vairuotojas atsakė, jog nesunkus, tik mokėti galėtų daugiau... Nuo kalno pažiūrėjome į kasyklą, bet leistis į ją nepanorome. Todėl pasukome paliktų kuprinių kryptimi. Miegoti nuėjome ir vėl po vidurnakčio.

Ryte pažvelgę į Makar–Ruzą, save įtikinome, jog vandens plaukimui pakaks. Juk labai tingėjome nešti kuprines. Todėl pasistatėme laivelius ir išplaukėme. Truputį paplaukėme, Makar–Ruzas išplatėjo, pradėjome strigti ant akmenų. Mūsų laimei, greitai priplaukėme ežeriuką. Audrius pabandė žvejybą, nieko. Ežeriukas baigėsi didelių akmenų kliūtimis, todėl nesukdami galvos, laivelius užtempėme ant snieguoto kranto ir nutempėme pora šimtų metrų. O čia ir prasidėjo tikrasis Makar–Ruzas. Didelės rėvos ir nedideli slenkstukai plaukimą padarė linksmą ir įdomų. O Poliarinio Uralo peizažai dar kartą patvirtino, jog ne veltui mes čia atkeliavome. Pietauti sustojome gražiame krante. Audrius vėl bandė žvejoti, ir vėl nieko. Pamiegojome ir plaukėme toliau. Makar–Ruzas ir toliau buvo sraunus – rėvos su nedideliais nepavojingais slenkstukais. Nors Makar–Ruzą planavome įveikti per dvi dienas, vakare pasiekėme numatytą tikslą. Todėl "pagal planą" turėjome vieną sutaupytą dieną. Padžiovėme laivelius, pavalgėme, pavakarojome ir miegot...

Ryte nusprendėme, jog šiandien dieną pabimbinėsime, o naktį, kai bus vėsiau, keliausime Jengajų link. Dar vakar nuo uolos nusižiūrėjome nedidelį ežeriuką, kurį panorome aplankyti. Todėl pasiėmėme prausimui reikalingas priemones, truputį maisto, žvejybos reikmenis ir iškeliavome. Po geros valandos mes priėjome gražų ežeriuką, kuriame vanduo buvo labai šiltas. Visi išsimaudėme, o Audrius dar bandė pažvejoti. Deja, ir vėl niekas nekibo, mat žuvies čia nėra. Truputį pamiegojome ant ežero kranto ir Kūšvožo pakrante patraukėme Jengajų link. Kadangi turėjome visą dieną, neskubėjome, pakeliui žiūrėjome į vietinę florą, bendravome su vietine fauna. Vakarop vakarų pusėje atsirado grėsmingi debesys, tad atvėso oras, dingo uodai. Nusprendėme, jog metas keliauti. Pradžioje ėjome pažliugusiu visureigių keliu, vėliau sugalvojome, jog kalno papėdėje bus sausiau, todėl pakilome aukščiau. Kirtome du intakiukus, o kai priėjome trečiąjį, pamatėme, jog taip lengvai jo neperbrisime. Pasivaikščiojome, kol suradome praeinamą ruoželį. Atidžiau pažiūrėję į upelio vandenį, pagalvojom, jog visai nieko būtų juo praplaukti. Kadangi dangaus spalva prognozavo smarkų lietų, nusprendėme prie upelio stoti nakvynei. O apie plaukimą pagalvosime rytoj, jei bus tam tinkamas oras...

Nors dangus ryte ir buvo pilkas, nusprendėme užlipti į šalia esantį kalną, pažiūrėti į slėnį, ir, kaip Stasiukas išsireiškė, įminti toliau vedančio kelio mįslę. Per valandą ir užlipome. Tačiau palipę du trečdalius kelio, įlindome į debesį, todėl ant kalno matėme tik rūką ir nieko daugiau. Bet juk pavaikščioti debesyje yra taip žavu, todėl būdami pakilios nuotaikos pasėdėjome truputį, nusifotografavome. Dar bebūnant ant kalno pradėjo lyti, todėl, kai po maždaug valandos ėjimo žemyn pasiekėme palapinę, buvome šlapi kaip ciuciukai. Persirengėm, išgėrėm spirto (profilaktiškai) ir pamiegojom popiečio. Pavakaryje, kai lietus nurimo, susipakavome manatkes ir – į kelią. Dar eidami į kalną matėme visureigių kelią, tad nutaikėme kryptį jo link. Deja, truputį paėjus, šis kelias virto didele koše. O ir ko norėti. Juk tokiu metu tundroje pavasaris: viskas tirpsta, o pati tundra pavirtusi bekrašte pelke. Ėjome maždaug septynias valandas, ir vidurnaktį pamatėme Jengajų. Tą naktį miegojome ant kalniuko su vaizdu į Jengaju...

Dar vakar eidami per tą peklą, tolumoje, dangaus rytiniame skliautelyje pamatėme žiupsnelį vilties, kuri pasireiškė mažu tarpeliu giedro dangaus. Tada aš pagalvojau, jog rytoj bus geras oras. Ir akurat. Pabudome kaip ir visada – maždaug šeštą ryto. Tačiau kažkaip ne taip yra taip anksti kelti, todėl, kaip ir visada, iki devynių vartėmės, o dešimtą jau stovėjome ant kojų. Kol pavalgėme ir panašiai, laikrodis išmušė dvylika, o kol susitvarkėme daiktus – antrą po pietų. Būtent antrą po pietų mes ir pradėjome lipti į Čiornaja kalną. Tiesa, lipome keturiese – Audrius sugalvojo, jog šiandien tingi laipioti, geriau pažvejos. Aš ir Stasiukas lipome pirmi, nes mūsų lipimo greitis buvo didesnis, Jurga ir Rita sekė iš paskos. Užlipome į Čiornaja, prisižiūrėjome super gražių vaizdų, padarėm daug gražių nuotraukų. O nusileidimui išsirinkome patį stačiausią šlaitą, kuris veda į Polojšoro slėnį. Pradžioje lipti buvo visai sudėtinga, o vėliau, kai priėjome sniegą ant šlaito, tiesiog nučiuožėme nuo kalno. Visai kaip slidininkai. Be abejo visas procesas vyko labai lėtai, nes slidinėjimo proceso metu mes daug žiūrėjome ir intensyviai fotografavomės. Kai nusileidome nuo kalno, ėjome žiūrėti į vandens kiekio būklę Jengaju. Deja, vandens kiekio būklė mus nuliūdino – vandens buvo mažai. Truputį paėjome keliu ir sutranzavome pirmą sunkvežimį. Jis, kaip ir visi kiti čia zujantys, važiavo į Charpą, vežė rūdą. Perbridome Jengaju, sakyčiau, pačioje giliausioje vietoje ir dar rėvoje, todėl sušlapome iš esmės. Visgi linksmai įžygiavome į stovyklą, nors ir buvome šlapi ir pavargę. Sužinojome, jog Jurga ir Rita į Čiornąją nelipo, nes tingėjo. Ir kadangi visą laiką ėjo "slow motion" rėžimu, tik valanda anksčiau už mus grįžo. Vakarienei išsivirėme košytę ir atidarėme Dariaus lauknešėlį. Tai kas jame buvo, sąlygojo dar vienos – bulvių košės virimą. Žodžių, šiandien apsivalgėme juodai. Todėl profilaktiniais sumetimais įkalėme spirito. Ant vienos ir ant kitos kojos. Miegoti nuėjome sotūs ir laimingi.

Kitą rytą kėlėmės anksti. Juk šiandien visą dieną vaikščiosime po kalnus. Patraukėme į Jengaju pusę, o pakeliui sutikome kalnų slidininkų kompaniją, kuri nešėsi slides, mat jie leisis nuo Čiornaja kalno. Jų plaustu (jie mums leido) persikėlėme į kitą Jengajų pusę, išėjome ant kelio ir sutranzavome pirmą sunkvežimį, kuris tuščias iš Charpo grįžinėjo į kasyklą. Važiavome sunkvežimio priekaboje, juk mūsų buvo penki. Išlipome prie tilto per Jengaju. Čia mūsų kompanija išsiskyrė į dvi grupes: Audrius ir Rita liko žvejoti, o Jurga, Stasiukas ir aš patraukėme į kalnus. Užlipome į viršų ir ketera keliavome į šiaurę. Ir ką čia daugiau pasakoti. Tiesiog smagu buvo eiti akmenimis ir žiūrėti į kalnus tolumoje. Vakarop nusileidome nuo kalnų, kelyje vėl sutranzavome sunkvežimį ir taip grįžome į išeities tašką. Tiesa, prie Jengaju pasivijome Ritą ir Audrių. Tad į stovyklą grįžome visi kartu.

Aštuntos žygio dienos ryte iš palapinės išlindome maždaug šeštą ryte. Audrius pirmas susipakavo daiktus ir išplaukė, nes pakeliui jis bandys žvejoti. Po valandos išplaukėme ir mes. Pradžioje Jengaju buvo nuobodi: ramus vanduo tarpais staigiai krisdavo, o tuose kritimuose strigdavome ant akmenų. Bet truputį paplaukus prasidėjo ištisinė rėva, kuri tęsėsi iki pat Charpo, kur Jengaju įteka į Sobę. Plaukimas buvo tiesiog tobulas: oras puikus, o upe srauni, bet nepavojinga, todėl žvalgybos nereikėjo ir mes galėjome plaukti ištisai. Ir ko dar galima norėti... Tiesa, vienoje rėvoje Jurga ir Rita sugebėjo apsiversti. Mat Jurga akmenį badė apiplaukti per dešinę, o Rita – per kairę. Po overkylio, merginos bandė mus įtikinti, jog apsiversti ir taip išsimaudyti šaltame upelio vandenyje yra faina...

Kol Jurga ir Rita džiovinosi rūbus mes gėrėme spiritą (profilaktiškai už jas). Tad šis įvykis buvo mielas visiems. :-) Vakarop priplaukėme Charpą, įplaukėme į Sobę. Ir Jengaju praplaukėme greičiau – planavome tris dienas, atplaukėme per vieną, nes juk pavasaris, ir mes pataikėme ant didelio vandens. Vakare Jurga, Stasiukas ir aš išėjome į Charpą apsižvalgyti. Pirmiausiai aplankėme traukinių stotį, pažiūrėjome į traukinio grafiką ir patraukėme į miestelio centrą, kur valgėme ledus ir gėrėme alų. Charpas – miestelis, kaip miestelis, nieko ypatingo. Tik keistai atrodė didelis prabangus namas su bažnyčia, nes jis buvo aptvertas kalėjimo tvora. Vėliau sužinojome, jog čia, Charpo kalėjime "sėdi" Chodorkovskis ir kiti Rusijos turtuoliai. O kad patogiau būtų "sėdėti", jie pasistatė namą kalėjimo kieme...

Kitą rytą visi patraukėme į traukinių stotį. Deja, tos dienos traukiniui bilietų negavome, nes laisvi buvo tik brangūs kupė bilietai. Bet ir tie buvo išmėtyti po visą traukinį. Todėl nusipirkome bilietus rytojaus dienai ir iškeliavome aplankyti Labitnangės. Daiktus palikome stotyje, saugojimo kameroje ir visą dieną vaikščiojome po miestelį. O nakvojome mes stotyje, trečiame aukšte. Beje, Labintangės stotis labai moderni ir tvarkinga.

Po maždaug dviejų parų važiavimo į Maskvą, vienos dienos bimbinėjomo Masvoje ir naktinio važiavimo Maskva – Vilnius, birželio 30 dieną mes grįžome namo.