Plaukiojimas slenkstėtomis upėmis Užpoliarėje – nelabai viliojantis sportas. Lietūs, vėjai, žema oro temperatūra, kuro laužui stoka dažnai atbaido keliautojus nuo sraunesnių Šiaurės upių. Ir tų sportiškesnių upių čia žymiai mažiau negu Pietų kraštuose, kur kalnai jaunesni ir aukštesni. Tačiau kai mums prireikė kalnų sąlygomis išbandyti naujas lietuviškas pripučiamas kanojas, pasirinkome Poliarinį Uralą. Viliojo greitas ir pigus nuvažiavimas, turtinga, nors ir rūsti, Šiaurės gamta, kurią neblogai pažinojome, nes ir anksčiau čia teko ne kartą keliauti.

             Truputį šiauriau tos vietos, kur speigiratis kerta Uralo kalnus, stūkso aukščiausia Poliarinio Uralo viršūnė – Pajeris. Jo stačiuose, staigiai iš tundros iškylančiuose šlaituose prasideda daug sraunių upelių, kuriais turistai neplaukioja, nes dėl didelio nuolydžio ir gausybės akmenų jokia įprastine turistine plaukimo priemone čia ir neįmanoma praplaukti. Mūsų tikslams tas labai tiko, nes turėjome išbandyti naują "Saidės" modelio kanoją, specialiai sukonstruotą plaukioti būtent tokiomis sąlygomis. Kitą, didesnėms upėms ir ekspedicijoms skirtą kanoją turėjo išbandyti žinomo keliautojo, itin ilgų maršrutų "specialisto" Vytauto Melvydo vadovaujama keliautojų grupė. Ties speigiračiu perėję kalnus, jie planavo leistis Azijos šlaito upėmis į pietryčius ir, perkirtę nuošaliausią Poliarinio Uralo rajoną, išplaukti į Obę. Deja, jau pirmą žygio dieną V. Melvydo grupę ištiko nelaimė. Keliautojus iki kalnų vežęs visureigis, pasiklydęs rūke, nusirito nuo stataus šlaito, ir pats grupės vadovas su dubens kaulo lūžiais geologų iškviestu malūnsparniu buvo nuskraidintas į Vorkutos ligoninę.

             Mūsų grupės tikslas buvo pietiniame Pajerio masyvo gale, perėjoje tarp Europos ir Azijos tyvuliuojantys Choilos ežerai. Mažais akmenuotais upeliais besijungiančių ežerų vėrinys dalį vandens pertekliaus atiduoda Rytinei Choilai, plukdančiai savo vandenis į Obės baseiną. Vakariniame šlaite iš ilgiausio ežero (Choilato) išteka Didžioji Choila, bėganti į Junjachą, o ši, maždaug 100 km ruože surinkusi Uralo vakarinio šlaito upelių vandenis, atiduoda juos didžiosios Poliarinio Uralo upės Usos, tekančios lygiagrečiai Vorkutos geležinkeliui, dukrai Lemvai. Vos išbėgusi iš ežero, Didžioji Choila įsirėžia į tundrą ir beveik iki žiočių teka kanjone. Informacijos apie šį kanjoną neturėjome jokios, nes iki mūsų Choila niekas nebandė plaukti. Didelis upės nuolydis (10 m/km) ir kanjonas žadėjo įdomų maršrutą.
             Mūsų trys: geologas Saulius, dvylikametis Julius (su 10 metų vandens turisto stažu) ir šių eilučių autorius. Išlipome iš traukinio Maskva – Vorkuta mažoje Pernašoro stotelėje. Netoli jos Pernašoro upelis kerta geležinkelį ir 8 km ryčiau įteka į Usos upę. Mes nutarėme išnaudoti šį vandens kelią priartėjimui prie kalnų, kurie tęsiasi maždaug už 50 km rytuose.

             Į perkrautos "Saidės" bortus linksmai teškena Pernašoro rėvų bangelės, čeža po valties dugnu akmenukai seklumose. Upelyje vandens mažai, tad, sukrovę į valtį visus daiktus, plaukiame po vieną arba po du, kiti be kuprinių braunamės paupio krūmais. Karšta, kepina saulė – nesitiki, kad esame už Poliarinio rato. To pamiršti neleidžia tik atakuojantys mus iš krūmų muselių debesys.
             Po keleto valandų išlendame iš karklynų į plačios vandeningos Usos pakrantę. Čia jau galime plaukti visi trys. Virš upės muselių nėra, dangus giedras, aplink akmenuoti pliažai Usos krantuose ir spengianti tyla. Jaučiamės geriau negu kurorte.
             Per valandą nuplaukę 8 km, pasiekiame Usos vingį, nuo kurio prasideda senas visureigių kelias į rytus, link Junjachos upės. Kai susikrovę visą mantą į kuprines pajudame šiuo keliu, "kurortinė" nuotaika kaip mat praeina. Kelias eina užpelkėjusiu mišku. Semdami aulinius batus, brendame juodu purvu užlietomis visureigio vėžėmis.

             Nors vilioja išsukti iš kelio žalias samanų kilimas, žinome, kad per jį eiti dar sunkiau – kojos čia klimpsta į pelkę iki pat kelių. Karšta šių metų vasara gerokai atitirpdė amžinąjį įšalą. Sustoję pailsėti ieškome aukštesnio kupsto ar išvirtusio medžio kuprinei numesti. Aplink pilna tekšių uogų, raudonikių ir... muselių bei uodų, kurie iškart užpuola pailsėti sustojusius prakaituotus keleivius.
             Paklampoję keletą kilometrų pelke, išeiname į kietą, išvažinėtą kelią. Nors ir jis žemesnėse vietose apsemtas, bet eiti žymiai lengviau. Čia pasivejame tris rusų turistus iš Kursko. Jie eina sunkiai, nes nešasi labai daug mantos, tame tarpe ir 3000 sliekų kiršliams gaudyti. Rusai neužilgo ruošiasi stoti nakvynei, mes gi nutariame eiti visus 15 km iki pat Junjachos. Vos bepavilkdami kojas, prieš vidurnaktį pasiekiame jos krantą. Tiesa, kada šioje platumoje tas vidurnaktis, sunku ir susigaudyti. Kol kūrėme laužą ir virėme vakarienę, atrodė, kad pradeda temti, o lendant į palapinę miegoti, vėl išaušo.

             Kitą dieną smagiai žingsniavome Junjachos krantu, sukrovę savo mantą į valtį ir temdami ją pakaitomis prieš srovę. Sutikome žvejojančius vietinius komių tautybės gyventojus. Jie pasiguodė, kad niekas nekimba – žuvys dėl karščių pakilo aukštyn į upių ištakas. Tuo tarpu iš kalnų upe žemyn besileidžiantys turistai skundėsi, kad ir kalnuose su žvejyba blogai.
             Vakarop teko palikti upę ir su sunkiomis kuprinėmis ant pečių sukti į tundrą, kalnų link. Pradžioje klampojome pelkutėmis, šokinėjome per kupstus ir brovėmės keružių sąžalynais. Paskui, pakilę aukščiau, išėjome į akmenuotą, samanomis ir kerpėmis apaugusią plynaukštę. Po kojomis mėlynuoja girtuoklės, juoduoja varnauogės, o žemesnėse vietose galima gardžiuotis persirpusiomis geltonomis tekšėmis. Norėtųsi būti elniu ir nuo ryto iki vakaro ganytis tundros uogynuose.

             Po dviejų dienų, kirsdami akmenuotas daugybės upelių ištakas, pasiekėme Choilos perėją. Po kojomis tyvuliuoja ilgas ir išsišakojęs kaip šiaurės elnio ragas Choilato ežeras. Nuo jo krantų beveik kilometrą aukštyn šauna statūs, bet apibyrėję pagrindinio Uralo kalnagūbrio šlaitai. Aplink – Mėnulio peizažas: vieni akmenynai. Tačiau pačioje ežero pakrantėje yra šiek tiek žalumos: samanos, viksvos, keli miniatiūriniai karklų keružių krūmeliai. Iš jų sausų šakučių bei šapelių sukuriame nedidelį lauželį. Apkrovus jį iš trijų pusių akmenimis, kad neužpūstų vėjas, galima išsivirti valgį. Taip ne kartą teko daryti tundroje ir kalnuose. Atrodo, net ir visai plikoje vietoje šiokio tokio kuro visada galima rasti ir taupiai jį naudojant užvirinti vandenį. Beje, taip elgiasi vietiniai gyventojai ir į maršrutus išėję geologai. Jokių šiuolaikinių primusų jie su savimi nesinešioja.
             Penktą žygio dieną ateina galas giedram saulėtam orui. Žvarbus, iš kojų verčiantis vėjas traukia iš tarpeklio nuo rytų pusės, gena dangumi pilkus debesis, o ežero paviršiumi – putotas bangas. Laikas plaukti žemyn į kanjoną, kol oras visai nesubjuro ir lietus netrukdo fotografuoti bei filmuoti.

             5 km ilgio ežerą praskriejome per nepilną valandą neirkluodami. Vėjas pats mus nunešė prie Didžiosios Choilos ištakų, tereikėjo tik vairuoti. Įplaukus į Choilą iš karto prasidėjo slenkstukai, rėvos, upė vis giliau smigo žemyn tarp kalvų, o po pusantro kilometro įsirėžė į tundrą tarp stačių, nuobyrynais padengtų kanjono šlaitų. Oras visai sugedo. Pradžioje vėjas blaškė pavienius lietaus lašus, vėliau, kol žvalgėme kanjono pradžią, rimtai įsilijo. Teko atidėti Didžiosios Choilos šturmą ir visą parą tūnoti vėjo draskomoje palapinėje.
             Ankstyvas trečios dienos rytas suteikė šiek tiek vilčių, kad pavyks nufotografuoti bent jau plaukimo kanjone pradžią. Nors debesys balta vata apgaubę tundrą, bet jau nebelyja. Kol pakuojamės daiktus, dangus šiek tiek prašviesėja.
             Kanjono pradžioje – didžiausias upės kritimas ir chaotiškai išmėtytos akmenų sangrūdos vagoje. Praplaukti čia būtų galima nebent su polietileniniu kajaku, bet ir tą gerokai apibrozdintum.

             Žinoma, jei apsiverstum, užkliuvęs už akmens, dar labiau apsibrozdintum pats. Dar nepradėję plaukti suprantam, kad mūsų pripučiama "Saidė" su storais didelį stabilumą užtikrinančiais bortais ir tarpais tarp dugno ir bortų vandeniui išbėgti – pats tinkamiausias laivas tokiai upei.
             Dalį daiktų nunešame porą kilometrų į priekį, kitus pakrauname į valtį. Plaukti teks po vieną, kitaip šitame akmenų chaose nepamanevruosi. Pirmas sėduosi į kanoją aš. Julius su Sauliumi nueina į priekį, prie didesnių slenkstukų, pasiruošę fotografuoti ir filmuoti.
             Tik atsistūmęs nuo kranto pajuntu, kad vandens slalomas Užpoliarės sąlygomis – tai ne vien manevravimas srovėje tarp akmenų. Atsiranda naujas, žymiai apsunkinantis šį manevravimą faktorius – tai stiprus vėjas. Dar nepriplaukęs pirmųjų slenksčių, kelis kartus užlekiu ant akmenų ir vos neapsiverčiu (išgelbsti tik didelė bortų keliamoji galia). Po to, šiek tiek perpratęs vėjo poveikį ir įtempęs visas jėgas, įvairuoju į slenksčių ruožą kanjono pradžioje.

             Krentu žemyn akmeniniais laiptais kartu su srove, kirsdamas irklu kairėn, dešinėn, atsistumdamas nuo akmenų, patraukdamas valtį tai į vieną, tai į kitą šoną. Putotas vanduo taško veidą, pilasi per bortus ir čia pat išbėga per kiaurymes tarp bortų ir dugno. Pajuntu, kad kanoja klauso manęs ir, svarbiausia, priremta šonu prie akmens, nesiruošia taip jau lengvai virsti. Įsidrąsinęs siauruose praėjimuose tarp akmenų specialiai atsigulu ant borto ir, pastatęs laivą beveik ant šono, srovės padedamas pralendu pirmyn.

             Kai pralėkęs pirmąjį slenksčių ruožą, priplaukiu prie kranto, Saulius su Juliumi išvaro mane iš valties – patiems rūpi išbandyti kanoją ir save Choilos akmenynuose. Taip pasikeisdami ir leidžiamės tolyn akmenų labirintais. Tiktai valtį reikia kas keli šimtai metrų stabdyti, kad pėstieji neatsiliktų. Už penketo kilometrų suvirtusiais akmenimis padengtus kanjono šlaitus keičia stačios rudai juodos uolos su neištirpusio per vasarą sniego lopais pavėsyje. Sukrauname į valtį visą mantą ir paleidę Julių plaukti išsiskaidžiusia į protakas upės vaga, einame su Sauliumi kanjono viršumi ir gėrimės nuostabiais vaizdais. Iki pilnos laimės Sauliui trūksta tik geros žvejybos, nes kol kas nei ežere, nei upės pradžioje žuvis net nebandė kibti.
             Sustojus pietauti, nedidelėje duobėje prie uolos Julius pastebi lyg tai vandens purslus, lyg žuvis šokinėjant ir griebia spiningą. Saulius paseka juo ir netrukus krante ant akmenų voliojasi šeši nors ir nelabai dideli, bet patys tikriausi kiršliai.

             Nakvynei stojame gražioje pievutėje, stačių uolų užuovėjoje. Pievutė prižėlus keružių karklų, o kanjono šlaitas – auksinės šaknies, tad verdame kvapnią tonizuojančią arbatą.
             Kitą dieną kanjono sienos gerokai paaukštėja ir vaizdai nuo viršaus į upę darosi dar įspūdingesni. Viename iš upės vingių aptinkame tiesiog rojaus kampelį – žalią šiltą oazę prie upės, kur stačių kanjono sienų užuovėjoje auga maumedžių giraitė, pilna uogų, grybų ir svarbiausia, sausų malkų. Ją praplaukus, kanjonas pradeda žemėti, tai viename, tai kitame krante uolos visai išnyksta. Upė skaidosi į ilgas protakas. Vienoje iš jų man teko gerokai pavargti, tempiant pakrautą kanoją apie pusę kilometro akmenuota beveik be vandens vaga. Per tą laiką Julius sugebėjo ištraukti didžiausią per visą kelionę apie kilogramą sveriantį kiršlį ir begaudydamas jį krante, sulaužyti spiningo kotą, o Saulius pagavo dar penkis šiek tiek mažesnius kiršlius.

             Trečią Choilos šturmavimo dieną upė šiek tiek aprimo, aukštos uolos leidosi į vandenį tai iš vienos, tai iš kitos pusės, tačiau ištisinis kanjonas baigėsi. Vakarop krantai visai nužemėjo, vanduo susirinko į vieną vagą, ir mes galėjome sėsti į valtį visi trys. Neužilgo dulkiant smulkiam lietui įplaukėme į Junjachą, kurios mišku apaugusiame krante susikūrėme pirmą didelį laužą džiovinimuisi. Likusius pusantro šimto kilometrų iki Abezės geležinkelio stoties nesunkiai nuplaukėme per 3 dienas. "Saidė" ir čia mūsų neapvylė, leisdama ramiuose Junjachos, Lemvos ir Usos vandenyse išvystyti pakankamai didelį greitį.