Ilgai lauktos atostogos prasidėjo. Visi reikiami žemėlapiai per metus išmokti bene mintinai, maisto konservai paruošti, leidimai ir kiti dokumentai sutvarkyti. Baltarusių pasienietis kėsinasi tikrinti didžiąją kuprinę su katamaranu. Šiek tiek patampė už išlindusio vamzdžio, sužinojo kad kuprinė tikrai sunk tai patikra tuo ir baigėsi. Maskvoj, penktadienio rytą, su registracija šiokie tokie nesklandumai. Popierėlių negavome nes firmelės darbuotoja, kur registravomės, tądien į miliciją jau nebevažiuos, mat ką tik buvo. Pažadėjo atsiųsti kopijas e–paštu. Galvojom baigę maršrutą kur nors atsispausdinsime. Šiokia tokia rizika, bet negi dabar lauksim Maskvoj iki pirmadienio. Grįždami namo Maskvoje pasiėmėme iš tos firmos.

Liepos 26’oji, išlipam Vorkutos geležinkelio stotyje ir iš karto netikras taksistas pasisiūlo pavėžėti. Vorkuta. Dar prieš dešimtmetį miestas su 220 tūkstančių gyventojų, turėjo penkias ar šešias anglies kasyklas, iš kurių dabar veikiančios, jei teisingai pamenu, teliko trys. Žmonių sumažėjo iki 100 tūkstančių. Anot vairuotojo anglies dar mažiausiai 80 metų čia užteks, tiesiog paklausa sumažėjo ir pasidarė neefektyvu išlaikyti visas šachtas bei miesto „mikrorajonus“. Važiuojam pro kvartalą Oktiabirskij (Октябрский), kuris jau senokai visiškai apleistas, tolumoje matyti dar sovietmečiu statytas kosminis centras, kuriame buvo planuota leisti daugkartinius rusiškus kosminius laivus, bet kaip žinia nė vienas jų taip ir nepakilo. Taksistas paleidžia mus prie miesto pakraščio, prie Severnij (Северныи) gyvenvietės. Iš čia galima pradėti suplanuotą kelionę buvusio geležinkelio į Chalmerju (Халмер–ю) gyvenvietę pylimu šiaurės kryptimi. Taksistas matosi žvejyba neužsiima ir kur to kelio pradžia tiksliai nežino, bet suradom jį netrukus. Geležinkelio bėgiai, žinoma, jau nurinkti ir priduoti metalo supirktuvėje. Chalmerju miestelis buvo evakuotas/ikviduotas 1995’iaisiais. Kuprinė apie 34–36kg. Kadangi beveik netemsta, tai žygiuojam gal iki kokios 10 valandos. Geležinkelis virsta plačiu žvyrkeliu, gan neretai pravažiuoja kokia mašina ar motociklas, tik ne į tą pusę. Visada turėjom tokią viltį, kad koks pro šalį važiuojantis brakonierius pavėžės. Jau susiradom neblogą vietelę nakvynei tarp pakelės krūmų, kai sustojo pro šalį važiavęs žmogelis ir paklausė, ar mes turistai. Na jei turistai, tai ir pavežti galima. Pavežėjo mus gal kokius 12 km, šiek tiek už tilto per didžiąją Syriagą. Tolėliau nesenai atsiradęs smėlio karjeras. Gazprom‘as stato naują dujotiekį iš Jamalo pusiasalio pro vakarinę kalnų pusę. Karjero smėlį naudoja statyboms, veža sunkvežimiais link kalnų. Kitą dieną priėjome karjerą. Sunkvežimiai jau nebe kamazai, visi mersai. Su vienu vairuotoju bandėm pasikonsultuoti, kaip čia mums geriau eiti, galų gale tęsėm kelionę tuo buvusiu geležinkeliu. Šiaip tai taikėmės papulti prie Karos upės, maždaug ten kur susilieja Mažoji ir didžioji Karos, o tada jau palei mažąją eiti į kalnus. O Chalmerju miestelis buvo reikalingas tik kaip orientyras. Kaip supratom vėliau, su sunkvežimio vairuotoju nevisai susišnekėjom, nes po kelių dienų dar kirtom tą kelią, kuriuo jie veža smėlį. O taigi galėjom pasiprašyti pavežami ir taip sutaupyti keliasdešimt km. Na bet laiko juk buvo pakankamai, oras labai geras tai tiek jau tos, nuėjom tuos kilometrus...

Taigi antrą dieną atsikėlėm gal tik koką 12 valandą.:) Man kažkaip labai anksti atėjo įprasti viso kūno skausmai, pirmi žingsniai kaip molinėm kojom, kuprinė nepakeliama. Jau antrą dieną, seniau kažkaip ilgiau ištempdavau..:) Bendrakeleiviai laikosi geriau, Oras kaip ir vakar superinis. Saulutė, vėjas nei per šilta, nei per šalta, aplink kaip ir vakar tankūs krūmynai kiek akys užmato. Viltys dar kartą išsipildo ir pavakare sutranzuojam mašiną. Vorkutiečiai važiuoja prie Chalmerju upės kažkokių krioklių pažiūrėti ir, žinoma, „kultūringai praleisti laiką“. Mašina niekuo neypatinga, paprastas Nissan džipas. Sulendame jame septyniese su visom kuprinėm ir pilna bagažine visokios mantos, malkų, butelių. Vorkutiečiai pirmą kartą mato tokus retus padarus kaip pėstieji turistai su didelėm kuprinėm iš tolimo Pabaltijo beeiną kažkur toli toli, kur jie net pavadinimų vietovių nežino... Išleidžia mus prie Chalmerju gyvenvietės, už pažintį pasivaišinam alum, pasifotografuojam ir išsiskiriam. Jie nuvažiavo tų krioklių ieškoti, nelabai žino kur yra, žemėlapio neturi. Taip ir nerado, matėm grįžo atgal po poros valandų. Taigi viso nuvažiavom apie 30 kilometrų, sutaupėm dvi dienas. Gal ir gerai, nes jau buvo pabodę eiti tuo žvyrkeliu, kraštovaizdis nesikeičia. O nuo čia jau ir kalnai gerai matosi, tiesa iki jų dar tris dienas eiti per tundrą. Vakaras nuostabus, šiek tiek debesuota, saulę jau nebe taip kepina, nedidelis vėjas. Valandėlę palandžiojom po vaiduoklišką gyvenvietę. Aplankėm vietinę įžymybę – kultūros namus. Vienoje jų sienoje pats Vladimiras Vladimirovičius Putinas prieš kelis metus karinės įrangos demonstravimo metu, prieštankiniu pabūklu padarė didžiulę skylę. Užsukom ir į vienintelį kambarėlį visoje gyvenvietėje su dar neišmuštu langu. Čia įrengta vieta medžiotojams ar šiaip priklydėliams pernakvoti, pasišildyti, net lova su čiužiniu yra. Šiaip miestelyje nė gyvos dvasios, gatvėj mėtosi puodai, žaislai, batai. Toks vaizdas, kad žmonės kaip bėgdami nuo kokios katastrofos viską metė ir išvažiavo. Dar radom šūsnį 2004’ųjų vorkutietiško laikraščio, kur surašyti šachtų rezultatai, kaip jos vykdo ir viršija planus, na dvelkia visišku sovietmečiu. Nakvoti nutariam kiek atokiau, už poros kilometrų prie upės. Šalia stovi kasyklos, kaminai, kalnai anglies kasybos atliekų. Kažkaip galvon sunkiai telpa, kad visi tie objektai tiesiog stovi tušti ir nereikalingi. Plačiau apie Chalmerju miestelį čia ir čia.

Trečią dieną visus šonus vis dar skaida. Pusvalandį einam, pusvalandį ilsimės. Diena ilga, laiko daug, nėr kuo labai persistengti. Kuo arčiau kalnų tuo krūmų mažiau Susiradom visureigių kelią, vedantį link Karos. Tiesa, einam tuo, kuris atrodo senokai nenaudotas, bet krūmai dar pilnai neatžėlę. Tas kur naudojamas daro didelį lanką. Saulė kepina, prakaitas pila. Sustojus darosi šalta, nes kiaurai pučia vėjas, nei užuovėjos kokios nei kalnelio, Mūsų takas kerta jau minėtą vamzdyno statytojų kelią, jis eina vos vakariau upelio Gagara (Гагара). Maždaug čia prasideda nedidelės kalvelės, neviršijančios 300 metrų. O tose kalvelėse didesnių ir mažesnių ežerų. Pučiant vėjui susidaro net bangų ošimas. Visai kaip prie jūros. Ir žuvėdros ar kokie kiti panašūs paukščiai čia skraido ir klykauja. Nakvojam prie vieno iš ežerų. Malkų visiškai nėra, tik padžiuvusios žolės keli kuokštai. Išsiverdam maisto primuso pagalba ir anksti lendam palapinėn, nes susirengus visus drabužius vis vien šalta, vėjas be perstojo pučia. Kitą dieną vėl vėjas ir spiginanti saulė. Visureigių kelias tai dingsta tai vėl atsiranda, kartais einam tiesiog tiesia linija per samanas ir balas ir nedidelius krūmelius. Pasimato pirmieji elnių augintojų pėdsakai bei čiumai tolumoje. Kalvelės šiek tiek pamažėja, įveikiam paskutinius 12 km iki Karos upės, šiek tiek žemiau už kanjono. Nuo čia iki mažosios ir didžiosios Karos santakos beliko apie 11 km, einant tiesia linija. Autostopo pagalba planas viršytas dviem dienom, tai dienelę praleidžiam prie upės. Oras ir vėl puikus. Kojinių skalbimo, maudymosi, žvejybos laikas, Domas iš kažkur net knygą išsitraukė. Su žvejyba tai visiškai nekas. Visur bandžiau, ir sraunumoj, ir duobėse, ir ramioj upėj. Nu nekimba, nors tu ką, tik mepsus kelis pamečiau.

Penkta ėjimo diena. Bene sunkiausia fiziškai bei morališkai visiems. Nesunkiai perbridom upę ir pirmyn daugmaž tiesia linija link santakos. Nuo saulės veidas visai nusvilo, nosis lupasi, lūpos suskilinėjo. Saulė jau kepina kelinta diena iš eilės, aukštai ji čia nepakyla, tai ir skrybėlės brylius negelbsti. Nors imk ir lašiniais vietoj kremo tepkis. Žemesnėse vietose pelkėta, vietom brendam per dumblus iki kelių. Vėjas silpnas, uodų nenupučia. Karšta ir tuo pat metu šalta, uodai nagli, kojos klimpsta tai pelkėje, tai vėl atsiradusiuose žemuose krūmuose. Vienu žodžiu, eina peklon tas ruožas. Po ilgos dienos atrodo išbridom, atsivėrė mažosios Karos slėnis. Matosi mažiausiai trys elnių augintojų stovyklos. Viena visai pakeliui, į kurią ir užsukom pakalbėt. Bet susidraugauti nepavyko. Nencai abejingi visiškai, matyt juos jau užknisę tie turistai. Nakvojom visai prie Karų santakos. Penktadienis, šventinei vakarienei desertinė ryžių košė bei sausainiai “Senoji Ryga”. Geriau ir nesugalvosi.

Prie Karų santakos upėje didžiulė duobė, vanduo skaidrus, gilu. Nu, dabar tai pažvejosiu. Rezultatas ir vėl nulinis. Negana to, dar ir spiningas pusiau lūžo, bet kaip męs su Vladu mėgstam sakyti: beveik viską galima suremontuot lipnios juostos pagalba. Panašiai ir buvo. Besipakuojant pralekia visureigis kurį matėm užvakar prie Karos, sustoja prie didžiosios Karos krioklio. Vorkutiečiai. Paaiškino, kad kažką dabar sužvejoti šansų išvis mažai, nes jau kuris laikas oras per karštas, žuvis neaktyvi. Taigi iki šiol tik veltui švaisčiau savo žvejybos arsenalą. Pasifotografavom ir nuklampojom tolyn link mažosios Karos ištakų vėl atsiradusiu visureigiu keliu. Daug nėjom tą dieną, 4 ar 5 kilometrus tik. Dar tą dieną mus aplankė nencai iš kitos stovyklos, užsuko važiuodami pro šalį. Vienas jų šiek tiek geriau mokėjo rusiškai. Bendravom neilgai, nes paaiškėjus, kad spirito mainams mes neturim, susidomėjimą mumis jie kaip ir prarado....:)) Nu bet vis vien įdomu buvo.

Karos slėnyje vėl atsirado didesnių krūmų bei medžių, vietomis viskas taip užpelkėję kad tenka nusukti nuo tako palipti aukštyn. Galiausiai visureigiu takas vėl pradingo. Nei grybų nei uogų nerasta ir visur daugybė nencų stovyklų pėdsakų ir ištryptos žolės. Sekantis tikslas – mažasis Lydekinis ežeras (Щучье) pačioje klanų širdyje. Saulė kepina jau visą savaitę. Va tau ir žadėti ištisiniai lietūs, drėgmė ir šaltis. Na buvo ir darganos šiek tiek, vėliau truputį. Prie ežero atsidūrėm rugpjūčio 3 d. pavakare, buvo šalta ir drėgna, aplink rūkas, malkų nulis. Net sausos žolės nėra, tik akmenys ir samanos. Kitą dieną pagaliau gavom šiek tiek ir žadėto lietaus, bet tik simboliškai, gal kokį pusvalandžiuką palijo, kol pereidinėjom į rytinį ežero galą, kur išteka upė tuo pačiu pavadinimu. Vakarop palypėjom ant netoliese esančios kalvelės kitame ežero gale apsidairyti. Mažasis Lydekinis atrodo nuostabiai, sakytum kaip koks nedidukas Norvegijos fiordas. Pasuki galvą į rytus, o ten vaizdelis jau kitoks. Gerokai apdilusios kalvos ir toliai. Na taip ir neapsisprendžiau, kuri pusė man gražesnė tądien pasirodė. Sekanti diena – ledyno M.G.U. diena (Московский государствений университет). Oras nei per šiltas, nei per šaltas, skaidrus dangus. Lipant pakeliui upelio vagoje gausu neištirpusio sniego, vietomis virš dviejų metrų storio, pro jį prasigraužęs iš tamsaus urvo išteka ledynų tirpsmo vanduo. Per kokias tris valandas ir užlipom iki paties ledyno. Vasaros galas, iš jo ne kažin kas belikę, bet nepaisant to pačios apylinkės pakeliui ir ežeriukas, kur tirpstant ledynui susidaro, įspūdingos, niūrios ir bauginančios santykinai apie 300 metrų aukščio uolos snieguotu viršumi, statūs šlaitai ir melsvas ežerėlio vanduo bei vėsuma. Kalnų tundroje virš maždaug 600 metrų absoliutinio aukščio vasara jau baigėsi, geltonai raudonos samanos dvelkia rudeniu. Žemiau prie ežero dar žaluma visur.

Kelionės laikas įpusėjo ir mūsų kelias traukia link Chaidatos ežero šiek tiek piečiau. Pakeliui dar paieškojom neoficialaus ryčiausio Europos taško. Tam reikia užlipti ant ne tokios jau ir mažos kalvos, bet užtat nereiks tos kalvos apeiti ratu. Esu matęs nuotraukas, kad tas ryčiausias taškas pažymėtas tai liudijančia lentele, bet niekaip nepavyko jos surasti, net ir GPS nepadėjo. Tiek jau tos, vis vien buvo verta pasikabaroti tais akmenynais. Nors oras ir apniukęs, aplink toks grožis, kad norisi čia pasilikti gyventi. Pažiūri į Vakarus – statūs snieguoti kalnai, pažiūri į rytus – apdilę, bet vis dar ne patys žemiausi kalnai, visai kita spalva, atrodo visai ir vieta kita. Nusileidę nakvojam prie upelio labai mums juokingu pavadinimu: Ngadjajacha (Нгадяяха). Malkų nėr, bet sauso kuro pagalba sugebėjom išsivirti košės ant laužo iš visiškai žalių krūmelių. Tarp Chaidatos ir Lydekinių ežerų driekiasi visureigiu kelias. Jei ne kelios užpelkėjusios vietos tai sakyčiau ir su kokiu golfuku pravažiuot galima būtų. Iki Cahaidatos gan sparčiai atėjom. Čia kalnų šlaitai apaugę normaliu maumedžių mišku.

Kitoj upės pusėj stovi nemaža Nencų stovykla. Pro žiūronus matom, kad ten vien moterys ir vaikai. Bet nutariam, kad patys nesiveršime į svečius. Einam paskutinius kelis kilometrus iki ežero kur stovi apleista turistinė bazė. Na tai keli namukai, kurie iš tolo atrodo kaip normalūs, pastatyti iš modernių medžiagų. Priėjus arčiau matyt kad visi jie po truputi paardyti malkoms. Šalia namukų apsistojus ne pati mažiausia žvejų grupė iš Maskvos. Su rusais pakalbėjom apie tai kaip iš čia išvykti. Chaidatos upė teka į rytus, po to įteka į upę Ščiučja ir maždaug už 50 km upę kerta geležinkelis. Plačiau apie šį geležinkelį čia.

Tuo geležinkeliu iš stoties Obskaja (Обская) važinėja tik darbiniai traukiniai, veža darbininkus ir techniką į Jamalo pusiasalį, ten statomas geležinkelis padėsiantis įsisavinti kelis gamtinių dujų šaltinius. Vienu žodžiu, anot rusų į tuos krovinius traukinius įsėsti nepavyks, neva mašinistams uždrausta imti žmones. Anot jų vienintelis būdas tai sėst į traukinį, kuris veža darbininkus. Vieną pamainą atveža, kitą išveža atostogų. Pats fainiausias dalykas, kad tas traukinys, anot maskviečių, važiuoja tik kartą per mėnesį. Taigi važiuodamas į Обская pusę prie tilto jis stoja naktį tarp 16 ir 17 kiekvieno mėnesio dienos. Na šita žinia nelabai sutampa su mano internete surinkta informacija, nu bet rusai sako, pernai taip buvo. Nieko baisaus, laiko iki 16 dienos turim į valias, todėl nusprendžiam prie ežero praleisti dvi dienas. Pagaliau ir man pasiseka šį tą sužvejoti. Gaila tik kad tas dvi dienas oras kiek subjuro, tai ne labai ką daug ir matėm. Šalia ledynas I.G.A.N. Sako didžiausias visame Poliariniame Urale, tik kažkodėl mano žemėlapyje visai nepažymėtas. Vieną dieną prabuvau su temperatūra, matyt, kažkur persišaldžiau. Tai eit pasižiūrėti to ledyno nebuvo daug entuziazmo. Šiaip prasivaikščiojau aplink ežerą. Užsikoriau ant vieno iš kalniukų šiauriname ežero krante. Gal ir gerai ta temperatūra, iš lėto neskubėdamas ir užlipau. O tai kitaip būčiau lėkęs keturioms su sau būdingu nekantrumu, tai tikrai būčiau nusivertęs stačiu šlaitu.

Viename iš turbazės namukų pasirinkom padoresnių lentų katamarano patobulinimui. Katamaranas tai dvivietis, o mes trise. Per vidurį įrengėm denį trečiajam su daiktais. Padarėm apšilimą ežere, praplaukėm kiton pusėn pasidairyti. Debesys pažemėje deja, beveik nieko ir nematėm. Plaukimui upe iki tilto buvo numatytos penkios dienos. Pirmus 10 km tai tikriausiai daugiau bridom tempdami laivą nei plaukėm. Upė labai išsišakoja, seklu visur. Labai sausi metai šiemet buvo. Gilesnėse vietose žuvys šokinėja tiesiog prieš pat akis. Ech... Taip gaunasi, kad kiekvienas mūsų irkluoja/tempia katamaraną po dvi valandas, o po valandą keliauja kaip keleivis. Sakyčiau visą įdomiausią dalį plaukimo atžvilgiu praplaukėm per pirmąją dieną. Po pirmųjų dešimties kilometrų vandens braidyt tenka kiek rečiau, nors vis vien pasitaiko. Išplatėjimai su sekliom protakom bei nedidelės rėvos nuolatos keičia viena kitą. Aš dar galima sakyti čiaininkas, o Domas su Vladu tai jau visiški čiaininkai. Tad tokia upė su tik keliom didesnėm rėvom mums pats tas. Ir saugu, ir nenuobodu kol kas. Praplaukus Bazovij (Базовый) upelį bei dar vieną rėvą mums nuo kranto moja Sergėjus Andrejavičius, kviečia stabtelti ir arbatos išgerti. Sergėjus iš Permės, sakyčiau kokių 65–70 metų amžiaus. Lankosi jis šiose apylinkėse jau atrodo 27 kartą. Jo bendrakeleivis Jurijus Vladimirovičius didelis žvejybos entuziastas. Jau du kibirus kiršlių prisisūdė, dabar siūlosi mums prižvejoti. Per keliasdešimt minučių sužvejojo mums devynis nemenkus žuveliokus, po to toliau žvejojo ir paleisdavo, nes nebėr kur dėti. Permiečiai plaukia paprasta gumine valtimi „iš senukų“ ir, niekur neskuba. Sako prie tilto nuolatos būna visokių žvejų, kurie tikrai nors iki civilizacijos pavėžės. Nakvojome maumedyne ir prima karta per dvi savaites prie normalaus laužo.

Kitą dieną atsikėlėme kaip niekada anksti, net 8 valandą....:) Sukirtom didžiausius pusryčius, pasifotografavom ir atsisveikinom. Likusią chaidatos dalį įveikėme per pusantros dienos, oras geras saulėtas su debesimis, vėjas ne pats stipriausias. Vakarinė pusė matosi paskendusi migloje, lyja ten matyt normaliai pagaliau. Visi sutikti žvejai įvardino šią vasarą kaip labai sausą, Ir rytų pusėje tundroj grybų neauga nė vieno, uogų radom vos kelias saujas. Nuo Chaidatos ir Ščiučjos santakos iki geležinkelio tilto apie 50 km, vanduo ramus, srovė nestipri. Per dieną ir du pusdienius tą atstumą įveikėm be didesnio suprakaitavimo. Upės krantai daugiausia statūs, išlipant neretai kojos į dumblą susminga iki blauzdų. Oras ir tuo metu geras, vėsus, be lietaus. Ščiučjoj žvejoti net nebandėme, nes visas žvejybos arsenalas buvo jau išmėtytas. Tiesa, paskutinė pagauta žuvis tikrai pradžiugino, asmeninis visų laikų rekordas, sakyčiau, buvo sumuštas.

Prie tilto išties nemažai žvejų. Tiesa, atsiradom čia mes penktadienio pavakare. Logiškai mąstant panašu, kad iki sekmadienio nelabai kas ir važiuos Labitnangės pusėn. Šalia tilto darbuojasi kažkokia statybininkų brigada, tiltui kažką daro. Lygiagrečiai geležinkelio eina kelias ir tiltas jam atskiras yra. Iki sutemų dar yra laiko, tad susėdę ant kuprinių pakelėj lošiam kortom ir laukiam, kol kas važiuos. Kaip ir reikia tikėtis niekas nevažiuoja nei ten, nei atgal.... Na gal rytoj pasiseks. Šiek tiek tolėliau matosi geležinkelio tokia kaip ir stotelė, Разэзд Nr 5. Internete buvau skaitęs, kad ten galima nueiti ir pasiprašyti į traukinį. Bet tie sutikti maskviečiai šiek tiek išmušė iš vėžių. Mums belošiant kortom prieina statybininkų brigados vairuotojas Fiodoras. Gavo dovanų iš mūsų saują cigarečių ir pasisiūlė pavėžėti kelis kilometrus iki to razjezdo. Nesamonė, kad į darbinius traukinius turistų nepriima, sako jis. Dispečeris pasakė, kad už pusantros valandos bus traukinys, pažadėjo mus įsodinti. Stotelė su nuostabiomis panoramomis. Vienoj pusėj tolėliau matosi kalnai, kitoj pusėj bekraštė plynė, kalnuose lynoja, saulė leidžiasi, nesitiki, kad už pusantros valandos jau viskas.... Atvažiavo traukinukas su dviem vagonais. Atsirado ir mums tenai vietos. Traukinukas 110 kilometrų važiavo pusšeštos valandos. O kas labai malonu, visa ta kelionė nekainuoja nė kapeikos. Absoliučiai. Stotyje Obskaja atsidūrėm Rugpjūčio 15 dieną apie 4 ryto. Iki Labitnangės stoties važiavome taksi, o ten elektroninis tvarkaraštis rodo, kad bilietų Maskvon į šiandienos traukinį, kuris išvažiuoja po poros valandų, likę nedaug, o kitai dienai iš vis nėra. Na bet viskas baigėsi gerai. Gavom bilietus toje pačioje kabinoje ir net kaimyno jokio neturėjome. Dar spėjom susirasti parduotuvę, kad traukiny linksmiau būtų važiuoti... Sėdom į traukinį ir nenorom išvažiavom.


Taigi reziumė:

Nuo išlipimo iš traukinio Vorkutoje iki įlipimo Labitnangėje 20 dienų. Pakeleivingu transportu apie 30 km, pėsčiomis apie 150 km, plaukte/briste dviviečiu katamaranu apie 110 km, darbiniu traukiniu apie 110 km. Kuprinės svoris pradžioje 34–36kg, maisto po 560g dienai. Oras daugiausia saulėtas, lietaus gavom tik kelis kartus po valandą ar dar mažiau. Tiesa, naktim kartais palydavo. Dalyviai: Liudas Dabkevičius Zenonovičius, Vladas Dabkevičius Zenonovičius ir Domas Paipulas Zenonovičius. Išlaidos: apie 1500 lt, neskaitant traukinyje suvartoto alaus ir bulačkų... :)

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.