2005 04 09. Šaltas ir šlapias šeštadienio rytas Latvijoj. Vieta pažįstama dar nuo pernykščio žygio Amatos upe – tas pats purvinas šunkelis, toks pat pro šalį lekiančio traukinio ratų bildesys. Už 20 metrų šniokščia Amata – ta pati ir kartu visai kitokia.

Iš namų vakar pajudėjom lyg ir nevėlai, tačiau nakvynės vietą tradiciškai pasiekiam jau sutemus. Mat mėginom sutrumpinti kelią ir "užsirovėm" ant, ko gero, vien džipams skirtų kelių. Tenka Makumbos automobiliukui apsimesti visureigiu, vežančiu keturias dūšias su visa manta. Kelio ženklai šiuose kraštuose gana retas reiškinys, o ir tie, esantys, ne kokie pagalbininkai: kaip susitarę rodo tokius kaimelius, kurių mano žemėlapy ir su žiburiu nerasi. Visgi tikslą pasiekiam. Virš laužo pakimba puodas su, kaip vėliau paaiškėja, nekramtoma koše. Kodėl – nekramtoma? Todėl, kad vandens ir molio santykis upėje, o tuo pačiu – ir puode, daugmaž 10:2. Patamsy to nebuvo matyt, taigi dabar tenka mėgautis makaronais nepajungiant į darbą dantų. Nusprendę, kad arbata – ne alus, daug neišgersi, sliūkinam miegot. Rytoj – "darban".

Krantuose dar matyti ledo likučiai, vanduo ne šiaip purvinas – jis tiesiog molio spalvos. Kartas nuo karto praplaukia didesnis ar mažesnis baslys, upė putoja ir spjaudosi, čia pat vėl prarydama purslus ir visu greičiu nunešdama juos tolyn. Iš visko matyti, kad tokio poilsio, kaip pernai, nebus. Taigi renkamės "žaislus", į maršruto galą nuvarom mašiną. Pagrindinis minusas yra tas, kad pastačius savo auto laukti mūsų atplaukiančių, atgal reikia "kapoti" pėsčiomis. Kitą kartą ir 10 km... Mums pasiseka ir kokią ketvertą kilometrų paveža rygiečiai, atvažiavę pasiplaukioti su keturviečiu katamaranu. Kaip ir turi būti, sužinom iš lūpų į lūpas perduodamų nutikimų ir legendų apie dingusius, skendusius ir nepaskendusius Amatoj. Išsiaiškinam ir tai, kad trečiadienį vandens dar nebuvo, o šiandien – pats didžiausias ir daugiau jau vargu ar bekils.

Palei Rygos – Pskovo kelio tiltą spėjo prisirinkti masė žmonių, mat šiandien vyksta varžybos. Praeidami bandom lyginti savo ir jų laivus: mūsiškiai ženkliai geresni (ačiū Alvydui). Kai kas startuoja nuo čia, kita dalis – aukščiau mūsų, nuo kito gel. tilto, dar kiti – nuo žemiau esančio tiltelio. Ruošiamės ir mes. Paskutiniai priminimai, patarimai, džiaugsmingas Makumbos "YAHOO" ir pasileidžiam pasroviui...

Jau pirmos bangos duoda suprasti: prie mūsų skersu laivu nesiartink! Aišku lyg ir visiems. Tačiau vos už kelių minučių pirmas mūsų šturmo etapas baigiasi Vilmos "overiu". Aš, kaip rūpestingas vadovas ir vyras, liepiau plaukt paskui mane, o ji, kaip tikra žygio dalyvė ir žmona, nepaklausė. Pamanė, kad aš plaukiu per patį baisumą, ir pasuko truputėlį kairiau... Tiesiai į stovinčios bangos vidurį. Jau sekančią sekundę išvydau Saidės dugną. Gražus, morkvinis... Irklas plaukia, Vilmos nesimato. Srovė superinė, priekyje medis su visa plačia laja užvirtęs. Gelbėjimo darbams vietos ner, o ir gelbėt kol kas nematau ką. Už tai, su siaubu, pastebiu Makumbos ir Ingos ekipažą, belendantį į bačką tiesiog paskui Vilmą. Jei ir tiedu apsivers, bus riesta. Gal kad sunkesni, gal kad greitis didesnis, gal idealiai tiesiai "įsipaišė", bet prašoko. Tuo metu Vilma išlindo iš po Saidės ir pradėjo kapstytis krantan. Irklą pagavau, bet net ir visomis jėgomis "kabliuojant" prieš srovę, upė neša žemyn, link užvartos. Vilma priplaukė prie kranto, tačiau išsilaikyti jėgų neužteko – Saidę upė pakišo po krūmu, o ją, vėl pastvėrusi, nunešė tolyn. Makumba mėgino padėti – "įsigrūdo" iki pat ausų ir nuplaukė pasroviui. Pagaliau susitikom vienam taške – aš Edelveise ir Makumba su Vilma vandeny. Bendromis pastangomis Vilma atsidūrė sausumoje, Makumba išropojo pats. Visi sveiki, gyvi, žvėriškai sušalę ir truputėlį apsigandę. Saidę išsikrapštėm su visais daiktais, nesuplėšytą, tik visiškai subliūškusią – vandens temperatūra, matyt, ne iš aukštųjų. Kol Vilma persirenginėja, stebim varžybų dalyvius.

Entuziastai su guminėm valtelėm, apsivilkę narų kostiumais, šturmuoja Amatą. Vartosi jie upėj kaip plekšnės ant keptuvės. Valtelės paprastos, be savaiminio sausinimo – užpila pirma rimtesnė banga. Jos tampa nebevaldomos, o iškart po to seka susitikimas su užvirtusiu medžiu. Ko neišvertė bačkutė, dažniausiai pribaigia medis. O ir patirties pas daugumą ne per daugiausiai. Kiek teko stebėt, tai iš 10 ekipažų koks 1 praeina taisyklingai ir gražiai. Dar kokiems 3 pasiseka ir neapvirsta per klaidą. Likusieji maudosi.

Bet ir upelė teisinga: varto ir kajakus, ir 4–viečius katus, ir 10–viečus plaustus.

Moterys, truputį pasiderėję su savimi, nutaria kelionės netęsti. Kur kas saugiau joms pasirodo ant kranto. Išlydi mus su Makumba lyg į karą, na o mes nusiteikę pakaifuot.

Varom per bangas pasišokinėdami, dažnai palydimi šlapių žvilgsnių nuo kranto. Kaip čia nosies per daug neužraičius? Sustoji laivo prisipūsti, o ten būrelis siuva, klijuoja, taiso. Pro šalį plaukia valtis be žmonių... Arba irklai be šeimininko. Praplaukia kartais ir šeimininkas be valties ir irklų. Juokiamės su Makumba – trūksta tik, kad lavoną praneštų ... Kadangi opozicijos, t.y. moterų nėra, apie pietų gaminimą ir vartojimą nekyla net minčių. Prašvilpiam Amata per 4 valandas ir išsilaipiname to paties vardo kempinge. Pakuojamės. Atsidrėbęs ant pievelės užsirūkau pypkę. Tai – paskutinis žiupsnelis prieskonių aštrokam šios dienos patiekalui.

Merginos mus pasitinka karšta arbata ir paskrudintomis dešrelėmis. Žinoma, gailisi neplaukę. Bet vaizdų sako prisižiūrėję nemirtingų. Teisybės dėlei reiktų pasakyt, kad plaukiančių moterų beveik ir nesimatė. O tos, kurios susigūžusios sėdėjo valčių prieky, anaiptol neatrodė tai darą savu noru. Mačiau tik vieną moterišką ekipažą – linksmą, drąsų, savimi pasitikintį. Gal šios upės PH sureguliuotas tik vyrams ?

Važiuojam ieškot Cimzos – šis upelis numatytas sekmadieniui. Cimza– dešinysis Raunos intakas. Pagal latvių kajakininkų aprašymus turėtume rasti visai smagią, nenuobodžią, 2002 metais išvalytą upelę. Surandam, apžiūrim – smulki, vingiuota, greita.

Tačiau užtenka nepilno pusvalandžio plaukimo ir mes atsisakom savo planų. "LATVIEŠU ERVINS" (uraganas Elvinas red.) čia siautėjo visu pajėgumu, ir užvartos, natūraliai, kas 20 metrų. Krantai statūs ir aukšti, todėl apsinešimai labai sudėtingi. Pabėgėjam į priekį, dar, dar, dar toliau... Vaizdas nesikeičia, taigi sukam ienas atgal. Šią akimirką gimsta atsarginis planas: pakartoti geriausią Amatos upės dalį. Pripūstus laivus rišam ant stogo ir minam ieškoti vakarykštės dienos. Šiandien leidžiam sau viską: balansuodami ant virtimo ribos, plaukiam skersi; lendam po krūmais; taškomės per stovinčių bangų keteras ir t.t., stengdamiesi su kaupu atsiimti už Cimzos nesėkmę. Merginos padaro keletą foto, paskutinė pypkė ir žygis baigtas.

Pataikėm geru laiku į gerą upę su gera chebra geram kaifui!

P.S.

Praėjus savaitei vėl nulėkėm pasiplaukioti į tuos kraštus. Ir ką gi: Amata nuslūgus mažne metru, vanduo skaidrus ir lėtas, tiesiog tipiška vasaros upė.