Pradedam žygį, kurio tikslas - nusileist Strielnos upe Koloj. Trečius metus iš eilės sau ir bendražygiams keliu šį tikslą. Nepavykus 2003, nepasidavėm, ir po metų, 2004 m. ėjom vėl. Tačiau ir tada neteko paragaut Strielnos purslų. Savo planų taip lengvai neatsisakau, taigi belieka padaryti atitinkamas pataisas, planuojant kelionę, ir bandyti dar sykį. Su viltimi, kad tai bus tas, paskutinis, pats tikriausias... Juk ta upė žemėlapy taip prabangiai atrodo!

Pirmas esminis pokytis per visą mano, kaip turisto, karjerą šįmet yra tas, kad savo žygiui pavyko surasti rėmėją – kaip aš vadinu, "mano dažų firmą INTERTROTON". Tai gerokai palengvino visos ekspedicijos planavimą.

Antra naujiena – upei pasiekti bus panaudoti dviračiai. Po dviejų bandymų man tai atrodo vienintelis likęs būdas pasiekti Strielną. Žinoma, neskaitant malūnsparnio.

2005 09 04

Kaip ir tikėjausi, pavyko surinkti itin stiprią komandą: aš ir Makumba. Daugiau nevisapročių prisijungt nepanoro. Nuo ryto kamšom kupras, demontuojam ir pakuojam dviračius. Šie paruošti kaip reikiant, negailint nei laiko, nei lėšų. Morka, vienas šalmas ir vienas peilis dviems, minimum aprangos – viskas dėl svorio. Maisto paskaičiavau po 446 gr. dienai. Makumbą apmelavau, kad po 450, nors nežinau, ar tai jį nuramino...

Velnias, tos palydos! Iš pradžių pasijauti kaltas, kad išvažiuoji, vėliau – kad palieki, galiausiai – ir kad gimei. O ką daryt, jei aš gimiau su sportbačiais ir kompasu?

Kokius tai kreivus bilietus pakišo: laukiam laukiam Švenčiankoj, kol apsižiūrim, kad bilietai tai iš Vilniaus! Pliusas nors tas, kad Vilkius su Irma atlėkt spėjo. Kaip ir kelis paskutinius metus, iš namų išveža žmona su dukrele. Šioji užduoda tą patį klausimą:

– O kai užaugsiu, ir aš galėsiu važiuot? Traukinys, regis, ne sustojo, o stabtelėjo, mes vos spėjam sumest daiktus, ir atsisveikinimui su brangiausiais žmonėmis nebelieka ir 5 sekundžių. Atia!

Muitininkės akys gerokai praplatėjo, po kuprinių apžiūros pastebėjus dar ir dviračius. Migracijos tarnybos darbuotoja, išgirdusi, kad leisimės upe ir registracijos kiekvienai dienai tikrai nebus, mestelėjo: o čia jau jūsų problema! Mes ir patys tai suvokiam, klausimas tik, kiek ta problema mums kainuos.

Piteris. Vaikštom iš vienos stoties užkandinės į kitą, siurbiam alų ir stumiam laiką. Ne pats mėgstamiausias kelionės etapas.

Lietuviškame traukinyje sumokėję už dviračius papildomų pinigėlių, čia mes jau gudresni. Palikęs Makumbą atokiau, vien su kuprine įlipu aš. Išeinu parūkyt, neskubėdamas įtaraboniju dviratį. Pakartoju tai dar kartą, ir tada ramiu veidu įeina Makumba. Pradėjus judėti prisistato palydovė, bet įtarus jos žvilgsnis papildomo bagažo neužfiksuoja: mes susitvarkę taip, kad atrodom it komandiruotėn pasiųsti vadybininkai. Maloni staigmena kupė vagone: rimtų pusryčių dydžio maisto davinys ir būtiniausios higienos priemonės kiekvienam keleiviui.

Kandalakša. Apsistojam "Spolochi" viešbuty, susimokėję po 300 rub. Balandėliai, alaus bokalas ir pypkė, restorane skambant išprotėjusiai muzikai – dabar jau tikrai paskutinįsyk tokia prabanga.

Per atvirą kambario langą su vaizdu į upę ir už jos stūksančius kalnus įpikiruoja pasiklydęs uodas. Su malonumu jį užmušu. Pučiu tirštą dūmą vakaro miglon, keikias Makumba šaltam duše ir šiaip – viskas gerai...

8 ryto senutėliu LAZ'u pajudam link Umbos. Mauroja prieš kalną, net sėdynė po uodega kaista. Akį džiugina Baltosios jūros įlankos įlankėlės, vis pasislepiančios už dar beveik žalios medžių sienos. Dar vakar pasirūpinom transportu nuo Umbos, tad iš autobuso – tiesiai į LADĄ. Vidurdienį, kažkur tarp Varzūgos ir Kuzomen, atsisveikinam su taksistu, o tuo pačiu – ir su civilizacija. Dėliojam ant baltutėlių samanų dviračių dalis, iš jų bandydami vėl atkurt transporto priemones. Tuo pradedam žygį.

Kad ir kaip eksperimentavom rišdami kuprines, jos labai trukdo važiuot. Tiesa,vėliau, prie to pripratus, dviratis nebeklausė be krovinio. 2,5 km. visgi pralekiam su vėjeliu, kol išlendam iš miško. Kaip į sieną atsitrenkiam į smėlio kopas, ir prasideda dviračio stūmimas, kartkartėmis pereinantis į nešimą.( Nė karto nebandžiusiems per smėlį stumt dviračio, apkrauto kuprinėmis,siūlau pabandyt nors porą km.) Su pavydu nužvelgiam pro šalį kriokiančius pramogaut atvažiavusių maskviečių visureigius. Nepasirūpinom nei vandeniu, nei tara jam, tad Kuzomen kaime tik pilvus užpildom. Vienas šulinys visam kaime, bet koks šaltas ir gardus vanduo jame! Aštuntą vakare pasiekiam Varzūgos upės žiotis. Kad ir koks geras džipas bebūtų, toliau kelio nebėra: visureigiai, esantys anapus upės, perkelti laivais. Temsta, kyla vėjas ir prasideda atoslūgis: reikia skubėt persikelt, nes upės srovė, sutapusi su atoslūgiu ir pritariant vėjui, galėtų nunešt toli į jūrą. Pasiskolinam medinę valtį su pusantro irklo ir darbuojamės. Prisišvartuojam sėkmingai, bet atėjęs blogos nuotaikos diedas atkreipia dėmesį, ir sekančią akimirką mūsų valtis su visais daiktais jau po vandeniu. Šokam gelbėt, nebežiūrėdami nieko. Makumba, nesitikėjęs iš gamtos tokio akibrokšto, nukenčia gana smarkiai: šlapi ne tik darbiniai, bet ir atsarginiai rūbai, fotoaparatas, džiūvėsiai, miegmaišis. Pučiam Edelveisą, parvarom valtį atgal. Grįžtant jau reikia pakovoti, kad tikrai neatsidurtume jūroj. Iki artimiausio upelio – 4 km., ir mums paprasčiausiai būtina jį pasiekti. Užgulę stumiamės, gavę nors trumpą atkarpėlę pavažiuot – džiaugiamės. 23 val., aklinoj tamsoj ir visiškai išsekę, upelį visgi pasiekiam. Šios dienos kelias, nors ir iškreiptu būdu,tačiau įveiktas.

Leidžiam sau pamiegot iki pusės devintos – vis tiek lauke velniava darosi...Atoslūgio metu palei pat nusekusią jūrą mint vienas malonumas: mūsų rupaus protektoriaus padangos net ūžia. Bet tik ten, kur smėliukas. Vietom pasitaikantis smulkus žvyriukas automatiškai įklampina dviratį. Kur kas sunkiau mint ir potvynio metu – iš smėlio jau būna išsisunkęs vanduo ir dviratis taip pat klimpsta. Po pietų storai dumblu ir smėliu aplipę dviračiai, vis apiplaunami atsiritusios didesnės bangos, pradeda skleisti pačius įvairiausius garsus: nuo paprasčiausio rusiško грым- грым iki kinietiško сунь х... в чай, сунь х... чай... Per dieną prašvilpiam 30 km, ir vakare pasiekiam "Valdai" žvejų namuką, kur buvom apsistoję ir pernai.

9 ryte pravažiavus aerodromą, prieš akis išnyra Čiavangos kaimas. Dar nedirba nei parduotuvė, nei paštas. Prisiglaudžiam užuovėjoj ir laukiam, šilumai palaikyt po burnelę išmetę. Prisistato "vietinis" visomis šio žodžio prasmėmis. Įpilam ir jam. Sunku buvo nulaikyt šypseną, stebint jį bekoliojančią paštininkę (несёт как от бражного мужика!) ir besiteisinantį jį patį: (Ну чесное слово, Вера, – х... с тобой! Меня ребята из дружной стpаны угостили – я же не мог отказатся!).. Nors telefono aparatas ir labai patikimai atrodo (toks su prisukama rankenėle šone), ryšio su išoriniu pasauliu nėra, tad išsliūkinam link parduotuvės. Kiek pamindžikavus prie spynos, atkrypuoja ir pardavėja. Ot reikėtų visiems nepatenkintiems pamatyt, kas lentynose! Alaus, kaip ir danguje, nėra, bet guli 2 rūšių konservai, 2 rūšių kruopos, 1 rūšies sausainiai, kastuvai, kauptukai, aliuminiai šaukštai, etc... O gal kas nematė skaitliukų? Ten tik su jais ir skaičiuojama.

Oras visai pasiunta. Stipriai lyja, o priešinis vėjas toks stiprus, kad mint prieš jį vargiai beįmanoma. Bet mes nenusileidžiam. Mūsų nuostabai, maždaug valandos bėgy vėjas visiškai pakeičia kryptį: visu stiprumu tiesiai į nugarą! Sustreikuoja Makumbos dviratis. Kol tas remontuoja, aš ėdu "veroniką". Šių uogų itin daug: greičiau prirenki sekančią saują, nei spėji sukramtyt praeitą. Didelės, sultingos...

Ryte pasiekiam "Tetrino" kaimą. Parduotuvė, kaip išsiaiškinom, čia yra, bet nė menkiausios iškabos surast nepavyko. O darbo valandų jau nėra net ant pašto: visi juk čia ir taip viską žino. Užkampis kapitališkas!

Upytė "Kamenka". Per slidžius apgleivėjusius akmenis persikeliu pirmas ir su foto laukiu Makumbos. Tas vidury upės meta šonan dviratį ir šoka į srovę. Iš vandens ištraukia nemažą kuprę. Po to dar ir upėtakį. Vakarienė garantuota. Beje, grįžtant šioj upėj žuvų buvo tiek, kad į ratų stipinus prilindo, teko išpešiot už uodegų.

Vakarop pasiekiam upeliūkštį, ties kuriuo baigsis dviračių žygis ir prasidės pėsčiųjų. Labai sąlyginai paslepiam savo žirgus, perkraunam kupras ir – pirmyn. Ir štai aštuntą vakaro pamatau išsvajotąją Strielną. Pagaliau! Prie prabangios žuvienės Makumba ištraukia žmonos lauknešėlį: kojinės, butelaitis ir ledinukas ant pagaliuko. Džiaugiasi: bus mano cigaretė!

Laukia ilga kelionė aukštyn palei upę, taigi einam be nereikalingų "perekūrų". Varom šitaip dideliais žingsniais, kol po savo pėda nepamatau meškos pėdsako. Šone – meškiuko. Ir tokios šviežut šviežutėlės, net smėliukas neapdžiūvęs. Makumba:

– Oмишка с мешочком!

Greitis nukrenta iki 0. Užpešu pypkę, kad užuostų, Makumba užtraukia lietuvių liaudies dainas. Vieną po kitos, po vieną stulpelį ir vėl iš naujo. Paskui pradedam keiktis. Gal nedetalizuosiu, bet tikrais rusiškais daugiaaukščiais. Nežinia, kas padėjo – dainos, pypkė ar keiksmai, bet žvėrys nusuko šonan. Taip linksmai pasiekiam numatytą nakvynės vietą – intaką "Bielaja". Verdam grikius, praryjam, tada kaičiam grybus. Juk dvi vakarienės neginčijamai geriau už vieną, net jeigu baigi valgyt antrą val. nakties.

Upė nedžiugina visiškai. Kur maniau būsiant kanjoną – paprasčiausiai statūs krantai, vietoj pažymėtų slenksčių geriausiu atveju rėvos. Kokia tai Neris akmenuotom pakrantėm... Planavom užropot prieš srovę 50 km., tačiau jau po 30 dingsta bet koks sportinis susidomėjimas upe. Kiek pasitarę, pėsčiųjų žygį baigiam: pučiam laivus ir – žemyn upe. Ir vėl vėjas. Iškeli irklus iš vandens ir matai, kaip stumia tave prieš srovę...

Tokiom sąlygom toli nenukabliuosi, taigi darom "pusdieniuką". Ne veltui: Makumba lašišą ištraukia, aš lauknešėlį Gintaro paskerdžiu ta proga. Nešta tiek kelio irgi ne veltui.

Plaukiam atsipūtę, mat kliūčių jau aišku, kad nėra. Mums nematyti tik paskutiniai 6–7 km. O ,pasirodo, būtent ten ir prasideda gražioji dalis. Jei žmogus žinotum! Galėjom vos tik pasiekę upę pūst laivus ir leistis žemyn – visas gerumas sukoncentruotas pačiame upės gale, palei jūrą. Užkapojom viršun gal 30 suvirš kilų, visus meškinus išvaikėm, Makumba net vienos guolin pridergė, o skanumynas štai kur. Štai tokią aš tave, Strielna, ir įsivaizdavau, link tokios tavęs ir ėjau tris metus! Nors vietos nedaug, malkų visai menkai, bet gražesnės vietos nakvynei, nei prie krioklio, net nebeieškom.

Perkandau aš tave, Vilkiau: jau prieš dvi dienas pasakiau, kad tavo lauknešėly – bulvių košė. Sulapnojam visą trigubą dozę ir 7 val. kriuksėdami lendam į migį.

Dieną sau susiplanuojam kaip reikiant: 10 km. pėsčiomis iki dviračių, 30 ant jų, ir vakare mes netoli Čiavangos. Oras, kaip ir visos kelionės metu, fantastiškai bedieviškas. Bet kaip Makumba sako, užsidarai dviračio kabinoj – ir nusispjaut tas blogas oras. Taigi varom sukandę dantis iki namuko ant jūros kranto su neužrakintom durim ir neužkaltais langais.Gal už 50 metrų prieky mūsų skersai kelią prašuoliuoja meška. Regis, ji išsigąsta kur kas labiau už mus ir nuskuodžia miškan. Na štai dar viena likimo dovana, o tai iki šiol vien iš paliktų krūvelių meškomis žavėjausi...

Iš Čiavangos pavyksta paskambinti namo. Išsiunčiu atviruką su užrašu "Поздравляем" (kitokių nebuvo). Man grįžus, už poros savaičių ateina ir sveikinimas. Dar pora dienų ant dviračių ir pasieksim tai, ką vadina normaliu gyvenimu – miestus su pulkais žmonių, viešbučius su vos šiltais dušais, taksi, telefonus ir kt.

Ir viskas.

Dustas (Utenos Turistų Klubas)