Rajonas:	Kolos pusiasalis (vakarinė jo dalis – Laplandija), Murmansko sritis, Kovdoro rajonas.
Maršrutas:	Kamennoje ežeras – pėsčiųjų žygis žvalgant Kamennaja upę – Kaitos aukštumų apėjimas traversu iš vakarinės pusės – išėjimas prie Kamenkos (Jonos intakas) upės ištakų – kopimas į "sopkės" viršūnę (560 m) – plaukimas Kamenkos upe iki santakos su Korvooja (Jonos intakas) – žygis pėsčiomis į Korvoojos aukštupį – plaukimas Korvoojos upe – kopimas į "sopkės" viršūnę (544 m) – plaukimas Jonos upe iki Koxozero ežero (Jonos kaimas) – ėjimas iki Jonskij miestelio geležinkelio stoties.
Maršruto ilgis:	pėsčiomis – 50 km, vandeniu – 120 km.
Žygio laikas:	2003 05 18 – 2003 05 29
Dalyviai:	Irma Jazdauskaitė 21m. Jurga Varnaitė 25 m. Mindaugas Makutėnas 31 m. Linas Paškevičius 27 m. Darius Vilkišius 31 m.

             Šiam žygiui laiko turejom per daug, visiškai būtų užtekę 9–10 dienų. Įdomiausia plaukti Jonos intakais – Kamenka ir Korvooja: pilna slenksčių ir įvairaus dydžio rėvų, geras nuolydis, upės stipriai neša. Išplaukus į Joną, ypač žemiau Kovdoro intako, upė primena Miniją, neša neblogai, tačiau rėvų pasitaiko tik viena kita, o ir tos pačios gana ramios (bent jau mums, plaukiantiems pripučiamais laiveliais). Upės žemupy srovė visai sulėtėja ir jeigu pučia priešpriešinis vėjas, irkluoti gana sunku. Jeigu ne paskutinis, Železnij, slenkstis, tai kelionę galima baigti ir pakeliui esančiose gyvenvietėse Kuropta arba Jonskij. Pro šias gyvenvietes nutiestas ir geležinkelis, kuriuo pasiekiama Kandalakša. Bilietus galima nusipirkti tiek stotelėse, tiek iš palydovių. Vasarą upių aukštupiai nepraplaukiami arba praplaukiami sunkiai – vandens trūkumas ir daug akmenų, o žemupys praplaukiamas laisvai.
             Beveik visur netoli upių driekiasi daugiau ar mažiau išvažinėti visureigių ir miškovežių keliai. Patogių vietų stovyklavietėms stygių pajusite žemupy. Krantai nelygūs, pelkėti, o geresnės vietos nutryptos vietinių žvejų.
             Musų kelionės metu vidutinė dienos temperatūra buvo 8–10 laipsniai šilumos. Tačiau pora dienų buvo pakilus ir iki 18 laipsnių. Naktimis apie +4, bet buvo nukritus ir iki –1 laipsnio. Oras nenuspėjamas. Kiekvieną rytą mus žadindavo lietaus barbenimas į palapinės stogą, palydavo ir dienos metu. Visiškai nelijo tik 3 dienas. Vandens temperatūra aukštupiuose siekė 4 laipsniai, žemupyje 8 laipsniai. Dienos ir nakties riba išsitrynusi – "baltosios naktys", judėti galima tiek dieną, tiek naktį.
             Žuvies nebuvo jokios, po žiemojimo ji dar nebuvo pakilusi į upių aukštupius. Anot vietinių, vėliau kimba gana normaliai. Tarp kalvų daug pernykščių uogų – bruknių, meškauogių, varnauogių. Ypač daug uogų "sopkių" viršūnėse, tik nereikia patingėti užlipti. Daugiau ko nors valgomo kelionės metu neaptikome.
             Didesnių miestų (Jonskij, Kandalakša) parduotuvės gana turtingos. Be problemų gausite šviežios duonos, bandelių, įvairių mėsos gaminių, konservų, daržovių. Nežinau kodėl, bet mažesniuose kaimeliuose kils problemos su rūkalais ir degtine; šių produktų reikia ieškoti pas perpardavinėtojus.
             Sutikti vietiniai gyventojai buvo draugiški, tik visi mus laikė norvegais arba suomiais.
             Tokia trumpa informacija, toliau apie pačią kelionę.

             Taigi, mūsų žvilgsniai nukrypo į Murmansko srityje, Kovdoro rajone, tekančią Jonos upę. Ši upė turi du lygiaverčius intakus, rytinį – Kamenką, ištekantį iš Kaitos aukštumų ir vakarinį – Korvooja, pradedantį savo kelią vakaruose esančio Korvoivos kalno papėdėje. Pradžioje Jona savo vandenis plukdo tiesiai į šiaurę, vėliau pasisuka šiaurės rytų kryptimi ir savo kelią užbaigia įtekėdama į Koxozero ežerą. Mūsų planas buvo paprastas: nusigauti iki Kamennoje ežero, iš vakarų traversuoti Kaitos aukštumas ir išėjus prie Kamenkos upės leistis ja iki santakos su Korvooja. Tada susipakavus laivelius nužygiuoti į pastarosios aukštupį ir vėlgi plaukti žemyn, pradžioj šia upe, o vėliau ir Jona.
             Ir taip, gegužės 18 d. (sekmadienį) mes išlipom iš tvankaus traukinio S.Peterburgas–Murmanskas vagono Kandalakšos – miesto, turinčio 70 tūks. gyventojų – geležinkelio stotyje. Mes – tai aš, šių eilučių autorius, ir keturi mano draugai: Jurga, Irma, Mindaugas ir Linas. Keturiems mano bendrakeleiviams tai bus pirmas rimtesnis žygis už Lietuvos ribų, tačiau "namuose" kartu buvom praplaukę jau ne vieną upę.

             Šiaurė mus pasitiko gana šiltu, tačiau debesuotu ir vėjuotu oru. Tik išlipus prie mūsų prisistatė milicininkas su dviem pasienio pareigūnais ir pareikalavo grupės vadovo su dokumentais. Apie tokius dalykus jau buvau įspėtas, todėl parodęs pasą, žygio knygelę bei nupasakojęs žygio maršrutą, buvau užregistruotas ir paleistas. Kitas etapas buvo mūsų migracijos kortelių registracija. Iš pareigūnų jau buvau išsiaiškinęs kur yra migracijos tarnyba, tačiau ją susiradus, mūsų laukė didžiulis nusivylimas – pasirodo, ji dirbs tik antradienį. Labai jau nesinorėjo paleisti vėjais dviejų atostogų dienų. Nepavykus susitarti su milicininkais, nukulniavom į viešbutį, gal ten pavyks gauti antspaudus? Pirmame viešbutyje buvom išgrūsti lauk. Ko gero, administratorė išsigando visos mūsų gaujos, vienu metu ją užgriuvusios. Į kitą viešbutį, pamokyti karčios patirties, einame tik dviese, ir po atkaklių įkalbinėjimų už 300 rb. gauname išsvajotus antspaudėlius. Laimingi kaip rubliai parsirandam į stotį, perkame autobuso bilietus į Alakurti ir susėdę ant kuprinių pradedame svarstyti žygio smulkmenas. Tačiau ne taip greitai, pasirodo, ta Roma statėsi...

             Netikėtai prie manęs prieina pagyvenęs rusas ir pasisiūlo nuvežti mus į maršruto pradžią. Grynai iš įdomumo parodau, kur noriu papulti, ir paklausiu, kiek tai kainuotų? Vyrukas, patyrinėjęs žemėlapį, visai ramiai pareiškia, jog tuo, senuoju, keliu niekas jau nevažinėja. Esą prieš aštuonetą metų buvo nutiestas naujas kelias, kuriuo ir važiuos mūsų autobusas, nugabensiantis mus apie 25 km. piečiau. Aišku, jis pats su draugu už kažkokius "apgailėtinus" 2000 rb. pasiruošęs mus su visa manta nugabenti tiesiai prie Kamennoje ežero. Iš pradžių juo nepatikiu, tačiau autobuso vairuotojas patvirtina, jog "senuoju fronto keliu" tikrai niekas jau nebevažinėja. Skubiai sušaukiamas grupės susirinkimas. Mano draugai palieka sprendimo teisę man. Sugrįžusiam vyrukui sakau galutinę kainą: 1500 rb. ir nė kapeikos daugiau. Kiek pasiderėjęs jis visgi nusileidžia, ir mes sumušam rankom. Po penkiolikos minučių dviem "žiguliais" mes paliekame Kandalakšą. Mūsų vairuotojas buvo teisus, senasis kelias atrodo baisiai. Pas mus Lietuvoje tokiais važinėja "džiperiai". O čia diedukas ramiai suka baranką ir dar pokalbį palaiko. Susipažįstam, įsikalbam.

             Aleksandrą labai stebina mūsų maršrutas į šiaurę, jis jau keletą metų uždarbiauja veždamas rusų turistus, bet visi leidžiasi tik į pietus o mes, pirmoji šiais metais grupė, elgiamės ne taip, kaip visi. Beplepant kelias neprailgsta ir po valandos mes jau prie Kamennoje ežero.

             Kiek užkandę ir susitvarkę daiktus, pajudam į šiaurę. Pečius slegia apie 38 kg sverianti kuprinė, merginos neša kiek lengviau – po 22 kg . Su tokiais svoriais labai nepalakstysi, nors grupė, pailsėjusi traukinyje, žengia žvaliai. Reikia pripažint, jog iš pat pradžių pasirinkom ne tas visureigio vėžes, ir kelias, iš pradžių ėjęs mums reikalinga kryptimi, po truputį nusisuko į rytus. Pastebėję klaidą, pasukome tiesiai per mišką ir po valandos ėjimo jau judėjom tiesiai į šiaurę. Žingsniavom pažliugusiu, vietomis išklotu rąstais, vietomis išgraužtu ar užtvindytu "keliu". O aplink kliokte kliokė vandens srautai, sudarydami ištisą upelių labirintą. Taip, gegužės viduryje Lietuvoje viskas jau žaliuoja, o čia tik ankstyvas pavasaris. Daug kur dar guli solidžios sniego paklotės, tarp kalvų išsimėtę ežeriukai dar padengti storoku ledu. Tik upės, nusimetusios ledo šarvą ir nuolat papildomos tirpsmo vandens, putodamos ir ošdamos per akmenis, dainavo apie pavasarį. Būtent į tą potvynio laikotarpį ir taikė mūsų grupė, tikėdamasi su dideliu vandeniu praplaukti vasarą nusenkančiomis upėmis. Nors apžiūrėjus upių pakrantes, matėsi, jog pirmoji, pati didžiausia, potvynio banga jau praėjo, palikdama po savęs išlankstytus krūmus ir nuklotas nešmenimis pakrantes.

             Vienuoliktą "vakaro" sustojome prie pastojusio mums kelią bevardžio Kamennaja upės intako. Nors pagal žemėlapį čia turėjo būti tiltas, tačiau mus pasitiko tik supuvusių rastų krūva. Todėl upės forsavimą atidėjom rytdienai, nutarę čia įsirengti stovyklavietę ir pernakvoti. "Vakaro" rašau kabutėse ne šiaip sau, 11 valandą buvo šviesu kaip dieną. Mums, nepripratusiems prie "baltųjų naktų", tai buvo tikra sensacija. Tačiau pavargusiems turistams tai visiškai netrukdė miegoti. Kitą dieną, pasigamintu tiltu persikėlę per upelį, tęsėme kelionę toliau. Kelias vis labiau ir labiau kilo į Kaitos aukštumas, o tai kuprinių nešimo tikrai nepalengvino. Prie viso dar prisidėjo kaitri pavasarinė saulė, užkaitindama iki 18–20 laipsnių. Laimė, jog uodams ir moškėms buvo dar per šalta. O mes vis kopėm ir kopėm. Apačioje palikom pušeles ir beržus, praėjom eglių juostą ir atsidūrėm neūžaugų berželių keružių karalystėje. Aukščiau buvo tik kerpėmis ir samanomis apžėlę akmenys.

             Tačiau vaizdas, atsivėręs prieš mūsų akis, įtikino jog vargta buvo ne be reikalo. Aplink, kiek akis užmatė, į viršų kilo snieguotos "sopkių" viršūnės, tarp jų išsimėčiusiuose slėniuose matėsi atskiri eglių ar beržų keružių guotai. O paveikslą užbaigė kur ne kur išsimėčiusios ežeriukų akys, apsuptos įvairiaspalvio kerpių ir samanų kilimo. Nuostabu. Pagaliau, tarsi susigėdęs, mūsų keliukas nustoja kilti į viršų, pasisuka į vakarus ir apeidamas didžiulę kalvą pradeda leistis į slėnį, kurio dugne telkšančioje pelkėje pradžią gauna mūsų tikslas – Kamenkos upė. Perbridę pelkę patenkam į siaurą slėnį, suspaustą tarp dviejų didžiulių kalvų, kurio dugne sruvena kol kas dar laisvai peržengiama Kamenkos upė. Kiek paėję vienos iš kalvų šlaite randame puikią, nuo vėjų apsaugotą, aikštelę stovyklavietei. Ilgai nesvarstę čia ir įsikuriam. Vakarojant prie laužo iškeliama mintis – ryt iš ryto be kuprinių užbėgti ant šalia esančios 560 m aukščio kalvos. Dauguma grupės narių su entuziazmu tam pritaria. Bevakarodami sulaukiam svečių. Tiesiai į stovyklavietę nusileidžia baltas, tamsiai rudomis galvos plunksnomis ir ryškiomis raudonomis dėmėmis virš akių pasipuošęs baltasis tetervinas. Pabandžius nufotografuoti, išaiškėja, jog jis dar ir puikiai laksto. Teko palikti paukštį ramybėje. Sugulę miegoti dar ilgai girdėjome aplink stovyklavietę tupinėjančio paukščio burbuliavimą.

             Ryte papusryčiavę per valandą užsiropščiam ant kalvos. Čia mus pasitinka stiprus, iš kojų verčiantis vėjas, žemai slenkantys debesys ir porelė baltųjų tetervinų. Gražus išsipustęs patinas ir kukli visai nepastebima patelė. Šįsyk paukščiai prisileidžia visai arti, iki 6–8 metrų. Deja, likimo ironija – visų fotoaparatuose pasibaigė juostelės, o naujos liko kalno papėdėje. Tačiau atsivėręs vaizdas ir saldžios pernykštės bruknės su meškauogėmis atperka nusivylimo kartėlį. Nusileidę nuo kalno ir įsikinkę į kuprines tęsiame kelionę toliau. Ištekėjusi iš tarpeklio upelė toliau vingiuoja per pelkę. Nieko nepadarysi, brendam per kemsynus ir mes. Pagaliau prieiname tokią vietą, kur upės plotis leidžia nuleisti į vandenį mūsų pripučiamus laivelius: dvi "Saides" ir "Vilsą". Deja, katamaranui upė dar siauroka. Į paruoštus laivelius sukraunama visa manta ir trys plaukikai atsišvartuoja. Mindaugas su Irma be nešulių eis krantu, iki netolimo didelio intako. Nors upelė dar siauroka, tačiau neša gerai. Kai kur pasitaiko nedidelių, bet smagių rėvų. Po valandos priplaukiam ir susitikimo vietą. Irma su Mindaugu jau mūsų laukė. Įsiliejus intakui upė stipriai praplatėjo. Pradedam statyti katą, kurio statyba dėl medžiagos trūkumo užsitęsė, taigi, daug nemąstę, santakoje įkuriame mūsų trečią stovyklavietę. Kol ruošiama vakarienė, Mindaugas su Linu išsiruošia žvejoti… Deja, deja… Upė kaip išmirusi.
             Naktį temperatūra nukrenta iki minusinės, tačiau paryčiui truputį nulyja. Po pusryčių leidžiam laivus į vandenį ir startuojam. Dabar plaukiam jau visi: Irma, Jurga ir Linas su baidarėm, o mes su Mindaugu ant kato. Pirmąją dienos pusę plaukiam ramiai, srovė stipri, bet upė vingiuoja per pelkes. Priplaukus žemėlapyje nepažymėtą tiltą, tenka apsinešinėti laivelius krantu, kartu pramankštinam kojas ir pailsim.

             Tiltas buvo tarsi savotiška riba, už kurios prasideda vis didėjantis upės kritimas. Rėva keičia rėvą, upė teškena ir veržiasi tarp akmenų. Kadangi baidarės greitesnės – jos plaukia priekyje, o mes su Mindaugu – kiek atsilikę. Išlindęs iš už eilinio posūkio, pamatau galingą rėvą, pilną didelių akmenų, pasibaigiančią srovės suspaudimu tarp dviejų uolos luitų, už kurių vanduo dingsta. "Ar tik ne krioklys?"– dar spėju pagalvoti, matydamas kaip mano bičiuliai, pamiršę visus patarimus apie upės žvalgybą, vienas po kito pasileidžia šia rėva žemyn. Per upės gaudesį mano balso nesigirdi – rėk nerėkęs. Mane guodžia tik viena: visi plaukia su gelbėjimosi liemenėmis. Mudviem su Mindaugu peršokus krioklį, pamatau visus tris, susispietusius žemiau esančiame užutekyje, sveikus ir patenkintus. Buvau pasiryžęs užkurti visiems trims gerą pirtį, bet pamatęs laimingus ir trykštančius džiaugsmu draugų veidus nevalingai atsileidžiu ir aš. Mat juos bala, gerai, kas gerai baigiasi. Tačiau vėliau sekusias rėvas ir kriokliukus plaukėm jau žvalgydami sau kelią. Taip smagiai plaukdami vakare pasiekiame Kamenkos ir Korvoojos santaką. Kiek žemiau santakos įsirengiam stovyklavietę.

             Kitą rytą susipakavę laivelius ir pasiėmę maisto vienai dienai, išsiruošiam į Korvoojos aukštupį. Dėl galimo vandens trūkumo šioje upėje katamaraną paliekame bazinėje stovyklavietėje, kartu su palapine ir didesniąja daiktų dalimi. Pradėjus eiti, švininiai debesys pratrūksta stipriu lietumi, vėjo nešamu beveik horizontaliai. Tenka lįsti į neperšlampamus rūbus ir kulniuoti čaižomiems tikrai stipraus vėjo. Visa laimė, jog toks žemės su dangum maišymasis trunka neilgai ir po kiek laiko išlindus saulutė vėl mus sušildo. Po keturių valandų smagaus ėjimo prisikasam prie Korvoojos aukštupio. Galima būtu paeiti dar aukščiau, bet jau dabar vandens "tik–tik" užtenka. Nuspręsta. Pripučiam laivelius ir papietavę startuojam. Dabar į "Saides" sėdam po du ir irkluodami kaip kanojas pasileidžiam upe žemyn. Plaukimas Korvooja mums priminė gerą ir smagų nuotykį. Upės srovė stipri, laivelius neša puikiai, pilna rėvų, kriokliukų ir šiaip suspaudimų. Vakare pavargę, bet laimingi, pasiekiame bazinę stovyklą. Po sočios košės su spirgais ir arbatos visi sulendam į miegmaišius ir sumingam teisuolių miegu.

             Penktadienio rytą mus pažadina smagus lietaus barbenimas į palapinės stogą. Iškišus nosį paaiškėja, jog lauke pila kaip iš kibiro. Net nesitarę visi draugiškai persiverčiam ant kito šono ir dedam į akį. Pagaliau trečią valandą lietus pradeda rimti. Prie pusryčių stalo surengiam nedidelį pasitarimą. Diena, kaip nesuk reikalo, jau sugadinta, ką darom toliau? Nutariam šiandien priplaukt kaip galima arčiau smailios "sopkės", šalia kurios prateka Jona, o rytdieną paskelbti kopimo ir švaros bei skalbimosi diena. Startuojam jau į pavakarę. Po kiek laiko priplaukiam išdegusį mišką. Stovi juodi apanglėję kamienai, šalia voliojasi nuvirtę stuobriai – klaikus vaizdelis. Nors gyvybinga gamta jau ima atsigauti. Už išdegusio miško įkuriam stovyklavietę.
             Ryte užsiropščiam į numatytos kalvos (544 m) viršūnę. Čia pagaliau pavyksta padaryti pusėtiną baltojo tetervino nuotrauką. Kalvos viršūnėje randam trianguliacijos bokštą ir ant vienos uolos išraižytą mįslingą katalikišką kryžių. Tačiau to, dėl ko lipome – nuostabios panoramos – nepamatėme. Visą vaizdą užstojo žemai slenkantys debesys. Parsiradus į stovyklavietę prasideda didysis skalbimasis ir tvarkymasis. Vakare, susėdus prie puodelio arbatos, nužvelgiu stovyklavietę. Aplink tarsi burės plevėsuoja džiūstantys rūbai, viduryje dega kaitrus laužas, bendražygiai aptarinėja dienos įvykius. Toks vaizdas, kad mes jau kokie du mėnesiai kelionėje, visi užmiršo namie paliktas problemas ir reikalus, atsipalaidavo.

Rytas išaušo gražus. Deja, būtent šį sekmadienio rytą manęs tykojo nelaimė. Bekapojant malkas nuo šakos nuslydęs kirvis gana smarkiai prakirto koją. Visa laimė, jog nereikėjo eiti, o irkluojant kojos nereikalingos. Į pagalbą buvo pasitelkta garsioji mumijo, žinoma iš ankstesnių kelionių po Sibirą. Sutvarstę koją plaukėm toliau. Deja, toliau upė tokių smagių kriokliukų mums jau nepadovanojo. Srovė nešė stipriai, bet rėvų pasitaikydavo vis rečiau ir rečiau. Taip po dviejų dienų priplaukėm pirmąsias prie upės įsikūrusias gyvenvietes Kuropta ir Jonskij. Čia vietiniai gyventojai sutartinai mus laikė suomiais arba norvegais ir labai nustebdavo išgirdę atsakymą rusiškai, jog mes lietuviai.
             Pačiam žemupy, sulėtėjus srovei ir pučiant priešpriešiniam vėjui, kasėmės gana lėtai. Čia sutikti vietiniai žvejai papasakojo, kodėl mums taip nesisekė žvejyba. Pasirodo, ežeruose žiemojusios žuvys dar nespėjo pakilt į aukštupius.
            

             Likus iki Jonos žiočių keletui kilometrų priplaukėm paskutinį išties galingą slenkstį "kietu" pavadinimu – Železnyj. Čia upė, iš abiejų pusių suspausta stačių uolų, keliasdešimt metrų riaumojančia srove veržėsi per akmenis žemyn. Tai buvo tikrai puikus akcentas mūsų einančiai į pabaigą kelionei. Besiruošiant plaukti susirinko visas būrys vietinių žioplių pasižiūrėti kaip mums seksis. Su dideliu malonumu visi sėkmingai įveikėm ir šį slenkstį. Toliau – paskutiniai kilometrai visai sulėtėjusia Jonos srove iki Koxozero ežero, laivų džiovinimas ir pakavimas. Paskutinė naktis prie laužo begurkšnojant baltos buteliuką ir ateities planai dar sugrįžti atgal. Iki kitų susitikimų.

             Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.