2004 m. rugsėjo 18 d.

Pradedam žygį, kurio tikslas – nusileist upe Strielna Kolos pusiasalyje. Šįkart trise. Mes su Gintaru jau žinom Kolos skonį, gi Makumbai tai bus pirma rimta kelionė. Įranga – dvivietis katas ir Saidė. Maistas – 650 gr. dienai. Piktybiškai paskaičiavau 12 dienų, nors žygis užtruks tikrai ilgiau. Teks į darbą paleisti meškeres. Svoris – apie 40 kg. dūšiai. Nuotaika – 10 balų.

Palydi draugai, išlakam po taurę šampano ir, kaip visuomet, – į Švenčionėlių gel. stotį. Mes su Gintaru jau visi metai, nuo praeito žygio, nerūkę, tad dabar mėgaujamės vien mintimi apie šalto alaus ir gero dūmo komplektą. Čia prieina dėdė policininkas ir už viešą alkoholio vartojimą pagrasina nemalonumais. Pirmas kaifas sugadintas.

2004 m. rugsėjo 19 d.

Kelionė traukiniu Švenčionėliai – St. Petersburg – Kandalakša iš kitų neišsiskiria beveik niekuo. Nebent itin aršiais mentais, kurie tik ir taikosi patikrint dokumentus, bagažą ir tave patį. Makumba toks prie juoduko, tai jam, o tuo pačiu ir kartu buvusiam Gintarui, batraiščius išveria vos metro stoties slenkstį peržengus. Po to Gintaras nuo kuprų ir kojos nebekelia. Degalų ieškom mes su Makumba. Taip nardėm po visą miestą, kad vos besuspėjom įšokt į traukinį. Daug metų pažįstu Gintarą, bet neįtariau jį turint tokią iškalbingą mimiką. Spirito Pitery nėra, tad teks pasitenkinti vaikiškais, 40 laipsnių stiprumo gėrimais.

Turbūt kiekvienas turistas žino, ką reiškia "daryti orą", ypač kai už plackartinio vagono lango – rusiškas проливной. Milijonas lietaus lašelių kiaurai stiklą ir kepurę smelkiasi į smegeninę, ir mes tiesiog priversti pasirūpinti saulėtu rytojum. Пузырь ant stalo, lietus rimsta, nuotaika kartu su dangumi skaidrėja, prisistato mentai, nubaudžia už viešą vartojimą ir vėl prapliumpa lietus. Tenka prisimint aštuntą klasę: du žiūri į skirtingus vagono galus, trečias paskubom tariasi su dievais dėl oro.

Taksi, oficialus ar pusiau, Kandalakšoj ne problema. Registruojamės viešbuty, už štampą susimokėję kaip už nakvynę, ir dumiam į Umbą. Neoficialiam viešbutuke, t.y. pirtelėj pas lietuvaitę Daivą, naktis po stogu kainuoja po 10 litų. Toliau – du variantai: arba lėktuvu iki Čiavangos kaimo ir palei upę aukštyn, arba mašina iki Kuzomen ir prieš srovę Kicos upe.

Ryte viskas išsisprendžia savaime: nėra nei lėktuvo, nei autobusu vadinamo GAZ–66 su būda. Samdom taksi iki Varzūgos – 150 lt. už 140 km. Nuo jos iki Kuzomen – 20 km., tačiau be viliuko neišsiversi. Varzūgoj labai sena ir graži medinė cerkvė. Bet naujas dvasininkas baigia ją aptvert geležine tvora ir, sako, labai nepakantus panašiems į mus perėjūnams. Tenka pasitenkint vaizdu iš lauko. Grožis grožiu, nepamirštam ir transporto paieškų. Vienas toks vos bepastovintis už tuos 20 km. užsiprašo 100 lt. Baido ir kaina, ir vairuotojo stovis – apie 6 promiles maždaug. Privažiuoja kitas, kur kas padoresnis, – apie 4 promiles. Sumetam daiktus ir pajudam.

Už poros kilometrų vyras nustoja šnekėt. Dar už keleto, esant 50 km/h greičiui, užmiega. Krinta ant vairo ir vsio. Rėkiam, purtom – pakelia galvą ir vėl knapt... Pagaliau kerta ant stabdžių, vos neapvaersdamas viliuko lygiam kely. Šnekinam, kad duotų man pavairuot – bla bla bla, tokio prabangaus džipo man per visą gyvenimą nėra tekę, bla bla...

Vypteli: – Размечтался!..

Ir vėl važiuojam. Kol pagaliau kažkuri iš dar veikiančių (o gal vienintelė) smegenų ląstelė iššifruoja, ką mes jam sakom. Pajutęs, kad uaziko, o tuo pačiu ir likimo vairas jau mano valdžioje, drebančiom rankom užsirūkau. Ko gero, ką tik išvengiau kvailo posūkio savam gyvenimo kely – nusibelst už 2000 km., kad koks tai girtas kuzmičius kokioj tai skarbonkėj, iš kurios apvirtus niekaip neišsikrapštysi, prigirdytų vienoj iš milijono Kolos pusiasalio pelkių...

Po mano patvirtinimo, kad nusilengvinimas tikrai yra antras kaifas po alaus gėrimo, tampame draugais. Minu gazą, o aniedu, begaudydami kupras, skraido uaziko būdoj.

– Осторожнонeзадави мой уазик! – ir drebantis žlegantis "kadilakas" vos šliaužia nusekusiu pajūriu.

– Жми, пускай жрėт бензин вėдрами (triaukštis)! – tiedu vėl galvomis lygina stogą.

Pasiekiam Kuzomen kaimą. Regis, mūsų kuzmičiui tik dabar dašilo, kad aš nesu bičas iš gretimo kaimo, ir kad namo taip linksmai jo niekas neparveš. Nuliūsta, nusikeikia ir išvairuoja mano apsuktą, gatavai į vėžes pastatytą mašiną. Nežinau, kokiu būdu, bet per tuos15 km.Gintaras su Makumba stresui nuimt sudažė mažne visą puslitrį. Likučiu stresą nusiplaunu ir aš.

Perkelia mus per toje vietoje smarkiai išplatėjusią Varzūgos upę, ir prasideda tikrasis žygis. Einam takučiu, klampojam per pelkes pelkeles, keliamės per upelius... Pirma lašiša, vakaras prie laužo. Su gausiu lietumi praūžė uraganas. Vėjas buvo toks stiprus, kad einant per keivas vis nupūsdavo ar tai nuo numatytos krypties, ar tai iš takelio. Mūsų tempas žymiai sulėtėja – kelią pastoja ir aibė išrautų, nulaužtų medžių, ir vanduo. Viskas po kojomis žliaugte žliaugia, ir sunku susigaudyt, kur čia upelis į upę vandenis neša, o kur tik vietinė kanalizacija tarp pelkių.

Makumbos veidelis tįsta. Trečią dieną kapojam pilnu tempu, o į priekį nelabai pasistūmėjom. Kas žino, kokį biesą jis galvoja. Greičiausiai keikiasi, tokion nesąmonėn pakliuvęs...

Temstant ketvirtai dienai, persikeliam per Babozero ežerą iki žemėlapy pažymėtos trobelės. Iš pastarosios belikęs prisiminimas – rūsys ir keturi apatiniai rąstų vainikai. Makumba pritraukė debesį lydekų, tai kemšam nesustodami abiem žandais.

O kojos – net per čebatus dvokia.

Penkta žygio diena prasideda maudynėmis. Vėjo nėra, debesys nestori, vėsoka. Kraunam į kupras pradžiūvusį katą ir 12 val. startuojam. Per "baboziorskije keivy" mums reikia pasiekt Čiavangos ir Veresovkos santaką. Pagal liniuotę būtų apie 10 km.

Varom per keivas, net žlega. Iš pradžių bandėm prisilaikyt takelių, bet jų tokia gausybė, kad vis tiek išmuša iš vėžių. Pagal takų skaičių žmonių čia turėtų būti daugiau, nei sekmadienį Vingio parke. Nusistatom kursą tiesiai į rytus ir minam. Netgi uraganui nupūtus rudens spalvas, keivos iš tiesų reto grožio, ir, išsišvietus saulutei, tie kilometrai neprailgsta. Keivos baigiasi stačiu aukštu šlaitu, ir prieš akis atsiveria begalinė pelkė. Už kilometro, 5, už 10 – visur pelkė.Šį prabangų akis džiuginantį vaizdą pakeičia po kojomis pūpsantis Mišos tortas. Sočiai ėda, rudoji... Miegam santakoj.

2004 m. rugsėjo 27 d.

Nu, pirmadienis ir šiaurėj pirmadienis – sunkus kaip turi būt. Vėl statom katą, keliamės per upę, pradedam tempt prieš srovę. O šioji, lyg tyčia, itin smagi. Krantai irgi ne iš gerųjų – tai vienoj, tai kitoj pusėj uolos, tai visai kanjonas, tai virš vandens pakibę šakos – praėjimo kur ne kur. Keturias valandas tįsėm velnią viršun, vėliau tapo įmanoma plaukt. Lyja, visur viskas šlapia, rankos iki kelių, nieko nesinori.

Makumbos veidelis visai rūškanas liko: blyn, tris savaites kamuotis, kad per dvi dienas nusileistum upe! Tai gerai, sako, kad aš to ketvirto neįkalbėjau – gal nušautų.

Pakilom Čiavanga šiandien gal 4 km.

2004 m. rugsėjo 28 d.

Antradienis pasisveikina lietumi. Lyja visas dangus, ir kai žinai, kokia diena priešaky, reikia nemažai pastangų vien tam, kad išlįstum iš palapinės.

Vakarop, po visos dienos tokio pat gero tempimo prieš srovę, pasiekiam Ondomų ežerą. Labai stiprus priešinis vėjas, vargais negalais prisikasam iki dešiniam krante pažymėtų pastatų. Trobelė su durim ir langais, su krosnimi, buržuike ir žibaline lempa!

Laiko marios. Prisikūrenam namuką, kad net patiem bloga. Blakūtinėjam su maikėm, kibirais maukiam arbatą ir pliekiam kortom.

2004 m. rugsėjo 29 d.

2 val. nakties prabundam ir pradedam skaičiuot. Dėliojam dienas taip, derinam kitaip – į mėnesinę vizą įtilpt neišeina. Kuriam pečių, verdam arbatą ir, realiai viską apsvarstę, nutariam leistis Čiavanga žemyn. Žinoma, labai apmaudu taip paimti ir atsisakyti savo tikslo, juolab kad Strielnai yra ir komanda, ir noro, ir maisto. Stinga laiko ir taškas. Gal ne šįmet...

Tą kelią, kurį aukštyn palei upę kilom dvi dienas, nusileidom per pusantros valandos. Jooo, plaukt yra gerai... Kurį laiką nuo santakos su Veresovka upė greita, pastoviai rėvos. Labai aukštas vanduo, prie žemesnio gal ir slenkstukas koks susikurptų. Netgi Талый slenksčio nepastebėjom, – gal kokia maskatalkė ir buvo. Vėliau apsiramina. Troba dešiniam krante sunkiai pastebima – privalai reikiamu momentu atsisukt. Dar po kurio laiko vėl prasideda rėvos. Prieš pat jas kairiame krante vieta nakvynei, po to – sunkiau. Mes plaukiam toliau ir stojam, kai pasigirsta tolimas duslus gerųjų slenksčių dundesys. Ryt eisim žvalgybon.

2004 m. rugsėjo 30 d.

Trys kaskados, maždaug po 2 m. aukščio. Tarp pirmos ir antros – keli šimtai metrų, už 50 m. – ir trečioji. Ties šia kairiame krante įmanoma stovyklavietė 1 – 2 palapinėms. Pirmosios sunkios, prie tokio vandens be rizikos nepraeinamos. Trečioji – nesukta, daugmaž taisyklinga ir tikrai galinga. Skolinuosi iš Makumbos Saidę, prisikuriu cigarą, susikaupiu, dar kartą apsižiūriu srovę ir – pirmyn. Tas saloj su foto laukia, Gintaras žemiau vienas katamarane strachuoja, tipo. Viską dariau lyg ir teisingai, bet Saidė tuščia, lengva, nosytę vikst – ir nusuka banga. Truputį skersas neriu į kreivą stovinčią bangą ir jau žinau, kas manęs laukia. Dar po sekundės Makumba pamato Saidės dugną. Kažin, spėjo nufotkint? Prasuka mane bačkutė kaip skalbimo mašinoj su centrifuga. Asilas, be šalmo, prabėga galvoj. Kažkur kala koją. Neįstengiu išsaugot irklo, iš manęs jį paprasčiausiai išplėšia. Atsimerkiu – visur purslai. Tačiau liemenė mažo tūrio, ir po truputį palei dugną srovė išstumia tolyn. Tik tada pavyksta pasiekt vandens paviršių ir kvėptelėt oro.

Negalėčiau pasigirt alpinizmo technikos žinojimu, tačiau stačia gal 20 m. aukščio siena užsivynioju kaipmat. Saidę bačka tebevarto – lygiai kaip močiutė blynus keptuvėj. 50 бы теперъ!

Už kelių šimtų metrų – pats gerumas. Galingas kokių 5 m. kritimas, kai visa upė sueina į 6 – 7 m. pločio plyšį. Už 20 m. dar vienas 2 m. kritimas, dar už 20 – paskutinė, irgi apie 2 m. aukščio pakopa. Mėsmalė kapitališka. Nuo dundesio, regis, visas kanjonas dreba. Štai čia, palei pat krioklį ir kuriamės pusdienėliui. Vietos ne pulkais, bet koks vaizdas! Užkopus kalnu aukštyn, galima įsikurti ir plačiau.

Išėjo Makumba malkų ieškot. Grįžo su artipilniu buteliu arielkos – viršuje buvusioj stovyklavietėj surado. Pilam į laužą – dega. Kojas plaunam – nugi tikru šnapsu paduoda. Grįžta Gintaras iš žvejybos – duodam paragaut. Pusvalandžiui praėjus įsidrąsinę gurkštelim ir mes.

2004 m. spalio 1 d.

Srovė greita, ir mes skubam irkluot: pernai lėktuvas skraidė antradieniais ir penktadieniais. Jei spėtume, nereikėtų 50 km. palei jūrą pėsčiomis kapot. Nuo krioklio iki Čiavangos kaimo be parūkymų atplaukiam per 2,5 val. Lėktuvo nėra, bet jei ir būtų, kainos kandžiojasi: pernai bilietas iki Umbos kainavo 800, dabar – 2800 rublių. Su tanku privažiuot iki Ondomų ežerų – 1000 dolerių. Kad nuvežt iki Varzūgos žiočių, nors jie ir taip jau važiuoja, paprašo po 100 žalių nuo dūšios. Patraukiam link parduotuvės. O šioji pasitaisiusi: pernai net alaus nebuvo, o šiemet – konjako dvie rūšių. Tiesa, duonos vistiek nėra.

Sutinkam jau iš pernai metų pažįstamus žvejus. Jie leidžia pernakvot savo namely, mat patys nakčiai išvyksta į kaimą. Antrąkart tokia naktis – su gultais, žibaline, šiltu vandeniu... Išsitraukiam Čiavangoj pirktą konjaką ir pradedam pageidavimų koncertą. Mes su Makumba grojam kiekvienas sau, o Gintaras, pakišęs galvą po trimis pagalvėmis, klausosi.

2004 m. spalio 2 d.

Ryte sustojo zilas, kur po 100 žalio vežt siūlėsi. Nuvežė po 100 litų. Per Varzūgą ties žiotimis perkėlė už dyką. Pasigrožim į upę atklydusio banginio fontanais ir kapojam į Kuzomen. Šeštadieniais čia veža duoną, – tarp tuščių padėklų ir grįžtam į Umbą. Aplankysim Gintaro draugą Apatituose ir kelionė bus baigta.

Geras sunkus žygis. Labai gaila, kad Strielnos, mūsų tikslo, taip ir nepasiekėm, bet, iš kitos pusės, likusi skola neleidžia nurimt. Jei vėl pavyks surinkt gerą komandą – eisim.

Dustas (Utenos turistų klubas)