Žygio dalyviai: Denisas Balujevas, Juozas Bičkūnas, Stasys Kryžanauskas, Dainius Michelevičius, Tomas Padroštis, Auksė Radžiūnaitė, Vytautas Rutkauskas.

Gamardžiobat, Genotsvali...

Keli žodžiai apibūdinantys pirmuosius įspūdžius, kuriuos mums paliko Gruzija: 40 laipsnių karštis ir be perstojo kūnu žliaugiantis prakaitas; nuostabūs Tbilisio ir Mcchetos vaizdai nuo panteono ir Džvari cerkvės kalvų; lengvas naminis vynas, kuriuo mus užvaišino buvęs Mcchetos meras; ir butelių supirktuvės žvangesys po mūsų viešbutuko langais.

Po dviejų pažinties su Tbilisiu ir apylinkėm dienų prie mūsų su Aukse ir Denisu prisijungė likusi kompanijos dalis. Dieną trukusios kelionės traukiniu iki Kutaisio ir mikroautobusiuku iki Žemutinės Svanetijos centro pabaigoje mūsų palapinės jau stovi Lentechi miestelio policijos kieme. Pareigūnai čia tikrai nuoširdžiai stengiasi, kad, neduok Dieve, turistų kas nors nenuskriaustų. Beje, antrąją pusę kelio tarp Kutaisio ir Lentechi važiavome labai gražiais kanjonais palei mūsų numatytą praplaukti Tskenitskali upę. Tik vandens joje po du mėnesius trunkančios sausros užtektų nebent kojinėm praskalauti. O nebylūs bendražygių žvilgsniai klausia: "Nejaugi, Vytai, čia būtent "toji" upė dėl kurios mes čia atsibeldėm?" Taigi visas likusias dienas teko patyliukais melsti Dievo lietaus.

Naudodamiesi Lentechi policininkų gera dūšia, visą plaukimui skirtą mantą bei dalį maisto paliekame jų priežiūrai ir dešimčiai dienų išeiname į kalnus.

Pirmas etapas – persiversti per Svanetijos kalnagūbrį ir nusileisti į archaišką Ušguli kaimą aukščiausios Gruzijos viršūnės – Šcharos prieigose. Nuo Lentechi dar truputėlį pavažiuojam iki Ludži kaimiūkščio ir po pusiaudienio palei Cheškuri upelį kylam į kalnagūbrio šturmą. Pradžioje žingsniai sunkoki. Slėniuose vis dar tvyro karščiai, o ir kuprinės grakštumo mūsų eisenoms neprideda. Na, bet po truputį kiekvienas suranda savo kopimo tempą ir pradeda skaičiuoti žingsnius: "viens, du, viens, du,... tik nepamiršk, kad dabar tu atostogauji". Takas miškingu upės slėniu geras ir iki vakaro gerokai prisitraukiame prie perėjos. Praeiname pro mineralinio vandens šaltinius, ant tako retkarčiais sublizga krištolo gabalėliai, ir gervuogės – tikrai neįsivaizduoji, kokios saldžios jos gali būti.

Kitą pusdienį toliau liejom prakaitą ir po truputį užpūškavom ant kalnagūbrio keteros. O čia trijų kilometrų aukštyje oras ėmė ir pagedo. Nežinia iš kur atsiradę debesys pačiupo mus, ir rūke kirsti keteros plynaukštę, bei ieškoti kelio žemyn jau teko pasitelkus kompasą. Be to dar žaibai su griausmais vis arčiau ir arčiau. Nusileidus nuo perėjos kelis šimtus metrų išlendam iš debesies, bet prasideda liūtis, o po to ir kruša su riešuto dydžio ledukais. Vakarop lietus aprimsta.

Kitą rytą mes jau civilizacijoje. Pradedam pažintį su Ušguli kaimo įžymybėm. Tvirtinama, kad šis kaimas yra įsikūręs aukščiausiai Europoje – 2200m virš jūros lygio. Žmonės čia gyvena akmeniniuose prieš tūkstantį metų protėvių statytuose namuose. Kaip įprasta Svanetijoje, kiemuose stovi 8 – 10 metrų aukščio gynybiniai bokštai, o gatvėse pirmyn atgal laksto margos kiaulės ir paršeliai. Ir labai neįprastai tokiuose viduramžiuose atrodo alaus bariukas su firminiais skėčiais ir plastikinėmis kėdėmis.

Na, bet mes juk atostogaujame, o į tai įeina ir folkloro rinkimas – nacionalinių valgių ir gėrimų ragavimas, bendravimas su vietiniais gyventojais, tostų išklausymas ir t.t., ir panašiai. Karts nuo karto racionalias lietuviškas smegenis persmelkia mintis, kad taip, turbūt, nebūna. Mes jau, tikriausiai, su kitu pasauliu bendraujam – visi tokie laimingi, kad tave mato, į savo namus už rankos tempia, vaišina, gero linki...

Euforijos apimtiems diena prabėga nepastebimai greitai. Vakarop dar valandžiukę paeinam toliau nuo kaimo – Šcharos link. Bet ir čia pažintis su folkloru tęsiasi. Ilgiau užsibuvusius prie laužo aplanko Micho ir Gogi su čiačios (vynuogių samagonas) bambaliu. Ir jau internacionalinis choras traukia "ram dari daiii, rim dari dooo...".

Per kitas dvi dienas įveikėm porą pagrindinio Kaukazo kalnagūbrio pietinių atšakų. Perėjos vėlgi maždaug trijų kilometrų aukščio, o pirmoji iš jų į pietvakarius nuo Karetos viršūnės. Kilom ir leidomės maloniom pievom, o nakvynei įsikūrėm prie upelio sniege išgraužto įspūdingo tunelio. Antrąją dieną vertėmės per Čchunderi perėją. Jos papėdėje pas piemenis pasislėpėme nuo tuo metu sustiprėjusio lietaus ir pasivaišinome rūgpieniu "maconi". Ant perėjos lietus visai įsismagino ir nedavęs pasigrožėti atsivėrusiais gigantiškais ledynais, nuginė žemyn. Nusileidus uždarė jis mus palapinėse, o pabaigai jau naktį užsibaigė gana gausiu sniegu.

Užtad iš ryto pasimiršo visos darganos. Dangus giedras, aplink blizga šviežias sniegas, pagaliau debesys paleido iš savo glėbio ir aukštąsias viršūnes. Užvertę galvas grožimės spindinčiom Tetnuldo, Rustavelio, Džangitau kalnų briaunom. Prasidžiovinom ir pro pustuštį Adiši kaimiūkštį iki vakaro nusileidome slėniu iki Bugareši.

Toliau sekė iškyla į Aukštutinės Svanetijos sostinę – Mestiją. Mus šefavo UAZ‘iko savininkas iš Bugareši – Nestoras. Jis mus vežė pirmyn – atgal, o grįžus apnakvindino savo namuose ir surengė prabangią vakarienę, užsibaigusią besiklausant jo su žmona atliekamų ilgesingų gruziniškų dainų.

Kelionei į Mestiją išpuolė nuostabus oras. Tik retkarčiais atsirasdavo koks skystas debesėlis ir pasisukiojęs apie Ušbos smailę vėl ištirpdavo. Miestelyje pirmiausiai susiradom ir pasinaudojom internetu, benzino kolonėlėje išsikeitėm pinigų. Beslampinėdami pakliuvome į visą gyvenimą Svanetiją kasinėjančio archeologijos profesoriaus akiratį ir pabendravę su juo apžiūrėjom įvairių iškasenų ekspoziciją. Gausiai užsigerdami vynu papietavome vietiniame restoranėlyje bei aplankę alpinisto Mišos Hergiani muziejų, grįžom į Bugareši.

Sekantį rytą oras taip pat buvo puikus. Todėl maloniai nusiteikę bei dar vis stebėdamiesi vietinio svetingumo fenomenu, atsisveikiname su Nestoro šeimyna ir patraukiame link paskutiniosios mūsų kelyje Lasil (3120 m) perėjos. Pirmą dieną nuėję apie 15 km. išlindom virš miško ribos ir apsinakvojome paskutinėse pievose prieš perėją. Kita diena prabėgo keturiom besikabarojant į balną ir beveik ta pačia poza ieškant nusileidimo variantų nuo perėjos. Vakarop užslinko debesys. Nusileidus kelis šimtus metrų, euforiją su gražiais vaizdais, bei išnešiota "Švyturio" alaus skardine ant perėjos greitai pakeitė išnyrančios vis naujos uolų virtinės ir rūpestis ieškant tinkamiausio nusileidimo varianto. Na, bet rytas už vakarą protingesnis... Pavakarieniavus po žvaigždėtu dangum su ugninio vandens gertuve, netikėtai atradom, kad mūsų daugiabalsio choro repertuaras toli gražu neapsiriboja viena ar dviem dainuškom. O kokia akustika... Neveltui kas antras gruzinas – operos solistas.

Deja, kitas rytas nebuvo protingesnis. Vadui vis dėlto susišvietė, kad reikia iš karto leistis žemyn link Muchros upelio ištakų, o nesikabaroti cirko šlaitu į gretimą slėnį, kaip patarė žemėlapiai. To pasekoje diena susidėjo iš nusileidimo stačiu šlaitu žemyn link po sniegu pasislėpusio upelio; didelio nusivylimo, kai malonus ėjimas kietu sniegu už posūkio pasibaigė, kalnams suspaudus upę ir privertus ją kristi kriokliais, siekiančiais dešimtis metrų. Toliau desperatiškas bandymas visą tai apeiti šoniniu intakėliu ir grįžimas atgal į viršų. Prieš užslenkant debesims, palypėję žvalgai dar spėjo įžiūrėti gretimo slėnio kontūrus ir truputį prasklaidė visus kankinusias abejones.

Diena debesyje. Beveik ištisai lyja. Matomumas – nulinis. Benzinas, skaičiuotas tik kraštutiniam atvejui, pasibaigė dar vakar ryte, tad stumiam laiką pakramsnodami žalius makaronus.

Po dienos priverstinio tūnojimo palapinėse išaušo ganėtinai gražus rytas. Pro skystus debesų draiskalus jau matėsi daug platesni horizontai. Nesunkiai persivertėm per keterą į gretimą slėnį ir vėl užsirovėm ant stataus kelių šimtų metrų aukščio uolėto šlaito. Kažkur čia žemėlapyje pažymėtas nusileidimas, bet mes, nieko padoresnio neįžiūrėję, leidomės daugiau ne kojomis remdamiesi, o kabodami ant rododendrų, žolės kuokštų ar uolų atbrailų. Na, bet po geros valandos palikom šią "ašarų pakalnę" ir, pajutę tikrą taką po kojom, neišleidom jo iki galo. Nors vietomis atrodė, kad taku jau kelis metus niekas nevaikščiojo – taip jis buvo užžėlęs dygiais gervuogynais, paparčiais ir krūmais. Nors kartais jis, nesileisdamas žemyn, vieną po kito traversuodavo begalinius šlaitus, bet kitą vidudienį mes įžengėme i Sakdidi kaimelį.

Kadangi nei kaimas gyventojų, o plentas automobilių gausa nepasižymėjo, tai nusimaudėme upelyje ir į Lentechi (12km) patraukėme pėsčiomis. Laimei pusiaukelėje mūsų bandą pasivijo amerikonai su džipu ir palengvino arklišką kančią pavėžėdami grupės kuprines ir porą labiausiai atsiliekančių kolegų.
Lentechyje trumpai prisiminėm dėl ko yra gyvenama šiam pasaulyje– žinoma dėl alaus, bei skanaus ir sotaus maisto. Išsitraukėm iš policijos sandėliuko savo šmutkes ir, pasigavę mašiną, pavažiavom kelis kilometrus žemyn palei Tskenitskali laivelių statytis. Užtad naktį pradėjo lyti ir liovėsi tiktai kitą pusiaudienį. Vanduo upėje pakilo ir pavertė ją ištisiniu putojančiu srautu. Iki vakaro, vis dairydamiesi į upę ir danguje vaikščiojančius debesis, pilnai išsikirtome ir surišome katamaranų rėmus.

Mūsų pastebėjimu Tskenitskali susideda iš kelių visiškai viena į kitą nepanašų atkarpų. Ryškiausia jų yra beveik 10 km ilgio kanjonas virš Lentechi, aukštesniu vandeniu tampantis poros dienų pramoga patyrusiems vandenininkams su dviviečiais katamaranais. Mūsų praplaukta 20 km atkarpa tarp Lentechi ir Cageri HE tinkama plaukti ir vidutiniu, bei žemesniu vandeniu. Na, o pavasarį ja plaukę maskviečiai su susižavėjimu kalbėjo apie ištisinę rėvą ir iki galvos dengiančias stovinčias dvimetrines bangas. Toliau upė 10 km teka Cageri kaimo apylinkėse išsiskaidžiusi į smulkias protakas ir galiausiai sulenda į ilgą nuostabaus grožio kanjoną. Tai apie 25 km ramios tėkmės su trimis arti kilometro ilgio akmeningais slenksčiais, kurie mūsų lygio vandeniu greiciau primenė akmens skaldyklas, nei slenksčius.

Taigi pusantros dienos smagių rėvų, keli slenkstukai ir mes prisiiriame Cageri HE užtvanką. Jei ne pora kalnuose neplanuotai sugaištų dienų, atostogos ant vandens butų tesiamos toliau. Bet dabar traukiam laivus į hidroelektrinės sargų mums užleistą parkelį, siunčiam Stasį į parduotuvę ir keliam ragą už sėkmingą žygio pabaigą.

Su kolegų iš Lentechi žinia mus pasitinka ir pasveikina šio rajono policijos bosai. Na, o atsisveikinimo su kalnais vakaras prabėga HE sargų globoje. Vienas jų labai jausmingas oratorius, o kitas stipraus balso savininkas ir gražių dainų žinovas. Vynas tikrai liejosi upe, kartais į tą upę dar buvo šliūkstelima ir įvairių porūšių vietinio samagono. Po trijų savaičių praleistų Gruzijoje jau ir lietuviai sugebėjo suregzti ne vieną nors vis dar lakonišką, bet prasmingą tostą.

Toliau dar buvo pusdienio stabtelėjimas Stalino gimtajame Goryje su kalne iškalto Upliscichės miesto griuvėsiais, bei vakarinis Tbilisis. Ir baisus liūdesys, kad nuostabios atostogos šiame gražiame ir svetingame krašte baigiasi.

"Ką paslėpei – tas prapuolė, ką atidavei – tai tavo". Šį principą perskaitėm tarp atsiliepimų apie Svanetijos alpinistą M. Hergiani, bet panašu, kad juo vadovavosi visi mūsų sutikti žmonės. Ir dar puikiausiai pajautėm, kad Gruzijoj "blogas tas šeimininkas, pas kurį vynas baigiasi"...

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.