Visai netyčiom ant kelio užvedė iš pavasarinio plaukimo Ukrainoj pažįstami moldavai. Tiesiog mestelėjo paklydusią mintį, kad yra tokia upė Mzymta. Kažkur Kaukaze... Į rusų išvertus – "biešanaja".

Pamačius jos nuotraukas, kilo sunkiai nugalimas noras pačiam ten nusigaut. Ilgokai rinkau informaciją, žemėlapius, rūšiavau aprašymus. Kol pagaliau rugsėjo vidury sėdom į traukinį Kaliningrad – Adler. Kelias tolimas – trys naktys, dvi dienos. Labai ilgai mus lydėjo ruduo – geltoną spalvą anapus vagono langų žalia pakeitė jau netoli Adlerio.

Stotis. Auga palmės, devintą ryto kepina saulutė, pusnuogiai žmonės link jūros nešasi pripučiamus čiužinius, kažkaip viskas lengva ir malonu... O štai ir mes – nutrintos kelnės, kuprinės, irklai, kerzai ir iškrypęs atostogų supratimas...

Pirma taisyklė: Nepasitikėk niekuo. Nes apmaut turistą – garbės reikalas. Tau nepasakys, kad valiutos keitykla už pusšimčio žingsnių, bet pristos bent keliese, primygtinai siūlydami tą valiutą iškeisti. Žinoma, labai jau nekokiu kursu... Ir net neužsimins, kad tuoj bus autobusas, kuris veža už 85 rublius. Ne, jie labai maloniai nugabens tave už 1000 rublių. Žodžiu, makaronus nuo ausų nusikabinėt reikia abiem rankom!

Nuoširdžiai tikėjausi, kad su registracija problemų nebus. Juk šitiek viešbučių – užsukai į pirmą pasitaikiusį, pernakvojai, jei kitaip neišeina, ir jau turi stebuklingą antspaudėlį migracijos kortelėj. Tačiau tas tikėjimas pamažu, bet užtikrintai virto neviltimi. Nei "Krasna Poliana", nei "Adlery" nėra viešbučio, kuris galėtų tai padaryti. Padarys, jei gyvensi pas juos bent tris paras. Nu iš kur pas mus tiek laiko?! Ne, meluoju, yra Krasnoj Polianoj RADISSON SAS. 800 litų už naktį... Nu iš kur pas mus tiek pinigų?! Beieškant įvairių variantų, prabėgo dvi dienos. Antradienį jau dirba pasų stalas – ten turėtų baigtis mūsų bėdos. Nieko panašaus. "Miške mes jūsų registruot negalim," – toks pareigūno atsakymas įstūmė į padėtį be išeities. Visgi baigiantis trečiai dienai, Sočyje susirandam viešbutį su prabangiu antspaudu. Štai nuo kur derėtų pradėt kelionę. MOSKVA jis vadinasi! Vietų atsiranda ne iš karto, tačiau ne veltu mane sudegusio teatro artistu vadindavo...

Pagaliau nusigaunam iki "kanatkės". Nuo jos keletas kilometrų pėsčiomis. Einant verta žiūrėt ne tik po kojom – virš galvos auga graikiški riešutai, šonais keliuko – lazdynai. "Narzanova poliana", pasieniečių kioskelis. Mūsų suokimas apie nuostabią gamtą, norą ją pažint ir puoselėt jų neįtikina – tolyn kelius atveria tik leidimas. "Ežys" sprindžio ilgumo spygliais lieka gulėt ant keliuko, užtvaras nepasikelia, nepajuda nuo suolo ir apygirtis seržantas. Taigi startuosim nuo tilto ties santaka su Psluchu. Teisybės dėlei reikia pasakyt, kad ir vandens aukščiau mažoka. Taip ir užmiegam: akys skaičiuoja žvaigždes, ausys gaudo įtartinus garsus, skrandis rūšiuoja riešutus.

Pirmam pajust srovės jėgą burtai lemia Makumbai. Plaukia it žąsinas kakliuką ištempęs, dairinėjasi. Upė nuostabi. Skaidrus vėsus vanduo, greita srovė nardo tarp didžiulių akmenų, nepalikdama per daug laiko apmąstymams. Tačiau beveik visur yra galimybė sustot ir apsižiūrėt, jei staiga nebežinai kelio. Šiaip jau stoviniuojam tik dėl foto, visa kita dažniausiai matyt ir iš vandens. Sakau dažniausiai, nes po valandos Makumba lopo laivą, o aš savo sąskaiton įsirašau overį. Kaip užskridau ant kažkokio velnio, tai tiesiog išspjovė iš kajako... Gerai, kad šį bačka pastvėrė, palaikė, kol ateisiu pasiimt...

Kaži ar verta smulkiai aprašinėt tos dienos plaukimą. Visą dieną šviečia saulė, vanduo visą laiką baltas. Žodžiu, upė pilna kaifo. Dėl tokios verta ir dar toliau nusibelst...

Vakarą pasitinkam pasistatę palapinę Sočio regioniniam parke, kas šiaip jau uždrausta. Užtat kiek riešutų! Kaip dvidešimt minučių – taip pilnas puodas. Gliaudom iki vidurnakčio, pakol lietus nepasako "labanakt". Kažkur dunda tolimas tolimas griaustinis, žadėdamas mums saldų sapną.

Artėja. Dažnėja. Garsėja. Kol pamažu pasidaro taip: blykstelėjus žaibui, griaustinis nudunda po 4 – 5 sekundžių. Tačiau jam dar nespėjus sububent, švysteli jau sekantis ugnies blyksnis. Taip dangus tampa kone visąlaik šviesus, o griaustinis, pasiklydęs tarp kalnų, nebenutyla visiškai. Nei miegot, nei grožėtis – prasirūkysi. O ir Makumba jau kosti...

Rytinę košę verdam jau iš drumzlino vandens. Nežinia, kiek upė pakilo per naktį, bet kol papusryčiavom, kas truko apie pusantros valandos, ji šoktelėjo gerų 30 cm. Keičiasi upė, keičiasi ir plaukimas. Iki užtvankos, nuo kurios į HES nusiurbiama 34 kubai vandens, yra pora slenkstukų. Aršiau, nei vakar; vietomis ir sauga nepamaišytų, bet, kaip visuomet, pasitenkinam fotoaparatu, morką palikdami beviltiškai pririštą prie kupriako laivo dugne.

Turėtų gi srovė sulėtėt prieš užtvanką! Visur taip parašyta. Tačiau užtvanką aš jau matau, o vanduo kliokia! Plauki ir jauti, kaip po tavimi dugnu ritenasi akmenys. Ir garantuotai ne kumščio dydžio... Net kajakas dreba. (Gerai, kad kojos pririštos ir drebėt negali...)

Pasirodo, HES uždaryta kapitaliniam remontui. Ir visas vanduo eina tiesiai žemyn upe, per visą "Grečeskoje uščelje", kuriame išskirtinai 5 – 6 kategorijos slenksčiai. Pagal aprašymus tarp slenksčių dažniausiai yra pusšimtis metrų, tačiau realiai tarp jų sustot, net jei tu esi laive, sunkiai įmanoma. Jei tau nepasisekė ir tu už borto, tavęs laukia ilgas kelias. Samosplavu. Kartu su it degtukai laužomais rąstais. Pirmąją kliūtį, ketvertukę, įveikiam, sekančių šturmuot nesirįžtam. Traukiam laivus į labai statų šlaitą, paskubom kraunam ir pėdinam ieškot kokio nors švaraus intakėlio – po purvo vonių nusipraust norisi, pavakarieniaut. Praeinam senuoju, jau tris metus uždarytu keliu palei "uščelje ach – cu". Vaizdai įkvepiantys, teks sugrįžt šviesiuoju paros metu, padaryt keletą kadrų.

Pirmas švarus vanduo, kurį pavyko rast, buvo alus kioskely rytojaus ryte. Ačiū ir už tai! Ir kiek sutapimų! Jei ne trys sugaištos dienos, nebūtų lietus pagavęs. Būtų praplaukiama. Jei ne HES remontas, šioj vietoj būtų visai mažai vandens. Nors dugnu praeitume. O jei ne Putino atostogos, ant "Bielajos" sėdėtume.

Kaip ten bebūtų, kelionę vis vien vertinu teigiamai. Geras gabalas pasivaikščiojimo, dvi dienos fantastiško plaukimo, riešutai, vynas, čiačia ir konjakas, pagaliau žmonės... Vertėjo...

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.