Ruošiantis 2006 metų žygiui Centriniame Altajuje, iš pradžių pagrindinis mūsų tikslas buvo praplaukti dvi naujas "kajakines" upes, Didįjį Jalomaną ir Ailagušą. Vėliau po kruopelytę renkant medžiagą apie šį turistų retai lankomą rajoną, išaiškėjo daug įdomių dalykų: ypač turtinga gamta, beveik neištirtas karstinis rajonas Jalomano ištakose, įvairūs anomalūs reiškiniai virš Terechtos kalnagūbrio... Rūpėjo taip pat patyrinėti išgyvenimo be maisto Altajaus kalnuose galimybes. Todėl, kas liečia sportinį plaukimą, nutarėme apsiriboti vien Didžiuoju Jalomanu. Pagal mūsų apskaičiavimus praplaukiamas turėjo būti maždaug 30 km upės ruožas nuo stambesnio dešiniojo intako aukštupyje iki žiočių. Vidutinis šio ruožo nuolydis – 36 m/km, tačiau žemėlapis rodė nemažai kelių kilometrų ilgio upės atkarpų su 80 – 120 m/km nuolydžiu, kas ir neramino ir, aišku, dar labiau viliojo. Paaiškėjus, kad upės ištakos gausiai maitinamos požeminiais vandenimis, dėl pakankamo plaukimui vandens kiekio neabejojome. Dėl visa ko užklausiau žymaus rusų kajakininko–profesionalo visas vasaras su klientais praleidžiančio Altajaus upėse Vasilijaus Porsevo, ką jis mano apie Didįjį Jalomaną. "Upė įdomi ir tikrai turėtų būti plaukiama, bet kaip jūs nusigausit į jos aukštupį?" – atsakė Vasilijus.

Mes dėl to nelabai jaudinomės. Lengvi pripučiami kajakai ir kairiuoju krantu einantis piemenų takas žadėjo nesunkią pėsčiąją dalį. Be to ir mašina, išsukus iš Čiujos trakto, galima pravažiuoti palei Jalomaną aukštyn 12 km iki Didžiojo Jalomano kaimo.

Į žygį išvažiavome penkiese: mano bendražygiai iš "Vikingų" klubo Saulius bei Remigijus ir aš su sūnumis Juliumi ir Mindaugu. Plaukimui pasiėmėm du "Edelveisus" ir naują, dar nebandytą, specialiai ypač sudėtingoms upėms pagamintą pripučiamą kajaką, kurį po to pavadinome "Jalomanu".

Ir štai – sėdime prie laužo ant Terechtos kalnagūbrio keteros netoli Didžiojo Jalomano ištakų. Valgome keptą Mindaugo sumedžiotą švilpiką, lukštename kedro kankorėžius, užsigerdami kvapnia maralo žiedų arbata. Vakarėjant oras vėsta, ir vis norisi įmesti į laužą kuo storesnę smalingą kedro šaką. Pietryčių pusėje ties aukščiausia šios kalnagūbrio dalies viršūne 2733 giedrame danguje pasirodo balti taisyklingos disko formos debesys. Prisimenu internete skaitytą Novosibirsko geofizikų kreipimąsi į visus, pastebėjusius tokio tipo debesis, pranešti apie tikslią jų pasirodymo vietą bei aplinkybes. Šie debesys tyrinėjami jau aštuonetą metų, bet jų kilmė galutinai neišaiškinta. Jie būna taisyklingo disko arba kelių diskų paketo formos, atsparūs vėjui. Stebimi pagrindinai Altajuje, virš aktyvių žemės plutos lūžių ir žemės drebėjimų epicentrų. Dažnai jie būna stipriai jonizuoti. Rusijos priešlėktuvinė gynyba ne kartą kėlė į orą naikintuvus, užfiksavusi lokatorių ekranuose neatpažintus taikinius virš Beluchos. Tie taikiniai, pasirodo, buvo diskiniai debesys.

Terechtos kalnagūbrio rajone, kuriuo praeina įstrižai visą Altajų kertantis Čaryšo–Terechtos lūžis, nuo seno stebimi ir kiti paslaptingi reiškiniai: šviečiantys plazminiai stulpai, kamuoliniai žaibai, NSO, stiprios žemės magnetinio ir elektrinio lauko anomalijos ir t.t. Sovietmečiu, primityvaus materializmo laikais, oficialiai apie tai buvo nekalbama. Vėliau, po Sovietų Sąjungos žlugimo, anomalius Altajaus reiškinius ėmėsi tyrinėti Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus mokslininkai, vadovaujami profesoriaus A.Dmitrijevo. 1998 metais Dmitrijevo kolega V.Diatlovas sukūrė vadinamojo "modifikuoto fizikinio vakuumo" teoriją, kuri iš esmės keičia požiūrį į mus supantį pasaulį, tiksliau, dvi mums žinomas materijos egzistavimo formas medžiagą ir energiją papildo trečia – modifikuotu fizikiniu vakuumu. V.Diatlovas daro prielaidą, kad mus supančioje erdvėje egzistuoja tam tikros sritys, vadinamos modifikuoto fizikinio vakuumo (MFV) domenais, kuriuose sąveikauja elektromagnetinis ir gravitacinis laukai. Dar antro pasaulinio karo metais tiek vokiečiai, tiek rusai, tiek amerikiečiai nesėkmingai stengėsi sukurti bendrąją lauko teoriją, turėdami tikslą panaudoti ją naujo ginklo kūrimui. Į šiuos darbus buvo įtrauktas ir į Ameriką nuo nacių pabėgęs Albertas Einšteinas. Vėliau prancūzų akademikas, 1988 metų Nobelio premijos laureatas Morisas Alle sugražino į fiziką 19 – 20 amžių sandūroje buvusią populiarią teoriją apie eterį, kuris iš esmės ir yra tas pats modifikuotas fizikinis vakuumas.

V. Diatlovas sukūrė nesudėtingą matematinį modelį (viskas kas genialu – paprasta) apjungdamas elektromagnetinį lauką aprašančias Maksvelo lygtis su gravitacinį ir gravispininį lauką aprašančiomis Hevisaido lygtimis. Iš šio modelio išplaukia, kad tam tikrose erdės srityse – MFV domenuose elektromagnetinio lauko pokyčiai sukelia gravitacinio lauko pokyčius ir atvirkščiai: gravitacinio lauko gradientas (būdingas Žemės plutos lūžiams) iššaukia MFV domeno elektrinę ir magnetinę poliarizaciją.

Pirmu praktiniu V. Diatlovo teorijos patvirtinimu tapo 2003 metų vasarą Terechtos kalnagūbrio priekalnėse Talduškos upės slėnyje maždaug 1 m aukštyje virš senovinio pilkapio atrastas stiprus magnetinis dipolis. Jį atrado A.Dmitrijevo vadovaujama geofizikų ekspedicija, tyrusi Altajaus magnetines anomalijas. Dipolio magnetinio lauko stiprumas svyravo laikui bėgant, kaip vėliau paaiškėjo, įtakojant perkūnijai ir... keičiantis stebėtojo atstumui nuo dipolio. Kadangi atrasto reiškinio tradiciniais fizikos metodais paaiškinti neįmanoma, A.Dmitrijevas pabandė kvantiniu magnetometru išmatuotas dipolio charakteristikas bei stebėjimo vietai būdingas žemės gravitacinio ir magnetinio lauko reikšmes įstatyti į V. Diatlovo lygtis. Gavosi nuostabus sutapimas!

Vėliau anomaliose Altajaus zonose buvo aptikta ir daugiau modifikuoto fizikinio vakuumo domenų. Jais lengvai paaiškinama kamuolinių žaibų, kai kurių NSO, diskinių debesų, tornadų ir kitų paslaptingų gamtos reiškinių priegimtis. Dar daugiau: pasirodė, kad kiekvienas žmogus savo medžiaginio kūno ribose turi MFV domeną, kurį bioenergetikai nuo seno vadino aura. Eterinio domeno gravitacine ir elektromagnetine sąveika su kitu domenu arba su Žemės laukais lengva paaiškinti tokius mokslui "neįkandamus" reiškinius, kaip biolokacija, bioenergetinis gydymas, poltergeistas, levitacija, telekinezė, astralinio kūno atsiskyrimas nuo medžiaginio ir kt. Kartu A.Dmitrijevas teigia, kad MFV domeno negalima sieti su žmogaus siela, kuri yra žymiai subtilesnė aukštesnės organizacijos substancija.

Natūralu, kad tiek gamtoje, tiek žmoguje egzistuojančių eterinių domenų charakteristikas stipriai veikia kitų tokių domenų, taip pat Žemės, Saulės ir kitų dangaus kūnų gravitaciniai ir ypač elektromagnetiniai laukai. Tuo paaiškinama, pavyzdžiui, Saulės aktyvumo įtaka Žemėje vykstantiems geofiziniams, biologiniams ir socialiniams procesams. Lietuvoje šią įtaką tiria Ekologijos instituto Ričardo Volskio grupė. Novosibirsko mokslininkų tyrimai Altajuje rado ir praktinį pritaikymą: matuojant MFV domenų charakteristikas, bandoma prognozuoti ypač stiprias perkūnijas, žemės drebėjimus. Plačioji mokslinė visuomenė į šiuos atradimus žiūri santūriai, nes eksperimentinių faktų kol kas mažai.

Įdomumo dėlei prisiminkime, kad po to, kai 2003 m garsaus rusų turisto–vandeninko Sergejaus Lagodos vadovaujama ekspedicija įveikė daugelį metų nesėkmingai šturmuotą ir žmonių aukų pareikalavusį "Karagemo prasiveržimą" Arguto upėje, tame rajone įvyko stiprus žemės drebėjimas. Altajiečiai kalbėjo, kad Karagemo šturmas užrūstino kalnų dvasias. Ką gali žinoti, Čaryšo–Terechtos tektoninis lūžis tęsiasi ir per šias vietas...

Plačiame lėkštame Didžiojo Jalomano slėnyje ties upės ištakomis pilna karstinių įgriuvų su plyšiais dugne, kuriuose įsikūrę švilpikai. Žiemą šiose įgriuvose prisikaupia daug sniego. Todėl per vasaros karščius tirpsmo vandenys nesutelpa požeminėse kiaurymėse ir trykšta iš kalkakmenio plyšių šaltiniais, muša fontanais. Iš urvo 1 m3/s galingumo srautu prasideda ir pati Didžiojo Jalomano upė. Tuoj pat į ją suplūsta ir gausybė mažesnių požeminiais vandenimis maitinamų upelių.

Einame prieš srovę palei vieną iš tokių upelių, kol jis dingsta po žeme. Aplink – tik žydinčiais burbuliais ir aukso šaknim nusėta pieva. Visdėlto kalkakmenio uoloje šalia šaltinio randame plyšį, į kurį pasirangius galima pralįsti. Toliau po žeme plyšys platėja ir už 20 metrų baigiasi nedidele sale vandens nugludintais gipsiniais skliautais. Po kojomis šniokščia upelis. Tai vienas iš nedaugelio dar neištirtų urvų. Į kitus, neturėdami nardymo įrangos ir patirties, giliau įlysti negalime, nes tuoj po įėjimo jie eina žemyn ir baigiasi sifonais. Du iš urvų markiruoti dažais ant uolų ir jau šiek tiek ištirti Novosibirsko speleologų. Dar vieną neištirtą urvą randa Remigijus, vienas grįždamas iš pasivaikščiojimo po artimiausias kalnagūbrio viršūnes.

Nuo karstinių įgriuvų link keteros nuobirynų aukštyn kyla nestatus šlaitas apaugęs keružiais su nedidelėmis kedrų salelėmis. Šiemet ypač gausus kedrų riešutų derlius, – net metriniai kedriukai apkibę kankorėžiais. Čia, ant miško ribos, gamta ypač turtinga: ištisiniai aukso šaknies ir raudonosios šaknies sąžalynai, karstinėse duobėse siūbuoja violetiniai maralo šaknies žiedai. Iš kedryno šmėsteli rausva maralo nugara. Padaręs kelis didelius šuolius, žvėris atsigręžia, pasižiūri į jo ramybės trikdytojus ir nušuoliuoja keružiais apaugusiu šlaitu. Mindaugas iš už akmenuotos kalvos pabaido raudonąjį vilką, deja, nufotografuoti nespėjame.

Už trijų kilometrų nuo ištakų sparčiai pasipildęs šaltinių vandenimis Jalomanas krenta žemyn apie 30 metrų kriokliu. Krioklį sudaro gal šešios pakopos, tačiau nušokti kajaku galima tik nuo pirmųjų dviejų, kitose vanduo krenta ant aštrių akmeninių dantų.

Žemiau krioklio aprimusi iš lėto vingiuojanti plačiu slėniu upė sekloka ir sportiniu požiūriu visai neįdomi. Todėl plaukimą pradedame 10 km žemiau, ties stambesnio iš kalnų ežero atbėgančio intako žiotimis. Prieš pat intaką Jalomanas puola žemyn trimetrinių krioklių kaskadomis, prasimuša per uolų sąvartyną ir susiliejęs su intaku trenkiasi į kelių šimtų metrų aukščio raudonų uolų sieną. Atsimušęs nuo sienos vandens srautas vėl zigzagais klaidžioja ir krinta tarp uolų nuolaužų, kol pagaliau virsta plaukimui pilnai tinkama apie 60 m/km pastovaus nuolydžio upe. Priešais raudonąją sieną dešiniajame krante beveik nepraeinama, medžių užvartomis užgriozdinta taiga. Tačiau tik iš čia galima apžiūrėti sudėtingąją upės atkarpą ties intako žiotimis. Čia, maždaug pusės kilometro ruože, Jalomanas nukrenta žemyn apie 60 metrų. Atskiras kliūtis pilnai galima būtų kajaku įveikti, bet visa atkarpa aiškiai ne žmogaus jėgoms. Pritrūks jėgų ir laiko susiorientavimui, o sustoti nėra kur. Gaila palikti neįveiktą tokį gražų upės gabalą, tačiau išgirdę mūsų plaukimo eksperto Juliaus "neverta", kinkuojame su valtimis ant pečių žemyn palei upę į bazinę stovyklą.

Nuo čia kitos dienos rytą ir pradedame Didžiojo Jalomano šturmą. Nešame daiktus apie kilometrą į priekį, grįžtame ir su Julium bei Mindaugu sėdame į kajakus. Saulius ir Remigijus bėga pirmyn užimti pozicijas fotografavimui. Saugoti iš kranto tokio tipo upėje nėra prasmės – visur siauras uolomis žemyn šuoliuojantis nepertraukiamas srautas, jokių duburių ar ramesnių vietų. Padėti vienas kitam gali tik patys kajakininkai iš vandens.

Plaukimas primena įnirtingą fechtavimąsi su upe, nors valdyti laivą pagrindinai tenka traversu, panaudojant patį vandens srautą. Pritraukimai nelabai efektyvūs, o apie irklavimą į priekį, esant tokiam srovės greičiui, net mintis nekyla.

Net nepajuntame, kaip pralekiame ruoželį iki priekin nuneštų kuprinių. Dabar nors ir sunkiai atgauname kvapą, vėl reikia jas nešti. Po antro užplaukimo jaučiu, kad toliau irkluoti negalėsiu. Judesius kausto aštrus skausmas paširdyje. Vakar bežvalgydamas upę nukritau nuo slidaus apsamanojusio rąsto, apglėbdamas jį, kad nenukrisčiau į upę. Į paširdžius įsirėmė fotoaparatas...

Mane keičia Remigijus, o dar po vieno užplaukimo pavargusį Mindaugą – Saulius. Deja, Saulių neužilgo irgi reikia keisti: po overkilio besikapstydamas iš vandens smarkiai apsidaužė kojas. Remigijui taip pat teko verstis, tačiau viskas baigėsi be traumų.

Vakarop pradeda lyti. Daiktai jau nunešti toli į priekį, o mums su Julium ir Remigijum reikia įveikti sudėtingiausią šios dienos ruožą. Nuolydis vėl gerokai viršija 100 m/km, priedo prasideda medžių užvartos. Pradžioje pačią sudėtingiausią apie 50 metrų ilgio upės atkarpą "Jalomanu" įveikia vienas Julius. Po to pradedame čiuožti žemyn upe visi. Plaukimas iš tikrųjų primena leidimąsi rogutėmis nuo kalno, kas keli metrai laviruojant tarp akmenų. Pradeda temti, todėl priekyje plaukiantis Julius skuba pirmyn, nebodamas ne tik sudėtingų nuopylų, bet ir medžių užvartų. Mums su Remigijum belieka tik kartoti jo manevrus. Laimei, viskas baigiasi gerai, – po nuvirtusiais rąstais kur pralendame atsigulę, kur praplaukiame palei pat krantą. Ruožo gale nuo tokio leidimosi apima tokia euforija, kad aš nepastebėjęs net pralekiu stovyklą ir tik šiaip taip, Juliaus padedamas, sugebu prisišvartuoti...

Toliau nuolydis šiek tiek sumažėja, ir į kajakus sukrauname dalį mantos. Likusią padaliname į keturias kuprines, ir mes su Saulium, užsimetę po dvi, iš lėto klibikščiuojame paupio taku, o Julius su Remigijum ir Mindaugu iš karto išplaukia. Pralėkę gabaliuką pirmyn, grįžta taku mums padėti. Judėjimo tempas gerokai paspartėja. Visa bėda, kad pakrantės pievose pilna šienaujančių altajiečių, ir kone kiekvienas iš jų nori mus pakalbinti, o sužinoję, kad mūsų draugai plaukia Jalomanu, visu būriu bėga prie upės pažiūrėti.

Artėjant prie Didžiojo Jalomano kaimo, plaukikų situacija gerokai pablogėja: upės kritimas vėl išauga, be to prasideda nepraplaukiamos užvartos, o kajakuose dar ir krovinys...

Šiaip ne taip pasiekiame tiltą prieš kaimą ir stojame pietų. Remigijus subėgiojęs į parduotuvę, atneša sausainių, makaronų ir... ledų. Dar, sako, parduotuvėje pilna įvairių rūšių limonado.

Kaime į Didijį Jalomaną įbėga beveik tokio pat dydžio dešinysis intakas, vadinamas tiesiog Jalomanu. Deja, žemiau kaimo upė pradeda šakotis į daugybę protakų su gausybe užvartų. Kritimas – tik 20 m/km. Ir nors rimtesnių kliūčių nelieka, plaukimas gerokai sulėtėja. Daiktus (dabar jau po vieną kuprinę) nešantys Remigijus ir Saulius nuskuodžia toli į priekį. Mes su Julium ir Mindaugu, patyrę keletą overkilių užvartose, pasivejame juos ties paskutiniu tiltu.

Padarę žvalgybą į priekį ir įsitikinę, kad toliau vien protakos ir užvartos, o krantai nutrypti poilsiautojų, nusprendžiame paskutinių Jalomano kilometrų neplaukti. Džiovinamės, kraunamės daiktus ir išeiname prie žiočių. Katunė nusekusi ir nedaug ką sudėtingesnė už Žeimeną. Apie jokį sportinį plaukimą nėra ką net galvoti. Be to, mūsų laukia pirtis prie Jalomano žiočių ir mašina į Barnaulą. Prasideda ilgas kelias namo.

Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.