Vilniaus vandens turizmo sporto klubo "Vikingai" devizas – keliauti naujais, "nenutryptais" maršrutais. Šią vasarą viena klubo keliautojų grupė pabuvojo Lietuvos turistams nelabai žinomame pietvakariniame Altajaus kampe – Korgono ir Tigireko kalnagūbrių rajone. Tai neaukšti, bet labai gražūs kalnai, turtingi augmenijos ir gyvūnijos, retai lankomi turistų. Gražiai ir gana tikroviškai šio krašto gamta pavaizduota rašytojo Vytauto Almanio apysakoje 'Audra susitelkė Korgone" Rajonas ramus, nedraskomas nacionalinių konfliktų. Dauguma gyventojų – rusai, senųjų bėglių sentikių palikuonys. XVIII a. valdžios persekiojami sentikiai bėgo į Pietų Sibirą ieškodami legendinės Baltųjų vandenų šalies. Daug jų apsigyveno Vakarų Altajuje, suradę čia kraštą, turtingą medžiojamų žvėrių, brangių vaistinių augalų, naudingų iškasenų ir kitų gamtos turtų. Ir dabar šiuose kalnuose bėgioja maralai, taigoje gausu meškų, sabalų, lūšių, voverių, kedro riešutų, didžiausi pasaulyje auksinės šaknies ištekliai. Tigireko kalnagūbryje žinomos geležies, polimetalų radimvietės, aptinkama brangakmenių.

             Vakarų Altajus gana nesunkiai pasiekiamas. Sumokėję po 280 Lt. už bilietą ir maždaug po 6 Lt. už bagažą, mes lėktuvu iš Maskvos pasiekėme Altajaus krašto centrą – Barnaulą. Toliau už 170 Lt. taksistas vežė mus kalnų link tiek, kiek galėjo pravažiuoti jo "Volga" – per 300 km. Dar truputį pasikratėme autobusiuku iki Senteleko upės slėnyje įsikūrusio Pokrovkos kaimelio ir kitą dieną jau galėjome lipti į Tigireko kalnagūbrį. Kadangi maistas Sibire 2 – 3 kartus pigesnis negu Lietuvoje, žygiui reikalingus produktus nusipirkome Barnaule. Traukinio bilietas iš Maskvos į Barnaulą kainuoja tik 60 Lt. Mūsų tikslas buvo susipažinti su šiuo Altajaus rajonu, filmuoti vietinę augmeniją ir gyvūniją. Planavome užlipti į aukščiausią Tigireko kalnagūbrio viršūnę – Karališkąjį beloką, paskui pėsčiomis pereiti didesnę dalį kalnagūbrio ir toliau, katamaranais Inios upe pasiekti žmonių gyvenamas vietas, pakeliui aplankant urvus Inios vidurupyje.

            Tačiau, sužinoję, kad Tigireko ketera einanti siena su Kazachstanu šiais metais saugoma, buvome priversti išeiti prie Inios gerokai aukščiau ir plaukti mažai vandeningu, bet labai slenkstėtu Inios aukštupiu. Su lengvais manevringais dviviečiais katamaranais pavyko sėkmingai įveikti ir šį, sudėtingiausią kelionės etapą. O dabar žiupsnelis žygio įspūdžių...
             Kalnai, aplink žaliuojanti taiga... Net nesitiki, kad prieš dvi paras dar buvome namie, o dabar verdam košę ir ruošiamės nakvynei kalno papėdėje. Ryte iki 12 val. laukiam žadėtų arklių, kad padėtų užnešti kuprines ant kalno keteros. Deja... Tenka patiems įsikinkyti ir tempti sunkias kuprines iki perėjos. Piemenų takeliu pamažu kylam į viršų. Aplinkui skraido nebaikščios jerubės. Dar kiek palypėjus takelį kerta nedidukas upeliūkštis. Molėtame jo krante atsispaudę meškos pėdos. Matyt, dar šiąnakt jos čia eita.

             Mūsų takelis darosi statesnis, kuprinės vis labiau slegia pečius, ir netrukus suprantame, kad šiandien užsiropšti ant keteros nepavyks, todėl dar truputį paėję sustojame nakvynės prie skaidraus kalnų ežeriuko. Mūsų nuostabai, vanduo jame nėra labai šaltas. Sušokame į jį nusiprausti kelionės dulkių, o tada šiek tiek įraudę, švarutėliai, susėdame aplink laužą vakarieniauti. Pamažu merkiasi pirmoji žygio diena.
             Ankstyvas rytas. Kažkur dingo ežeras, prie kurio vakar apsistojome. Ir tik vėliau suvoki apgaulę – vanduo toks ramus, kad jame puikiai atsispindi kito kranto uolos. Aplinkui keistai tylu, negirdėti nei paukščių, nei žvėrių. Matyt, ne veltui šis ežeras vietinių vadinamas mirusiu. Po pusvalandžio ežero paviršiumi nubėga kelios išdykėlės bangelės. Bunda miškas: visai šalia pasigirsta jerubės balselis, ieškodamas ko nors ėsti prie malkų krūvos krebžda burundukas, tyliai šnara vėjo sujudinti beržų lapai.
             Stovyklavietėje smilksta vakarykštis laužas. Pats laikas ruošti pusryčius. Dar pusvalandis ir valgytojų laukia garuojanti ryžių košė su spirgais. Kylam toliau. Ir vėl sunkios kuprinės lenkia prie žemės. Vėsus malonus rytas virsta karšta diena. Braukiam veidu srūvantį prakaitą ir lipam. Gerai, kad piemenų išmintu taku, o ne tiesiai per užvirtusią taigą ir uolas. Stabtelim atgauti kvapo ir atsisukę atgal kelias minutes gėrimės šlaitą dengiančiu gėlių kilimu. Kokių tik spalvų čia nėra – mėlyna, raudona, geltona ir žalia žalia žalia. Visa tai apglėbia beribis Altajaus dangus.
             Na štai ir perėja. Šen bei ten grupelėmis ganosi arkliai. Vienur kumelės su kumeliukais, kitur – gražuolis eržilas, lydimas jaunesnių arklių , smalsiai stebi mus. Dar keli žingsniai ir jis metasi į šoną, paskui save nusivesdamas kitus. Bet nulėkęs kelis šimtus metrų vėl sustoja ir įtariai stebi mus. Pasvajojam, kaip puiku būtų pasigauti keletą šių gražuolių ir raitiems tęsti bent dalį kelionės.

             Tačiau kalnagūbrio ketera ir pėsčiomis eiti visai nesunku. Paspartinam žingsnį, mat dar šįvakar norime pasiekti Išdegusio Korgono ištakas. Pusdienis smagaus ėjimo ir mes jau Korgono slėnyje. Gurgėdamas per akmenis jis išteka iš nedidelio ežeriuko, į kurį leidžiasi snieguotas kalno šlaitas.
             Rytas. Vanduo ledinis, tačiau mes vistiek maudomės. Čiuožiam snieguotu šlaitu ir įsibėgėję pūkštelim į kvapą gniaužiantį kalnų ežeriuko vandenį. Paskui ilgokai vartomės ant saulės įkaitintų akmenų, kol kūnas atgauna natūralią spalvą. Netrukus jau kraunamės daiktus, šiandien mūsų dar laukia aukščiausia Tigireko viršukalnė – Karališkasis belokas. Užsiverčiam kuprines ir pirmyn. Dalį šlaito tenka "kovoti" su beržais keružiais. Susipynę jų šakos neleidžia judėti į priekį. Pagaliau keružiai lieka už mūsų. Dabar akmenis dengia tik neaukšta žolė. Akmenuotas šlaitas vis statesnis, tik kai kur auga žemi augaliukai. Dar kelios minutės lipimo ir mes jau kalno viršūnėje. Tolumoj horizontą užstoja Tigireko kalnagūbris. Deja, tenka tik iš tolo juo pasigėrėti, mat ten eina Kazachstano ir Rusijos siena.

             Dalis numatyto maršruto taip ir lieka nenueita. Ką gi, aukščiausia žygio viršukalnė jau įveikta. Dar kelios dienos ir mes plauksim Inia. O kol kas apsistojame Karališkojo Beloko papėdėje nakvynės. Akmenuotame ežerėlio krante cypsi šienkrovėliai. Pamatę mus, šie nedidukai žvėreliai neria į plyšius tarp akmenų, tačiau užtenka palaukti keletą minučių ir jie vėl išlenda pasižiūrėti į nematytus įsibrovėlius. Netrukus šienkrovėliams tampame nebeįdomūs ir jie užsiima savo kasdieniais rūpesčiais. Prisiskynę pilną snukutį žolės, išdėsto ją džiūti ant įkaitusių saulėje akmenų. Žolei išdžiūvus, sukrauna ją į nedideles kauges po akmenimis, kur nepatenka lietus ar sniegas. Visą laiką koloniją saugo keli "sargybiniai", kurie čaižiu cyptelėjimu praneša kitiems apie artėjantį pavojų. Per kelias sekundes ant akmenų nelieka nei vieno žvėrelio.
             Pagaliau einame Inios link, iki juosmens brendame per subalpinę pievą. Karšta. Aplinkui visai nėra vandens. Teks dar nemažai eiti, kol rasime kokį Inios intakiuką, kuris neišdžiūsta per vasarą. įlendam tarp medžių, čia neužpučia nė menkiausias vėjelis, todėl dar karščiau, ir įkyriai puola mašalai. Staiga iš žolių pašoka maralo patelė. Kelias sekundes ji nustebusi žvelgia į mus. Paskui didžiulis šuolis į šalį ir maralas dingsta tarp medžių. Iš po kojų purpteli jerubė ir nutūpusi ant netoliese augančio kedro sustingsta. Prieinam – vėl paskrenda keletą metrų. Ir taip kol jai nusibosta mus lydėti. Ropščiamės per išvirtusius kėnius, kertam išdžiūvusių upeliūkščių vagas ir vis leidžiamės leidžiamės. Matyt, teks nakvoti šalia vieno iš Inios intakų, nes jos pačios šįvakar dar nepasieksime.
             Gęsta saulėlydis. Tyliai traška ir ūžauja degdamas kedras, katiliuke pukši bebaigianti išvirti košė. šneka nesimezga. Bet ji tik trukdytų pajusti visą šio vakaro žavesį. Todėl tylėdami klausomės krintančios upės šniokštimo, medžių viršūnėse šnarančio vėjo ir keistų besiruošiančios nakčiai taigos garsų. Jau įsižiebė pirmosios žvaigždės ir mūsų laukia palapinės guoliai.

             Kitą dieną pasiekiame Inią. Upė nusekusi, sausra atėmė iš jos keletą metrų akmenuoto pakraščio. Bet ji vis dar guviai šniokščia vagos viduriu ir pagriebusi mus už kojų bando su visom kuprinėm įversti į pačią sraunumą, o tada jau ridentų ridentų. Nepasiduodam. šėlstanti Inia taškosi, riaumoja, o slidūs akmenys taikosi pabėgti iš po kojų. Tačiau kitas krantas jau čia pat. šį kartą mes įveikėm upę, bet priešaky dar savaitė kartais atkaklios kovos, o kartais tik smagaus pasitaškymo. Pagaliau plaukiam. Tikriau sakant, stumdomės per akmenis, mat vandens upėje išties mažai. Kartais tenka šokti nuo katamarano ir virš kelių mirkstant šaltam vandeny stumti laivą į priekį. Taip pamažu slenka pirmoji plaukimo diena. Pagaliau upė kiek susiaurėja ir pagilėja. Galim plaukti! Deja, džiaugiamės neilgai. Staiga upė šiek tiek pasisuka ir pagrindinė srovė tėškiasi į statmenai iš vandens kylantį akmeninį krantą. Kad du trečdaliai upės subėga į urvą uoloje, pamatome per vėlai.

             Pirmasis ekipažas prispaudžiamas prie uolos, tačiau truputį pavargus pavyksta atsiplėšti. Antrajam ekipažui tokia laimė nenusišypso. Kiek aplamdytą katamaraną, tik pritvirtinus gelbėjimo virvę pavyksta atlupti nuo uolos, jau be keleivių ir prie rėmo pririštų katiliukų. Šlapi keleiviai išsiropščia į krantą. Katiliukų išgelbėti nepavyksta.

             Netoliese aptikę stovyklavietę nusprendžiame čia apsistoti nakvynės. Kaip vėliau pasirodė, šis mūsų apsisprendimas galėjo blogai baigtis. O tą vakarą mes ramiai sau džiovinomės drabužius ir virėme vakarienę dviejose kareiviškose gertuvėse nupjautais kaklais. Visą naktį trankėsi griaustinis ir pliaupė lietus, nenustojo jis ir ryte. Taigi ir toliau lindėjome palapinėje. Apie vidurdienį teko pagaliau išlįsti ir pasigaminti pietus. Bet čia mus užgriuvo pasieniečiai. Mat pataikėm apsistojom jų maršruto stovyklavietėje. Teko aiškintis, kas mes tokie, kodėl neįsiregistravę pasienio zonoje vaikštome. Parodėme Maskvoje gautas žymas, bet to, pasirodo, dabar nepakanka: būtina užsiregistruoti Krasnoščiokovo rajono centre. Mes nė nesitikėjom, kad tarp Rusijos ir Kazachstano egzistuoja taip saugoma siena. Bet, kaip žinia, nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Pasieniečiai buvo šlapi, alkani ir gal todėl šiek tiek pikti. Teko švelninti padėtį, sueikiant jiems kuo daugiau patogumų.

             Sukūrėm didžiulį laužą, išvirėm karštos arbatos ir skanios žuvienės (pasiskolinę iš jų puodų, žuvų ir bulvių). Sušilę ir sotūs pasieniečiai nebeatrodė tokie nepalenkiami. Užsimezgė pokalbis. Tad likusį pusdienį ir vakarą linksmai plepėjom apie meškas, jerubes, vietinius medžiotojus ir dar daug apie ką. Prisiklausę linksmų altajietiškų istorijų ir anekdotų, kuo puikiausios nuotaikos nuėjom miegoti.
             Ryte susiruošėm plaukti toliau. Patvinusi po lietaus Inia šniokšdama ir putodama nešė savo vandenis į čaryšą. Mums išplaukiant pasieniečiai stovėjo ant kranto ir draugiškai mojo atsisveikindami. Šį kartą viskas baigėsi laimingai, bet ateity gerai būtų iš anksto žinoti, kur ir kada reikia registruotis.

             Jau iškeliaudami iš Vilniaus svajojome apie gardųjį Altajaus žolynų medų, tad atplaukę prie Tigireko kaimelio išsiruošėm į medaus žygį. Nusiteikę jau pirmoje sodyboje gauti medaus, ėmėm ieškoti kas čia jo turėtų. Pasirodo, bent po kelis avilius turi kiekvienas, tačiau su mumis pasidalinti niekas nenorėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, juos labai gąsdino mūsų tara (buteliai nuo mineralinio), mat į ją sunku medų supilti, sugaištama daug laiko. Mes to nesupratome ir labai stebėjomės, kodėl mus siuntinėja iš vieno kiemo į kitą. Galų gale šiaip taip išprašėm, kad mums parduotų keturis dviejų litrų talpos butelius medaus, tik įsipilti liepė patiems. Kol pylėmės įsišnekėjom ir dar iškaulijom aliuminį puodą (vietoj pražuvusių katiliukų). Kitas kelionės pradžioje numatytas sustojimas buvo garsieji Tigireko urvai. Čaryšo ir Chancharos (Inios intako) rajone yra 22 urvai. Dauguma jų neištirti. Juose randama išmirusių gyvūnų (mamuto, raganosio, urvinės hienos, urvinio liūto ir kt.) liekanų. Neištirta urvų grupė yra ir Tigireko kaimo apylinkėse. Jie randasi kalkinguose skardžiuose išilgai Inios upės. Daugelis sunkiai prieinamuose skardžiuose, apaugusiuose mišku. Todėl plaukėm ir dairėmės į abu krantus.

             Netoli tenuplaukę kairiajame krante pamatėm olą. Pasiėmėm prožektorių, virves ir pasilaikydami už įtemptos vielos užlipom iki urvo. Gilyn vedė gana platus vertikalus plyšys. Deja,tai buvo viso labo keliolikos metrų ilgio niša kalno šlaite. Nusivylę plaukėm toliau, kol pamatėm antrąjį urvą. Šis taip pat nepateisino mūsų lūkesčių. Jis ėjo kiaurai per didžiulį kalno iškyšulį maždaug 45 laipsnių kampu ir vėl tebuvo keliolikos metrų ilgio. Kadangi daugiau urvų mes nežinojome, o surasti juos būtų reikėję daug laiko, speleologinę žygio dalį teko baigti.
             Nejučia priplaukėm činetos kaimelį. Įsikūrėme kitame upės krante. Kaimas gana nemažas. Yra keletas parduotuvių, ligoninė, mokykla. Tačiau labai skurdus. Nameliai mažyčiai, apgriuvę, tėra vienas ar du kambariai ir pereinama virtuvė, kur maistas gaminamas ir šeimai, ir gyvuliams. Ūkis taip pat labai įdomus: karvės, kiaulės, šunys paleidžiami laisvai bastytis po kaimą, jie patys ieškosi sau maisto. Todėl ir laksto po kaimą tokios lieknos ant ilgų kojų kiaulaitės, visai nepanašios į mūsiškes, ramiai sau nuo šono ant šono besivartančias.

             Beieškodami, kur nusipirkti duonos (mat jos čia beveik neatveža) užsukom į vieną privačią parduotuvėlę, kurios šeimininkė, sužinojusi, jog mes turistai iš Lietuvos, ne tik pardavė kepaliuką namie keptos duonos, bet ir pasikvietė į svečius. Tai buvo didelis, net penkių kambarių namas su visais patogumais. Prie puodelio arbatos su medumi, naminiu sūriu ir duona, šeimininkė papasakojo savo gyvenimo istoriją. Pasirodo, prieš aštuonerius metus ji su šeima persikėlė į šį kaimą iš Novosibirsko. Viskas prasidėjo nuo skelbimo, kad parduodamas namas nuostabiame kalnų slėnyje. Deja, pasirodė, kad tai tik nebaigto statyti namo sienos ir lopinėlis žemės aplinkui. Reikėjo nepaprastai daug pasiryžimo ir kantrybės, baisiai akmenuotą žemę paversti jaunu sodu. Kiekvienam medeliui teko iškasti duobę ir vietoj akmenų pripilti atvežtos žemės. Dar daug sunkaus, bet laimingo gyvenimo smulkmenų išgirdome tą vakarą. Tokia buvo paskutinė diena prie Inios, o kitą rytą autobusiuku jau dardėjom į rajono centrą.