Maršruto schema

Atsisiųsti aukštos kokybės maršruto schemą galima čia.


Video medžiaga

Videofilmo apie kelionę anonsą galima pažiūrėti čia. Visą videofilmą apie kelionę galima pažiūrėti čia. "Lietuvos ryto" televizijos reportažą apie kelionę galima pažiūrėti čia.

Altajus. "Auksiniai kalnai". Turbūt daug kam girdėta. Bet jei paklaustum kur jie yra – atsakymas ko gero būtų – ten, kažkur toli Rusijoje. Kalbant tiksliau, Altajaus kalnai išsidėstę Centrinėje Azijoje, Rusijos, Kazachstano, Mongolijos ir Kinijos teritorijose. O aukščiausia jų vieta – 4506 metrų aukščio Beluchos kalnas.

Klimatas čia žemyninis: žiemos ilgos ir atšiaurios, vasaros trumpos ir gana šiltos. Mes čia atvykome rugpjūčio viduryje. Štai pievinėse stepėse visi augalai žydi vienu metu – juk reikia spėti su trumpa vasara. Bitėm darbo tuo metu netrūksta, o kraštas garsėja aukščiausios kokybės medumi. Maumedžių ir kedrų miškai pilni miško gėrybių – grybų, uogų, riešutų. Kalnų viršūnėse – uolos, akmenynai, sniegynai ir ledynai.

Altajaus kalnai išraizgyti tankiu kalnų upių tinklu. Tai tikras vandenininkų rojus. Šį kartą mes keturiese. Vienas kitą jau esame patikrinę ne viename sudėtingame žygyje. Ir dabar mūsų tikslas labai konkretus – pirmą kartą pripučiamais kajakais nusileisti dvejomis kalnų upėmis – Kumyru ir Korgonu. Paprastai čia naudojami žymiai didesnės keliamosios galios katamaranai. Įdomu: ar kajakų manevringumas gali kompensuoti katamaranų jėgą?


1 diena (rugpjūčio 16 d.).
Judėjimo laikas – 9 val. Nuvažiuota apie 507 kilometrai. Aukštis 790 m. Nakvynė kairiajame Kumyro krante, tarp slenksčių Boljšoj ir Devičyj Plios.

Rusijoje už pinigus tave nuveš bet kur. O už didelius pinigus nuveš, bet kokį atstumą, bet kokiu keliu. Kol Barnaulo oro uoste mūsų daiktus krovė iš Aerobus‘o į rusiško savivarčio ZIL priekabą, Pavelas mus pats susirado belaukiančius prie konvejerio. Ko gero atrodėm kaip ne rusai, kad taip lengvai atpažino. Dėl transporto sutarėm dar Lietuvoje. Susipažįstam ir sėdam į Pavelo Toyotą – mikroautobusą–visureigį su vairu dešinėje pusėje.

Pirmiausia važiuojam į supermarketą – čia jis dirbantis visą parą. Su savim atsivežėm tik tai kas mėsiško – lašiniai, dešros, naminiai konservai. Tad pagal iš anksto sudarytą sąrašą perkamės maisto bent savaitei. Randam visko ko reikia, vitrinose akį džiugina lietuviški pieno produktai.

Antras etapas – registracija. Kas buvo Rusijoj žino, kokia tai neprognozuojama procedūra. Niekada negali žinot kaip, už kiek ir ar apskritai pavyks prisiregistruoti. Teoriškai galima registruotis milicijoje, galima pašte, galima ir viešbutyje. Bet visi variantai turi savų, specifinių reikalavimų, o kai tu neatitinki nei vieno iš jų – žiūrėk jau ir problema. Ir problema yra tavo, o ne pareigūno, kuris ko gero net nelabai nutuokia kam ta registracija reikalinga ir kokia jos prasmė. Yra tekę registruojantis sumokėti ir po beveik 100 litų žmogui, kitą kartą pakako ir 10 litų kaip dovanos už paslaugą. Šį kartą mums pasisekė. Pavelas mus priregistruoja savo vardu, pašte. Ir viskas kainavo po 200 rublių (šiek tiek per 15 litų). Anketą reikia pildyti būtinai kirilica ir jokiu būdu negalima taisyti. Po pirmo, antro anketos perrašinėjimo galų gale supratome, kame esmė – negali būti taisytų vietų, tad jei suklydai – taip ir palikti reikia, o ne taisyti. Nes niekam ten neįdomu ką tu ten užpildei. Pase pavardė lotyniškomis raidėmis, o anketoje užrašai kirilica kaip tik nori, svarbu, kad bent ta pačia raide prasidėtų. Nepastebimai praeina pora valandų ir viską vainikuoja visų anketų ir paso kopijų sudėjimas į voką ir antspaudavimas trimis (!) vaškiniais antspaudais. Atrodė kaip totorių chano laiškas Vytautui, kuriame jis sutinka kuriam laikui apgyvendinti atvykusius pasiuntinius. O mes gavome šakneles su antspaudais, o tai yra svarbiausias dalykas būnant Rusijoje ir dar svarbesnis iš jos išvykstant. Beje, penkiomis dienomis anksčiau atvykusi lietuvių grupė, bandė prisiregistruoti kitame (centriniame) pašte ir jiems nepavyko – registruoti atsisakė...

Iš Barnaulo pajudam apie 11 val. Pakeliui sustojam turgelyje – norisi kažko vietinio paragauti. Akį patraukia gražiai išrikiuoti bambaliai. Taip supilstyta medoucha – namudinis alkoholinis gėrimas gaminamas iš medaus ir mielių. Skonis lyg ir medaus, stiprumas kaip vyno. Važiuojam į pietus per Bijską, Čergą, Ust–Kaną. Privažiuojam Kaisyn kaimą. Čia teka Čaryšo upė. Žiūrėdami į ją bandom įvertinti viso regiono esamą vandens lygį ir galutinai patikslinti maršrutą. Vanduo nepasirodo ypatingai aukštas, tad liekame prie pirminio plano "A" ir važiuojam toliau, iki Ust–Kumyro kaimo. Ten sukam į duobėtą keliuką vingiuojantį aukštyn šalia Kumyro. Iš lėto dar pavažiuojam apie 5 kilometrus nuo žiočių ir sustojam nakvynei kiek aukščiau slenksčio Boljšoj. Malkų nėra visiškai, nes aplinkui rusų poilsio vietos – čia dar veda kelias, tai automobiliais privažiuoja poilsiautojų. Vakare aplanko vietiniai, pasiūlo medaus. Po beveik bemiegės nakties lėktuve ir 500 kilometrų kelionės mikroautobusu mus greit įveikia miegas.


2 diena (rugpjūčio 17 d.).
Judėjimo laikas – 7 val. Nueita 16 kilometrų. Aukščių skirtumas: 790–915 m. Nakvynė kairiajame Kumyro krante, tarp intakų Pdjomnyj ir Ščebniucha.

Miegojome ilgai, ilgai pakavom kuprines, paslėpėm dalį maisto (plauksim pro tą vietą po 5–6 dienų) ir pajudam tik 12 valandą. Atsisveikinam su vairuotoju Pavelu ir jau savomis kojomis, su pilnomis kuprinėmis žengiame aukštyn. Neužilgo priėjom slenkstį–kanjoną Devičij Plios. Pasigrožėjom, mintyse jau braižėme plaukimo trajektorijas. O takas toliau vingiavo per pievas netoli upės, vis kirsdamas vieną ar kitą intakėlį. Oras puikus, kylant aukštyn vaizdai vis gražėja, tad ir nuotaika pakili.

Iki tilto Ipatjevskij dar ėjo visureigių kelias. Jis dar tęsiasi kokį kilometrą link pasekos, bet mes tiltu pereinam į kitą Kumyro krantą. Čia takas jau gana siauras, ištryptas arklių. Keletas pastarųjų dienų buvo be lietaus, tad takas jau buvo pradžiūvęs ir eiti buvo gana paprasta. Kilimas aukštyn irgi nebuvo status. Už kilometro nuo tilto takas priartėja prie upės, kitame krante pamatome paseką, o šiame matome karutį ant ištempto lyno. Matyt bitininkas jį naudoja persikėlimui per upę. Einam toliau, bet pasirodo, kad pametame taką – atsimušame į stačias uolas palei pat upę. Tenka grįžti porą šimtų metrų atgal nuo ištempto lyno kol randame tako atšaką kylančia į viršų. Užkylame aukščiau ir takelis čia vingiuoja per plačias altajietiškas pievas. Nors jau rugpjūčio antra pusė, bet dar nemažai žydinčių augalų, dūzgia bitės.

Sustojam atsikvėpti, ir – kaip netikėta! – sutinkam lietuvių keliautojų grupę! Ką jau ką, o lietuvį sutiksi bet kuriame pasaulio užkampyje... Mes atkemšam medouchos bambalį, jie ištraukia dar šviežią maralo šaknies antpilėlį. Jie jau čia penkta diena, pusiau pėstieji pusiau vandenininkai. Savo keturvietį katamaraną paslėpė prie tilto, o patys laipiojo po kalnus ieškodami aukso, maralo šaknies ir kitų taigos gėrybių. Pasikeičiam įspūdžiais ir patraukiam savais keliais į skirtingas puses. Smagu sutikti tautiečius, o tokiose tolimose vietose, kur žmonių apskritai mažai – dar smagiau.

Dar keletas kilometrų žingsniavimo per pievas ir prieinam intaką Podjomnyj su paseka šalia jo. Matom besidarbuojantį šeimininką. Užeinam pasisveikinti. Šeimininkas, vardu Nikolajus, pakviečia arbatos. Užkaičia virdulį ir pasiėmęs dubenėlį eina medaus pasemt. Einu kartu – smalsu pažiūrėti kaip tas medus laikomas. Trobelė kvepia medum, stovi metalinė statinė, viršuje rankena, kuria yra sukamas medus, apačioje kranelis. Nikolajus jį atsuka ir prileidžia dubenį kvapnaus medaus. Mes papjaustom lietuviškų lašinių, duonos ir ragaujam. Medus tikrai puikus. Nikolajus sako turįs per 50 avilių. Augina dar bulves (mes užmatom dar ir kanapių laukelį paupy), gyvulius, turi keletą arklių ir katiną. Upelyje savadarbis elektros generatorius – tereikia nukreipti vandenį ant menčių ir elektra gaminasi. Ko daugiau reikia. Kaip medus – teiraujasi. Labai skanu – linksim galvas. Nikolajus mums siūlo dar eiti apie 5 kilometrus ir nakvoti ten esančioje trobelėje. Palapinės jam matyt kažkaip nepatikimai atrodo.

Jau vakarėja, tai ilgai neužsisėdim, padėkojam ir judam toliau. Takas prisiglaudžia prie upės ir vingiuoja per akmenis šalia stačių uolų. Matome, kad trobelės, apie kurią pasakojo Nikolajus jau nebepasieksime. Dėl to visai nepergyvenam, o įrengiam stovyklą gražioje aikštelėje šalia upės ant nedidelio skardžio. Žmonių čia nėra, malkų apstu – pagaliau pasijautėme atvykę į tikrąjį Altajų.


3 diena (rugpjūčio 18 d.).
Judėjimo laikas – 8,5 val. Nueita 15 kilometrų. Aukščių skirtumas: 915–972 m. Nakvynė dešiniajame Kumyro krante, iškart už Krasnojarkos žiočių.

Naktis buvo šilta ir galbūt dėl to sunkiai užsimigo. Pabudom apie 7.00 ryto ir jau apie 10.00 pajudėjom. Pirmus porą kilometrų takas staigiai kilo į viršų, po to sulėkštėjo ir perėjo į platų, gyvulių ištryptą kelią.

Praėjome kedrų giraitę, prisirinkome kankorėžių. Čia sutikom jau ryte pro mūsų stovyklą praėjusius rusų geologus–aukso ieškotojus. Bet apie juos truputį vėliau. Prie Ščebniuchos intako radom trobelę apie kurią pasakojo Nikolajus. Nieko nebuvo, tad apžiūrėjome. Trobelė atrodo gan naujai, tvarkingai užlaikoma. Viduje virš gultų pakabinti čiužiniai, sustatyti puodai, kieme priskaldyta malkų.

Dar galiuką einam mišku ir takas suka prie pat upės – vėl žingsniuojam laipiodami per akmenis tarp uolos ir vandens. Artėjant pietų metui prieinam savo pirmąjį tikslą – vietą kur kitame Kumyro krante matome įtekančią Krasnojarkos upę. Kitame krante vėl pamatėm bebaigiančius pietauti aukso ieškotojus. Čia žemėlapyje pažymėta brasta. Nusimaunam kelnes, dedamės botus, kuprinę, imam po irklą į rankas ir panirdami iki pusės šlaunų, slidinėdami per akmenis iš lėto brendam per sraunų Kumyrą.

Norim pasižvalgyti palei Krasnojarkos intaką, įdomu ar jis tinkamas plaukimui pripučiamais laiveliais. Žiotyse šiuo metu upelis gan seklus, bet atkarpomis būtų galima plaukti. Paslepiam laivus ir su palengvintomis kuprinėmis kylam dešiniuoju Krasnojarkos krantu. Už kilometro priėjom trobelę (tuščia), už jos iš karto paseka. Taip pat nieko nėra. Eidami į paseką išsukam iš pagrindinio tako, tad už pasekos teko brautis per brūzgynus ir aukštą pievų žolę. Priėję kažkokį bevardį Krasnojarkos intaką pamatėm žmones besikuičiančius žolėje ir kažką perspėjančiai šūkaujančius vienas kitam. Pasirodo čia tie patys aukso ieškotojai. Jie kažkaip neramiai į mus žiūri ir kažką kiša į maišus. Šnektelėjom ir gal įtikinom juos, kad mes tik paprasti keliautojai, tai jie prasitarė ką čia veikia. Parodo, kad kalno šlaite yra keli aukso kasyklų šuliniai. Čia berods apie 40–tuosius buvo bandoma išgauti aukso.

Toliau eidami palei Krasnojarką iš gana aukštai apžiūrime kelis slenksčius ir akivaizdu, kad esant aukštam vandens lygiui šis upelis yra tikrai praplaukiamas. Nuėjus beveik 5 kilometrus nuo žiočių takas persikelia per upę. Jau temo, tad susėdę pasvarstėme, kad jau norime rytoj plaukti, ir nusprendėme toliau nebeiti, o grįžti ir ruoštis rytojaus plaukimui.

Beje, po kelių dienų apsistojus Korgono kaime pas Stiopą, ir kraunant daiktus ant arklių, užėjo Stiopos kaimynas. Pasiteiravo kur plaukėme. Kumyru, – atsakėme. Apie Krasnojarką nieko neužsiminėme. O kaimynas užsiminė. Papasakojo, kad jokiu būdu nesugalvotume eiti palei Krasnojarkos upelį... Ten pasirodo yra meškų mėgstamos vietos. Ir meškos ten ne bet kokios. Kai jos atsistoja ant galinių kojų, tai siekia tris metrus. Prisėlina iš nugaros ir letenos mostu nuima skalpą. Klausėmės nepatikliai. Bet prisiminėm, kad pirmasis Kumyro slenkstis žemiau Krasnojarkos pavadintas Medvežjij. Kitą vertus ten yra ir tos aukso kasyklos. O kur auksas ten ir legendos...

Grįždami jau radome teisingą taką, kuris vingiavo aukščiau kalno šlaitu, aplenkdamas paseką. Joje matėme dūmelį rūkstant – matyt šeimininkas atsirado. Jau temo, tad skubėjom įkurti stovyklą. Ilgai virėm prisirinktus grybus – skanus košių raciono paįvairinimas. Rytoj jau plaukiam.


4 diena (rugpjūčio 19 d.).
Judėjimo laikas – 5 val. Nuplaukta 21,5 kilometrų. Aukščių skirtumas: 972–808 m. Nakvynė kairiajame Kumyro krante prie slenksčio Mindoj.

Išplaukėm tik 13 valandą. Pirmasis pasiruošimas plaukimui visada trunka ilgai. Reikia kruopščiai atlikti daugybę darbų: pripūsti kajakus, išrūšiuoti, supakuoti ir pritvirtinti daiktus. Visi rimti ir susikaupę, galvose kirba šioks toks nerimas – kaip eisis plaukti. Oras puikus – saulė, danguj nei debesėlio. Upėje iš karto prasidėjo rėvutės. Nestiprios. Laivai kartais siekdavo dugno akmenis – vis dėl to aukštupys. Leidžiantis žemyn, už tilto Ipatjevskij, ramių ruožų vis mažėjo ir rėvos darėsi beveik ištisinės. Praplaukėm be sustojimų keturis locijoje pažymėtus slenksčius – Medvežjij, Kosoj, Skrytyj ir Lotok. Slenksčiai nebuvo sudėtingi ir nelabai išsiskyrė iš bendro rėvų fono.

Dar ryte baigėsi medus, tad vis stabtelėdami, pakeliui užsukame į tris pasekas. Į Nikolajaus taip pat, bet nei vienoje nieko neradome. Teks verstis ir be medaus ir be medouchos. Jonas prisiskynė pluoštą kanapių. Nors ir pats nežinojo ką su jom darys.

Toliau vėl – rėvos, jau vis stiprėjančios. Laviruojam, prisimenam užmirštus irklavimo įgūdžius. Pagaliau priplaukiam slenkstį Mendoj – didelis 4 metrų aukščio akmuo viduryje upės žymi jo pradžią. Čia ir apsistojam – praktiškai jau įplaukę į slenkstį Mendoj. Tai jau sudėtingesnis slenkstis, tad jį paliekam rytojaus rytui.

Na ir įprastas ritualas – stovyklos įkūrimas – palapinė, laužas, maisto gaminimas.


5 diena (rugpjūčio 20 d.).
Judėjimo laikas – 5 val. Kumyru ir 3 val. Čaryšu. Nuplaukta 12 kilometrų Kumyru ir 15–17 Čaryšu. Aukščių skirtumas: 808–750 m. Nakvynė Korgono kaime, Naberežnaja ulica, 45. Pas Stiopą.

Rytas prasidėjo nuo slenksčio Mindoj. Jo pradžia čia pat, mūsų stovyklos pakrantėje iš karto už 4 metrų aukščio akmens vidury upės. Tada upė suka į dešinę ir sąnašų sala padalina vagą į dvi dalis. Čia prasideda antroji slenksčio dalis. Pirmą dalį įveikėm iš eigos, tada sustojam saloje, apžiūrim. Dešinėje beveik metro aukščio nuopyla su bačka, bet praėjimas daugmaž tiesus, be didesnių prispaudimų. Kairėje kiek sudėtingiau. Iš pradžių slalomas tarp akmenų, tada apie 1,5 metro aukščio kreivoka nuopyla. Vieni filmuoja ir fotografuoja, kiti įveikia kairę protaką, po to filmuoja kiti ir įveikiam ir dešinę protaką. Smagi rytinė adrenalino dozė.

300 metrų už Mendoj‘aus ko gero gražiausia Kumyro vieta – "iš matymo" jau pažįstamas slenkstis–kanjonas Devičyj Plios. Vos įplaukus į kanjoną viena po kitos seka dvi metrinės nuopylos, toliau laviravimas pro styrantį "dantį" – išsikišusį smailą akmenį. Jam iš kairės – negabaritinis praėjimas, kairėje – nuopyla, apie 1,5 metro aukščio su nestipriu prispaudimu į dešinės pusės uolas. Po to – laviravimas tarp akmenų ir šokinėjimas per dideles bačkas. Kanjonas baigiasi gilia ir ramia vieta. Sauga iš vandens, pačioje kanjono pabaigoje. Sudėtingas slenkstis – du šimtai metrų manevravimo tarp akmenų stiprioje srovėje. Apsivertus pradžioje ar viduryje kanjono, išlipti ar įsikibti į krantą nelabai realu – tektų leistis nešamam per akmenis stiprios srovės. Filmuojam, fotografuojam – Jonas ir Gediminas sėkmingai įveikia slenkstį. Viršuje poilsiauja rusų šeimynėlė. Labai stebisi ko mes čia iš Lietuvos atsibeldėm ir kviečia arbatos. Nusiteikę geranoriškai, stebi kaip mes praplaukiam ir linki sėkmės.

Plaukdami toliau pasiekiam pirmosios nakvynės poilsiavietę. Sustojam ir nueinam pasiimti paliktų maisto atsargų. Dar už puskilometrio – slenkstis Boljšoj. Sustojam apžiūrėti, bet jau pagal aprašymus žinome, kad prie vidutinio vandens lygio jis nepraplaukiamas. Matom vos kelias siauras vandens protakas su didelėmis nuopylomis. Bendras vandens kritimas slenkstyje – apie 5 metrus. Esant aukštam vandeniui slenkstis ko gero būtų praplaukiamas, bet tuo pačiu ir labai sudėtingas. Visi apsinešam dešiniuoju krantu.

Dar už kilometro – slenkstis Malyj. Stojam. Jau įprasta procedūra – stojam, apžiūrim. Upės vaga susiaurėja, dvi nuopylos su bačkomis dešimties metrų intervalu. Praplaukiam. Kiek toliau paskutinis Kumyro slenkstis Integral, jį praplaukiam be žvalgybos. Už jo upė jau nurimsta ir už poros kilometrų įteka į platų Čaryšą. Čia pat ir Ust–kumyro kaimas. Pradeda lynoti. Sustojam po tiltu ir einam į parduotuvę. Perkam kruopų, sutirštinto pieno, jogurto, forminės baltos duonos ir alaus. tiltų pralaukiam lietų, užkandam ir plaukiam dar apie 16 kilometrų Čaryšu iki Korgono kaimo. Čaryšas jau palyginti didelė upė, nors dėl savo ilgio ir rėvų gausos laikoma beveik II sudėtingumo kategorijos. Korgono kaimą pasiekiam po 3 valandų. Visi gerokai pavargę, šlapi ir alkani.

Einam į kaimą ir viską ko norėjom gaunam pas pirmą sutiktą moteriškę: nakvynę, pirtį ir arklių užsimetimui į Korgono aukštupį. Ji ėjo karves melžti, bet sutikusi mus, apsisuko ir nuvedė į savo namus ir perdavė vyrui Stepanui. Arba Stiopai, kaip jis prisistatė. Taip gavome ir dar vieną komandos narį dviem dienom.

Kaip vėliau sužinojom Stiopa buvo neseniai praradęs darbą, nors dirbti jis niekada ir nemėgo. Mūsų pasirodymo momentu jis nuobodžiavo – o vis įsipildamas baltosios (iš kruopščiai slepiamo butelio) žiūrėjo televizorių. Mūsų atsiradimas neabejotinai jį sudomino. Tiksliau sudomino būsimas uždarbis – iš nakvynės ir pažadėtų arklių. O pagaliau ir pašnekėt su kažkuo atsirado galimybė. Tad kol Stiopa vis užsigerdamas baltąja pasakojo mums savo gyvenimo istorijas, mes po truputį įsikūrėm jo lauko virtuvėje – išsidžiaustėme rūbus, laivus, ant viryklės išsivirėm košės. Vaišinam Stiopą lietuviškais lašiniais, grįžta jo žmona su primelžtu pienu, vaišina mus. Ji jau pensininkė ir gauna 700 rublių pensiją. Dukra dirba didžiausioje kaimo parduotuvėje pardavėja. Stiopa pasakoja, kad ir jie užsiaugina kiaulių, bet paprastai lašiniai būna sunkiai įkandami – kiaulių nėra kuom šert, tai penėti jas tenka kokius tris metus... Pasakoja apie blogą gyvenimą, apie brakonieriavimą, apie tai kaip tarnavo praporščiku, apie tai kaip nėra užtikrintumo rytojumi. Ir žada rytojui parūpinti arklių. Bet kuo daugiau žada, tuo labiau mes tuo pradedam abejoti.

Pagaliau pirtis užkaista ir po kelių žmonos priminimų Stiopa išsuka iš kambario vieną iš dviejų turimų elektros lempučių ir iškilmingai neša ją į pirtį. Lemputės juk kainuoja, o pensija tik viena – žmonos. O šviesos trūkumą puikiai kompensuoja butelis skaidriosios. Sėdim, kaitinamės. Smagu jausti šilumą po kelių dienų šalto upės vandens. Jonas ima vantą, pamirko, ir išbandydamas pliaukšteli sau per nugarą – vandens kliūna ir ant lemputės, o ši didžiausiam mūsų siaubui (priešpaskutinė namų lemputė!) sprogsta pažerdama šukes po visą patalpą ir joje stovinčius indus su vandeniu... Liekam tamsoje ant laktų. Jonas susiorientuoja pirmas ir atneša paskutinę lemputę iš kito kambario, bet mes jau sprunkam bandydami neužlipti ant šukių. Pirtis baigta, einam gult. Trobelė, kurioje miegu vienas, kiek priplėkus, ir jau nebeturi lemputės, bet vis tiek smagu miegoti vienam plačioje lovoje.


6 diena (rugpjūčio 21 d.).
Judėjimo laikas (daugiausia pėsčiomis ir pasikeisdami šiek tiek arkliais) – 7 val. Nuėjom 21 kilometrą. Persiritom per 1750 metrų aukščio perėją. Aukščių skirtumas: 620–1600 m. Nakvynė trobelėje, ties Belok Balalaika.

Ryte pirmas išgirstas garsas buvo lietus barbenantis į trobelės stogą. Jokio žadėtų arklių trypimo ir žvengimo kieme nesigirdėjo. Mintyse pavartojau riebesnį žodelį ir apsiverčiau ant kito šono.

Dar po kurio laiko lietaus lyg ir nebesigirdėjo – jį pakeitė Stiopos monologas (tiksliau pokalbis su Jonu, kuris nakvojo lauko virtuvėje). Nugirdau kažką apie arklius ir problemas, tad nebeištvėriau ir išlindau lauk. Dangus buvo apsiniaukęs, lietus dar purškė smulkiais lašeliais. Stiopa skundėsi, kad jam nepavyksta gauti ne tik daugiau arklių, bet ir pagauti savo vienintelio... Po kiek laiko išėjo ir vis dėlto grįžo jau su arkliu – pavyko pagauti savo. Vieno arklio mažai.. Tad vėl parūkymas, degtinėlės burnelė ir vėl Stiopa dingsta. Mes tuo metu atsikeliam, išsiverdam pusryčius ir neturėdami ką veikt apeinam visus keturis kaimo prekybos centrus. Tris maisto ir vieną ūkinių prekių. Nuperkam dvi elektros lemputes. Stiopa grįžo su dar vienu arkliu ir jo šeimininku. Buvo aišku, kad daugiau arklių negausim. Sutarėm, kad mes už daiktų užmetimą dviem arkliais iki Korgono aukštupio sumokam 3000 rublių, iš jų Stiopa 500 atiduos antro arklio savininkui. Prasideda daiktų pakavimas ir ruošimasis kelionei.

Procesas vyksta maždaug taip: 5 minutės rišinėjamos kuprinės ir tvirtinamos prie arklių, tada 10 minučių "perekuras" – pertraukėlė – parūkymas, burnelė ir žinoma istorijų pasakojimas. Antro arklio savininkas iškalba ne ką atsiliko nuo Stiopos. Čia mes išgirdome ir garsiąją legendą apie meškas lupančias skalpus prie Krasnojarkos aukso kasyklų. Išgirdome ir liaudies išminties – "taiga zakon, medvedj – prokuror" ("Taiga –įstatymas, o prokuroras – lokys").

Taip mums nenuilstamai raginant arklių savininkus, galų gale visi daiktai atsiduria ant arklių. Šeimininkė mums įteikia maišą ką tik prikastų šviežių bulvių. Mes jai įteikiame 1000 rublių – dalį suderėto honoraro, nes akivaizdu, kad visiems pinigams patekus pas Stiopą, namų ūkis juos tiek ir tematys. 1000 rublių įteikiam ir Stiopai. Atsisveikinam su šeimininke ir antro arklio savininku. Pagaliau ant arklio įsitaiso ir procesijos vadas – pats Stiopa. Kovinis šuo Tiapa irgi šalia. Bet tai dar ne viskas. Yra dar šis bei tas, be ko negalime išvykti. Mes, pėstute, vesdami antrą arklį, vadas raitas, išdidžiai patraukiame į kaimo parduotuvę. Čia Stiopa išsirenka turbūt patį skaniausią butelį degtinės. Litro talpos. Dar į kišenę keletas "sosiskų" – pieniškų dešrelių, užkandai. Viskas. Antra valanda dienos ir mes judam aukštyn.

Prajojam kaimelio kapines, išsidėsčiusias ant kalniuko šlaito. Kaime net posakis yra – "gal jau susiruošei ant kalnelio" – suprask į kapines. Pasuku pasižvalgyti po kapinaites – lietuviškų kryžių gal kartais užmatysiu. Bet kryžiai visi provoslaviški. Visos kapinės paskendusios daugiau kaip metro aukščio žolėje. O už tvoros žolė švariai nugraužta gyvulių.

Mūsų maršrutas vingiuoja tai vienu, tai kitu upelioVorovskaja krantu. Tenka bristi, kojos sušlampa. Vėl pradeda lynoti lietus. Kas valandėlę stojam – "perekuras", gurkšnis tiesiai iš litrinio butelio. Eidami šalia "maralniko" (vieta, kur didžiuliuose aptvertuose miškų plotuose auginami maralai – taurieji elniai) pamatom vieną augintinį. Visai mūsų neišsigąsta. Jonas su Stiopa nujoja kažkur toli į priekį, mes pametam takelį. Bandom atsirinkt kuris takas veda reikiama kryptim, ieškom šviežių arklių pėdų. Matom ir arklio, matom ir meškos – o kieno daugiau tokia pėda su įsispaudusiais nagais galėtų būti?! Nejauku kažkaip pasidaro. Kiek susinervinam, kad mus paliko. Bet taką atsirenkam teisingai ir po kurio laiko prisivejam juos – Stiopa su buteliu rankoje, kaip visada skundžiasi gyvenimu, Jonas linksi galva.

Kylant į viršų mažėja medžių, krinta temperatūra. Stiopa nuo arklio nenulipa, o mes pasikeisdami kartas nuo karto pajojam antruoju arkliu. Lietus lyg ir baigiasi. Prajojam prieš 20 metų sudegusį ir dar net nepradėjusi atauginėti mišką. Dar aukščiau medžiai beveik baigiasi, pasirodo badano ir maralo šaknies plantacijos. Atsiduriam ar tai rūke ar tai debesyse. Perėja čia pat. Grožimės atsivėrusiais vaizdais. Perėjos viršuje stabtelim užkąsti, arkliams tai irgi proga pasiganyti.

Leidžiamės žemyn. Vėl pakyla rūkas. Ima temti. Kažkur jau turėtume prijoti trobelę, kur planavom apsistoti. Stiopa nujoja kiek į šoną – įsitikina, kad kaip ir sakė kaime, senoji trobelė sudeginta. Kiek žemiau turėtų būti dar viena. Jojam toliau ir prijojam taip pat sudegusią trobelę. Stiopa keikiasi. Mes jau norim stoti ir kurti stovyklą, bet pažvelgę žemyn, į slėnį, įžiūrim kažkokį žmogaus rankų statinį, – pagal savo dydį atrodė kaip šuns būda. Priėjom arčiau gal puskilometrį – pasirodo, tai naujoji brakonierių trobelė! Didelė ir tuščia. Kiek prišiukšlinta, bet yra visa infrastruktūra – šaltinėlis vandeniui atsinešti, kedrynas malkoms, krosnelė viduje, ugniakuras lauke. Pasikuriam krosnelę ir prišildom trobelę kaip pirtį – šiluma kaulų nelaužo, o ir rūbai džiūsta puikiai. Nukamanojam arklius, Stiopa juos supančioja ir paleidžia į laukus. Pats už butelio ir į trobelę – ir kalba sau vienas. Išverdam pietus, pakviečiam Stepaną, pietaujam. Dangus išsigiedrijo, pilnas, net tirštai pilnas žvaigždžių. Tikimės, kad ryt nelis.


7 diena (rugpjūčio 22 d.).
Poilsio diena. Jonas su Stiopa nugabeno laivus į paseką ant Gorelyj Korgon kranto. Sukorė apie 30 kilometrų per 7 valandas. Nakvynė ten pat, trobelėje, ties Belok Balalaika.

Ryte vėl pažadino stiprus lietaus beldimas į trobelės stogą. Vėl riebesnis žodelis mintyse ir miegam toliau. Vis dėl to trobelėje miegoti komfortiškiau nei palapinėje: ir šilta ir nedrėgna, ir rūbai džiūna. Kiek numigus, lietus apsilpo ir Jonas neištvėrė – atsikėlė ir ėmė kurti laužą. Pusryčiaujam, lietutis po truputį nurimo ir pro debesis ėmė skverbtis saulė. Jonas, kuris niekaip negali sėdėti vienoj vietoje, sugalvojo planą. Stiopa su savo nesibaigiančiom kalbom ir skundais prieš valdžią ir visą pasaulį mums jau pakankamai įkyrėjo, bet paleisti jį taip, "neatidirbus pinigų" (jis pats taip sakydavo) nenorėjom. Tad Jonas pasiryžo kartu su Stiopa ir dvejais arkliais nugabenti laivus ir kitą įrangą žemyn, prie Korgono.

Taip ir padarėm – supakavom laivus, užkrovėm ant arklių, įdavėm gabalą lašinių ir jie išjojo. Mes likę trise priruošėm malkų, apsitvarkėm (pastebėjom Stiopos paliktą degtinės butelį – kaip jis be jo?! – negalėjom patikėti) ir patraukėm link Belok Balalaika (2054 m.). Beeinant ir lietus praktiškai baigėsi, ėmė saulutė rodytis. Po truputį, vis sustodami pasigrožėti beatsiveriančiais vaizdais užkopėm į viršūnę. Kalnas palyginti neaukštas, bet vaizdai nepaprastai įspūdingi. Oras labai permainingas – čia šviečia saulė, čia visa viršūnė kartu su mumis paskęsta debesyje... Besileisdami žemyn randam auksinės šaknies. Pasikasam truputį. Rusai sako, kad su savim galima turėti ne daugiau 4 kilogramų. O patys ją knisą maišais. Na mums tai daug nereikia – po kelis šimtus gramų – antpilėliui.

Vakarėja. Laukdami grįžtančių Jono su Stepanu verdam bulves. Po beveik savaitės košių raciono – bulvės atrodo kaip didžiausias delikatesas. Temstant pasirodo trise su keturiais arkliais. Be mūsiškių dar atjojo jaunas kolūkio pasekos darbininkas ir brakonierius, prisistatęs Petruchos vardu. Mes jam "davėm" apie 23 metus. Bet jau gyvenimo mėtytas ir vėtytas. Štai maiše gabenasi šviežią kailį – "zavalil medvedia", kaip pats išsireiškė. Kitas arklys apkrautas medumi – gabena žemyn į kaimą. Sėdam prie laužo. Mes vaišinam virtom bulvėm su spirgais, Petrucha ištraukia bambalį medaus, Stiopa jau kuris laikas malšina troškulį iš savo butelio. Visi išgeriam už pažintį. Petrucha dar ištraukia bambalį šviežutėlių meškos taukų – pasiūlo paragauti, tai pasirodo vaistas nuo tam tikrų negalavimų. Įsikalbam. Vien iš darbo pasekoje pragyvent nelengva. Medų superka po 0 rublių už kilogramą, o kaime jis kainuoja jau 450 rublių. Tad Petrucha nevengia pabrakonieriaut. Va neišdirbtas meškos kailis kainuoja apie 7000 rublių. Išdirbtas jau ir per 10 000 rublių. O meškas šaudyti draudžiama. Tai ir gabena kailį naktimis. Čia mes esam pasienio zonoje – Korgono viršus, kur šiuo metu sėdime, priklauso Altajaus kraštui, o Korgono kaimas apačioje upės žiotyse – jau Altajaus Respublikai. Tad vietiniams privalu nešiotis pasą ar jo kopiją, nes pasitaiko patrulių tikrinančių kas čia ką veikia. Kazachijos siena irgi čia pat, vos aštuonios valandos kelio arkliu. Ten vietiniai traukia aukso šaknies kasti – daugiau yra, nes čia ko gero jau nyksta ir įrašyta į saugomų augalų sąrašą.

Bešnekant sutemsta visiškai. Butelis baigiasi. Petrucha, iš pradžių ketinęs joti naktį, nusprendžia pernakvoti trobelėje ir išjoti vos prašvitus. Stiopa, išjojęs vienai dienai, pasilieka jau antrai nakvynei. Jonas papasakojo, kad jis nugirdo kaip Stiopa aiškino Petruchai kaip jis pasiteisins žmonai namie, kodėl užtruko dvi dienas, vietoj planuotos vienos. "Parni zapili v gorach – tak prishlosj zhdatj" – "vaikinai užgėrė kalnuose, tai teko laukti". Logiška. Dar pasirodė, kad Stiopa nelabai prisiminė kelio į Korgono ir Gorelyj Korgon santaką. Tad jie su Jonu leidosi gerokai ilgiau, ir ne pačiu tiesiausiu keliu. Atgal grįžtant Petrucha parodė trumpiausią kelią.

Einam ir mes gult. Nuo krosnelės trobelėj karšta lyg pirtyje. Per dūmų debesį šiaip ne taip įžiūrim ant gultų išsidrėbusius Stiopą ir Petruchą. Abu draugiškai rūkė vieną suktinę. Nors ir abejojome ar jie supras ko mes norim, bet Jonas pabando išaiškinti jiems, kad mes nerūkantys ir norėtume, kad trobelėje jie nerūkytų. Pabamba, baigia suktinę ir lyg daugiau neberūko. Auštant Petrucha išbudina Stepaną ir abu išjoja, palikę mus miegoti. Daugiau jų nebematėme.


8 diena (rugpjūčio 23 d.).
Judėjimo laikas – 4 val. 30 min. Nuėjom 12 kilometrų. Persiritom per 1880 metrų aukščio perėją. Aukščių skirtumas: 1600–1036 m. Nakvynė pasekoje, ant Korgono kranto.

Išėjome apie vidurdienį. Kol per plačias pievas pilnas maralo šaknies ėjome link perėjos (1880 m.) švietė saulė. Kiek nusileidus už perėjos, dar spėjom papietauti ant aukšto skardžio ir pradėjo lyti. Trumpindami kelią išsukom iš tako ir leidomės gan stačiu kalno šlaitu per vešlią augmeniją. Nusileidę pataikėm į gan platų arklių ištryptą purvo taką. Take vis įžvelgiam įsispaudusias meškos pėdas – matyt ir ji neseniai čia prašleivojo... Eidami juo pasiekėm upę Podjomnają. Už kokio kilometro ji įtekėjo į Gorelyj Korgon, tad toliau jau ėjom kairiuoju jo krantu. Kelis kartus teko perbristi iš vieno kranto į kitą. Artėjant prie pasekos lietus nurimo, o jau besileidžiant į slėnį, kuriame buvo paseka, išsigiedrijo visiškai. Radome vakar Jono atgabentus mūsų kajakus ir pasekos prižiūrėtoją Dimitrijų. Nusprendėm čia ir pernakvoti – Dimitrijus pasiūlė mums miegoti lauke, po pusiau atviru daržinės stogu, ant šieno. Paragavom Petruchos sumedžiotos meškos taukų spirgų ir užsiprašėm Dimitrijaus medaus po bambalį kiekvienam. Papietavom, prisipūtėm laivus, dar kiek pašnekėjom prie laužo.

Dimitrijus šiaip kažkur mokosi (metų jam gal 18–20), o vasarą uždarbiauja pasekoje. Klausiam ar nenusibosta beveik visą laiką vienam – dar ir kaip nusibosta, sako. Va turi du "auklėtinius" – arklį ir šunį. Ir mokina visą vasarą kaip reikia elgtis, o rudenį jie grįš šeimininkams. Sako kartais joja į Senteleko kaimą į diskoteką – kokios keturios valandos kelio arkliu. Dar pastudijuojam Korgono slenksčių aprašymus ir lipam į daržinę, ant šieno. Šalia įsitaiso šuo.


9 diena (rugpjūčio 24 d.).
Judėjimo laikas – 6 val. Nuplaukėm 17 kilometrų. Aukščių skirtumas: 1036–812 m. Nakvynė ties slenksčiu Stupenjka, dešiniajame Korgono krante.

Miegoti buvo gan šalta ir neapsikentęs atsikėliau apie 7 val. Pasirodo buvo šalna – viskas aplink pasidengė šerkšnu. Kajakai pabalę, kabančios nespėjusios išdžiūti kojinės – sukietėjusios. Bet iš už kalno lendanti saulutė viską sušildo ir išdžiovina. Vėliau pabudę bendrakeleiviai šerkšno jau neberanda.

Pasinešėm laivus 300 metrų žemyn upe nuo pasekos ir kaip pasirodė pradėjom plaukti jau kiek žemiau slenksčio Kofeinyj. Korgono upė yra kiek mažiau vandeninga nei Kymyras, bet nuolydis gerokai didesnis – apie 15 metrų į kilometrą. Tad ir sudėtingumo kategorija aukštesnė.

Iš karto prasidėjo ištisinė rėva – atsipalaiduoti laiko tikrai nėra. Be žvalgybos vieną po kito praplaukiam penkis bevardžius slenksčius ir sustojam apžiūrėti jau vardinio slenksčio Viraž. Slenkstis prasideda greito vandens ruožu, tada kelios 0,5–1,0 metro aukščio nuopylos, toliau 50 metrų srovės ir vėl 0,5 metro nuopyla posūkyje į dešinę. Praplaukiam ir stojam kairiajam krante po didžiuliu kedru įtartinai ramiame ruože.

Žvelgiant pasroviui nieko įtartino nesimato, bet mes žinom, kad čia pat garsusis slenkstis Spartak – ko gero gražiausia Korgono upės vieta. Einam apžiūrėti, renkamės filmavimo ir saugos vietas. Tai beveik 3 metrų aukščio slenkstis–krioklys su pakankamai minkšta bačka apačioje. Krentantis vanduo atrodo įspūdingai, nors pats slenkstis nėra labai sudėtingas. Svarbu įplaukti teisinga trajektorija ir leistis su pagrindine, 2–3 metrų pločio krentančia srove. Nukrypus labiau į kurį nors šoną galima užšokti ant uolų ir tada jau ko gero tektų verstis. Sėkmingai nušokame. Tik Jonas, kiek per žemai šuolio metu iškėlęs irklą, stuktelį mentę į šoninę uolą ir ją kiek sulenkia. Oras puikus, tad gavę po gerą adrenalino dozę čia pat, ant plokščios uolos, sėdame užkąsti. Po to Mindaugas ir Gediminas pakartoja šuolį.

Toliau plaukiam apie kilometrą iki slenksčio Aurora. Jis prasideda ties nedideliu dešiniuoju intakėliu staigiu kairiu posūkiu. Posūkio pabaigoje dvipakopė apie 1 metro bendro kritimo nuopyla, už 10 metrų nuo jos nuo kairio kranto į srovę įsirėžia smaili lygintuvo (arba laivo Aurora) formos uola. Prie mūsų vandens didelių problemų nebuvo, bet esant aukštam vandeniui čia susidaro labai stiprus prispaudimas į plyšį. Ant uolos pritvirtinta memorialinė lentelė – 2003 metais čia žuvo trys žmonės.

Dar po kiek laiko Gediminas pastebi, kad su kajaku kažkas ne taip. Stojam, apžiūrim ir atrandam nemažai skylių – plyšo Gedimino laivo dugnas, o Jonas rado net tris skyles – vieną šone ir dvi dugne. Valandą sugaištam siūdami ir klijuodami. Ir leidžiamės toliau – visą laiką gan kietos rėvos ir iki nakvynės vietos dar praplaukėm porą bevardžių slenksčių.

Nuo ryto nuplaukėm 17 kilometrų ir stojam gražiame beržynėlyje dešiniajame krante jau netoli slenksčio Stupenjka. Džiaustomės rūbus, Gediminas eina pažvejot, Jonas randa dar dvi skyles dugne, ir klijuodamas sunaudoja visus klijus. Geriau būtų daugiau nebesuplėšyti kajakų. Verdam vakarienę, o Gediminas pagauna pirmąją ir kaip vėliau paaiškėjo ir paskutiniąją žuvį. Charius, arba lietuviškai kiršlys, apie 400 gramų. Supjaustom, pasūdom ir paliekam – rytoj ragausim. Vakarojam palinkę ties žemėlapiais – rytoj laukia sudėtingiausia Korgono atkarpa.


10 diena (rugpjūčio 25 d.).
Judėjimo laikas – 3,5 val. Korgonu ir 5 val. Čaryšu. Nuplaukėm 14 km. Korgonu ir 21 km Čaryšu. Aukščių skirtumas: 812–565 (Korgono žiotys) m. Nakvynė dešiniajame Čaryšo krante, 6 km. žemiau intako Boljšaja Tatarka.

Paskutinė plaukimo Korgonu diena. Priešakyje sunkiausia atkarpa. Gal dėl to šiandien pajudame net 11 valandą. Įveikiam bevardį slenkstį, rėvos ir stojam ties slenksčiu Stupenjka. Tai beveik visos upės pločio metro aukščio nuopyla. Prie vidutinio vandens susidaranti bačka ne itin stipri ir mūsų kajakams didesnių sunkumų nesudaro. Tai buvo paskutinis mūsų apžiūrėtas slenkstis.

Toliau jau darėsi nelengva atskirti kur slenkstis, kur tiesiog galinga rėva, tad plaukėm nesustodami ir be žvalgybos... Iš kart už Stupenjkos neilga rėva ir slenkstis Razinia. Čia dvi nuopylos su siaurais praėjimais, užgriozdintais akmenimis. Išlaviruojam. Toliau slenkstis Želob – stiprios rėvos pabaigoje dvi kampu viena į kitą pasisukusios nuopylos. Srovė teka tarp didžiulių akmenų.

Ties tiltu Čiortovyj most (Velnių tiltas) sustojam apžiūrėti kosminio laivo nuolaužos. Kaime pasakojo, kad jos čia reguliariai krenta – netoli, Kazachstano Baikonūre startuoja erdvėlaiviai, tai nuo jų atsiskiriančios pakopos ir krenta į Altajaus kalnus. Nors ir netikėjom pasakojimais, kad nuolaužos skleidžia radiaciją, bet nei vienas liesti jos nenorėjo... Praplaukiam po tiltu ir dar kilometrą rėvų iki slenksčio Siurpriz.

Čia dviejų iš mūsų iš tikrųjų laukė siurprizas. Stipri centrinė srovė, laviravimas tarp akmenų – iš principo slenkstis nesiskiria nuo iki jo esančių rėvų, jei ne pabaigoje esanti metrinė ir labai suktos srovės bačka. Pirmas plaukęs Gediminas dideliu greičiu ją prašoka, aš įtaikau į patį centrą ir mane apverčia. Laivas plaukia, irklas plaukia, aš taip pat. Atsispiriu, šuolis ant laivo ir sugavęs išvelku į krantą. Begaudydamas daiktus pastebiu, kad iš paskos plaukęs Jonas irgi lygiai taip pat apverčiamas. Mindaugas plaukęs paskutinis ir matęs mūsų apsivertimus, pasirenka kiek kitą trajektoriją ir bačką įveikia kiek šone. Man sumuštas kelias, apdaužytos blauzdos, Jonas rodos atsipirko lengviau. Plaukiam toliau.

Už kokių 800 metrų turėtų būti paskutinis, bene sudėtingiausias slenkstis Abzac. Rėvos tiek sustiprėja, kad jau sudėtinga nustatyti ar tai jau slenksčio pradžia ar ne. Taip ir į Abzacą įšokam be jokios žvalgybos. Srovėje atsiranda aukšti uoliniai "pirštai", ir koridoriai tarp jų. Gediminas vėl pirmas, matau kaip jį slenksčio pabaigoje prispaudžia prie vieno iš "pirštų", bet išsilaiko ir nuslysta. Jonas irgi vos vos, bet prašoka. Aš kažkaip suabejojau ar pro čia jie plaukia – kairiau mačiau lyg ir palankesnį praplaukimą. Suktelėjau kairėn, bet tarpas tarp uolų pasirodė lyg ir per siauras. Persigalvojau ir tos dvejonės reiškė stiprų ir tiesų prispaudimą prie uolos ir nebeišsilaikiau – dar spėjau pagalvoti, kad ir vėl geriausi kadrai liks nenufilmuoti, ir apsiverčiau. Nusibrozdinau šoną, dar ir kojom kliuvo, bet kajaką pagavau. Mindaugas praplaukė sėkmingai. Stojam pertraukėlei – reikia atgauti kvapą, apsižiūrėti sumušimus.

Nors prapaplaukėm vos 4 kilometrus nuo nakvynės vietos, bet adrenalino gavom visai dienai... Perplaukti sudėtingiausi slenksčiai – be žvalgybos, bet su apsivertimais. Dar pora kilometrai rėvų už slenksčio Abzac ir upė nusiramina. Viskas. Galima atsipalaiduoti. Ties automobilių tiltu laivus net tenka pasivilkti – pasidaro seklu. Keli kilometrai už tilto upė Korgonas įteka į Čaryšą, dar už kilometro Čaryšu priplaukiam jau pažįstamą Korgono kaimą. Jonas lieka lopyti savo kajako skylių, o mes einam į parduotuvę.

Pasipildom duonos, makaronų atsargas ir reikia atšvęsti – perkam alaus. Pailsėję, pabendravę su vietiniu jaunimu ("kodėl atsiskyrėt nuo Rusijos", "tai ar geriau dabar pas jus", "pas jus vyksta karo veteranų ir rusų genocidas") leidžiamės Čaryšu. Mums reikia priplaukti kaimą Čaryšskoje, nes kelio į jį nėra, reikėtų važiuoti per aplink – atgal į Ust–Kumyrą, Ust–Kaną. Tad laukia apie 75 kilometrai gan didele upe. Nors pirmus 15–20 kilometrų atsipalaiduoti irgi negali – pasitaiko gana galingų rėvų su bačkutėmis.

Šiandien dar nuplaukiam 21 kilometrą Čaryšu ir stojam nakvynei dešiniajame krante, 6 kilometrai žemiau Boljšaja Tatarka intako. Pasidžiaugiam, kad oras visą dieną buvo puikus.


11 diena (rugpjūčio 26 d.).
Judėjimo laikas – 7 val. Nuplaukėm 53 km. Nakvynė važiuojančiame PAZ‘ike ir Barnaulo viešbutyje "Kolos".

Paskutinę žygio dieną pajudame labai anksti – mūsų laukia per 50 kilometrų plaukimo. Visą dieną džiugino oras – švietė saulė, danguje nei debesėlio. Plaukti kiek nuobodoka, bet už tat jau turime laiko pasigrožėti kalnais. Pakrantėse nemažai žvejų – žvejoja nuo kranto, įbridę su ilgaauliais batais, nuo arklio, stovinčio vandenyje ar iš džipo įvažiavę į upę.

Jau prie Krasnyj Partizan, dar kokie likus kokiems 7 kilometrams iki Čaryšskoje, pradėjo jaustis civilizacija – upės vanduo pasidarė nebe toks skaidrus, atsirado kažkoks kvapas. Sustojam Čaryšskoje gale, padžiaunam kajakus, rūbus. Su Mindaugu einam į miestelį aiškintis autobusų tvarkaraščio į Barnaulą bei kokio nors deserto į parduotuvę. Pasirodo autobusas išvyksta šiandien 23 valandą. Nusprendžiam, kad mums nėra reikalo čia pasilikti nakvynei. Važiuojam į Barnaulą, kur turėsime dvi dienas iki lėktuvo. Pakuojamės ir traukiam į autobusų stotį.

Žygis baigtas. Mūsų tikslas pasiektas – kajakais sėkmingai nusileidome abejomis upėmis. Grįžtame pailsėję nuo kasdienybės, šviežiomis galvomis, kuriose jau sukasi ateities kelionių planai.

Beje, o naktinį septynių valandų važiavimą prieštvaniniu perpildytu PAZ‘iku vieningai priskiriame penktai sudėtingumo kategorijai.


Po kelionės

Per 12 žygio dienų: autotransportu nuvažiuota 950 km.; pėsčiomis nueita 71 km.; kajakais nuplaukta 155 km. (Kumyru, III kat. – 34 km., Korgonu, IV kat. – 31 km., Čaryšu – II kat., – 90 km.).

Nors Kumyro ir Korgono upėmis kasmet nusileidžia po kelias grupes, bet pirmą kartą šiomis upėmis praplaukta vienviečiais pripučiamais kajakais. Įprastai naudojami žymiai didesnės keliamosios galios dviviečiai arba keturviečiai katamaranai. Išžvalgyta 5 kilometrai Krasnojarkos žemupio – didžiausio dešiniojo Kumyro intako.


Išvados ir rekomendacijos

Puikus sportiškas maršrutas. Gera treniruotė prieš sudėtingesnius – V kategorijos žygius. Esant vidutiniam (kaip mūsų atveju) ar kiek aukštesniam vandens lygiui vienviečiai pripučiami kajakai yra visiškai tinkami tiek Kumyrui tiek Korgonui. Sudėtingiausi ruožai – slenkstis kanjonas Devičyj Plios Kumyre ir Korgono žemupio ruožas už tilto Čiortovyj most su slenksčiais Siurpriz ir Abzac.

Esant labai aukštam vandeniui leistis Korgonu kajakais būtų pernelyg rizikinga. Kumyras tokiu atveju tinkamesnis, be to maršrutą būtų galima praplėsti įjungiant didžiausią Kumyro intaką – Krasnojarką. Priėjimas iki Krasnojarkos – nuo kaimo Kaisyn ant Čaryšo kranto taku palei upelį Boljšoj Kaisyn. Toliau kalnagūbrio perkopimas (perėja 1800–1900 m., aukščiausia viršūnė – 2432 m.) ir nusileidimas palei upelį Podjomnyj. Prie aukšto vandens Krasnojarka tikrai yra praplaukiama.

Susisiekti su mumis galite el. paštu vejaslange@gmail.com, daugiau apie mūsų keliones – http://www.irklazmogiai.lt.

Literatūra

1. Томин Алексей Михайлович. Отчет о походе на Кумир и Коргон, 1999 год (Отчет: Водный, 08/1999)

2. Ходов А.С. Кумир, Коргон, Чарыш (Отчет: Водный, 01/2000)

3. Vilkišius, D. Korgono kalnagūbrio upėmis arba kelionė Baltųjų vandenų šalyje, 2004

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.