Viskas susiveda į tai, kad žmogus yra besotis. Atrodo, kasdien tavo galimybės didėja beprotišku greičiu. Visi aplinkui kuria, dalinasi, perka ir parduoda, ir jau nebesvarbu, kad nebespėji to nei suvokti, nei sutalpinti, nei pačiupinėti, tiesiog turi išmokti atsirinkti ir pasiimti savo dalį. Priešingu atveju išsibarstysi ir ištirpsi informacijos ir spalvų sraute, taip nieko ir nenuveikęs. Spaudimas galų gale verčia žmogų pasiimti atostogas, kitiems jos, arba tiksliau jų leidimo būdas – keliavimas – tampa savotiška niša.

Artėjo vasara, ir gavus pasiūlymą pakeliauti, dar net nespėjus pagalvoti ar bus laiko, pinigų ir galimybių atsakymas jau buvo taip. Žygio gairės kaip ir buvo aiškios – Vakarų Altajus. Toliau derinant maršrutą ir laiką, mudu su Julium, kaip jauni, mėgstantys avantiūras ir turintys tam palankias sąlygas, nusprendžiam Lietuvą palikti daugiau nei mėnesiui. Tėvams, draugams ir aplinkiniams tai atrodo tik užgaida, bet ilgainiui jie ima nerimauti, nes bilietai ir vizos jau pakeliui. Už daug ką reiktų pasakyti didelį ačiū Alvydui (Juliaus tėčiui). Jis pagrindinis mūsų koordinatorius ir angelas sargas, pasistengęs, kad viskas būtų sužiūrėta ir laiku paruošta, jei kartais šitie nuolat pasaulio užkariavimu užsiėmę išsiblaškėliai ką nors pamirštų. Džiugu, kad visgi nieko nepamiršom, nors pasiruošimo, manau, reikėjo rimtesnio. Viską, kas būtina, aišku, padarėm, bet trūko žinių apie vaistingus ir valgomus augalus, grybus, žvejybą, įvairias uolienas, susiplaukimo, o asmeniškai man ir mokėjimo plaukti. Praktiškai neišnaudojom medžioklės galimybių, o daugiau mėsos tikrai nebūtų pakenkę. Taigi, po trumpų pasisėdėjimų prie žemėlapių ir greitu žvilgsniu perbėgus maisto bei daiktų sąrašą, liepos 20 d. prasideda visai rimta kelionė.

Perone artimiausiųjų išlydėti, susiradę savo vietas ir pagaliau susidėję vos pakeliamas kuprines, trumpam nutylam. Laimei, iki ilgesio dar toli gražu. Kadangi dar Lietuvoje prisikūrėme planų, ką veiksime šitiek laiko ir sutarę neužpildyti 4 parų traukiny tik apsirijimu ir miegu, imame traukti vokiečių, rusų, norvegų kalbų žodynėlius. Tikslas pramokti šių kalbų. Gan juokinga, šalia sėdintiems keista, o mūsų sąžinės ramios, beje, ir rezultatas gavosi neblogas. Stebinome vagono bendrakeleivius ir lakstymais pirmyn – atgal, atsispaudimais ir panašiomis mankštomis traukiniui sustojus ir paleidus žmones "ganytis". Iki Maskvos dar nieko, bet nuo Maskvos iki Barnaulo išsėdėt beveik tris paras ramiai gan sunku. Nors gerai ir tai, kad miestuose neteko ilgai trintis. Maskvoj laisvą laiką užpildė registracija (nors su ja nesklandumų buvo; tą pačią dieną negavom, tik vėliau firmos atstovė atsiuntė popierinį registracijos variantą į el. paštą, iš kurio, tiesa, atsispausdinti pavyko tik jau grįžinėjant Bijske. Laimei, kelionės metu nieks nepaprašė mūsų dokumentų patikrinimui...), Barnaule autobuso ir beliašų paieškos. O po 6 valandų autobuse jau ir paskutinė stotelė – miestelis Čaryšskoje. Kadangi degame noru kuo greičiau pasiekti kalnus, nusisamdome taksi, idant nereiktų šliaužti 20 neįdomių kilometrų iki Malij Baščelak kaimelio keliais. Užsiprašo aišku nemažai, 600 rublių, bet derybų meno mes, deja, dar neįvaldę. Vairuotojas paveža kiek toliau iki kairiojo Baščelako intako Generalka. Jam išvažiavus, pagaliau apima malonus jausmas ir žmogaus nesudarkytos gamtos vaizdai.

Ilgai nelaukę, skubiai traukiamės guminius batus, žemėlapius ir pasukame į kalnus. Užkilt Baščelaku iki pat ežero skiriame penkias dienas. Nors norint užtektų ir mažiau. Ežeras, įsikūręs Baščelako ištakose, pasak vietinių ir turistų atsiliepimų internete, labai žuvingas, todėl link jo palei visą upę vingiuoja gan neblogas žvejų, arklių išmintas takas. O iki Baščelako vidurupio, maralų augintojų bazės bei apleistos auksakasių gyvenvietės, iš lėto į kalnus ropoja net mašinų išvažinėtas kelias. Juo per pirmas tris dienas nujudame apie 40 kilometrų, perkopiame 1000metrų virš jūros lygio aukštį, sutinkam pirmus kedrus, vis dažniau džiaugiamės atsiveriančių uolų vaizdais ir artėjančiais kalnais. Supratę, kad laiko turėsime sočiai, išbandome upę. Jau eidami nusižiūrime įdomesnį ruožą ir stojame nakvynei. Kitą rytą, pakrantėje suslėpę daiktus, lipame į uolą pasižvalgyti. Viršuje gausiai auga čeremša, karagana ir pilna meškų pėdsakų, kas be ko ir vaizdai atsiveria nepakartojami, leidžiantys žvilgsniu apglėbt taiga apaugusį kylantį Baščelako slėnį, laukiantį mūsų artimiausiomis dienomis. Vėliau greit nusileidžiame ir ruošiamės plaukimui. Išsirenkam vieną įdomesnių ir dar plaukiamų Baščelako ruožų, poros kilometrų ilgio trasą abipus 1000m v.j.l. žemėlapyje žyminčios izohipsės. Žemiau jau apmažėjęs kritimas ir daugiau protakų bei užvartų, o aukščiau, nors plaukt ir galima, upę pernelyg dažnai spaudžia ir metro pločio srautui nepalikę akmenys bei uolos, kurie verstų dažnai palaipiot, bei apskritai mažesnis vandens kiekis. Nors šiemet Altajuje vanduo ir laikomas aukštu, bet Baščelakas dviems, su vienu laivu ir daiktais netinka. Apie 30m/km siekiantis kritimas, ištisinė slenkstukais paįvairinta rėva, pastovus judėjimas tarp akmenų ir užvartų reikalauja daug darbo ir manevringai nusiteikusio nepakrauto kajako, tad pasiplaukiojam po vieną. Nors ir nedidelė, tačiau pati upė labai smagi ir vienam plaukikui be papildomo svorio liko dėkinga: visą laiką gera srovė neša žemyn, versdama palaviruoti tarp akmenų, kur ne kur palikusių tik siaurą praplaukimą. Taigi plaukimas tikrai įdomus, sportiškas, techniškas, bet dar nepavojingas. Žinoma, be reikalo nesivartant ir nebandant, kokią programą išsivertusiam plaukikui paruošė stiprios srovės ir akmenų duetas pakeliui. Plaukiam vienas, fotografuojam kitas, po to persinešam patogiu, šalia upelio gerai išmintu arklių taku laivelį atgal, sėdam kitas, kartojam vėl. Šitaip pagaliau paragavę vandens, kelis kilometrus pasinešame dar pripustą laivą aukštyn ir kuriam stovyklavietę nuostabaus krioklio pašonėje. Graži badanais apaugusi uola, po kuria didžiule srove putodamas metasi vanduo. Praplaukti gal ir įmanoma, teoriškai viskas šiam pasauly įmanoma, bet sėkmės į kišenę dar kelias saujas įsidėčiau.

Ilgas žygis, sunkios kuprinės, sumažinta iki 400g dienai žmogui maisto norma ir, galų gale, noras geriau susipažinti ir susidraugauti su gamta vertė mąstyt apie vietinius išteklius, todėl nemažai eksperimentavome su įvairiais augalais. Kasdien patiekalus papildydavo vis kiti gamtos turtai: grybai, dilgėlės, karagana (nors virimui ji tinka nebent lukštenta, ankštys nesukramtomos), kažkas panašaus į žirnius, čeremša, varnalėšų šaknys, rūgštynės ir kiti. Priėjome išvados, kad tokios košės (su saujele kruopų ir daug žalumos), jei ir nesuteikia pakankamai energijos, tai puikiai užkemša skrandį, papildo organizmą natūraliais vitaminais. Dar keli puodukai badano, mėtų, ramunėlių arba čiagos arbatos, serbentų, aviečių ar rabarbarų kompotai, sauja sausmedžio uogų, žemuogių, mėlynių, tų pačių serbentų ar aviečių pietums ir į kelią.

Penktąją dieną, kaip ir planavome, pasiekėme Baščelako ežerą. Vaizdai išties gniaužia kvapą, labiau nei ledinis jo vanduo. Ežeras apsuptas kalnų, pasipuošusių sniego lopais, nuobirynuose zuja švilpikai, prasigraužęs pro kalno keterą į milžino glėbį krenta nedidukas krioklys, kairiam krante visas šlaitas apaugęs kedrais, nutuptais kaži kodėl pykstančiom, o gal kaip tik draugų ieškančiom ir triukšmaujančiom riešutinėm; gausu badano, dar neprinokusių kedro konkorėžių, grybų ir auksinės bei maralo šaknies. Pasak vietinių, žuvies irgi, tačiau mūsų ežeras ja nepavaišino, nors Julius ir atidavė pusę meškerės.

Tolimuose planuose buvome nusprendę, kad dar čia grįšime, todėl bazinės stovyklos nedarome. Juolab, kad ir gan gausūs civilizacijos (žvejų, turistų ar šiaip gražių vaizdų atvykusių pažiūrėt miestiečių) pėdsakai didina norą kilti dar aukščiau, ieškoti dar nuošalesnių vietų. Jau kitą rytą nuobirynais palei krioklį persiverčiame per kalnagūbrį į Altajaus respubliką ir kartu Talicos baseiną. Pakeliui žvalgomės įdomesnių akmenų, tačiau geologai iš mūsų nekokie, greičiausiai todėl nieko, apart kelių kvarco gyslų ir nepastebėjome.

Kopimas link perėjos gana status, o su dar nelengvėjančiom kuprinėm kartais tenka į uolas kabintis nagais, dantim ir prilipti visu kūnu, tarsi būtum sraigė. Bet šypsenos plačios, nes tai žymiai įdomiau už arklių išmalto purvo taką. Pasiekus aukščiausią tašką, gabalėlis chalvos ir ritimasis žemyn. Netrukus pasirodo ir pats ežeras. Šis jau kitoks, apsuptas ištryptų, nuganytų alpinių pievų, vietomis apaugusių keružiais. Kur ne kur vienas kitas vos ne ant plikų uolų bandantis įsitvirtinti maumedis ar kedras, bet labai jau varganas. Taigi su malkomis sunkiai. Pasistatome iš akmenų šiokį tokį pečiuką, kad taupytų šilumą, o vėliau jau sausų keružių bei maumedžių šakelių kaitros, kaip ir kantrybės su jais žaisti, vakarienei ir arbatai išsivirti užteko. O pats ežeras forma ir dydžiu primena Baščelako. Tik dėl žuvies Julius suabejoja, labai jau drąsiai ir nemažais būriais vėžiagyviai plaukioja.

Paskutinės liepos dienos pagaliau padovanojo daugiau saulės. Ta proga ryto mankštai užlipame į Zagrichą (2305,5m). Giedras dangus su žemėlapiu ir kompasu leidžia tiksliai surikiuoti kalnus bei slėnius. Dar pabandome įkalinti neapsakomus vaizdus fotoaparato juostelėje ir imame leistis. Kartais nuolatinis stabdymas, stengiantis nenugarmėti į kokį plyšį, pakerta kojas, bet visgi tvirtą žemę visada pasiekdavome greit ir sveiki. Išsitraukę kuprines iš nuobirynų, pasukame į rytus. Vėžlio greičiu (visgi tokios ryto mankštos atimdavo nemažai jėgų, galų gale jaučiasi ir tai, kad esam 2km aukštyje) persiritame per kalnų gūbrį ir apačioje jau matome du ežeriūkščius. Deja juos ne taip lengva pasiekti, nors iš aukštai ir labai arti jie atrodo. Ilgokai slenkame akmenų "pieva", nors judėti ja ir žymiai patogiau bei greičiau, nei per keružių kailiu apaugusį lauką, kur kas antrame žingsnyje smengi į tarp akmenų esantį plyšį. Pagaliau, pasiekus vandenį, ilgai laukti pietūs; atsigauna nuspausti pečiai, o kūnas ima vėsti. Taigi, bandydami neprarasti aukščio, toliau judame šlaitu link miško juostos. Pradžiugina mintis apie žmonišką laužą, bet deja visas vanduo giliai po akmenų luitais. Galiausiai randame vietą, kur upelis nežymiai išlenda į paviršių ir nusprendžiame, jog išsiversime ir su tokia bala. Vakarienei vėlgi grybai, sauja kruopų ir šaukštas spirgų, o viskas apvainikuota badano arbata. Po tokios dienos maistas greit dingsta iš katiliukų ir tirpsta burnoje.

Antrąją žygio savaitę pradedame dar viena viršūne (2309,2m). Kopimas rimtesnis nei į Zagrichą, bet susižavėjimo užlipus jau mažiau. Viskas darosi įprasta, nuo viršūnės matyti Baščelako baseinas, nuobirynai, miškais apaugę slėniai – praeiti ir dar laukiantys... Gera. Ilgai neužsibūname, ryto mankšta baigta, susirandame kuprines, suvalgome po hematogeną pietums ir arklių takais patraukiame link kito slėnio. Pakeliui sutinkame arkliaganius, kasančius auksinę šaknį. Jie bando papasakoti apie tako vingius, tačiau mūsų nesudomina, lipame tiesiai, kiaurai, įstrižai per nuobiryną. Deja nepataikėme ir užlipome žymiai aukščiau nei reikėjo, nusileidę patenkame į pelkėtą slėnį, kuriuo teka upelis. Tuomet ilgai kylame aukštyn arklių, žvėrių takais, kol galiausiai tenka ropoti į šlaitą kur sausiau. Visur pilna prinokusio sausmedžio, pakeliui dar prisirinkome rabarbarų, vadinasi laukia soti vakarienė.

Taip kelios dienos pelkių, griuvinėjimo kliūnant už žemę slepiančių viksvų kupstų, keisto riaumojimo žvaigždėtom naktim (kažkaip manau, kad peilio nebūtų užtekę, jei kokia meškutė norėtų pabendrauti, o tik juos ir teturėjome. Bet visgi pasidėjus peilį šalia miegmaišio užmigt būdavo ramiau). Šiek tiek saulės, šiek tiek lietaus ir dar viena viršūnė. Aukščiausia numatyta mūsų kely – 2423,4 m. Bet ir nemaloniausiai nustebinusi. Visų pirma, nė nepastebėjome kaip įkopėme (lėkšta, pievute, nors ir nuganyta, apaugusi viršūnė), o visų keisčiausia, kad kalnas išvagotas mašinų vėžėmis. Taip išeina, kad vos ne taksi nusisamdyti gali. Apačioje troba, žemėlapy nepažymėta. Daug čia tokių, Altajus jau pasmerktas. Žmonės tvoromis gabalais pjausto šį rojaus kampą ir verčia jį arklių bei karvių nutrypta pieva. Gaila. Belieka tikėtis, kad dar negreit, kad gal dar kada ataugs, kad gal kada nors visi čia sutilps, ir meška, ir bedandė bobutė, gliaudanti kedro riešutus.

Žygiui dar neįpusėjus pasiekėme Talicą. Lietaus buvo nemažai, tad ir upė atrodė patvinusi ir plaukiama. Net dar nesutekėjus visoms Talicos atšakoms (Pravajai, Anuiskajai ir tiesiog Talicai), iš vakaro atrodęs per akmenų sangrūdą besiritantis vandens srautas, po nakties lietaus jau buvo virtęs visai plaukiamu ir galingu upeliu. Tačiau tik kol nepasiekia protakų bei gausių užvartų ir krūmais apaugusių pakrančių. Visgi plaukimą pradedam jau žemiau šių atšakų santakos. Vandens pakankamai, bet visgi ne dviems, praktiškai iki Solonovkos intako plaukėme paeiliui. Vienam kuriam vis reikėdavo "plaukt" krantu, vėlgi gana geru, tik jau traktorių, keliu (Talicos slėnis nusėtas šienaujamomis pievomis). Plaukimas, žinoma, be proto malonus dalykas. Aš mokiausi ramesniuose ruožuose, o Julius irklą perimdavo upei surimtėjus. Didžioji dalis Talicos – tai ištisinė nerimstanti rėva, mūsų atveju pavykus pagaut aukštą vandenį, greit nešanti žemyn. Tarpais Talica gerokai suspausta, daug didžiulių riedulių didele srove apraizgytų. Upė gerokai išsiskaido, kritimas padidėja, tada belieka dairytis ir bandyt pasirinkt ar tiesiog atspėt, kuria uolos puse plaukti, kad atsivėrusio tolimesnio vaizdo neužstotų siauras nepraplaukiamas plyšys ar kokia užvartą. Ant vieno tokio ropščiausi su fotoaparatais, o Julius gavo neblogo darbo. Teko ir gerokai palaviruoti, ir laivą pasinešioti, bet jau iš tolo akys degė palaima, o nuo veido nenulipo šypsena. Aišku, pro kartais surauktus antakius, nes atsipalaiduoti irgi negalėjo, upė neatleistų. Po smagaus ruožo Juliui dovanų kuprinė, o man irklas, apsikeičiam. Sudėtinga, kai vienas braunasi per brūzgynus krantu, o kitas plaukia besikeičiančia upe, kuri tai greitai neša, tai liepia išlipti ir apsinešti kliūtį. Taip kartą ir pasimetėme. Nežinai ar bendražygis nespėja vytis ar jau aplenkė. Prasidėjo protakos, brastos, teko lipt į krantą ir ieškoti pėdsakų, laimei radau. Šitaip tampėmės nervus gerą valandą, o ir plaukimo gan rimto gavau, nebebuvo kam atiduoti irklo ar apsinešinėti. Bet matyt tas kurio kantrybę bandau dar jos turi ir man sprando vis nenusuka. Galų gale šlapiom, bet sveikom kojom išlipus į krantą jau radau Julių. Per visą žygį tiek laimės dar nebuvo vienas kitą pamačius.

Toliau plaukė Julius, aš šturmavau krantą. Upė, susirinkus Solonovką ir dar kelis intakus, išplatėja, vis dažniau bangomis slepia dugno akmenis, todėl pabandėm plaukti dviese. Pradžioje buvau tik balastas, vėliau sustojome netoli vieno iš jau gan neretais šiame slėnyje patapusių bitynų, kur palypėję ant kalvos pagauname ryšį. Apsikeitę žiniomis su paliktu pasauliu, persikrovėm daiktus ir jau tapau ekipažo nare. Ėjosi gana sunkiai, bet į dienos pabaigą šioks toks susiplaukimas jautėsi. Neskubėdami praplaukėme Sanarovkkos bei Talicos kaimus. Šiame ruože nemažai protakų, upėje pilna virtuolių medžių, srovė stipri, ypač esant tokiam vandens kiekiui. Tad vietomis buvo visai nejuokinga, pritrūko jau minėto susiplaukimo arba laiko pagalvoti, bet ir tokios pamokos praverčia. Porą vienas po kito sekusių virtimų, iš už posūkio upei atvėrus stiprios srovės ir skersai gulinčio rasto vaizdą, privertė prisimint negausias treniruotes prieš žygį. Teoriškai įmanoma praplaukti, visgi komandinio įdirbio reikia. Bet ir atsipirkome tik šlapiais rūbais, keliomis mėlynėmis, nutarkuota nosimi ir lengvu išgąsčiu. Turbūt vienam ir be daiktų plaukimas būtų žymiai malonesnis ir paprastesnis. Galiausiai visa upė grįžta, protakos susibėga ir ties Ust – Kumyro kaimu pasitinka Čaryšas. Nemažos bangos tėškia kelias savo saujas į veidą priversdamas atsibusti. Mėto tave lyg rudens uždegtą ir vandeny pamestą lapą, kol įsiirkluoji ir pradedi kapoti bangų keteras. Tarpais viskas aprimsta ir leidžia tau gėrėtis vaizdais. Tiek giedru dangum, tiek tokio pat skaidrumo vandeniu, kur dugne ilsisi milžiniški akmenų luitai. Srovė tuo tarpu dirba savo darbą ir 40 kilometrų iki Belajos žiočių nulėkėm vos per kelias valandas.

Tiesa Čaryšas per daug gražus, kad jį pralėktum lyg akis išdegęs. Todėl tas kelias valandas skėlėme į kelias dienas. Dar nepraplaukę Ust–Kumyro sustojome nuostabios uolos papėdėj. Prieš akis ramiai banguoja didžiulė pieva ir visai šalia ramiai bėga upė, įsikandusi nedidukę salą. Vėl bandėme laimę ieškodami akmenų, tačiau nepatyrusi akis pastebėjo tik kelias kvarco gyslas. Aukščiau kopti neleido aštrios uolos kartais pasvirusios neigiamu kampu. Kiek labiau pasisekė su vakariene, pagaliau "sumedžiojome" baltymų. Minėtoje pievoje labai daug žiogų bei skėrių. Prisigaudėme, apkepėme svieste ir likome patenkinti. Skonis, Juliaus nuomone, panašus į vėžio. Dar sauja kruopų, pienių, dilgėlių ir išėjo visai nieko košė. O po kelių dienų Čaryšas padovanojo ir kiršlį. Pakrantė pilna grybų, aviečių bei erškėtrožių. Viskas ko reikia vakarienei ir netgi kompotui. Beje ir uoliena darosi įvairesnė, daugėja kvarco gyslų, atsiveria melsvo atspalvio, minkštų uolienų klodai.

Atsidžiaugę Čaryšu ir saule, pradėjome vos ne naują žygį. Korgone pasipildę maisto atsargas pagrindiniais trūkstamais produktais vėl pasukome link Baščelako baseino. Tikslas palei Zagrichos upę pakilti link ežero, tuomet Baščelaku leistis link perėjos ir persimesti bei išžvalgyti Černovą Anujų. Per gerą valandą nujudėję beveik 20 km Čaryšu, pasiekėme Belajos žiotis, kurios pasirodo dar ir gamtos paminklu paskelbtos. Bet žmonės mane čia vėl nuvylė. Kadaise buvusi tikrai graži uola su sraunia upe sukibus, dabar tik apšnerkštas pelkėtas kampas. Šiukšlės, bambaliai, nuo to paties, o gal nuo rudų bei karvių purvinas vanduo, dvokiantis dvėseliena. Keista kartais atrodo, kad kuo daugiau žmogus turi, tuo labiau nevertina ir nesaugo. Ką gi, palaukime dienų, kai būsime priversti taupyti. Apmaudą šiek tiek apramina ilga žvejyba ir pati Belaja. Upės vanduo tikrai link baltumo ar pilkumo. Labai srauni ir praktiškai be kliūčių, vietomis apkabina stambius riedulius ar dalį vagos paslepia po užvartom. Tiesa, vanduo ir čia aukštas, ne per potvynį viskas ko gero atrodo kiek kitaip. Plaukti būtų gera ir Čaryšą greit pasiektum. Tik mums, deja, į kitą pusę.

Belajos žiotyse ilgai neužsibuvome, juolab kad ir noro nebuvo. Neblogu traktorių keliu greit priėjome Zagrichą. Minties apie plaukimą visgi atsisakėme. Nors upė ir smagi, patvinus, mažai užvartų, protakų, upė krenta ištisine rėva su kiek smagesniais slenkstukais retkarčiais, neštų gerai, bet plaukimas gautųsi gana nesudėtingas ir vienodas, nors ir labai smagus. Tuo labiau ir į kalnus traukė greičiau grįšt, tad nusprendę, kad nieko labai ypatingo nėra, dėl ko vertėtų plaukt žemyn ir po to vėl kilt, judėjome toliau. Be to ir žmogaus čia daugiau, visur medžioklės ūkiai, ganyklos, sutikome net jėgerį. Jie prisirentę čia nemažai trobelių, augina arklius nedidelėmis bandomis. Iš to paties jėgerio sužinojome, kad meškos šiemet nusileido iš kalnų dėl mažo riešutų derliaus, giliau slėniuose bando atsiganyt žole. Bet nuramino sakydamas, kad jos baikščios, kol neparodai, kad ir pats bijai.

Taigi gerų takų čia apstu. Jų dėka galėjome palaikyti neblogą tempą. Baščelako ežerą neskubėdami pasiekėme per keturias dienas. Ketvirtąją dieną, nors naktį užsnigti ir gerokai pašalę, apšilimui prieš ėjimą kopiame į dar vieną viršūnę (2217,5m). Nužvelgėme, ką jau palikome, ir varvančiomis nosimis pasitikome atskubančius lietaus – sniego debesis. Po to ropojimas dar viena kalnų kupra ir tolumoj pažįstamos vietos – Baščelako upės ašara su gretimais dar sunkiau įžiūrimais ežeriukais. Leidimasis pasirodė rimtas, status. Kartais tiesiog sėsdavai ir, kojom – rankom įsirėmus į žemę, dilindavai kelnes čiuoždamas badanais nuaugusiomis uolomis. Orų atšaldytos nuotaikos taisėsi. Taip, pastarosiomis dienomis buvome gavę nemažai sniego, o vėliau rytais apšerkšnijusi žolė ir užšalusi arbata katiliuke. Ir kad ir kaip keista grįžti buvo gera. Manėme atsibos jau matyti vaizdai, bet toli gražu.

Mineralų paieškas jau buvome nusprendę palikti ramybėje, nes be žinių čia ne ką tenuveiksi. Bet visgi matyt labiau iš neturėjimo ką veikti ir gero oro dar skyriau laiko žvalgybai ir ši pasirodė rimčiausia. Radau nemaža luitą su geležimi bet kristalais, daug per visą kalną nubėgančių storų, įvairaus kvarco gyslų ir dar kažką sidabro spalvos, tačiau labai minkšto. Todėl, manau, prie Baščelako ežero su uolienomis yra ką veikti.

Apie žuvį vietiniai irgi nemelavo. Tik jos pagavome jau eidami žemyn slėniu nedideliame, pelkėtame, ką tik ežerą palikusiame Baščelako upelyje. Žuvys nedidelės, bet kaip tokiems žvejams užskaitomos. Kaip nebūtų keista, gaudėme ne kiršlius. O ką tiksliai, nustatyti pritrūko kompetencijos. Sutarėme, kad tiek jau to, užteks ir vienos žuvienės žygiui. Juolab, kad ir laikas traukti namo. Prieš pasveikindami Baščelako upę užlipome į paskutinį kalną (1884,6). Šis jau kitoks, gausiai mišku apaugęs, viršūnė plokščia, kiek akis mato, o po kojomis gražiai sugulę, miškais apkamšyti slėniai ir upelių, sulipdančių Baščelaką, sankryža. Tyloje sugaudom stiprių kalnų vėjų išdraskytas mintis ir kylam... O po to leidžiamės.

Baščelake vandens jau mažiau nei prieš tris savaites, todėl plaukti Julius liepia man, idant išmokčiau, su upe susidraugaučiau, o pats ima didžiąją dalį daiktų ir keliauja priekyje. Aš palaukiu ant kranto ilgėliau ir pagaliau pirmi yriai. Kritęs vanduo jaučiasi: dažniau stringi protakose, kartais tenka pasinešti laivą, bet didžioji dalis plaukimo – vienas malonumas. Už kokių 5 km upė ima lėkštėti, vis dažniau skaidosi į protakas ir neria po užvartom, plaukimas virsta labiau darbu nei malonumu, tad tenka džiauti laivą. Man labiau patiko, kai jis mane nešė upe, o ne atvirkščiai.

Galiausiai geromis mintimis paminėję Baščelaką persimetame į Černovo Anujaus slėnį. Ėjimas ne toks jau ir paprastas. Kol pasiekiame aukščiausią tašką (apie 1200m.), tenka gerokai dusti įkalnėje, bet dienos vandeniui pasiekti pilnai pakanka.

Žygis turėjo būti vandenininkų, o išėjo labiau pėsčiųjų. Černovas Anujus, nors ir gerokai pakilęs, bet tėra mažas upelis. Sunkiai besikabarojantis plačiame slėnyje tarp daugybės protakų, užvartų, akmenų. Pastarasis faktas visgi džiuginantis, nes uoliena tikrai įdomi, upelyje pilna vėlgi to paties kvarco ir skalūno, kaip beje ir į jį besiremianti uola vien aštrios plokštelėmis skilinėjančios briaunos. O pats plaukimas, deja, baigėsi kartu su Baščelako palikimu. Einant žemyn, jau kirtus be galo ilgą Teležichos kaimą, dėl 10 – 15km laivo pūsti nebeverta. Žygis, bent jau psichologiniu požiūriu, irgi skelbia pabaigą. Nes iki pat Solonečnoje eina "autostrada". Mašinų, sunkvežimių, arklių numylėtas žvyrkelis. Iš miesto (visgi rajono centras) dažnai važiuoja autobusai (3 – 4 per dieną), taigi bėdų pasiekti Barnaulą ar bent jau Bijską nėra. Tuo labiau, vos keliais litais brangiau nei autobusas pavėžėti siūlosi ir taksistai.

Nieko neveikiant turbūt ir rojuje diena prailgtų, savų bet kada gali pasiilgti. Nors tokiu atveju perkaitusią nuo minčių galvą visada atgaivins nelauktas lietus ar sniegas. Tada viską išdžiovins anksčiau ar vėliau pasirodanti saulė ir į kalno viršūnę kibsi nežinia iš kur atsiradusiomis visai naujomis jėgomis. Sunku įprasti, kaip kad grįžus namo lygiai taip pat sunku atprasti nuo minties, jog viskas gamtoj – pasaulyje – be galo paprasta. Kuo ilgesnis žygis, tuo laimingesnis tampi. Dingsta krūva poreikių, kurie vartotojiškoje visuomenėje atrodė būtini. Juokinga, bet viskas, kas žmogui gali trukdyti kurti, mokytis, džiaugtis ir t.t. tėra alkis ar skausmas. Visa kita yra tik tingėjimas virstantis į apkiautimą, kai nebegali išlįsti iš savo rutinos ir kaltini darbą, laiko stoką, autobusų tvarkaraščius ar surandi panašią priežastį, kodėl tavo gyvenimas taip ir nesusiklostė norima linkme. Gamta, o gal kažkam dulkės, iš kurių atėjome, pilkos ir paprastos, ir tie, kas nespėja to pamiršti, žymiai dažniau šypsosi ir daug šilčiau apkabina. Ir klausdamas "kaip tau sekėsi, ar labai patiko?", į kurį dažnai, "draugas" nė nelaukia atsakymo, klausia visai ko kito, klausia, kur roposim kitąmet?".

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.