"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

"Korgono kalnagūbrio upėmis"

arba kelionė "Baltųjų vandenų šalyje"

Darius Vilkišius


Ryte pažadina lietaus grojimas į palapinės tentą. Apsidžiaugęs apsiverčiu ant kito šono ir palinkėjęs lietučiui dar bent pusdienį padirbėti vėl nugrimztu į saldžią sapnų karalystę. Atsimerkus antrąkart, pamatau per palapinės tentą prasimušančią saulę. Viskas aišku - lietus pasibaigė. Rangausi iš miegmaišio ir paskubomis lendu į kelnes - rūpi upėje palikta atžyma, tačiau vis tiek nesusilaikau nepasiteiravęs Irmos apie puzlį. Pamačius susiraukusį veidą, tampa aišku - 4:0 medinio medelio naudai. Nepadėjo Irmai nei tamsi naktis, nei paslapčia naudoti kažkokie užkeikimai J. Šyptelėjęs iš Irmos nepatenkinto veido, išskubu prie upės. Ne kas, vanduo kilstelėjo tik per kokį penketą centimetrų. Mažoka, na bet nors ir už tai ačiū.

Diena nusimatė vėl saulėta. Taigi po pusryčių gan nenoriai, visi jautėme, kad plaukti bus nelengva, susikrovėme daiktus, ir viens po kito trys laivai paliko ne itin svetingą pakrantę. Pirmąjį pusvalandį judėjome gana smagiai, teko rimtai darbuotis irklais ir stebėti srovę, bet plaukėme visai pakenčiamai. Tačiau netrukus prasidėjo mūsų vargai. Upė pradėjo dalintis į išsiskiriančias ir vėl susijungiančias akmenimis užverstas protakas. Srovę sekti tapo nepaprastai sunku, o raibuliuojant blizgančiam nuo saulės vandeniui, povandeniniai akmenys tapo apskritai nematomi. Vietomis papuolus į akmenų labirintą tekdavo daugiau pasikliauti nuojauta, bet ir ji ne visuomet gelbėdavo. Katui užstrigus, tekdavo šokti į vandenį ir vilkte nuvilkti laivą nuo akmenų. Po kurio laiko buvome šlapi beveik iki pažastų ir nelabai jau bekreipėme dėmesį į ledinį vandenį. Kai kur upė mūsų pasigailėdavo ir subėgusi į vieną vagą padovanodavo nedidelių, bet smagių slenkstukų, putotų, uolų suspaustų, nuopylų. Tačiau nespėjus mums net kaip reikalas tuo pasidžiaugti, apsigalvojus vėl išsisklaidydavo. Tada eilinį sykį pakeiksnoję, lipdavome su Remigijumi nuo laivo ir per akmenuotas rėvas vilkdavome katą iki sekančio duburio. Kiek paplaukus, vėl ta pati "muzika". Ir taip ištisas tris valandas. Kažkuriuo momentu pajutau, jog ir mano nervai jau tempiasi kaip styga. Remigijui pasiūlius, prie akmenuotos salos nutarėme palaukti jau kuris laikas atsilikusių merginų ir Gyčio su Edvardu. Įsitaisę ant gondolų, palaimingai šildėmės karštuose saulės spinduliuose. Po pusvalandžio sunerimęs, kad nepasirodo nei vienas laivas, pakrantės akmenimis nužingsniavau prieš srovę. Kiek paėjus, už posūkio pamačiau tolumoje atplaukiančias merginas. Priplaukusių merginų veiduose taip pat matėsi nuovargio pėdsakai, tačiau sustojusios šalia abi, pertraukdamos viena kitą, ėmė pasakoti apie paskutinįjį ekipažą.

- Žinai Dariau, tu gal geriau plauk nelaukdamas jų (Gyčio su Edvardu), - rimtai porino Jurgita, - nes jie tave ir tavo nepraplaukiamą upę, tinkančią nebent pėsčiomis kulniuoti, tokiais žodžiais išdėjo, jog man net ausys linko.

- Tai negi jiems taip nesisekė? - nustebau aš. - Juk Korgone ėjo visai pakenčiamai.

- Ką tu Dariau, - toliau pasakojo Jurgita, - įsivaizduok, sustojame mes jų palaukti ir atsisukusios pamatome tokį vaizdą: viduriu upės plaukia vienas katamaranas, o tiedu, vienas vienu krantu, kitas kitu, pasiramsčiuodami irklais kulniuoja per akmenis. Jeigu katas kažkur užsikabina, tai kuris nors įbridęs keikdamasis paspiria jį ir toliau eina paskui krantu.

- O kaip plojosi Edvardas! - springdama juokais, nenustygsta Irma. - Katui atsirėmus jo krante, jis kad užsimos spirti ir, paslydęs ant šlapių akmenų, kaip tėkšis į vandenį, o po to, kad prapliups keiktis.

- Žodžiu, - apibendrino Jurgita, - vyrai pikti kaip velniai.

Mums besikalbant tolumoje pasirodė katamaranas. Kadangi buvome praplaukę bent keletą gana vandeningų intakų, ir upėje vandens akivaizdžiai padaugėjo, tai vyrai plaukė jau sėdėdami ant laivo. Jiems artėjant, morališkai pasiruošiau manęs laukiančiai žodžių ir keiksmų lavinai. Apmąsčiau, kaip reiks raminti bendražygius. Tačiau viso to neprireikė, atplaukę bičiuliai tik nusišiepė šykščiai, ir visi kartu pajudėjome toliau. Neužilgo smėlėtoje saloje sustojome pietauti. Ar karšta arbata visus išjudino, ar tiesiog visi kiek aprimome, bet net mūsų ariergardas apie savo nuotykius pasakojo jau su šypsena. Po pietų plaukti tapo akivaizdžiai lengviau, o įtekėjus kairiajam intakui - Kalmanka, upė pasidarė netgi visai smagi - bristi teko tik keletą kartų. Beje, ties šiuo intaku kirtome kažkokio draustinio teritoriją. Reik manyti draustinis įkurtas ir žuvims saugoti, tačiau pakrantėse matėme ne vieną žveją, kuriems, matyt, taisyklės tiesiog negalioja. Dar kiek paplaukę, aptikome visai smagią, vietinių žvejų naudojamą, pievelę stovyklavietei ir, daug nemąstydami, išskleidėme palapines. Susikūrus laužą ir persirengus sausais rūbais buvo praskiestos spirito atsargos ir, kad po visos dienos mirkimo lediniame vandenyje kas neatkristu, profilaktiškai išgurkšnojome visą puslitrį šio skystimėlio.

Sekantį rytą, lygiai tokį pat saulėtą, kaip ir ankstesnieji, plaukėme tolyn. Upė iki tol tekėjusi lygiagrečiai, už 4-5 km esančiai Rusijos - Kazakstano sienai, pasisuko šiaurės vakarų kryptimi, ir dabar su kiekvienu nuplauktu kilometru tolome nuo užsieniečiams draudžiamos pasienio zonos. Upėje vandens jau užteko, ir mes smagiai leidomės žemyn. Deja, į kelionės pabaigą vieno iš trijų katamaranų gondola pradėjo leisti orą, kad ir nestipriai bet pastoviai. Tekdavo vis laikas nuo laiko stoti ir papildomai pripūtinėti. Anot žemėlapio, prie dešiniojo intako Jonyš žiočių turėjome priplaukti Ust-Jonyšo kaimelį, ir šalia sėdintis Remigijus jau baigė išūžti man ausis apie tai, kaip jis "nusiaubs" vietinę parduotuvę, kurioje be abejo turėtu būti ir vienas kitas sūrelis. Priplaukus intaką, nusivylęs Remigijus konstatuoja faktą, jog čia nesimato nei vieno pastato. Išlipęs į krantą, aptinku tik neblogai išmintą, per laukus vingiuojantį kelią vedantį link intako aukštupio. Šūktelėjęs, kad bičiuliai palauktų, pats pasileidžiu tuo keliu. Už poros kilometrų tarp medžių aptinku keletą pastatų, tačiau priėjus arčiau ir pamačius kiaurus stogus bei išvirtusius sienojus tampa aišku, jog sodybos jau seniai nebegyvenamos.

Grįžęs randu bičiulius patogiai išsidrėbusius saulės atokaitoje. Ir kur čia neišsidrėbsi - žydrame kaip safyras danguje tarp keleto pavienių debesėlių suka ratus porą erelių, šalia suspausta kalnų gurga, šneka per akmenis besiveržianti upė, o saulės išdegintoje pievoje dūzgia, skraido šimtai vabaliukų. Gulėtum ir gulėtum nugrimzdęs į tą kalnų ramybę. Tačiau suardęs šią idilę paraginu plaukti tolyn. Keletas vingių, ir kalnai, iki šiol "bridę" upės pakrantėmis atsitraukia į šonus užleisdami vietą plačioms paupio pievoms. Atsisukęs į porininką, pranešu, jog artėjame prie Tigireko kaimelio. Pasiilgęs civilizacijos Remigijus vėl įsisvajoja apie parduotuvę. Neužilgo, ties upės posūkiu, sustojame. Apsižvalgius ir susiorientavus, imamės palapinių statybos, tik nekantrusis "sūrelių valgytojas" išsiruošia į Tigireką ieškoti parduotuvės su išsvajotais sūreliais. Likimo ironija, parduotuvę jis surado, bet ten apart sausų kruopų daugiau nieko nebuvo.

Ryte "apturėjau" gana netikėtą nuotykį. Beplaudamas prie upės puodus, pamačiau besiartinantį uniformuotą vyrą. Nors rankose nešėsi meškerę, bet uniforma yra uniforma, juolab, kad jos savininkas kursą laikė tiesiai link manęs, ir aš sveikinuosi pirmas:

- Laba diena. Kaip žuvis?

- Gerai žuvis, - atremia uniforma ir iš karto pereina į puolimą. - Kas jūs tokie būsite? Ir iš kur čia atsiradote?

- Turistai, - o kadangi akcento vis tiek nepaslėpsiu tenka pripažinti, - iš Lietuvos.

- Iš Lietuvos! - apsidžiaugia uniforma. - O jūs žinote, kad čia pasienio zona ir norint keliauti, reikalingi specialūs leidimai?

- Be abejo! - kur jau čia nežinosi, bet "įjungęs durnių lankstau" toliau, - tačiau Barnaule man paaiškino, jog jeigu mes nestojame kairiajame krante, tai galima be problemų plaukti.

- Tikrai?! - uniforma kiek suglumo. Jis aišku negalėjo girdėti apie jokį leidimą, bet mano užtikrintas tonas jį išmuša iš vėžių, - gal valdžia iš tikro išleido kokį naują potvarkį.

- Ooo, ar jūs žinote, jog randatės draustinyje, - nenurimsta uniforma, - kuriame negalima žvejoti?

- Taip, - trumpai atsakau, visai nedviprasmiškai nužvelgdamas uoliojo praporščiko rankose laikomą meškerę, - apie tai mus irgi informavo, todėl štai ir verdame košę su konservais.

- Na gerai, šį sykį tegu bus taip, - oficialiu, kiek nusivylusiu tonu pareiškia uniforma ir išdidžiai nužingsniuoja pasroviui.

Aš gi, mintyse svarstydamas, kiek man ten - debesyse - kainuos šis melas, grįžtu į stovyklavietę. Pagėrus arbatos, mudu su Edvardu ir abi merginos išsiruošiame į Tigireką - gal pavyks nusipirkti medaus. Tuo tarpu likusieji pareiškę, jog miegas svarbiau, lieka stovyklavietėje. Iki kaimelio apie porą kilometrų tenka žingsniuoti smėlėtu mašinų išvažinėtu keliuku, vingiuojančiu per krūmais sužėlusias paupio pievas. Perbrendame negilų upeliūkštį, kuriame nenuorama Irma įsigudrina išsitiesti visu ilgiu, ir po keleto minučių pasiekiame kraštines kaimo trobas. Kaimelis nedidelis, tačiau gana švarus - nepalyginsi su anksčiau matytais. Pirmos sutiktos moteriškės pasiteiraujame, kur būtų galima gauti medaus ir neužilgo jau beldžiamės į neaukštus suklypusius vartelius.

Lydima garsiai skalijančio šunėko prie vartelių prisiartina nedidukė jau pražilusi moteriškaitė. Atsargiai užvedu kalbą apie upę, orą, kaimo reikalus ir tik vėliau pasiteirauju apie medų. Matyt mes palikome neblogą įspūdį, nes plačiai atvėrusi girgždančius vartelius močiutė sutinka mums parduoti dešimtį litrų šio skanumyno, mat sirguliuoja jos "senis", o ligoninėse, kaip beje ir Lietuvoje, reikalingi grynieji. Sugužėjus į nedidelį kiemą, mūsų pasitikti išeina ir šeimininkas. Pasisveikinęs atneša visą kaugę šviežių agurkų ir nedidelį arbūzėlį. Nustebintas tokio vaišingumo pasiteirauju, gal kartais būtų galima nusipirkti kepaliuką duonos. Čia šeimininkas susigriebia:

- Jūs gi alkani!

Ir kol šeimininkė pila medų, ant stalo prieš apsalusias mūsų akis išsirikiuoja bidonėlis pieno, bliūdas šviežios grietinės, medus ir apvali pūstašonė bandutė naminės baltos duonos. Seilės pačios pradeda rinktis burnoje, pamačius šias gėrybes. Šeimininkas vis ragina vaišintis ir neskubėdamas pasakoja apie kartais čia pasirodančius turistus, apie ūkį, apie kaimą. Pasirodo, jog šis dievo ir valdžios pamirštas kaimelis turi gana seną istoriją. Kažkada kazokai šioje vietoje buvo pasistatę tvirtovę, šalia kurios iškilo ir kaimelis. Gi, netoli dabartinės mūsų stovyklavietės, priešingame upės krante, uolose iškirstoje nišoje stovėjo dievo motinos statulėlė, kuri buvo laikoma stebuklinga. Dar ir dabar žmonės kartais eina prie tos uolos pasimelsti. Vėliau pro čia varė kalinius į katorgą, dar ir dabar randama grandinių, kausčiusių tų vargšų kojas. Nustebęs pakeliu akis ir čiaumodamas pilna burna teiraujuosi:

- Kurioje vietoje ta tvirtovė galėjo stovėti?

Šeimininkas neskubėdamas išsiveda mus pro vartelius ir parodo už keleto metrų sukastus keturkampius pylimus, pagal kuriuos visai nesudėtinga atsekti ir buvusios tvirtovės vietą. Nustebęs kasausi pakaušį: "Kaip čia aš anksčiau šių pylimų nemačiau?"

Pamatęs svetimus žmones į svečius atslenka ir kaimynas. Sužinojęs jog mes iš Lietuvos, praneša džiugią žinią , jog tuo metu vykusiose Olimpinėse rungtynėse, lietuviai nugalėjo Kiniją. Išgirdę šią naujieną, bandome sužinoti smulkmenas, bet kaimynas daugiau nieko nežino. Kalboms vėl pasisukus apie taigą, sužinome, jog pas kaimyną guli keletas kilogramų maralo šaknies. Panašu, jog visi mūsų norai po truputį pildosi.

Pagaliau paliekame šią svetingą pastogę ir mielus jos gyventojus su savimi nešdami nupirktus dešimt litrų medaus ir keletą kilogramų šaknies. Taip pat gavome dovanų didžiulę kaugę šviežių agurkų ir du kepalus duonos - vieną įteikė šeimininkas, kitą padovanojo kaimynas.

Perėję lieptu upelį, pagal pasakojimą susirandame kitą namą, kuriame, pasak pirmųjų šeimininkų, mes taip pat turėtume gauti medaus. Kieme mus pasitinka visas paišinas, tepaluotomis rankomis vyrukas. Taip, jis medaus turi ir be problemų parduos (beje, 10 rb. pigiau) tiek, kiek mums jo reikia. Susodinęs mus greta į svečius atvažiavusių giminių ir kaimynų, nubėga ieškoti butelių. Žodis po žodžio ir kalba užsimezga su šalia sėdinčiais kaimynais. Visiems nepaprastai įdomu pabendrauti su "į tokį užkampį atklydusiais lietuviais". Viena iš moteriškių, tarsi patyrusi kulkosvaidininkė, neįsivaizduojamu greičiu lukštenanti kedro riešutėlius, pasiteirauja:

- O jūs olose buvote?

- Kokiose olose? - pakeliu akis.

- Tai jūs pasirodo nieko nežinote! - ir pertraukdamos viena kitą, puola mums pasakoti...

Pasirodo aplink kaimelį yra bent keletas olų, kuriose archeologai aptiko senovės gyvūnų liekanų ir žmonių veiklos pėdsakų. Netoli Didžiojo Tigireko žiočių, kairiajame Inios krante, pakilusi virš 45 m ola, daug sakančiu pavadinimu - Baisioji. Jos ilgis apie 20 m. Archeologai ten aptiko penkis metrus siekiantį kultūrinį sluoksnį. Kita ola, pagal iškasenas gavusi "Hienos guolio" pavadinimą, žioji už poros kilometrų nuo kaimelio, šiaurės vakarų kryptimi. Tai mažesnis, tik 12 m ilgio plyšys. Didžiausioji, tikrai įdomiu pavadinimu - "Jaščur", kas išvertus reiškia snukio ir nagų ligą, randasi tik kiek daugiau kaip kilometras šiaurės rytų kryptimi. Kur perėjus brastą dar reikia užlipti stačiu šlaitu. Ši ola, nežiūrint gana neplataus, siekiančio du metrus, įėjimo tęsiasi net 210 metrų, pasiekdama 35 m gylį - gi plačiausioje vietoje atstumas tarp sienų siekia 24 m. (aišku, šią smulkesnę informaciją apie olas sužinojau jau grįžęs į Barnaulą J).

Teisybės dėlei, reikia pasakyti, jog išgirdus pasakojimus, kilo įvairiausių minčių, bet teko jas giliai, giliai "nuryti" ir mandagiai atsisakyti pasiūlymo rytdieną palydėti bent iki arčiausios olos. Tiesa, po keleto dienų, sėdėdamas Čaryšo pakrantėje, šiek tiek gailėjausi šio sprendimo, tačiau visgi rizikuoti grupės turimais lėktuvo bilietais namolio nesinorėjo.

Staiga viena iš kaimynių, pakeitusi temą, pasiteirauja ar mums nereikia kedro riešutėlių?

- Žinoma, kad reikia, - apsidžiaugiu, - geresnių lauktuvių iš taigos kaip kedro kankorėžiai ir nesugalvosi.

- O kiek imsite? - teiraujasi.

Gūžtelėjęs pečiais, sutinku paimti maišiuką.

Galite įsivaizduoti visų mūsų nustebimą, kai jos sūnus ant pečių atvilko bulvinį maišą grūste prigrūstą kankorėžių. Negali pykti, maišiuką kiekvienas įsivaizduoja skirtingai. Nepaprastai susidomėjęs šeimininkas teiraujasi, kur apsistojome, ir siūlo pasilikti dar vienai nakčiai. Jam aiškiai knieti su mumis pabendrauti, tačiau būtent iš jo sužinotos naujienos verčia skubintis. Pasak rusų į Činetos kaimelį, mūsų plaukimo galutinį tašką, autobusas važiuoja tik du kartus per savaitę - pirmadienį ir penktadienį, o penktadienį jau reikia būti lėktuve. Atsisveikinę su apgailestaujančiu, jog nebeturi medouchos, šeimininku bei jo svečiais, pasukame link stovyklavietės. Vietinis vaikinukas parodo trumpesnį kelią ir neužilgo jau krimtome dūmais kvepiančią košę. Tačiau ši, mums tokia dosni diena, taip paprastai nesibaigė... Pakėlęs nuo puodelio galvą, pamačiau prie laužo besiartinantį, rankoje laikantį meškerę, senučiuką. Priėjęs prie mūsų ir negarsiai pasisveikinęs pasiteiravo:

- Gal kartais galite duoti du degtukus?

- Du degtukus? - nesupratęs perklausiau aš.

- Na taip, - linktelėjo galvą žvejys, - kada į parduotuvę atveš prekes niekas nežino, o aš jau visai baigiu savuosius, nebus nei kuom cigaretę prisidegti.

Greitai surandame dvi artipilnes dėžutes ir paduodame žmogui. Šis nustebęs pakiloja

jas rankose ir kilstelėjęs antakius pasiteirauja:

- Gal jūs žuvies norite?

Išgirdęs teigiamą atsakymą, kaip mat nusimeta nuo peties perpetę ir iškrato ant žemės aštuonis, margašonius, gražuolius - rankos dydžio kiršlius. Atlikęs šį darbą patenkintas apsisuka ir nukulniuoja atgal prie upės. Nustėręs žiūriu į žuvį, paskui paknopstomis pasiveju žveją ir teiraujuosi, gal mums reiktų susimokėti? Senukas tik nusijuokia:

- Ką tu, šių degtukų man ilgam užteks, o žuvies aš per dieną dar tiek ir tiek pasigausiu.

Senukui nubridus, pagaunu save galvojant, jog panašiai turėjo atrodyti ir pirmieji baltaveidžių mainai su indėnais, kai už keliolika plieninių peilių ir stiklinių karolių buvo nupirkta Long Ailendo sala, kurioje vėliau iškilo Niujorkas.

"Malasolinam" žuvį ir, susikrovę daiktus, paliekame svetingą krantą. Šioje vietoje upė, sutikusi Didžiojo Tigireko intaką, pasisuka devyniasdešimties laipsnių kampu ir apeidama kalną teka jau į šiaurės rytus. Vandens užtenka net gerokai pasunkėjusiems mūsų katamaranams. Pradžioje vaga dar daug kur skaidosi į protakas, vietomis sukurdama išties pavojingus prispaudimus prie pasišiaušusių sudžiūvusiom šakom sąnašų krūvų. Prie vienos iš tokių krūvų, anot tigiriečių, prieš keletą metų apvertė keturvietį katamaraną. Trise išsikapanojo, o ketvirtojo taip nieks ir nesurado - pasiėmė jį upė, tik rymantis pakrantėje kryžius primena nelaimę.

Prie tokio neaukšto vandens mes lengvai įveikiame visas kliūtis, tačiau suneštų rąstų storis ir kaugių aukštis akivaizdžiai parodo kas čia dedasi, esant aukštam vandens lygiui. Žingsnis po žingsnio iš abiejų pusių priartėja uolinės kalnų sienos ir, Iniai pasisukus šiaurės kryptimi, jau plaukiame uoliniu kanjonu, nors pati upė nei kiek nepagreitėjo. Retkarčiais pasitaikydavo nedidelių rėvų, bet daugumą kelio yrėmės ramiais ruožais. Kita vertus, kai tau nereikia stebėti vandens, atsiranda laiko pasižvalgyti po pakrantes - jos čia išties įspūdingos. Uolėti, kai kur tiesiai į vandenį besileidžiantys statūs šlaitai, pasipuošę pavieniais kedrais, išgręžioti daugybe plyšių, įdubų, grotų ir olų. Mano manymu, tai tikras rojus uolų kopinėtojams. Beplaukdamas eilinį kartą pagaunu save bemąstantį apie tai, kaip būtų galima viename žygyje apjungti(sujungti) šias dvi išties įdomias ir ekstremalias sportinio turizmo šakas. Juk plaukiant ant kato galima sudėti tikrai nemažai įrangos, o gerai paskaičiavus maršrutą, spėtum ne tik krioklius įveikti, bet dar ir sienomis pakopinėti. Visa problema - "užsimetimas" į upių aukštupius (juk toks kiekis įrangos turėtu sverti nežmonškai daug).

Taip bemąstant praplaukiame vos matomą, tarp uolų įsispraudusią Gromotuchą (Griaudėtoją). Fantastika - plaukiu ir susidomėjęs žemėlapyje skaitau nepaprastai taiklius upelių pavadinimus, nori nenori žavėdamasis šių vietų pionieriais ir lakia jų fantaziją. Juk tokie pavadinimai kaip Gromotucha (Griaustinukė), Šumiška (Triukšmautoja), Belaja (Baltoji), Kedrovka (Kedrinukė) daugiau negu išraiškingai apibūdina taigos upelius - vien pavadinimais pasakydami daugiau negu kitas sugebėtų papasakoti per valandą, o kur dar tokie vardai kaip Generalka, Majorka ir panašūs, pagal kuriuos galima atsekti visą šio krašto tyrinėjimų istoriją....

Mano mintis nutraukia netikėtai sustiprėjęs vėjas, ir atsisukęs pamatau jau kelintą kartą besivejančius, tamsius kaip naktis debesis. Upė kiek pasisuka ir diduma debesų nuslenka į šoną, bet pučiantis į kaktą vėjas tiek sustiprėja, jog net nugalėdamas upės srovę, pradeda katamaranus stumti atgal. Kol dar įnirtingai irkluojame, tol pamažu, blaškomi nepaprastai stipraus vėjo, judame į priekį. Akivaizdu, kad toliau plaukti nėra prasmės. Nors mus kabino tik pats kažkur nuūžusios audros kraštelis, tačiau vis tiek švartuojamės ir, ištempę palapines bei susikūrę laužą, pasiruošiame galimam audros sugrįžimui. Kažkur tolumoje dar trankėsi griaustiniai, bet nepaisant to, susirangę prie laužo visai šauniai pavakarojome.

Kitą dieną ties Jarovkos intaku priplaukiame didžiulius maralų aptvarus su įvesta elektra ir gerai įrengtais pastatais. Krante matosi neblogai išvažinėtas kelias. Žemėlapis ir visi ženklai rodo, jog artėjame prie Činetos - šiose vietose stambiausio gyvenamo punkto. Pakeliui sutikti piemenys tik patvirtina mūsų spėjimus. Tačiau netikėtai upė skyla į keletą protakų. Pastarosios skaidosi į dar smulkesnes atšakas ir mes įplaukiame į tokį labirintą, kad net pyktis ima. Aplinkui viskas sužėlę 2-3 metrų aukščio žole, ir, nematant kranto, niekaip nepavyksta susiorientuoti, kur mes randamės. Sustojus vienoje iš salų, nulipu nuo kato ir, orientuodamasis pagal kompasą, pabandau prasimušti iki kranto. Reikia pripažinti, jog man pirmą sykį gyvenime teko bristi tokia "pieva". Prasibrauni per sąžalyną, o atsisukęs vos bematai savo pramintą taką, nes stiebai tarsi užuolaidos viską paslepia. Šiaip ne taip perbridęs bent tris protakas, pasiekiu tvirtą krantą ir, kiek paėjęs, pamatau priekyje ant kalno stovinčius namus. Pasirodo, kaimas jau čia pat, tik per tas žoles nieko nesimato! Grįžęs atgal nuraminu draugus, ir neužilgo, laviruodami tarp protakų, pasiekiame pagrindinę srovę. Dar kiek paplaukus, aptinkame ir brastą, kuri dabar tarnauja vietoje mūsų žemėlapyje pažymėto tilto. Pastarąjį primena tik keletas krante besivoliojančių betono luitų.

Sustojus, ketveriukė išsiruošia į kaimą, o kiti lieka prie laivų. Kaimas išties didelis - galima vadinti netgi miesteliu! Turi kažkokią ant kalno stovinčią gamyklėlę, bažnyčią, bent trejetą parduotuvių. Vienoje jų apsipirkę ir gavę pardavėjos patvirtinimą, jog lengvai tilpsime į ryt septyniom atvažiuosiantį autobusą, parsirandame atgalios. Šalia laivų aptinkame porą mus suradusių vaikėzų, kurie, paragavę lietuviškų lašinių, primygtinai kviečia mus apsilankyti šio vakaro šokiuose.

Kur gi ne, su "trezvais" Korgono paaugliais vos išsiaiškinome, o čia prigėrusių vaikigalių dar betrūko. Išdėstę jaunimui, kad šokiuose tikrai nepasirodysime, o nakvosime kitame krante toli už kaimo, atsišvartuojame ir kiek paplaukę, apsistojame retame, visai šalia fermų esančiame miškelyje.

Nepaisant mūsų nerimo, naktis praėjo ramiai ir septintą valandą užsimetę vėl nežmoniškai sveriančias kuprines atlinguojame į centrinę kaimo aikštę. Vaizdas, kurį pamatome mus visiškai išmuša iš koto. Prie parduotuvės stovi mikroautobusiuko dydžio dešimtvietis Gaz'as, pilnut pilnutėlis žmonių. Nepatikėjęs savo akimis Edvardas dar pabando pasiteirauti ar tai vienintelis autobusas, ar gal bus dar vienas? Tačiau sulaukia išsamaus atsakymo:

- Pirmas ir vienintelis.

Pamatęs mus vairuotojas irgi susiima už galvos:

- Ir kur aš jus dabar dėsiu?

Mes pabandome jam pagelbėti siūlydami padaryti antrą reisą. Vairuotojas kažko baimindamasis nenori sutikti, ir tik po pusvalandžio įkalbinėjimų pagaliau susitariame. Ženia grįš mūsų, už ką sumokėsime dvigubą standartinę kainą. Paskaičiavus paaiškėja, jog mums šešiems tai kainuos apie 1000 rb. (~100 Lt), todėl iš karto sutinkame.

Rytas pasitaikė vėsus. Kaip ne kaip, į kalnus jau sėlino ruduo. Belaukdami Ženios su autobusiuku, sustirome kaip šunyčiai. Pagaliau atsidarė parduotuvė, ir nukomandiruotas Edvardas nupirko puslitrį šilumos... Sulaukę autobusiuko, šešiese su visom kuprinėm pilnai jį užkišame. Trejetą valandų, pradžioje kalnais, vėliau stepėmis ir mes jau Krasnaščiokove - vietiniame rajono centre turinčiame pastovų susisiekimą su Barnaulu. Dar diena poilsio bei skalbimosi Čaryšo pakrantėje ir jau sėdime "prabangiame" "Ikaruse". Penketą valandų, skaičiuojant kilometrus ir stebint rudenėjančią stepę, pralekia gana greitai. Šalia autobusų stoties susirandame viešbutį "Barnaul". Nors kambariuose įrengti telefonai ir nauji, daug programų demonstruojantys televizoriai, o pirmame aukšte veikia kazino, baras, suvenyrų ir alkoholio kioskai bei valiutos keitimo punktas, tačiau į dušą tenka eiti pagal grafiką. Keturis kartus per dieną, vienai valandai įjungiamas karštas vanduo - atrakcija nereali, ypač turint galvoje, kad pirmą pusvalandį teka išskirtinai šaltas vanduo. Tada liejasi drungnas, ir galiausiai, pasirodžius karštam vandeniui, turi spėti susisukti per likusias penkiolika minučių. Beje, servizas tikrai pavydėtinas. Nepraėjus ir trejetui valandų, sulaukiau bent keleto skambučių, kur malonus moteriškas balsas už 600 rb. (~60 Lt) siūlėsi palaikyti man kompaniją šią tamsią naktį. Kadangi kambariai dviviečiai, teko atsisakyti šių paslaugų...

Rytojaus dieną paskiriame muziejų, knygynų ir šiaip įdomių objektų lankymui. Tikrai verta paminėti knygynus. Jie čia dideli, ir skaitantiems rusiškai tai tikras rojus - tokio plataus knygų pasirinkimo jau senokai nebuvau matęs. Kiekvienas radome leidinių pagal savo skonį. Turint laiko, galima apsilankyti valstybiniame Altajaus krašto muziejuje (Polzunovo g. 46). Tai seniausias Sibiro muziejus, inžinieriaus P. K. Frolovo 1823 m. įkurtas buvusioje kalnų laboratorijoje. Tikrai įdomi miesto kūrimosi ekspozicija, pasakojanti apie sidabro lydymo fabrikus, taip pat mineralų ir gyvosios gamtos pavyzdžiai. Ne tokie įspūdingi, bet visgi prisimenant neseną praeitį, verti dėmesio eksponatai, menantys tarybų laikus. Tik šiukštu, reikia saugotis piktųjų senučių, neleidžiančių fotografuoti.

Kita para buvo paaukota oro linijoms, su nedidele ekskursija po Maskvą. Tada išskirtinė keliapakopė krata pas rusų aerouosto apsaugos tarnybas (buvo tepraėję pora dienų nuo dviejų Rusijos lėktuvų žūties), ir pagaliau mes Vilniuje! Sutinkančiųjų šypsenos ir vaišės, ir jeigu Lietuvos olimpinė krepšinio komanda tą vakarą nebūtų "pasikrovusi" nuo italų, diena būtų buvusi nuostabi.



Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika