Ši diena gavosi tinginiavimo. Nepaskutinę rolę čia sužaidė alus. Atsišvartavę Čaryšu teplaukėme porą valandų ir, pamatę dailią smėlėtą pakrantę, išsilaipinome. Kadangi alaus turėjome nemažai, tai ir kalbų kalbelių užteko. Gulti nuėjome vėlai.

Ryte, tik išlindus iš palapinės, sulaukėme dar vienų svečių. Mus aplankė netoliese besidarbuojantys šienpjoviai - tokie pat paaugliai kaip ir Korgone. Tačiau su jais bėdų nebuvo. Toliau plaukėme žinomu upės ruožu. Saulė vėl kaitino negailestingai. Vienu metu buvo beprasidedąs bruzdėjimas, jog reikia plaukti be gelbėjimosi liemenių, bet čia aš, naudodamasis savo įgaliojimais, griežtai tam pasipriešinau. Neužilgo pasirodė Malaja Tatarka žiotys. Atsinešėme savo maistą ir papietavę yrėmės toliau. Pagal žemėlapį, netoli Senteleko žiočių, turėjome praplaukti gelžbetoninį tiltą, kurio ten nebuvo ir padujų. Vietoje jo kabojo, anot Irmos - "beždžiontiltis". Kitas pakabinamas tiltas buvo įrengtas pora šimtų metrų žemiau intako. Už šio penkių metrų pločio tilto, kuriuo beje važiuoja ir mašinos, sustojome.

Standartinė ketveriukė išsiruošė į Senteleko miestelį. Tikėjomės rasti arklių, kurie galėtu užnešti kuprines ant kalnagūbrio. Sentelekas įsikūręs porą kilometrų aukščiau to paties pavadinimo upės žiočių. Link jo, paupiu, vedė platus, bet duobėtas kelias. Susiradę vietinę parduotuvę, kurioje duonos vėl negavome, pradėjome klausinėti arklių arba bent jau vairuotojo galinčio mus nuvežti į už 12 km esantį Pakrovkos kaimelį. Prie mūsų prisvirduliavo (sekmadienio vakaras) gerokai įgėręs vyras ir, išgirdęs problemą, iškart įvardina kainą:

- 500 (50Lt) rublių!

- Na tu ir užlenkei! - neišlaikiau. Man pritarė ir aplinkiniai.

- Na taip, užlenkiau, - susigėdęs sutiko ir derybininkas. - Du šimtai rublių tiks?

- Na, tai jau kitas reikalas, - palinguoju galvą ir aš.

Susitarę dėl laiko ir sukirtę rankomis, išsiskiriame. Mes grįžtame į stovyklavietę, o vyriukas nusvirduliuoja toliau tęsti pradėto girtėjimo proceso.

- Įdomu, išpildys jis savo pažadą ar ir liksime "su nosimi"?

Aštuntą ryte jau stovime prie vietinių mechaninių dirbtuvių vartų. Norėdami sumažinti nešamų kuprinių svorį visą vakarą naikinome turimas alaus atsargas ir sugulėm vėlai, o keltis teko apie puse šešių. Taigi mūsų būrelis neatrodė labai šviežiai, juolab, kad jau buvome atkulniavę porą kilometrų. Tačiau tokie buvome ne vieninteliai. Vietinė tauta, sekdama gerosiomis socializmo tradicijomis, į darbą pradėjo rinktis tik puse devynių ir pirmu reikalu, įsitaisę ant suolelio, visi susėdo parūkyti. Taip sakant, darbas prasideda nuo gero parūkymo. Pagaliau vyrai pradėjo užvedinėti automobilius, ir vienas jų - Gaz 66 stabtelėjo netoliese. Pasirodęs mūsų vakarykštis "bičiulis" greitai susitarė, ir mes su visomis kuprinėmis susikemšame į vidų. Linguodami per duobes, važiuojame miestelio gatvėmis, retkarčiais sustodami prie namų ir paimdami darbininkus. Tarp jų pasitaiko ir tokių, kuriuos tenka beveik nešte atnešti iki mašinos. Pagaliau visi surinkti, ir mašina pasuka link Pakrovkos kaimelio. Pro mažus šoninius langelius matosi išmaltas, duobėtas kelias. Vietomis jo net keliu nepavadinsi. Tuomet vairuotojas pasuka į šoną ir mašina kaukdama abiem tiltais pasileidžia tiesiai per pievas. Per pusvalandį pasiekiame Pakrovką. Išsikrauname ir pasklindame po kaimą, ieškoti galimo transporto.

Tai nedidelis porą purvinų gatvelių ir keturmetę mokyklą teturintis kaimelis. Dauguma statinių suklypusių ir pajuodusių nuo laiko. Šalia gatvės ir namų įsispraudęs nedidelis turgus. Randu ir parduotuvę, kuri aišku nedirba - susirgo pardavėja. Vadinasi vėl liekame be duonos... Šalia parduotuvės aptinku ir vietinio ūkio valdžią. Kabinetas išties įsimintinas: šone stovi žalias seifas, ant sienos kabo kažkieno portretas (prietemoje neįžiūrėjau), pro nedidelius langus sklindanti šviesa apšviečia stalą su juodu telefonu ir keletą aptrintų popierinių papkių ant jo. Pastatyk šalia "maksimą", dar kokį raudonarmietį su šovinių juostom, ir prieš tave gatava dekoracija filmui! Užsiminus apie arklius vietinis valdžios atstovas net pašoka:

- Jokių arklių! Ką jūs sau galvojate, juk pati šienapjūtė! - išpleškina, kaip tikras kulkosvaidininkas vienu atsikvėpimu.

Mandagiai padėkojęs, apsisuku ir nešdinuosi lauk, tačiau tarpdury išgirstu kiek ramesnį patarimą:

- Bandyk kreiptis į privatininkus.

Neskubėdamas grįžtu prie daiktų, kur randu Edvardą besikalbantį su kažkokiu vyru. Šis papasakoja, jog dviese su porininku prižiūri kalnuose besiganančius arklius ir ant Gorkij belok kalnagūbrio turi pasistatę trobelę. Jis pats tik ką nusileido nuo kalnų, o jo porininkas planuota tenai joti, tad gal ir sutiktų bent jau iki trobelės užnešti kuprines. Mums susidomėjus šiuo pasiūlymu gaunam pažadą, jog būsime supažindinti. Pasilieku prie kuprinių ir neužilgo prie manęs prisiartina kiek aukštesnis nei aš, plačių pečių, brezentine striuke apsirengęs vyras.

- Nikolajus, - trumpai prisistato ir tvirtai spusteli ranką.

Veidas nuo saulės įgavęs raudonai rudą atspalvį ir tik akių kampučiuose bei ant kaktos susimetusiose raukšlelėse matyti šviesesni odos ruoželiai. Barzda, nuo tos pat saulės, įgavusi bronzos atspalvį. Rankos didelės ir sugrubusios, išmargintos kietų nuospaudų ir senų sugijusių žaizdų.

Nikolajus išklauso mano prašymo bei sužinojęs mūsų planus pasisiūlo nugabenti kuprines iki pat Inios, pakomentuodamas, kad užtruksime porą dienų. Nustebintas tokios netikėtos sėkmės teiraujuosi kiek tai mums kainuos ir išgirdęs pageidaujamą sumą - 1000 rb. (100Lt) linkteliu galvą. Kiek vėliau mane buvo apnikusios abejonės, kad per greit sutikau, kad dar buvo galima pasiderėti, tačiau po dviejų dienų pasiekus upę aš jau taip nebegalvojau.

Sutariame susitikti už ketverto valandų šalia kaimo, stepėje, augančiame pušynėlyje. Nukulniavę iki jo, visi kaip tikri turistai, krentame miegoti. Kiek numigę, išsiverdame arbatos. Netikėtai privažiuoja žalias "antrukas". Iš jo išlipęs Nikolajus atsiprašo, jog vėluos, nes anot jo, arklius reikia sugaudyti. Besišnekant užsimenu, kad negavome duonos, ir netrukus jau lekiame atgal į kaimą. Sustojus prie vienos iš trobų, tarpuvartėje mus pasitinka krūtininga mergiotė, kuri pamačiusi svečius pražysta šypsena. Mintis, jog šypsosi man, veju šalin. Tačiau ši, Nikolajaus prašymu pakvietusi motiną, tą pačią "sergančią" pardavėją, ir toliau svilina mane akimis, kol nepasigirsta motinos balsas :

- Eisi tu, bl.... iš čia ar ne?!

Įsižeidusi dukrytė dingsta už durų, o aš, tarpininkaujant Nikolajui, nuperku net penketą kepaliukų minkštos kaip pūkas duonos. Pasispaudęs kvepiantį krovinį po pažastim, kulniuoju atgalios, mintyse vis sugrįždamas prie pardavėjos malonybinio kreipinio į savo dukrą.

Paskendęs savo mintyse ir nelabai dairydamasis į šonus žingsniavau gatvės viduriu kai netikėtai su manimi pasisveikino priešais ateinantis senukas. Automatiškai atsakiau ir aš. Kiek vėliau galvą linktelėjo prieangyje sėdinti ir saulėgrąžas lukštenanti moteris. Nustebęs apsidairiau ir staiga pajutau, kad nieko aš čia nebestebinu, niekas nekreipia į mane jokio dėmesio, tarsi būčiau šio kaimelio dalis. Visi užsiiminėjo savo darbais. Kieme kažkas kapojo malkas. Šalia kelio kartu su paršeliais baloje murkdėsi patenkinti pypliai. Kiek toliau nesirinkdama žodžių, pariebintų triaukščiais keiksmažodžiais, kurie po susitikimo su pardavėja manęs jau nebestebino, jauna moteris kažką aiškino savo trims pametinukams. Pažvelgęs į už upės kylančias viršūnes, į dangumi besiridinėjančią saulę, pasijutau lyg aš čia jau nebe pirmą kartą. Tarsi jau būčiau ėjęs šia dulkina gatvele ir bendravęs su aplinkiniais, tarsi pažinočiau šiuos žmones jau labai seniai. Keistas jausmas...

Duoną bičiuliai pasitiko garsiai klegėdami, ir vienas kepaliukas buvo kaip mat sudorotas. Kiek užkrimtus, pamatau per stepę atjojantį mūsų vedlį, su savimi vedantį dar porą arklių. Sukrauname kuprines ant nelabai patenkintų arklių nugarų. Nikolajus įteikia man apšlubusio arklioko apynasrio vadžias ir, paprašęs atsitraukti, sėdasi ant juodžio. Prie juodžio balno pririštas bėris, kurį mums tik vargais negalais pavyko apkrauti nešuliais, pradeda muistytis ir šokti pasiutpolkę. Juo paseka ir juodis. Abu arkliai, keldami dulkes, blaškosi po stepę bandydami nusimesti raitelį ir krovinį. Riaumodamas kaip lokys, Nikolajus, įtempęs pavadžius, varo juos ratu tol, kol šie nuilsę aprimsta ir tampa valdomi. Pagaliau nedidelė mūsų kavalkada pajuda. Priekyje raitas vedlys su iš paskos pririštu bėriu, tada pėsti bičiuliai ir paskutinis - aš, su apšlubusiu juodbėriu. Apšlubęs, tai apšlubęs, bet "kariauti" su juo teko visą pusdienį, kol teikėsi pripažinti mano vadovavimą.

Pradžioje judėjome sausa saulės išdeginta stepe, kol perbridus Senteleką, pasislėpėme išganingame medžių pavėsyje. Kurį laiką takas vingiavo retu mišku, kuriuo eiti buvo vienas malonumas. Tačiau po poros valandų pasiekėme kalnus ir kiek atsipūtę pradėjome kopti. Jau po pirmųjų keleto stačių įkalnių dėkojau visiems dievams, jog kuprines tempia arkliai. Nors šlubis vis dar nelabai klausė, bet jį valdyti buvo kur kas lengviau, nei vilkti sunkias kuprines. Kilome pietų kryptimi kairiuoju, vieno iš Senteleko intakų, krantu. Takas kilo vis aukštyn ir aukštyn, ir greitai mes jau negirdėjome upės almėjimo, o jos vietą buvo galima nuspėti tik pagal priešais stūksančių kalnų šlaitus. Neužilgo nuo kažkur apačioje tekančio upelio atsišakojo dar vienas intakiukas, ir mes pasukome jo slėniu į vakarus. Šlaitas pasidaro ne toks status. Prieiname takų atsišakojimą. Čia palikę nešulinius arklius, vedami Nikolajaus, pasiekiame kažkada buvusiame krateryje tyvuliuojantį ežerėlį šiurpiu pavadinimu "Miortvoje ozero" (Miręs ežeras). Vieta išties įdomi: aplinkui tylu, tylu, nesigirdi jokio pašalinio garso. Net vėjas nelabai sugeba čia prasiskverbti, tik lygiame kaip veidrodis ežero paviršiuje retkarčiais nubėga viena kita nedidelė bangelė. Patį ežerą iš visų pusių rėmina stačios uolos su nuobirynais, ir tik šiaurėje, galingoms jėgoms išvertus vieną sieną, susidarė gana lygi aikštelė, kurios pakraščiu čiurlena upeliukas, vietinių vadinamas "Ozernyj kliuč" (Ežero šaltiniu). Kiek pailsėjus, grįžtame atgal. Stabtelėjęs prie arklių, patenkintas Nikolajus parodo mums statų šlaitą, kuriame tarp žolių blyksi takelio kilpos:

- Štai ten, viršuje, ir stovi namelis. Tai jau visai netoli.

Užvertęs galvą pasižiūriu į tą "netoli" ir atsidusęs atrišu savo šlubuojantį draugelį - jeigu jau jis užkopia, užsivilksiu ir aš! Pirmas joja Nikolajus, už jo aš su savo klipatėle, žemiau visi kiti. Nikolajus, ragindamas arklius, gana greitai atsiplėšia ir dingsta tarp sužėlusių žolių. Jam nujojus, grupės avangardu tampame mudu su šlubiu. Pradžioje takas kilęs visai palengva, neužilgo pradeda statėti, ir po kurio laiko kopiu jau įbedęs žvilgsnį tik į priešais kylantį akmenuotą gruntą. Įpusėjus lipimui, kai per varvantį prakaitą beveik nesimatė kelio, staiga pajutau stiproką smūgį į pašonę.

- Kas čia per velniava? - sumurmėjau ir pasukau galvą norėdamas išsiaiškinti kas vyksta.

Atsisukęs pamačiau man ant kulnų lipantį juodbėrį. Va tau ir klipatėlė! Arkliokas, užuodęs namus ir jausdamas kelionės pabaigą, sukaupė jėgas ir paspartino žingsnį. Kadangi priekyje vilkausi aš, jam nieko kito nebeliko, kaip paraginti mane bakstelėjimu į pašonę. Susierzinęs, - baksnos, matote, čia mane kažkoks arklys, - paspartinau žingsnį, nors kojos jau vos kilnojosi. Ir visą likusį kelio gabalą užlėkiau vos ne bėgte. Sustojus prie trobelės, glostydamas savo ragintoją atsisukau atgal. Už manęs rikiavosi žiopčiojantys bičiuliai. Atsisukęs į arčiausiai stovėjusią Irmą, išstenėjau:

- Na ir pavarė arkliukas. Vos spėjau prieš jį lėkti.

- Tai čia arklys! - išvertė akis Irma. - O aš galvoju: "Na ir uždavė tempą vadas. Ir lėkiau iš paskutiniųjų, kad tik neatsilikus ir neapsijuokus".

Paaiškėjo, kad panašiai galvojo ir kiti, mane mintyse keiksnoję bičiuliai, bet išdidumas nei vienam neleido pasiduoti. Štai taip šlubis visą grupę užginė į kalną. Nubalnojus arklius ir atsipūtus, atėjo laikas apsižvalgyti ir įvertinti vietos, kurioje Nikolajaus tėvas prieš daug metų surentė trobelę, grožį.

Trobelė stovėjo sukirsta ant pačios miško ir tundros ribos slėpdamasi reto kedryno paunksnėje. Nuo šiaurės vėjų ją saugojo kalno šlaitas, iš vakarų kilo "Gorkij belok" viršūnė su tolumoje, šlaite, ant kalvos riogsančia uola - "Belaūsov kamen". Užtat į pietryčius ir pietus žiūrėk kiek nori, nieks neužstojo nuostabaus vaizdo: taiga apaugusių šlaitų, tolumoje dunksančių kalnų, aukščiau kurių savo karūnuotą galvą kėlė Karališkojo beloko viršūnė, ir vaiskaus žydro dangaus.

Šiaip ne taip nuolaidžiame šlaite pasistatę palapines, vakare susirinkome prie laužo. Be mūsų ir Nikolajaus, trumpam prisėdo ir jo porininko žmona, atnešusi mums visą dubenį saldžių mėlynių. Tuo metu mūsų "jaunimas" jau dūko su draugiškai nusiteikusiu baltakailiu šunėku. Po vakarienės susėdus prie laužo ir ištraukus simbolinį puslitrį, paaiškėja netikėtas dalykas. Pasirodo Nikolajus jau šešti metai nevartoja jokio alkoholio. Kaip trumpai paaiškino pats:

- Atgėriau aš jau savo, atgėriau. Lai dabar kiti geria.

Žodis po žodžio pavyksta išjudinti tylųjį mūsų vedlį, ir netrukus jis jau pats noriai papasakoja apie save.

Gyvenime ne daug mokslų ragavo - baigė tik aštuonmetę - vis taiga traukė. Kartu su tėvu medžiojo, braidžiojo po miškus. Vasara raiti, žiema su slidėmis nemažai kelio sukardavo. Po kariuomenės kurį laiką dar dirbo su traktoriumi, bet erdvės ir laisvės ilgesys vėl grąžino į taigą. Štai dabar taip ir gyvena - vasara prižiūri arklius, žiema dar papildomai medžioja ir uždarbiauja statydamas spąstus sabalams. Pasirodo, ta prie Korgono intako, nuo perėjos matyta, medžiotojų trobelė irgi priklauso Nikolajui. Užklausus apie atlyginimą išgirstame tokį atsakymą:

- Sezono metu, ganant arklius, galima uždirbti ir iki 1500 rb. (~150 Lt), o žiemą, parginus juos iš kalnų, atlyginimas sumažėja per pusę.

- Tai kaip jūs išgyvenate? - teiraujuosi. - Maistas tikrai pigesnis, bet buitinės ir švaros prekės kainuoja panašiai kaip pas mus.

- Na, laikau nedidelį ūkelį, - gaunu atsakymą.- Jame žmona tvarkosi.

- Ir koks gi tas ūkis? Kokius gyvulius laikote? - paklausia kažkas iš tamsos.

Kiek pagalvojęs Nikolajus pradeda vardinti:

- Aštuonetas arklių, trys melžiamos karvės, pora jaučių, telyčia, pulkas avių ir keletas paršingų kiaulių - štai ir viskas.

- Nieko sau ūkelis, - išsprūsta man.

- Taip ir gyvenu, - pasakoja toliau vedlys, - savaitę čia, kalnuose. Su bičiuliais prižiūrime virš 500 arklių veislinę bandą. Kitą savaitę, apačioje, žmonai padedu. Bet vis tiek man labiau patinka miškas, o ir sūnūs abu į mane atsigimė. Vyresniajam (16 m.) padovanojau arklį, tai dabar ir malasi pastoviai po taigą. Ne kitoks ir jaunėlis. Vos tik pamato, kad susiruošiu į kalnus, irgi iš paskos lekia, nesvarbu žiema ar vasara.

Taip "bevarinėjant" kalbas užsisėdėjome iki vėlumos, kol atslinkęs nuovargis suginė mus į palapines.

Kitą rytą, pabalnoję arklius, iškeliavome tolyn. Nikolajus mus vedė išilgai kalnagūbrio. Eiti buvo lengva, po kojomis lygus kaip stalas paviršius apžėlęs skurdžia žole, samanom ir kerpėm. Vietomis po kojomis pasipainiodavo nedideli berželių keružių plotai ir pavieniai akmenys. Dangus giedras, todėl puikiai matėsi kairėje lygiagrečiai besitęsiantis Inios slėnis ir už jo tolumoje kylančios Tigireko kalnagūbrio viršūnės, kuriomis eina Rusijos ir Kazachstano siena. Kadangi matomumas buvo puikus, tai Edvardas su fotoaparatu karstėsi į visas pakeliui pasitaikančias iškilusias uolas. Nuo jo nelabai atsiliko ir Gytis. Iš pietų apsukęs aukščiausią kalnagūbrio tašką, takas pradėjo leistis link balno išlinkimo ir tolumoje pasirodė Plešivij Belok (Nuplikęs belokas) kalnagūbris. Nikolajus nuvedė mus per aukštą tarp eglių sužėlusią žmogaus ūgio žolę. Čia kiek užtrukome laukdami atsilikusio Gyčio, o vedlys mūsų prašymu parodė keletą vaistingųjų augalų. Pagaliau takas, visą laiką ėjęs į šiaurės vakarus, pasisuko pietvakarių kryptimi ir po truputį pradėjo leistis link Inios intako - Tataročkos slėnio.

Brendame per aukštas palei nosį siūbuojančias žoles, beveik visai užgožusias vos matomą takelio siūlą. Saulė kepina negailestingai, o pradėjus leistis link upės, ir vėjas mus nelabai tepasiekia. Kaip mat visą kūną išmuša sūrus prakaitas, ir aš vėl save pagaunu besidžiaugiantį, jog kuprinė "joja" ne ant mano pečių. Aplinkui jau auga krūmai, vienas kitas medis - artėjame prie miško zonos. Šone, tarp žolių pasigirsta dar nedrąsus upelio almėjimas. Tai Tataročka, vingiuodama tarp akmenų ieško kelio, skuba į motinos Inios glėbį. Pagaliau nusileidžiame prie vandens. Keista, tačiau dar nestipraus upeliūkščio vanduo šiltas. Negaliu patikėti. Dar karta nardinu ranką į vandenį - tikrai vanduo tik šiek tiek vėsesnis už žmogaus kūno temperatūrą. Štai ką reiškia tekėti per saulės kaitinamus akmenis.

Perbridę upelį, lendame į taigą. Pradžioje apsidžiaugiu - po medžiais bus vėsiau. Tačiau neilgam, pamačius priešakyje vingiuojantį taką, greit pakeičiu savo nuomonę. Takas, jeigu galima čia vartoti šį žodį, labiau primena krūmais apaugusį medžių sąvartyną. Sustoja priekyje jojęs Nikolajus ir pasisukęs į mane ištaria:

- Na ir užžėlė viskas. Paskutini kart čia keliavau prieš aštuonetą metų, buvo puikus takas. O dabar... - patraukęs pečiais dar priduria, - užtruksime gerokai ilgiau nei galvojau.

Sušėręs arkliams, pajuda į priekį. Mes visa kavalkada iš paskos. Judėjome labai lėtai. Vietomis tekdavo arklius lėtai pervesti per nuvirtusius medžius ar kerplėšas, kitur tekdavo laviruoti tarp riogsančių uolos gabalų, dar kitur, sutikus nepereinamus rąstų sąvartynus ar krūmams užgožus praėjimą, sukdavome į šoną ir taigoje mindavome naują taką. Aš iki šiol žaviuosi mūsų keturkojais padėjėjais, kurie vilkdami ant savęs visą svorį, dar sugebėdavo įveikti įvairiausias pakeliui pasitaikančias kliūtis. Taip ir vingiavome tarp medžių. Poroje vietų net mūsų vedlys išsimušė iš kelio. Tekdavo tada apsisukti siaurame, taigos suspaustame, praėjime, kas su apkrautu nešuliais arkliu nebuvo labai lengva, ir sugrįžus atgal susirasti tikrąjį, besislapstantį tarp medžių, tako siūlą. Visa laimė, jog mano juodbėris pagaliau pripažino mane, ir vargo su juo beveik neturėjau - jis paklusniai sekė iš paskos. Pasisukus takui, priartėjame prie upelio, tiksliau tos vietos, kur jis turėjo tekėti. Nors jau kuris laikas nesigirdėjo linksmo srovės skambėjimo, tačiau maniau, jog mes tiesiog atitolome nuo čiurlenančio pakeleivio, o čia - tuščia vaga užgriozdinta galybe įvairaus dydžio akmenų. Kaip paaiškino atsisukęs Nikolajus: "visas vanduo palindo po kalnu". Žingsnis po žingsnio mūsų nedidelis būrelis skverbėsi per taigą. Saulė, apkeliavusi savo kasdienį kelią, jau krypo vakarop, o mes vis dar brovėmės užžėlusiu ir užvirtusiu taku. Pagaliau priekyje, tarp medžių, pradėjo blykčioti dar tolimi, bet jau matomi kito Inios kranto kalnų šlaitai. Kad ir varganai, bet mes visgi artėjome prie savo tikslo - šalia Tataročkos žiočių įsikūrusios pasekos (bitininko sodybos). Netikėtai visai čia pat pasigirsta vandens čiurlenimas, ir, takui pasisukus, sustojame šalia brastos. Priešais mus per akmenis veržiasi stipri ir plati vandens srovė - tiesiog nedidelė upė. Vanduo veržiasi pro užvartas, šokinėja tarp akmenų, visą taigą užpildydamas gyvybingu dainavimu. Nepalyginsi su tuo upeliūkščiu, kurį perbridome prieš jam pasislepiant po kalnu. Pasilenkęs įkišu ranką ir su malonumu pajuntu kaip ledinis vanduo nutvilko pirštus. Visi, tiek arkliai, tiek ir žmonės godžiai pripuolame prie vandens. Siurbi šį gyvybės eleksyrą ir jauti sugrįžtančias jėgas, norą kuo greičiau pasiekti užsibrėžtą tikslą. Vėl pripildomos jau kadais ištuštėjusios gertuvės ir pajudame į priekį. Neužilgo takas šakojasi. Mostelėjęs į tankiai sužėlusios taigos plotą, Nikolajus paaiškina, jog čia kažkada buvo aukso ieškotojų gyvenvietė, o pamatęs keletą gana šviežių duobių priduria, jog dar ir dabar retkarčiais pasitaiko beieškančių šio metalo.

Pagaliau, paskutinį kart perbridę srauniąją Tataročką, išlendame prie pievelėje stovinčios sodybos. Mus pasitinka pora nelabai trykštančių džiaugsmu, pamačius nelauktus svečius, vyrų. Pasisveikinus teiraujamės, ar galim kur netoliese įsikurti. Vyrai susižvalgę pasiūlo malūnsparnių nusileidimo aikštelę ir parodo link jos vedantį taką. Keletas šimtų metrų ir mes jau stovime lygioje, smėliu ir nedideliais akmenimis dengtoje aikštelėje. Kad čia leidžiamasi malūnsparniu, išduoda aukštai iškeltas vėjarodis ir aikštelės šonuose sukrautos akmenų krūvelės. Numetę kuprines visi lekiame prie upės. Ar užteks vandens? Ar praplauks mūsų laivai po beveik mėnesį trukusios sausros? Vaizdelis nelabai guodžiantis. Nors srovė putota ir stipri, bet gylio mažoka. Net priėjęs Nikolajus konstatuoja, jog pirmą syk mato taip nusekusią Inią. Neskubėdami įrengiam stovyklavietę, ir aš einu pas bitininkus. Gal kartais pavyks nusipirkti medaus? Deja, negauname nei medaus, nei medouchos. Ir apskritai ši porelė kažkokia nelabai draugiška pasirodė.

Vakare prie laužo atsiranda minčių pratęsti kelionę pėsčiomis, kyla abejonių dėl praplaukimo nusekusia upe. Tačiau, kiek padiskutavę, visgi apsisprendžiame plaukti.

Ryte pasiėmęs meškerę, Nikolajus "nušluosto nosį" mūsų žvejams, taip per visą kelionę nieko ir nepagavusiems, ypač Remigijui, tvirtinusiam, jog šiose upėse žuvies nėra, parnešęs keletą kiršlių. Susigėdę vyrai eina kartu su vedliu studijuoti vietinių upių žvejybos subtilybių. Kiek vėliau įvyksta gan įdomūs mainai, kai prabangios, "Rovanoje" pirktos blizgutės iškeičiamos į keletą vietinės gamybos masalų. Ta proga iškalbingasis Edvardas paleidžia visą tiradą kandžių pastabų apie "tituluotus žvejus nuo kurių pagautos žuvies jis jau baigia nutukti".

Po pusryčių ateina laikas atsisveikinti. Nikolajus neskubėdamas pabalnoja arklius ir nesumaišydamas vardų (!) kiekvienam asmeniškai paspaudžia ranką (juk jam lietuviškus vardus turėjo būti ganėtinai sudėtinga atsiminti). Tada, visus pakvietęs būtinai dar karta apsilankyti, sėda ant pabalnoto žirgo ir švilpimu paraginęs arklius dingsta tarp pakrantės sąžalynų. Žiūriu į linguojančias, prabėgusių arklių kliudytas šakeles ir mintyse palinkiu Nikolajui sėkmes, kartu klausdamas pats savęs ar gali taip būti, kad likimas dar kartą suvestų mūsų kelius?

Žmonės kaip laivai vagojantys vandenynus, kiekvienas plaukia savo kursu, bet kartais jų keliai susikerta ir tada jie jau juda kartu - bortas prie borto, kol vėl atėjus laikui, kiekvienas pasuka link savo tikslo. Tada atmintyje lieka tik atsiminimai apie savo laikiną pakeleivį. Taip ir su žmonėm. Susitinki. Kažką kartu kuri, kažkur keliauji, o atėjus laikui išsiskirti, užduodi sau tą patį klausimą: ar besusitiksim kada? Atsakymas nepasigirsta ..., tačiau atsiminimai dar ilgai išlieka atmintyje.

Išjojus Nikolajui, užsiėmėme kai kam jau pabodusiais katamaranų statymo darbais. Saulutė kaitino kaip dykumoje, taigi neužilgo visi darbavosi pusnuogiai. Laivus rentėme jau trečią kartą ir tapome beveik profesionaliais dailidėmis. Vakare visi darbai buvo baigti. Toliau sekė visuotinis skalbimasis ir švarinimasis. Kaitinant tokiai stipriai saulei, net ledinis Inios vanduo neatrodė šaltas - visi pakaitomis taškėmės gaiviuose upės pursluose. Vakarop dauguma didesniųjų pakrantės akmenų puikavosi įvairiaspalviais džiūstančias rūbais. Po vakarienės buvo išvyniotas dar vienas siurprizas skirtas visai grupei, kurį man įdavė Edvardo žmona Giedrė. Praplėšęs gerai supakuotą paketą, radau šešetą šokoladinių medalių ir nedidelį medinį "puzlį". Šalia įdėtame raštelyje buvo paminėta, jog medalį galima duoti tik tam, kas iš septynių medinių kaladėlių surinks medelį. Vos pamatęs "puzlį" iškart medalius atidaviau bendražygiams, pridurdamas, jog šis medelis ne toks jau ir paprastas. Bičiuliai užsiplieskė:

- Juokauji, negi manai, kad nesurinksime kažkokio medžio?

Mudu su Edvardu tik palingavome galvas. Pas abu atmintyje iškilo ne vieno vakaro, praleisto laužant galvą, prie atrodo tokios lengvos užduoties, atsiminimai. Pirmoji galvosūkio ėmėsi smalsioji Jurgita. Neužilgo prie jos prisidėjo ir Gytis. Kol mes gurkšnojome arbatą, buvo bandoma įvairiais būdais surinkti nedidelę medelio figūrėlę. Jurgitai bevargstant, nekantrusis Remigijus autoritetingai pareiškė, jog dar nebuvo tokio "puzlio", kurio jis nebūtų surinkęs, juolab, iš keleto detalių. Neapsikentusi kalbų, mūsų "maistininkė" perdavė estafetę "nežinančiam pralaimėjimų, puzlių dėjimo čempionui" - Remigijui...

Po truputį atslinko naktis, virš galvų vėl sušvito miriadai žvaigždžių. Kažkur kalnuose keletą kartų sugrumėjo griaustinis. Reik pripažinti, jog jį išgirdus apsidžiaugiau. Kol ėjome per kalnus ir taigą geras oras mums labai tiko, tačiau dabar, prieš akis turint nusekusią upę, lietus tapo netgi labai geidžiamu reiškiniu. Jeigu aukštupyje palytų, tai ryte kilstelėjus upės lygiui, būtų daug paprasčiau plaukti. Ginamas tos minties upėje padariau atžymą, kad ryte galėčiau palyginti vandens lygį. Sugrįžęs radau Remigijų vis dar įnirtingai raukantį kaktą prie "lengvai sudedamo puzlio"... Dar keletas puodelių kvepiančios badanų lapų arbatos, ir visi, išskyrus, perėmusią iš nusivylusio Remigijaus estafetę, Irmą, pakylame link palapinių. Palieku sekančiam bandytojui žibuką ir, palinkėjęs sėkmės, susirangau į miegmaišį. Naktį kažkuriuo momentu girdėjau lendančią į palapinę naktinėtoją, tačiau jau tingėjau teirautis apie tą nelemtą puzlį.