Kitas rytas išaušo ne ką prastesnis už vakarykštį. Diena buvo skirta poilsiui, tačiau nerimstantis Edvardas pareiškė norą užlipti į Karalievskij Belok viršūnę. Jam karštai pritarė "jaunimas": Irma su Remigijumi. Jurgita su Gyčiu nutarė likti ir pailsėti, o aš, dar paabejojęs, visgi leidausi įkalbamas. Po pusryčių šturmo grupė pradėjo kopimą. Dėl mano minėtos klaidos mums teko užsiropšti į neplanuotą keterą ir tik ant jos pavyko nustatyti, kur mes daugmaž esame. Persivertę per keterą, nuobirynais nusileidome į apačią ir perbridus Gorelyj Korgon upelį iš naujo pradėjome kopimą, šįsyk jau į norimą viršūnę. Kopimas buvo varginantis, teko klampoti stačioje įkalnėje sužėlusia žmogaus ūgio pieva, po kojomis žliugsint besisunkiančiam iš žemės vandeniui. Po poros valandų kopimo aš pajutau, jog su manim darosi nelabai geri dalykai: svaigo galva, pradėjo mausti širdį ir trūkti oro. Tekdavo daryti dažnesnius ir ilgesnius sustojimus. Matyt nuotykis su jaučiu ir vakarykštis nemažai jėgų kainavęs kopimas nepraėjo be pasekmių. Tapo aišku, jog stabdau puikiai besijaučiančius bičiulius. Eilinį sykį sustojęs, bendražygiams paaiškinau, jog toliau nebekopsiu ir neskubėdamas grįšiu į stovyklavietę. Šie dar bandė mane perkalbėti, bet paraginti apsisuko ir dingo tarp žolių.

Kiek pailsėjęs, neskubėdamas, patraukiau atgalios. Ėjau meškų išmintais takais, sustodamas po išlakiais kedrais ir į surištą šturmę rinkdamas jau sunokusius kankorėžius. Taigoje virte virė gyvenimas. Medžių kamienais straksėjo voverės, tarp nuvirtusių stuobrių landžiojo dryžuoti burundukai, o aukštai tarp šakų nardė paukščiai. Tačiau didžiausias sujudimas jautėsi šalia kedrų. Taigos gyventojai skubėjo rinkti gausiai užderėjusį derlių ir kruopščiai ruošė atsargas žiemai. Po medžiais mėtėsi galybė išlukštentų kankorėžių ir gyvūnų naudai reikia pripažinti, jog jų pralukštenti ir netyčia numesti kedro vaisiai buvo labiausiai prinokę. Keliose vietose šalia tako radau išraustas didžiules duobes. Tai taigos šeimininkės darbas, ši smagurė nepaprastai mėgta raudonąją šaknį, tik ją iškasti nėra lengva. Stora, mėsinga morkos pavidalo šaknis giliai sulindusi į žemę. Štai ir tenka lepečkojei paprakaituoti kol išraususi dideliausią duobę pasiekia išsvajotą skanumyną. Priėjęs itin didelę duobę, pasilenkiau ketindamas ją apžiūrėti iš arčiau, kai netikėtai virš manęs kažkas garsiai suplakė sparnais ir, pakėlęs galvą pamačiau nuo storos šakos bekylantį kurtinį. Įspūdingas ir gražus paukštis, tankiai modamas plačiais sparnais, atsiplėšė nuo medžio ir, laviruodamas tarp kamienų, dingo tankmėje. Sužavėtas dar kurį laiką klausiausi tolstančio sparnų plakimo ir nulaužtų šakelių traškėjimo. Nusileidęs nuo kalno, radau taką ir po keliolikos minučių su pilnu švarku riešutų jau buvau stovyklavietėje. Abu saugotojai pasislėpę nuo kaitrios saulės palapinėse miegojo kūdikių miegu. Nežadindamas bičiulių, pasikursčiau laužą ir, prisipylęs puodelį arbatos, sėdau rašyti dienoraščio.

Netikėtai iš palapinės išlindo Jurgita ir nustėrusi nužvelgė mane. Atpažinus iškart "išrašė" velnių, už tai, kad, anot jos "gąsdinu normalius žmones". Prisėdus šalia papasakojo, kad mums išėjus nutarė išsimaudyti ir, sudėjusi visus rūbus pakrantėje, ievos kostiumu įbrido į upę, kai netikėtai išgirdo arklio žvengimą. Kilstelėjusi galvą pamatė iš taigos išnyrantį raitelį, su savimi vedantį dar keletą arklių, kuris ne mažiau apstulbęs vėpsojo į "Korgono undinę". Jurgitai mušant visus greito apsirengimo rekordus, Gytis užkalbino raitelį. Šis iš karto pareiškė žinąs, kad bičiuliai iš Lietuvos. Pasak jo, be mūsų šiose vietose juda dar dvi rimtos grupės - baltarusiai ir grupė iš Barnaulo. Nors ir nėra taigoje telefono, bet bevielis telegrafas, kai žinia perduodama iš lūpų į lūpas, čia veikė be priekaištų.

Vakare temstant, kai jau buvau bepradedąs nerimauti, parsirado įveikusi kalną šturmo grupė. Visi trys nusivarę nuo kojų kaip šunys, bet nepaprastai laimingi. Net nespėję kaip reikalas apšilti kojų, pertraukdami vienas kitą, pradėjo dalintis įspūdžiais apie kopimą ir vaizdus, matytus nuo kalno viršūnės. Geriau jau būtų nepasakoję... J

Sekančią dieną perbridę upelį nukulniavome tolyn. Mūsų tikslas buvo už 4-5 km esanti Gorelyj Korgon ir Priamoj Korgon santaka. Susiliejus šiems dviems intakams, upė gauna Korgono vardą. Pagal rusų aprašymus nuo ten jau galima plaukti. Brendant per upelį, aš tuo stipriai abejojau - labai jau nusekęs jis buvo. Takas geras, tad neužilgo priėjome santaką, šalia kurios esančiame slėnyje buvo įsikūręs bitininko ūkis. Pačio šeimininko, deja, nesuradome. Apžiūrėjus Korgoną, teko konstatuoti faktą, jog ir toliau "plauksime" nuosavomis kojomis - vandens upėje buvo akivaizdžiai maža. Kiek atsipūtę patraukėme toliau. Takas pasuko stačiu šlaitu, taigi pirmąjį šios upės slenkstį "Kofeinyj" matėme tik nuo kalno šlaitų. Apačioje girdėjosi besiveržiančios per akmenis upės ošimas, o takas, tarsi tyčiodamasis iš mūsų, vis kilo ir kilo į viršų. Peržvelgiau draugus. Vakarykštis pasivaikščiojimas į "Karališkąjį beloką" neliko be pėdsakų, šturmo grupė aiškiai judėjo sunkiau nei visada - poilsio nakties buvo mažoka. Mes dar kurį laiką kilome kalno šlaitu, kol "susigėdęs" takas pradėjo leistis link upės ir išvedė mus prie dar vienos pasekos. Tačiau ši taipogi buvo tuščia. Šiek tiek nusiminėme, nes visi tikėjomės papildyti senkančias medaus atsargas. Susiaurėjus slėniui, upėje padaugėjo vandens ir, priėję prie viens po kito išsidėsčiusių "Viražo" ir "Spartako" slenksčių, nutariame stoti nakvynei. Čia, kairiajame krante, puskilometrio atstumu yra dvi patogios aikštelės: didesnioji išsidėsčius upės vingyje žemiau "Spartako", o kita įsispraudusi tarp uolų ir medžių aukščiau šio slenksčio.

Mes, žmonės mėgstantys komfortą, taigi įsitaisome žemiau slenksčio. Nors jau vakaroja, o ir po ėjimo visiems norėtųsi patinginiauti, tačiau katų rėmai patys nepasidarys. Taigi imamės kirvių, ir pirmyn į taigą. Apsidairius paaiškėjo, jog mums reikalinga statybinė medžiaga - berželiai, auga kalno šlaite gerokai aukščiau mūsų. Tenka ropštis kurumais (nuobirynai) į viršų. Gytis atrinktus berželius kerta, kiti juos leidžia žemyn, dar kiti tempia prie laužo. Man, stovinčiam ant išlakaus kedro šakų, visa tai staiga priminė skruzdėlyną, kur kiekvienas, turintis tam tikras pareigas, vabaliukas dirba dėl bendro tikslo, o į kedrą mane užginė ne kas kita, kaip kankorėžiai. Bičiuliai kelionės pradžioje su dideliu vargu, dantų ir rankų pagalba, lukštenę kedro riešutėlius dabar taip įgudo, jog žandikauliais dirba kaip seni taigiečiai - tik lukštai byra. Taigi susėdus vakare prie laužo, sumaumojami veik visi per dieną surinkti riešutai. Štai ir tenka pastoviai papildyti šio skanėsto atsargas. Nupurtęs apatinių šakų kankorėžius, sliuogiu į viršų, apačioje stovinti Jurgita atlieka koreguotojo vaidmenį, nurodydama didžiausius ir labiausiai sunokusius kankorėžius. Atsiduriu pačioje viršūnėje. Prieš akis atsiveria upės slėnis su per vidurį šniokščiančia upe ir nuo kalnų krentančiais šešėliais. Nors saulė dar gana aukštai, bet čia, giliame upės išraustame kanjone, jau karaliauja šie tamsūs nakties pranašai. Kitame krante, per taigą tarsi liežuvis nutįsusiame plikame nuobiryne, matau kažką šokuojant akmenimis - gaila, tačiau mus skiria nemažas tarpas ir gyvūno neatpažįstu. Sėdint aukštai virš upės iškilusio kedro viršūnėje, nori nenori užplūsta keistos mintys ir su gailesčiu susimąstai: ir kodėl iš žmogaus buvo atimta galimybė skristi? Štai dabar išskėstum plačiai sparnus, atsispirtum nuo šakos ir kaip legendinis Ikaras nusklęstum per slėnį, per taigą link dunksančių tolumoje Tigireko kalnagūbrio viršūnių... Iš minčių pažadina reiklus Jurgitos balsas. Nukrėtęs dar keletą kekių, leidžiuosi žemyn ir ... nutik tu man taip, su paskutine šaka vos nenudardu ant uolų. Taip patikimai atrodžiusi, ji triokšteli man po kojomis. Visa laimė, jog spėju įsitverti kitų šakų. Besileidžiant nuobirynu, pamatau porą nepažįstamų vaikinų besikalbančių su mūsiškiais. Prie laužo sužinau, jog aukštutinėje stovyklavietėje apsistojo gausi grupė iš Barnaulo ir kviečia mus į svečius.

Po vakarienės mudu su Jurgita pakylame, tačiau kiti bendražygiai linkę pasilikti stovyklavietėje. Neskubėdami, naktis tamsi ir taką matome tik "žibuko" pagalba, žingsniuojame uolėtu taku. Jau iš toli pasigirsta kalbos ir juokas. Rusai mus pasitinka šypsenomis ir garsiais šūksmais. Mikliai prie tankiai apsėsto laužo atsiranda vietos ir mums. Kiekvienas gauname po puodelį - Jurgita medouchos, aš kai ko stipresnio... Pradžioje klausimai: kas? Iš kur? Paaiškėja, jog viena iš merginų yra ilgą laiką bendravusi su lietuviais - kalnų turistais. Buvo malonu išgirsti apie brolius lietuvius gerus atsiliepimus. Sužinoję mūsų planus rusai, beje visai nesipūsdami, papasakoja apie save:

- Žinai, išplaukėme savo malonumui pasipliuškenti, tai ir plaukiame, tiksliau tampomės per akmenis su katais - šiaip tai mes kajakais plaukiojame.

Pamatęs mano nepatiklų žvilgsnį, mestą į merginas ir porą pagyvenusių vyrų paaiškina:

- Čia senoji gvardija. Išplaukėme taip sakant šeimomis, su visu turtu ir žmonom.

- Gaila kad vandens maža. Pavėlavot vaikinai ir jūs, ir mes. Štai prieš dvi savaites plaukę bičiuliai nesiryžo imti "Spartako", o dabar mes visą dieną prasitampėme po akmenis ir dar neaišku kaip toliau eisis, - nusispjauna po kojomis augalotas vyras.

- O jūs lietuviai tik katais plaukiojate? - susidomi šalia sėdintis jo bičiulis.

- Ne, judame ir pripučiamais kajakais. - atsiliepiu.

- Šit kaip, o kokiais?

Ir taip toliau, ir panašiai. Kalbos kalbelės. Netikėtai vienas iš vaikinų išsitraukia gitarą.

- Čia mūsų mėgstamiausia daina, - ištaria. Ir visiems sutartinai pritilus, švelniai perbraukęs pirštais stygas, užtraukia:

Aplinkui rėvos, putotos rėvos.

Pasiųsti jas? Reikėtų adreso.

Žemėlapio mes nebeturim,

Irkluojam pagal abrisą.

Nustebęs atpažįstu man gerai žinomą, ir mėgstamą dainą, todėl sekantį posmelį jau traukiu kartu su visais. Po šios seka ir kitos dainos. Vienos liūdnesnės - apie žygiuose prarastus draugus, kitos linksmesnės - apie smagius nuotykius. Kažkuriuo metu pajuntu Jurgitos stuktelėjimą: "laikas namolio" ir žvilgtelėjęs į laikrodį pakylu. Šiltai išlydėti grįžtame atgal.

Ryte berenkant katus, pamatome kaimynus, besiruošiančius "Spartako" šturmui. Pradžioje, pastačius visas apsaugas, praplaukia keturvietis katas, vėliau viens po kito juda dviviečiai, ir galiausiai, kai net stovintys ant kranto įsitikina, kad prie turimo vandens lygio slenkstis nėra pavojingas, ant vandens buvo nuleistas didžiulis storas pripučiamas čiužinys. Pradžioje nepatikėjau savo akimis, bet kai rusiukai, šia originalia plaukimo priemone, laimingai įveikė slenkstį, prisiartinęs tik truktelėjau pečiais - pats tikriausias čiužinys. Iki valiai pasiteškenę barnauliečiai pamoja mums rankomis ir dingsta už posūkio. Neužilgo startuojame ir mes. Visai lengvai praplaukiame "Viražą" ir, dėl visa ko paruošę "morkas", viens po kito nušokame nuo "Spartako". Bičiuliai prisižiūrėję rusiukų "fokusų" plaukė ramiai be išankstinės baimės, tačiau susikaupę.

Truputį apie pačius slenksčius. "Viražas" prasideda už salos. Pradžioje gan greitai tekančio vandens ruožas vėliau dalinamas į keletą nesiekiančių metro nuopylų. Visa esmė tame, kad jos išsidėsčiusios skirtinguose krantuose, todėl tenka zigzagais judėti iš vienos pusės į kitą. Prie nedidelio vandens - nieko sudėtingo. Didėjant vandens tūriui ir srovės greičiui, tektų paplušėti iš peties. Žemiau šių slenkstukų už keliasdešimt metrų ir nedidukės nuopylos tarp uolų šniokščia "Spartakas". Tikrai verta sustoti ir apžiūrėti jį detaliau. Esant neaukštam vandens lygiui, tai padaryti nebus sudėtinga, bet poplūdžio metu reikia rimtai numatyti vietas prisišvartavimui. Pats "Spartakas" siekia apie trejetą metrų aukščio. Nusileidimas gana švarus, kokių 45 laipsnių kampu, be kažkokių aštrių ar pavojingų uolų. Už jo "bačka". Kadangi gylis didelis, tai "bačkutė" gaunasi stipri, bet "minkšta". Už pastarosios kokių 7-8 m atstumu išsikišusi uola, tarsi gamtos specialiai sukurta pastatyti štatyvą su fotoaparatu. Nuo jos visas slenkstis kaip ant delno matosi. Jeigu vanduo neaukštas, tai tas iškyšulys gesina "bačkos" bangą ir šuolis tampa visai nesudėtingu. Tačiau kai upe teka kelis kartus daugiau vandens, šis slenkstis gali tapti nepraplaukiamu, nes tokiu atveju "bačka" susijungtų su stipria, nuo uolos atsimušančia, priešpriešine banga, ko pasekoje susidarytų galinga turbulencinių jėgų struktūra.

Žemiau slenksčių, dar kurį laiką, mus nešė stipri srovė. Tačiau neužilgo slėnį rėminančios viršūnės atsitraukė į šonus, suteikdamos upei daugiau laisvės, ir ši žymiai paseklėjo. Prasidėjo tikrai įdomus plaukimas: vaga pilna prigriozdintų akmenų, o gylis nėra didelis. Turi dirbti ir galva - kad atspėtum stipriausią ir giliausią protaką, ir rankom - kad spėtum sukinėti katą tarp daugybės akmenų - tiesiog slalomas. Čia daug lėmė darnus abiejų ekipažo narių darbas, kai kiekvienas žino, ką reikia daryti ir irkluoja beveik automatiškai. Tuo požiūriu silpniausias buvo Edvardo ir Gyčio ekipažas - jie kartu buvo plaukę kur kas mažiau, nei kiti žygio dalyviai. Taigi, pirmieji ekipažai gana greitai atsiplėšė nuo ariergardo. Reikia pasakyti, jog porą kartų "sėdome" ant akmenų ir mes. Tačiau, kaip paaiškėjo gerokai vėliau, Edvardas su Gyčiu "surinko" vos ne visus pakeliui pasitaikiusius akmenis, tuo pat metu "malonybiniais" žodžiais minėdami "gerbiamą vadą ir jo upę".

Sekantis vardinis slenkstis - "Aurora". Sakyčiau, jog tai daugiau rėva išsiskirianti dvipakope nuopyla, kurios bendras aukštis apie metrą, su žemiau iškilusia, charakteringa uola, savo išvaizda primenančia garsųjį kreiserį, matomą iš pakankamai toli. Visa upė iš dešinės išsikišusių uolų nukreipiama į kairę ir darydama posūkį nušoka per akmenis atsimušdama į stačią uolinę sieną, tuo pačiu sudarydama klasikinį prispaudimą. Įveikus šį slenksti nutarėme palaukti atsiliekančiųjų.

- O, štai ir jie! Ekipažas, ryžtingai irkluodamas, įplaukė į slenkstį ir ... pasikabino ant povandeninių nuglūdintų uolų. Pakol nustebę vyrai "aiškinosi", kodėl neplaukia toliau, srovė akimirksniu apsuko katą ir šis pavojingai pasviro. Nieko nelaukęs Edvardas apsisuko atbulai ir pabandė atsistumti, įrėmęs irklą jam padėjo ir Gytis. Laivas purtydamasis kaip pašėlęs žirgas niekaip nenorėjo "nulipti" nuo akmenų. Pagaliau, ar ekipažo darnūs veiksmai padėjo, ar tiesiog srovei pabodo su jais žaisti, katas slysdamas šonu laimingai nusileido. Viskas įvyko taip greitai ir atrodė taip komiškai, jog visi kiti nespėjome net pagelbėti tik tupėjome savo laivuose ir kvatojome visa gerkle. Žemiau slenksčio vėl slalomas sekliomis rėvomis, kuris tęsėsi iki pat Antonovo Korgono žiočių. Jeigu ne vandens trūkumas, tai būtų buvus viena įdomiausių upės atkarpų.

Priplaukus Antonovo Korgoną pakrantėje pamačiau gan įdomų vaizdelį - ant šiltų saulės įkaitintų akmenų, tarsi Adomas su Ieva rojuje, sėdėjo dviese - porelė iš anksčiau išplaukusios rusų grupės. Abu nuogutėliai! Atsukę saulei nugaras, patenkinti vienatve ir šiluma, lopė perplėštą katamarano dugną. Tiek mums, tiek ir patiems nuogaliams, šis susitikimas buvo gerokai netikėtas. Linksmai juokdamiesi vieni iš kitų nustebimo, pasimojavome rankomis ir palikę "siuvėjus" darbuotis nusiyrėme tolyn.

Įtekėjęs intakas atneša solidų kiekį vandens. Srovė pagilėja ir pagreitėja. Nemažam visų mūsų džiaugsmui baigiasi stumdymasis tarp akmenų. Keletą kilometrų plaukiame ramiai. Tačiau neužilgo slėnis pradeda siaurėti palaipsniui pereidamas į žemutinį Korgono tarpeklį - sudėtingesnį upės ruožą. Upėje vandens vis dar nėra labai daug, ir mes be didelių problemų įveikiame keletą įvairaus sudėtingumo rėvų bei porą vardinių slenksčių: "Razinia" (Žioplys) ir "Želob" (Lovys). Pirmasis išsidėstęs žemiau apaugusios salos, kur tenka manevruoti užversta akmenimis vaga. Antrajame įsibėgėjusi srovė atsimuša į kairėje esančią didžiulę uolą, iš dešinės ją spaudžia didžiuliai akmenys, taigi visas vanduo nuteka šiuo savotišku loviu. Jame pora nesudėtingų nuopylų, kurių per akmenis beveik nesimato. Žemiau dar keletas pasišiaušusių baltomis putotomis bangomis rėvų. Už jų, prieš eilinį upės posūkį į kairę, išsidėstęs slenkstis "Stupenka"(Laiptelis). Pavadinimas labai tiksliai apibudina šią kliūtį. Tai vienišas, "švarus" - be jokių trukdančių uolų, slenkstis per visą upę. Nors aukštis neviršija pusantro metro, tačiau nuopyla stati ir staigi. Žemiau jos formuojasi "kieta" bačka. Priešpriešinė banga stipriai verčia laivą atgal. Esant aukštam vandens lygiui, ši kliūtis bus tikrai pavojinga.

Artėjant prie "Laiptelio", dešiniajame krante pamatau stovyklą įrenginėjančius barnauliečius. Ant pakrantės akmenų gulėjo ištraukti katamaranai. Vieno jų dešinioji gondola visai supliuškusi, o šone matosi pradrėkstas audinys. Pas kolegas iš rikiuotės išėjo antrasis laivas. Pas mus, tfu, tfu, tfu...., kol kas visi katai laikosi puikiai, tačiau nepaisant to, atsargusis Gytis kiekvieną laisvesnę akimirką tikrina gondolų dugnus. Persimetę keletą žodžių su rusiukais, nukreipiame laivą į slenkstį ir, įveikę putų duobę, tolstame tolyn. Už nugaros girdžiu merginų balsus, o atisukus tolumoje šmėžuoja ir paskutiniojo kato siluetas. Upė pasisuka į kairę, iš šonų priartėja stačios uolinės sienos. Priekyje rėvos, gan siauras praėjimas palei kairiojo kranto uolas, toliau stačios stovinčios bangos ir keletas didelių riedulių užgriozdinusių vagą, tarp kurių formuojasi įvairios nuopylos. Posūkis į vieną pusę, po to į kitą! Pritraukimas! Besitaškančios bangos prausia rankas ir veidą. Katas blaškosi kaip pašėlęs žirgas, tačiau nukreiptas stiprių yrių ištrūksta iš tos pasiutpolkės. Ir staiga viskas pasibaigia. Upė aprimsta, iš dešinės triukšmingai įteka Mažasis Korgonas, vietinių dar vadinamas mažybiniu Korgončiko vardu. Iš galo ataidi atplaukiančių laimingų merginų spygavimas. Kiek žemiau minėto intako, tarp uolėtų stačių krantų permestas siauras metalinis "Velnio tiltas".

Šį tiltą, tada dar medinį, savo knygose mini ir kažkada šiuose kraštuose gyvenęs V.Almanis. Tačiau dar gerokai prieš jį šiose vietose virė darbas. XVIII a. uolinguose Korgono krantuose buvo aptikti įvairių uolienų pavyzdžiai. Radiniai taip sudomino, jog 1786 m. pavasarį Jos Didenybės kabineto įsakymu G. C. Kačka išsiuntė prie Korgono net devynias ekspedicijas turėjusias aiškų įsakymą - surasti spalvotų, meniškiems dirbiniams tinkamų, akmenų. Paieškos nebuvo bevaisės. Ypač sėkminga buvo P. Šangino vadovaujama ekspedicija, kairiajame Korgono krante netoli Korgončiko žiočių aptikusi didžiulį telkinį turtingą jaspiu ir porfyrais. Šio gausaus sluoksnio atradimas sąlygojo Kolyvanės šlifavimo malūno atsiradimą, kurio akmens raižytojai pagamino nepaprastai daug įvairių daiktų, papuošusių ne vienus rūmus Rusijoje ir už jos ribų.

Praplaukus tiltą, upė išplatėja. Kairiajame krante riogso galingas uolos gabalas, o ties juo, per visą upę, susiformavęs dar vienas slenkstis daug sakančiu pavadinimu - "Siurpriz" (Siurprizas). Slenkstis nėra aukštas, apie metrą, bet iš toli sunkiai pastebimas. Taigi nieko nuostabaus, jeigu šią kliūtį pamatysite visai netikėtai

Paskutiniajam Korgono slenksčiui - "Abzac" (Pastraipa) - vardą suteikė vieni iš pirmųjų vandenininkų, "atradusių" šią upę. Jiems čia itin nesisekė - iš trijų turėtų katamaranų du ties šia kliūtimi vertėsi. Šioje vietoje keletas didžiulių akmenų įsibridusių į ir taip nelabai plačią vagą padalina ją į keletą gana siaurų nuopylų. Stipri srovė spaudžia prie akmenų grasindama su laivais pasielgti savo nuožiūra. Tačiau mūsų manevringiems dviviečiams "Drakarams" šis riešutėlis buvo pats tas. Paskutinį kartą "išprausti" purslų, laimingai įveikėme ir šią kliūtį. Kalnai atsitraukė nuo upės dar labiau, pakraščiuose pasirodė miškingos pievos. Kadangi artėjančios sutemos jau alsavo mums į nugaras, susiradę šaunią aikštelę, stojome nakvynei.

Anot žemėlapio ir skaitytų aprašymų, tolesnis plaukimas upe iki pat žiočių turėjo būti visai nesudėtingas. Vakare prie laužo buvo iškrapštytas Ritos siurprizas. Visiems net akys ant kaktos iššoko, kai pamatėme plastikiniame indelyje supakuotą blynų mišinį. Labiausiai "apsidžiaugė" Edvardas, mat rytdienos budėjimas priklausė jam. Prie laužo užsisėdėjome ilgokai. Kalbos jau sukosi apie sekančią upę bei apie dar vieną laukiantį užsikėlimą į kalnus. Na, o amžinai alkanas "augantis organizmas" - Remigijus - su dideliu polėkiu fantazavo apie tai, ką jis pirks artimiausio kaimo parduotuvėje. Pirmą vietą jo spalvotose svajonėse užėmė sūreliai. Klausant bendražygio išvedžiojimų ir pirkinių kiekio, man kilo rimta abejonė dėl katamarano keliamosios galiosJ.

Saulė jau iš pat ryto taip užkaitino palapines, jog net miegalių karaliai Irma su Remigijum gan anksti išsiropštė iš miegmaišių. Po rytmetinės košės didysis virtuvės virtuozas p.Edvardas ėmėsi blynų. Visi, varvindami seiles, stengėsi nekreipti dėmesio į pirmuosius "blynus" - apdegusius ir beformius tešlos gabalus bei besivelniuojantį ir prakaituojantį "virtuvės šefą". Pamačius ir antrąją tokia pat "sėkmingą" blynų porciją nebeišlaikė Jurgita ir, geranoriškai išdėjusi mieląjį Edvardą į šuns dienas, ėmėsi iniciatyvos pati. Visiems net ant širdies palengvėjo, matant pamažu augančią dailių blynų kaugelę. Desertas, paskanintas šviežiomis, tos pat rūpestingosios Jurgitos surinktomis avietėmis, gavosi nuostabus. Ką ir besakysi, po gana nuobodžios košių dietos blynai tiesiog tirpte tirpo burnoje. Po tokių pusryčių ruošėmės vangokai, todėl ir startavome gana vėlai. Likusi upės dalis buvo visai paprasta, retkarčiais paįvairinama nesudėtingomis rėvomis ir vienu kitu lengvu prispaudimu. Kadangi ir oras buvo rinktinis tai plaukėme visai atsipūtę.

Žemiau Ust-Kanas - Korgonas kelio tilto upė dalinasi į dvi beveik vienodas atšakas. Mes ir merginų ekipažas pasirinkome dešiniąją, į kurią, kaip paaiškėjo vėliau, nuteka ir dalis kairiosios atšakos vandens. Lengvai įveikę akmenynus, sustojome jau porą šimtų metrų žemiau žiočių - kairiajame Čaryšo krante, o štai mūsų ariergardas pavargo kaip reikalas, kol pervilko katą mažai vandeninga kairiąja atšaka. Po tokios savanoriškos treniruotės vaikinai švartavosi kiek suirzę.

Suslėpę laivus pavėsyje, pasidaliname. Pora žmonių lieka prie laivų, kiti kulniuoja į Korgono kaimą ieškoti parduotuvės. Kaimas gana nemažas - išilgai upės išsitempęs per dvejetą - trejetą kilometrų. Per kaimą nutiestos dvi pagrindinės dulkinos ir duobėtos gatvės - Sovietskaja ir Naberežnaja, kurių pakraščiuose murkdosi patenkintos gyvenimu kiaulaitės. Visi pastatai mediniai, kai kurie dar mena senelius - kadaise juos pastačiusius, ir tik kaimo viduryje kyla nemažas raudonų plytų pastatas - būsimoji mokykla. Likimo ironija, tačiau visos trys parduotuvės randasi toje pačioje sankryžoje, kitame kaimo gale. Kulniuojant dulkina gatvele, mus iš visų kiemų stebi vietinė tauta. Štai ir išsvajota parduotuvė. Deja, duonos gaunam tik kepaliuką - paskutinis. Perku cukraus su meduoliais ir keturis "bambalius" skystos duonos - alaus. Jo buvo tikrai pasiilgta. Išeidamas dar išgirstu, kaip persisvėręs per prekystalį nekantraujantis Remigijus laužyta rusų kalba apipila pardavėją klausimais:

- Kas ten? O kas čia? Kiek kainuoja anas?

Žinant rusų kaimo parduotuvių galimybes, tampa aišku, jog pirkimo procesas užsitęs. Taigi patogiai įsitaisau prieangyje ir, gurkštelėjęs alaus, nusiteikiu ilgesniam pasisėdėjimui. Aš nesuklydau. Pakol iš parduotuvės pasirodo Edvardas su Irma ir nusivylęs vietiniu "supermarketu" Remigijus: "Įsivaizduoji, jie neturi sūrelių!!!", aš suspėjau įveikti gerą pusę butelio.

Neskubėdami grįžtame atgal ir išleidžiame pasižmonėti Gytį su Jurgita. Belaukdami sėdame užkandžiauti. Ir čia pamatau kaip švytintis iš laimės Remigijus viena po kitos "naikina" nusipirktus konservus - fantastiškas vaizdelis. Beje, alus buvo naikinamas ne ką lėčiau.

Staiga netoliese sustoja motociklas, ir mus apsupa grupė įvairaus amžiaus paauglių. Porai iš jų netoli aštuoniolikos, kiti - aiškiai jaunesni, tačiau visų veidai pakankamai iškalbingi.

- Velniava, mums tik muštynių ir betrūko! - dar spėju pagalvoti.

Kadangi senieji strategai visais laikais minėjo, jog geriausia gynyba yra puolimas, tai pirmas užgiedu aš:

- Sveiki vaikinai! Kaip sekasi?

Man unisonu pritaria Edvardas:

- Gal alaus pasivaišinsite?

Vietiniai kiek sutrinka. Jie aiškiai tikėjosi kitokio sutikimo. Jų vadas, augalotas vaikinas, atsisakęs alaus, pasiteirauja:

- Tai Korgonu plaukėte? "Spartaką" irgi ėmėte?

- Na taip. Tik vandens upėje maža, nesudėtingas slenkstis. Lengvai ir praplaukėme.- toliau suokiu aš.

- Nuuu! - numykė augalotasis. - pabandytumėt pavasarį plaukti, kitaip atrodytų. Čia pas mus prieš keletą metų nuskendo pora turistų.

- O jūs patys iš kur būsite? - nerimsta vietinis atamanas.

- Iš Lietuvos atvažiavome, - nutaisęs itin atsainią veido išraišką metu aš.

Išgirdus šią žinią, ištįsta ne tik aršiojo vadovo, bet ir nekalbiųjų jo bičiulių veidai.

- Iš Lietuvos?! Mes čia stebimės maskviškius sutikę, o jie net iš Lietuvos atsibeldė! - suklega visas būrys vienu metu.

Šie žodžiai tarsi pavasarinės saulės spinduliai ištirpdo nepasitikėjimo ledus, ir toliau pokalbis vystosi jau visai draugiškai. Vaikinai papasakoja apie save, neslėpdami, jog atėjo čia nusiteikę susimušti su "blatniakais", tokiais pat kaip "anie, kur praeitą savaitę čia plaukė". Išsiaiškinam, jog kalba eina apie tą didžiulę katamaranų kavalkadą, antai mūsų pralenktą plaukiant Čaryšu. Vietiniams atėjus pabendrauti, atvykėliai elgėsi visai nesvetingai. Dar kiek papliurpus, vaikinai jau visai draugiškai atsisveikina ir, palinkėję mums dar kartą apsilankyti, pasišalina. Tai, kad mes buvome neblogai įvertinti, patvirtino gan įdomus faktas. Sugrįžus Gyčiui su Jurgita mudu su Edvardu dar karta sulakstėme į parduotuvę, ir pakeliui sutiktas paauglys pasisveikindamas mums rimtai linktelėjo galvą, nors prieš tai sutiktieji tik nepatikliai varstė žvilgsniais.