Tik sustojus abu pasiruošiame gelbėjimo darbams - juk mūsų bičiuliai nieko neįtardami plaukia iš paskos. Abu, dar žiopčiodami iš netikėtumo, paskubomis apgręžiame katamaraną. Remigijus užšokęs ant gondolos pasiruošia jį atstumti, o aš dėl visa ko ištraukiu "morką". Minutės tampa valandomis, per uolas niekaip nespėsi nubėgti ir perspėti draugų, o balsą užgožia vandens riaumojimas - rėk nerėkęs. Staiga kairiojoje protakoje pasirodo merginos ir nespėjusios net kaip reikalas išsigąsti, sėkmingai nušoka nuo slenksčio. Padedu joms prisišvartuoti ir perrėkdamas triukšmą teiraujuosi kur paskutinis katas. Pasirodo vyrai intuityviai pasirinko dešiniąją - lengvesnę protaką. Neužilgo pamatau ir juos. Artėdami jie kiek suabejoja kuria puse šokti ir pavėlavę užirkluoti, paskutinę akimirką išvengę per vidurį riogsančio akmens, sėkmingai įveikia slenkstį ir bačką. Karštai aptarę savo netikėtus įspūdžius plaukiame tolyn. Tačiau nebeilgai, upei pasisukus į kairę, pasimato vidury vagos stūksanti kokių keturių metrų aukščio uola. Tampa aišku, jog priekyje vienas sudėtingiausių slenksčių - "Devičij plios" (Mergaičių duburys). Švartuojamės dešiniajame krante akmenų prigriozdintoje seklumoje ir visu būrių einame apžiūrėti jau iš tolo griaudėjančios kliūties.

Taip, neveltui rusų vandenininkų aprašymuose šis slenkstis apibūdinamas kaip vienas gražiausių, sudėtingiausių ir pavojingiausių.

Pats slenkstis išsidėstęs gražaus, 10-15 m aukščio uolų rėminamo kanjono pradžioje. Upei pasisukus į kairę, už vienišos uolos, srovė pagreitėja ir prasideda rėva su nemažu akmeniu viduryje. Už rėvos prasidėjus dar didesniam nuolydžiui ir atitinkamai srovės stiprumui, vanduo apžergia dar vieną tikrai stambų akmenį. Ties juo formuojasi pirma nuopyla - švari ir nesudėtinga. Už jos 10-15 m atstumu griaudi pagrindinis, dvipakopis, slenkstis. Pirma pakopa nieko ypatinga, tačiau antroji esanti vos už poros metrų gerokai sudėtingesnė. Visų pirma, jos aukštis apie pusantro metro, o antra - srovę skrodžia akmeniniai dantys dalindami ją į tris atšakas. Kairė užsibaigia "katilu" - išėjimą iš kurio uždaro išsikišus uola. Už vidurinės nuopylos formuojasi galinga "bačka", o dešinioji atšaka plakasi į akmeninį krantą, formuodama prispaudimą. Įveikus "bačką", tektų iš karto mestis į kairę, nes kelią užtveria "iškirmiję" ir aštrūs uolų dantys. Po to dar viena nuopyla vėl padalinta į dvi dalis. Į kairę su mūsų katais tiesiog netilpsime - per siaura, o dešinė, kiek platesnė nei 2 m. turi sudėtingą įplaukimą - teks daryti staigų viražą. Ir tik po to srovė nurimsta, o kanjonas pasibaigia gražiu duburiu, kuriame antai, kopdami į viršų, bičiuliai mirkė kojas. Tiesa, dar reikia paminėti, jog manevruojant tarp tų visų kliūčių, teks įveikti stovinčias putotom keterom pasipuošusias bangas.

Priėjus prie pat slenksčio ir sustojus ant drebančių akmenų bičiuliai prityla. Reik manyti, gyvenime jiems jau teko sutikti ir gerokai galingesnių slenksčių, bet vienas dalykas grožėtis vandens purslais ir klausytis griaudėjančio vandens saugiai stovint pakrantėje, ir visai kas kita planuojamo įveikti triukšmadario įvertinimas. Greitai aptariamas veiksmų planas: plauksime viduriniąja, nors ir baisiausiai atrodančia, tačiau saugiausia atšaka. Ant uolų užsikaria mus bandysiantys gelbėti, jeigu nepasiseks (tfu, tfu, tfu...), draugai. Irma ties "bačka", Gytis ir Jurgita atitinkamai už "išsišiepusių dantų" ir ties duburiu. Edvardas paruošia savo techniką. Mūsų fotografui gana griežtai paaiškinu, jog jo darbas fotografuoti - gelbės kiti, ir tik kritiniu atveju galės įsikišti jis. Pakrantėje susirenka būrelis besiilsinčių žioplių (sekmadienis), kurie patogiai įsitaiso kas kur.

Mudu su Remigijum grįžtame prie kato, dar kartą patikriname įrangą ir paspaudę viens kitam rankas, atsišvartuojame. Tik papuolus į srovę baimė ir nerimas dingsta, galvoje belieka viena mintis - kaip įveikti kliūtį. Praplaukiame rėvą. Siūbuojantis katas paklusniai, iš dešinės, apeina antrąjį akmenį ir leidžiasi į pirmąją nuopylą. Upė kiek pasisuka į dešinę, srovė dar pagreitėja. Netikėtai kažkur dingsta uolose sulipę draugai ir žiūrovai, pamirštu nepaprastą aplinkinių kalnų grožį ir visu kūnu jausdamas bangų blaškomą, girgždantį katą įsmeigiu akis į atgriaudėjančią antrąją nuopylą. Srovė nepaprastai stipri. Matau, jog katas nešamas tiesiai ant atsikišusios uolos (per vėlai pradėjau pritraukinėti...). Bandau dar išlupti jį dešiniau bet nespėju. Katą metą tiesiai link srovę skiriančio akmens, belieka tik pabandyti praleisti smailią uolą tarp laivo gondolų. Pavyksta! Pašokęs į viršų, tik Lietuvoje bandytas "Drakaras" su didele jėga sminga į "bačką". Mes prapuolame vandens purslų debesyje. Išniręs laivas sėkmingai užkopia ant bangos keteros. Tačiau padarę klaidą, pataikėme ne visai ten, kur reikėjo, ir aš pajuntu kaip kairiąją gondolą pradeda link savęs traukti vandens "katilas". Persisveriu ir panardinęs irklą bandau plėšte išplėšti laivą į dešinę. Katas vos pasislenka. Pakeliu akis ir pamatau kažkokį keistą Remigijaus žvilgsnį. Mano bičiulį turbūt apkurtino banga ir dabar jis ramiai klūpojo atsirėmęs delnais į kelius su keista šypsena veide. Katamaraną vis dar traukia prie uolos, ir nors šalimais griaudi vanduo, pasukęs galvą šaukiu Remigijui. Tačiau šis tik dairosi aplink... Įsirėžęs ir visu svoriu užgulęs irklą prapliumpu "triaukščiais" visame pasaulyje žinomais rusiškais keiksmažodžiais. Nežinau kas padėjo, ar mano plūdimasis, ar bičiulis tiesiog atsigavo, bet staiga atsitokėjęs panardina irklą ir mes bendrom pastangom išsiveržiam iš katilo. Tačiau patogus momentas buvo praleistas ir eidami į sekančią nuopylą visgi kabinome išlindusį iš vandens akmenį. Prisišvartuojame užutekyje ir vis dar sunkiai alsuodami nulipam nuo atlaikiusio išmėginimą savo žirgo. Atbėga laimingi bičiuliai ir spausdami rankas pasakoja kaip viskas atrodė nuo kranto ir kokias klaidas padarėme. Nenuneigsi - klaidų buvo.

Sekančios startuoja mūsų amazonės. Jos idealiai įplaukia į slenkstį, įveikia bačką ir sėkmingai pralaviravusios tarp uolų atplaišų įplaukia į užutekį. Taiga plyšta nuo laimingų merginų klyksmų ir šauksmų. Nesusilaikęs užriaumoju ir aš, iš džiaugsmo apkabindamas šlapias ir įraudusias "savo" argonautes. Tegu pabando dabar koks grybas pasakyti, kad mūsų merginos plaukti nesugeba! Trečiąjį ekipažą sėkmingai įveikusį slenkstį irgi pradžioje užmetė ant "katilo", bet nuslydę uolos pakraščiu, vaikinai sėkmingai pasiekė užutekį.

Sutikti vietiniai papasakojo, jog prieš tai ėjusi baltarusių grupė tris katus apsinešė ir tik grupės vadas įveikė slenkstį. Deja, ilgai džiaugtis negalime ir mes, nuo kalnų pradeda leistis nieko gero nežadantys tamsūs debesys ir sušokę ant laivų iriamės tolyn. Neužilgo ir "Didysis".

Dar karta tenka konstatuoti, jog ši kliūtis ne mums. Pats slenkstis pastebimas iš gana toli. Kairiajame krante matosi nuobirynas, dešiniajame - į upę įsibridusios keletą uolų, kurios šiek tiek susiaurina upę. Ties jomis formuojasi pirmoji nuopyla, ir srovė pasisuka į kairę. Už 60-70 m vanduo sutinka viduryje upės riogsančius akmenis. Tarsi milžiniško driežo, įsitaisiusio upės vagoje, nugara išlindusios į paviršių uolos dalina srovę į dvi 1,5-2 m pločio protakas.

Kairioji, su savimi nešanti didesniąją vandens dalį, nutekėjus nuo metro aukščio nuopylos, patenka į "bačką" žemiau kurios vanduo krenta į uolų suspaustą lovį. Šiuo lataku pašėlusiai lekianti srovė per 5-6 m atstumą nukrenta apie du metrus. Pačiame lovyje yra bent pora užkemšančių srovę ir sukeliančių priešpriešines bangas aštrių akmenų. Po to lovys kiek praplatėja, o nuo uolų nukrenta dešiniosios atšakos vandenys. Vėl sustiprėjusi upė įveikia, už keleto metrų esančią, paskutiniąją, taipogi ne mažiau du metrus aukščio siekiančią nuopylą. Už jos, ką tik šokusi siautulingą pasiutpolkę, upė nurimsta.

Dešine puse tekanti srovė prieš papuldama į nuopylą, palei krantą, tarp akmenų, suformuoja užutekį. Vėliau, keletą metrų pratekėjusi akmeniniu loviu, visa jėga atsimuša į priešais esančią uolinę sieną ir suformavusi katilą bei pasisukusi 90 laipsnių kampu, šiaušdamasi putomis nusileidžia poros metrų aukščio dar viena nuopyla, pasiekdama pagrindinę srovę.

Prie dabartinio, neaukšto, vandens lygio niekaip nepraplauksime, tačiau šniokščiant pavasario potvyniui, darniai komandai šis riešutėlis, manau, būtu įkandamas. Dabar gi po vieną įplukdę katamaranus į dešinės atšakos suformuotą užutekį mes - vyriškoji grupės dalis - įsikinkome į laivus ir po vieną kaip senovės argonautai tempiame juos slidžiais ir nelygiais akmenimis link slenksčio krašto. Čia tenka spręsti, kaip laivus nuleisti nuo daugiau kaip 3 m aukščio akmenų į siaurą uolų suspaustą plyšį, kurio apačioje susiformavęs nedidelis, bet srovės neužgriebiamas užutekis. Kažkuriam į galvą šauna geniali mintis - vieną iš katų panaudoti vietoje pagrindo ir juo tarsi lataku nuleisti kitus du laivus. Nieko nelaukę, pirmąjį katamaraną įstrižai įremiame į uolas ir šiuo improvizuotu pandusu viena po kito nuleidžiame likusią flotilės dalį. Kol mes kuičiamės su laivais, nuo kranto uolų mus stebi mažos juodos, kopiant į viršų matyto vikraus sabalo akutės. Šis tamsiakailis gyvūnėlis retkarčiais vis pasirodydavo, smalsiai stebeilydamas į keistus "dvikojų padarų" veiksmus.

Pagaliau mes vėl plaukiame! Oras, deja, mūsų negaili - iš apsiniaukusio dangaus pasipila pradžioje smulkus, bet tolygiai stiprėjantis lietus. Nuo kalnų nusileidžia kiaurai košiantis vėjas. Jaučiu kaip grumba šąlančios rankos. Tenka pripažinti, jog organizmas pradeda reikalauti poilsio. Lipimas į kalną, slenksčių įveikimas ir katų perkėlimas per akmenis prie "Didžiojo" slenksčio pareikalavo nemažai jėgų. Manau panašiai jaučiasi ir mano bendražygiai. Dairausi patogios stovyklavietei vietos, tačiau krantuose, deja, - tik uolos ir nuobirynai. Upė pasisuka ir dešiniajame krante pasirodo kylančios iš vandens stačios uolinės sienos. Artėjame prie paskutiniojo sudėtingo šioje upėje slenksčio žaismingu pavadinimu - "Mažasis", iškilusių uolų suformuoto žemiau kairiojo, Kirilovo, intako.

Pats slenkstis išsidėstęs uolų suspaustame 20-30 m ilgio koridoriuje. Jį sudaro dvi nuopylos. Pirmoji nuopyla siekia apie 1 m aukščio ir patogiausias jos praėjimas prie dešiniojo kranto. Už jos solidi "bačka" su prispaudimu prie to pačio kranto. Tada, už keleto metrų dar viena nesiekianti metro nuopyla, ir staigus posūkis-išėjimas iš slenksčio į kairę. Prie neaukšto vandens ši kliūtis nėra labai sudėtinga, tačiau tekant dideliam vandens tūriui šio slenksčio praėjimas taptų kur kas rimtesniu išbandymu.

Taigi, pamačius artėjančią kliūtį, pradžioje kyla mintis švartuotis ir pasižvalgyti, tačiau priplaukus arčiau, tampa aišku, jog problemų neturėtų būti. Taigi, pasileidžiame tiesiai ir "švariai" pataikę į nuopylą neriame į putotą "bačką". Už jos dar viena nuopyla, viražas į kairę ir mes jau už slenksčio. Kiek pristabdome katą ir lūkuriuojame merginų. Tos klykdamos ir šaukdamos iššoka tarsi kamščiai. Neužilgo pasirodo ir paskutinis ekipažas. Tuo metu visai neatkreipiau dėmesio į šūkaujančias merginas - jos visada triukšmingai įveikia slenksčius, tačiau vėliau išgirdau paaiškinimą. Pasirodo žemiau "Didžiojo" Jurgitai beklūpant nutirpo kojos ir ši tikėdamasi, jog mes, pirmasis ekipažas, vis tiek stosime prieš sekančią kliūtį, atsisėdo ant kuprinės. Sėdint katamaranas valdomas nesudėtinguose ruožuose, tačiau įveikiant rimtas kliūtis reikalinga stipri kojų fiksacija, gaunama tik klūpant. Pamačiusios kaip mudu su Remigijum nestabdydami dingome tarp uolų, merginos ramia sąžine pasileido iš paskos, ir tik plaukdamos per nuopylą pamatė kas jų laukia priešaky. Katas nėrė į "bačką" ir purtomas turbulencinių jėgų numetė Jurgitą nuo gondolos. Visa laimė, jog ji, kaip tikra vandenininkė nepaleidusi irklo, nuslydo ant tarp gondolų esančio rėmo. Katamaraną sėkmingai suvaldė Irma ir užsikepurnėjus ant gondolos Jurgitai, antroje nuopyloje laivas jau pakluso dviems irklams - sutartinai dirbdamos merginos nesunkiai išplaukė iš slenksčio.

Dar poros kilometrų atkarpa, kurioje tenka praplaukti keletą nesudėtingų rėvų, ir upę rėminę kalnai atsitraukia, užleisdami vietą Čaryšo suformuotam slėniui. Stojame savo pirmojoje stovyklavietėje, ir nors oras mūsų nelepina, operatyviai pastatomos palapinės bei sukuriamas laužas. Iš taigos atsinešame medžiuose sukeltas maisto atsargas ir sėdame vakarieniauti. Prie košės ratu paleidžiamas skiesto spirito puodelis. Už pirmą įveiktą upę ir ... kad nesustirtume. Šįkart sugulėme anksti...

Tik prabudus ir pasijudinus, kojas bei mano "civilizuotą" užpakalį nudiegia skausmas. Tai raumenys davė apie save žinoti po vakarykščio tampymosi po uolas ir katų nešiojimo. Mintyse išdėjęs Edvardą įvairiais žodelyčiais, šiaip ne taip išsirioglinau iš šilto miegmaišio. Beje, reikia paminėti, jog ir kiti "alpinistai", neišskiriant nei Edvardo (kad jį kur...), jautėsi ne ką geriau. Nors dar nelijo, bet netolima perspektyva optimizmo neįpūtė. Aplink, kur bepažvelgsi, kabojo niūrūs, pritvinkę lietaus debesys. Papusryčiavus ir susitvarkius ant katų lipome jau su neperšlampamais rūbais. Nenuplaukus nei šimto metrų, tarsi to laukęs dangus pasveikino mus pirmaisiais lašais. Lendame po Ust-Kanas - Korgonas kelio tiltu ir neužilgo įplaukiame į Čaryšą. Lietus sustiprėja ir "skalbia" jau visai solidžiai. Nepraėjus nei valandai, priplaukiame Ust-Kumyro kaimą su per upę permestu kreivoku tiltu. Katai ištraukiami ant kranto, aš pasislėpęs po tiltu lieku jų saugoti, o visa delegacija patraukia į kaimelį ieškoti parduotuvės. Bičiuliai visai neskubėjo palikti prišildytos kaimo parduotuvėlės ir aš, nežiūrint gan šiltos aprangos, sustirau kaip reikiant. Laimingi bendražygiai parsineša šviežių bandelių, sūrelių ir duonos. Tuo tarpu visada besirūpinantis savo sveikata Gytis rankoje gniaužė baltosios butelaitį romantišku pavadinimu "Zabava". Sustoję po tiltu, padarome ankstyvą pietų pertrauką. Mums besmaguriaujant bandelėmis, iš už posūkio pasirodė govėda katamaranų. Grupė plaukė labai didelė. Vien laivų buvo virš dešimties: įvairių modelių dviviečiai ir keturviečiai katamaranai bei gale plaukiantis šešiavietis raftas. Palaukę kol ši kavalkada dings už posūkio startavome ir mes. Jau po pusvalandžio pavijome šiuos turistus. Pažvelgus į kai kuriuos iš jų tapo aišku, jog diduma tautos plaukia pirmąsyk, tačiau tarp jų matėsi ir patyrusių vandenininkų. Be didelio vargo paliekame juos už nugarų.

Čaryšas - upė nesudėtinga. Jei neskaitysime išties prasto oro ir šalto, kiaurai košiančio vėjo, kuris žinoma pūtė tiesiai į kaktą, plaukti būtų buvę lengva. Pakeliui pasitaiko nesudėtingos rėvos, viena kita lengvai įveikiama nuopyla. Kartais upė išsiskirsto į keletą atšakų, ir tada plaukti tampa įdomiau. Protakose upės greitis nemažas, pasitaiko prispaudimų, vienas kitas nuvirtęs medis. Kai kada, atsirėmusi į pakrantėje rymančias uolas, upė formuoja prispaudimus. Dešinį upės krantą rėmina šalia besitęsianti kalnų grandinė, gi kairėje plyti platus slėnis, kuriuo šalia upės vingiuoja vieškelis. Ties Vladimirovkos kaimu praplaukiame kabantį pėsčiųjų tiltą. Dar keletas valandų, ir kartu su upe apiplaukę kairėje iškilusį kalnagūbrį, pasiekiame dvišakas Korgono žiotis. Pakrantėje matosi pabirę, to paties pavadinimo, kaimo trobesiai. Čia mane pasiveja nesulaukęs pietų galinio katamarano ekipažas. Pasišnekėjus bei pamačius sušalusias merginas, nutariame ieškoti patogios vietos sustojimui.

Stojame žemiau Vorovskaja intako iškilusio kalno papėdėje - kairiajame krante. Tik pradėjus vešliame beržynėlyje tempti palapines, nustoja lyti. Gamta mums vėl padovanojo gražų vakarą, leisdama išsidžiovinti, sušilti, o kai kam, suvartojus "Zabavą", ir užkaisti.

Sekanti diena išaušo graži ir saulėta, danguje ganėsi vienas kitas baltavilnis debesėlis. Tokiu oru plaukti vienas malonumas, juolab, kad to plaukimo telikę 2-3 valandos. Praplaukiame upių "sankryžą", kur du intakai - Belaja iš dešinės ir Didž. Tatarka iš kairės suteka beveik viena prieš kitą, suformuodamos nepaprastai įspūdingus slėnius, dar po valandos pasiekiame ir mūsų tikslą - Mažosios Tatarkos žiotis. Čia, ant sausos iš trijų pusių mišku apsuptos kalvelės, ir apsistojame. Kalvelės šlaitas nuklojamas džiovinamomis gondolomis, o bendražygiai pasklinda kas kur. Vieni bandė žvejoti, kiti miegoti, kai kas maudėsi, o kai kas po taigą klaidžiojo.

Sekantis rytas nežadėjo nieko netikėto... . Jau nuo pat ankstyvo ryto girdėjome netoliese genamų karvių skambalų tilindžiavimą, tačiau nelabai kreipėme į tai dėmesį. Išsiropštęs iš palapinės ir pamatęs skaistų rytą suskubau skleisti gondolas, kad kaitri saulė išdžiovintų per naktį susirinkusį kondensatą. Tik spėjus ištiesti vieną gondolą, iš už krūmų pasirodė įmitęs jautukas, kuriam aiškiai nepatiko medžiagos spalvos (nors raudoni ten buvo tik apkantavimai). Pasižiūrėjęs į nesiruošiantį trauktis raguotąjį, suskubau vynioti laivą atgal. Man pritarė ir Edvardas, pabandęs nuginti jautuką šalin. Nebelikus ant pievelės jam nežinomo daikto, nutrepeno šalin ir jautis. Patraukę pečiais ir nusijuokę, truputį šone vėl išskleidėme džiūti laivus. Neskubėdami sukilo ir visi kiti. Vis dar miegantis Remigijus krapštėsi aplink puodus, o kiti po truputį pakavosi daiktus sekančiam kopimui į kalnus. Netikėtai skirdamas krūmus ir liaunus medelius, tiesiai per taigą į stovyklą atbrido dar vienas keturkojis raguotosios giminės atstovas. Šis sutvėrimas, pamatęs mano palapinę, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir daug nemąstęs nutarė ant jos čia pat ir "užsilipti". Mums nustėrusiom akim bežiūrint, buliukas visai rimtai pradėjo palapinę baksnoti ragais. Puolėm gelbėti savo namų. Tačiau tas bestija visai nereagavo nei į šūksnius, nei į paskubomis pagaminto botagėlio pliaukšėjimą, ir vos tik kas pabandydavom prieiti arčiau, iškart panarindavo galvą ir atstatydavo ragus. Visgi pamatęs, jog atstatęs ragus jautis sukasi paskui savo potencialų priešą, pradėjau eidamas ratais po truputi jį vilioti šalin nuo savo turto. Porakanopis iš lėto, bet visgi tolo nuo palapinės. Viskas buvo gerai pakol nepriartėjome prie medžių. Aš tikėjausi, jog pasiekęs mišką, tas bestija pasisuks ir nulinguos savo keliais, bet gavosi truputi kitaip... Besukdamas eilinį ratą ir galvodamas, kad jis jau bėgs šalin, minutei atsipalaidavau. Kai staiga šalia savęs pamačiau išriestą baltavilnį sprandą ir tiesiai į pilvą "keliaujančius" trumpus bet aštrius ragus. Pabandžiau dar atšokti į šalį, tuo pat metu prisidengdamas kairiąja ranka, kai pajutau nesiekęs kojomis žemės ir skrendąs nežinia kur... Nusileisti pavyko išties sėkmingai - tiesiai ant kojų, tad nesidairydamas ir spausdamas dešine ranka degantį pilvą (kairė, bjaurybė, nelabai klausė ir tabalavo šone), nėriau už artimiausio medžio. Dingus iš akių priešininkui, jautis suvarė ragus į palapinės šoną. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Nebežinodami ko griebtis, Gytis su Edvardu paleido į darbą storus laužui skirtus rąstus. Tai jautuką privertė kiek atsitraukti, bet visa savo povyza tas sutvėrimas demonstravo ketinimą vėl pulti. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę jei ne Jurgitos pakviestas raitas piemuo. Išgirdęs garsiai tarsi šautuvas pliaukšintį botagą, bulius pasileido tekinas per stepę ir neužilgo dingo mums iš akių. Apžiūrėjau palapinę. Prasti reikalai, nors galėjo būti ir blogiau - viršutinis tentas perrėžtas kiaurai beveik per visą ilgį. Na, bet viskas susiūnama. Ne kaži kaip atrodė ir mano, ilgai alaus pagalba puoselėtas autoritetas. Nors kairė ranka mane apsaugojo ir dešiniojo rago smūgis, turėjęs sulysti man į kepenis, nuslydo ranka, sutrenkdamas ir palyginus nestipriai perrėždamas ją, tačiau kairysis ragas pasiekė tikslą ir ištarkavo pilve solidų "taką" bei nubrozdino krūtinę. Ant mano mielojo pilvuko iššoko nemažas guzas, kuris mėlynavo ir augo tiesiog akyse. Kiek aprimę, paskubomis pradėjome surinkinėti daiktus, bet neilgam. Netikėtai išgirdome per slėnį ataidintį bliovimą ir pakėlę akis tolumoje pamatėme savo draugužį, parlekiantį atgal. Edva nuskubėjo pas piemenis, o mes karštligiškai visus daiktus pradėjome slėpti krūmuose ir brūzgynuose. Daug laiko neturėjome, nes už keleto minučių tas nukvakęs gyvulys jau stovėjo aikštelėje ir purtydamas šnarpščiančią galvą ieškojo savo "meilės", t.y. mano palapinės. Netrukus pasirodęs piemuo vėl nuginė jautį. Deja, tas bestija nulėkė į tą pusę kur mes planavome eiti. Nurimus aistroms, pasipiktinęs Edvardas papasakojo, jog tą girtą piemenį privertė atjoti tik pagrasinęs tarptautiniu skandalu ir jo asmeniškai laukiančiais nemalonumais. Nes, anot bičiulio, "esame užsieniečiai ir kadangi vienam grupės nariui tavo jautis perdūrė pilvą, tai mes šio fakto tikrai nenutylėsime".

Po visko atėjo mano eilė - tapau visuotinu taikiniu. Susirūpinę bičiuliai teiravosi, kaip mano savijauta ir, ar dar nemirštu. Pilnai juos supratau, juk jie mano "aukštojo pilotažo" skrydį matė iš šono, ir vaizdelis turėjo būti įspūdingas. Nuplauta žaizda sutepama mumijo ir, paminant visus Ženevos konvento nutarimus apie žmogaus apsisprendimo teisę, man sugirdoma antibiotikų dozė. Pagaliau pavyksta įtikinti bičiulius, jog su manimi viskas gerai, kad laikas pradėti stovyklavietės ar, tiksliau, kas iš jos beliko likvidavimą. Visi sukrunta ir užsiima darbais. Susikraunu kuprinę ir susiveržęs pilvą elastiniu bintu pabandau ją užsimesti ant pečių. Ūch..., žalia rūta! Nepavyko.... Kairė ranka vis dar nelabai manęs klauso. Subėgę bendražygiai uždeda kuprinę ir suveržę diržus nepatikliai stebi kaip aš judu: pasilenkiu, truputį pritūpiu, pasiūbuoju į šonus. Viskas gerai, galime judėti - ranka man netrukdys, sutvarstytas pilvas irgi.

Išlinguojame dešiniu upelio krantu einančiu karvių ir traktorių išmaltu keliuku. Metras po metro - keliukas patampa dviem pievoje nusitęsusiomis provėžomis... Pagaunu ritmą. Tik staiga išgirstu priekyje einančio Edvardo žodžius:

- Dariau, tavo draugas tavęs laukia...

Pradžioje nepatikėjau, tačiau šone, miško pakrašty, ištikrųjų ganėsi senas mano pažįstamas. Bet atrodė, jog jautukui rūpi tik žolė, o į mus jis nekreipė jokio dėmesio. Nutarėm neskubėdami, po vieną, apeiti tą "bėgiojančią kabyklą". Edvardas praėjo nesukeldamas jaučiui jokio įdomumo, į Remigijų jis taipogi tik žvilgtelėjo. Sekantis pajudėjau aš. Pamatęs mane buliukas nustojo ėsti ir net keletą žingsnių paėjėjo mano pusėn, tačiau suspėjau pasiekti medžius. Irmai išėjus į pievos vidurį, jautis visgi kažką prisiminė ir neskubėdamas patraukė link mūsų. Pamatę visą reikalą, Gytis ir Jurgita pakilo į kalno šlaitą bandydami apeiti tą skeltanagį mišku. Sulaukę Irmos, užsimetėme kuprines ir bandydami atsiplėšti nuo jautuko, maršo žingsniu pasileidome į priekį. Belekiant išpylė prakaitas, o mūsų draugas ne tik kad neatsiliko, bet dar ir artėjo. Nieko nepadarysi, perbrendame upelį ir pasislepiame pakrantės krūmuose. Mums dingus, nustebęs jautis sustoja ir aiškiai nežinodamas, kaip elgtis toliau, ima trypčioti vietoje. Pasinaudoję jo sumišimu, mes, slėpdamiesi krūmais, vienu Mažosios Tatarkos krantu, kitu - Gytis su Jurgita per taigą, atitolstame nuo to pasalūno. Dar kurį laiką susijungusi grupė žingsniuoja spėriu tempu, kol užlipę ant kalvos ir nužvelgę visą upės slėnį, įsitikiname, jog persekiojimas pagaliau baigėsi.

Kiek pailsėjus judame tolyn. Upelis teka siauru iš šonų kalnų suspaustu slėniu. Dažnai takas apskritai eina akmenuota upelio vaga. Kylant aukštyn, vandens mažėja, ir mes žingsnis po žingsnio lendame į pažliugusią pievą. Norėčiau truputi paaiškinti, ką reiškia altajietiška pieva. Tai žmogaus aukščio žolės, kurių kamienus apsiviję įvairiausi į rūbus kimbantys vijokliai. Dažnai storakamienės žolės savo skėčius kelia gerokai aukščiau vidutinio žmogaus ūgio, o apačioje telkšo rudas vos tekantis upelio vanduo. Jeigu tik nepataikei ant kupsto, tai dumblas taip ir taikosi nutraukti batą nuo kojos... Žodžiu katorgiška klampynė, visa laimė, jog jau rudenėja, ir dauguma žolių apvytusios bei nulinkusios, kas šiek tiek lengvina ėjimą į priekį. Kai ta pelkė visiem įsipyko iki gyvo kaulo, vos matomas takas netikėtai išvedė mus prie sausoje pievelėje neseniai pastatytos bitininko sodybos. Apsidžiaugę kieta ir sausa žeme, šalia suverstų rastų nutariame papietauti. Staiga pasigirsta šuns lojimas ir skirdamas žoles pasirodo raitelis. Tai pagyvenęs trobelės šeimininkas. Susipažinus nepaprastai malonus senukas mums paaiškina, jog maralų užtvaras jau čia pat, o ir kelias yra geras, tereikia pasukti ir perbridus upelį užkopti į kalvelę.

Papietavę kylame tolyn. Neužilgo iš tikro prieiname apie du su puse metro siekiančią tvorą. Nuo kalno leidžiasi išmaltas kelias. Viena atšaka dingsta už vartų su griežtu įspėjimu draudžiančiu pravažiavimą, kita slepiasi už kalvos. Tampa aišku, jog žemėlapyje pažymėti du atskiri užtvarai su tarp jų buvusiu keliu dabar apjungti, ir palei upę mes nepraeisime. Pagal senuko pasakojimą lipame į tą, anot jo, kalvelę. Jam raitam tai turbūt tikrai kalvelė, bet mes su savo kuprinėmis vos užsivelkame į tą kalną, nors keliukas tikrai neblogas. Užlipę ant viršaus, dar kartą patyrinėjame žemėlapį. Taaaip, jeigu eisime palei tvorą, tai turėsime apsukti didžiulį lanką?, o tokio pasivaikščiojimo netroškome nei vienas. Nusispjovę į taisykles, persiritame per tvorą ir, traversuodami kalno šlaitą, pasukame į pietus. Eiti žolėtomis pievomis tikrai nesunku. Ausis pasiekia keisti lojantys garsai ir, pakėlę akis, pamatome kalno šlaitu liuoksinčius šviesiai rudus maralus. Vienas būrelis, toliau kitas, dar toliau, tarp medžių, būriuojasi trečiasis - čia jų visa banda...

Taurusis elnias - maralas - gyvena miškinguose Altajaus kalnų rajonuose. Dydžiu, šis rusvo kailio gyvūnas šiek tiek nusileidžia briedžiui, tačiau didesnis už elnią. Patinų galvas puošia apie 8-9 kg sveriantys ragai. Laisvėje pamatyti maralą sudėtinga - tai labai atsargus ir nepriklausomas gyvūnas, tačiau kalnų šlaituose įrengtuose aptvaruose auginami pusiau laukiniai taurieji elniai. Kiekvienais metais gegužės - birželio mėnesiais maralai meta savo ragus, vietoje kurių atsiaugina jaunus pantus. Tai šiurkštūs jauni ragai su daugybe simetriškai išsidėsčiusių ataugų. Štai dėl šių jaunų ragų gyvūnai ir laikomi aptvaruose. Liepos mėnesį maralai sugaunami ir pantai nupjaunami. Būtent iš jų ir išgaunama labai svarbi medicinoje medžiaga - pantokrinas. Paskutiniu metu Altajuje nepaprastai išpopuliarėjo gydymas pantų voniomis. Siūloma maudytis šių ragų nuovire prisodrintame įvairiomis gydančiomis žolelėmis. Reikia paminėti, jog pantai svarbus eksporto šaltinis - už ragų porą mokamą apie 600-800 eurų. Ypač tuo domisi Rytai.

...Kalno papėdėje Mažoji Tatarka skyla į du intakus. Perbride dešinįjį, vingiuojančiu keliuku žingsniuojame link kišene užsibaigiančio aptvaro. Užkilę į kalnelį, pamatome į tą "kišenę" netyčia atgintus du elnius. Prisiglaudžiame prie tvoros tikėdamiesi praleisti juos pro tarpą, tačiau išsigandę gyvūnai plėšte praplėšia gabalą tvoros ir dingsta savo namuose - ošiančioje taigoje. Saulė ridendamasi kalnų viršūnėmis krypsta vakarop, į slėnius įslenka tamsūs šešėliai, laikas susirasti nakvynei vietelę ir mums. Trumpai stabtelėję, išsiskirstome pasižvalgyti. Aptinkame visai šaunią vietelę šalia šaltinėlio - taip dabar atrodo Malaja Tatarka. Sukūrus laužą, imamės palapinės siuvimo. Užtrunkame iki vėlumos, bet tentą susiūname tvirta dviguba siūle. Suskumbame pačiu laiku - nusuktą nuo laužo nugarą nemaloniai glosto šaltukas. Temperatūra jau apie nulį ir panašu, jog dar kris. Keista, pirmąsyk nakvosime negirdėdami nenuilstančio upės murmėjimo. Aplink - kapų tyla - nei paukščio balso, nei žvėries, nieko nesigirdi, net nejauku darosi. Vėjas ir tas kažkur pasidėjo. Laužas kaip vilties kibirkštėlė, niekur nuo jo trauktis nesinori. Sėdėtum ir sėdėtum iki begalybės. Tačiau nuovargis, visgi buvo nueita apie 18 km, ir nuotykis su jaučiu daro savo: gavęs dozę vaistų susirangau į miegmaišį ir net nepastebiu, kada nugrimztu į miegą.

Kita diena žadėjo nelengva ėjimą: pradžioje turėjome įveikti balnakalnį, skiriantį Malaja Tatarka slėnį nuo Bolšaja Tatarka upės, tada, apėjus kalną, persiversti per sekančią perėją ir nusileisti į jau Korgonui priklausančio intako slėnį. Bet kad bus taip nelengva... Tik palikus stovyklavietę takas, kurį laiką vingiavęs netoli tvoros, pasisuko į pietryčius ir, palikęs už nugaros aptvarus, pradėjo kilti į kalną. Pradžioje eiti buvo nestatu, ir grupė judėjo krūvoje, tačiau netrukus priėjome tokį kalną, kad kiekvienas kopėme individualiai pasirinkdami sau priimtiną lipimo taktiką ir greitį. Tik nerimstantis Edvardas principingai lipo pirmas, tačiau sukąsti dantys ir sulėtėjęs tempas bylojo už save... Žingsnis po žingsnio ir pasiekėme terasos viršūnę. Kiek atsipūtę patraukėme tolyn. Takas vingiavo kalno šlaitu iš dešinės rėminamas dangų remiančios viršūnės. Kairėje prieš mūsų akis atsivėrė nepaprasta panorama į apačioje išsidriekusį Bolšaja Tatarka upės slėnį, į tolumoje dunksančius ūkanotus kalnus. Žingsnis, matant tokius vaizdus, savaime pagreitėjo, ir tuos porą kilometrų mes įveikėme greitai bei lengvai. Visų nuotaika buvo pakili, kol ėjęs priekyje Edvardas, pasukęs už posūkio, neištarė:

- Chebra, sukąskite dantis...

Pradžioje nieko nesupratome, tačiau priėjus arčiau, pamatėme taką kylantį į tokio statumo kalną, jog net kvapą užėmė - prasidėjo kilimas į perėją. Na, bet jeigu taigiečiai čia praeina, praeisime ir mes! Taip tarę, pakilome į šturmą. Man, gana silpnų blauzdų savininkui, atminty išliko tik upeliais bėgantis ir pastoviai akis užpilantis prakaitas, trūkinėjantis alsavimas ir nenutrūkstantis širdies, pasiryžusios iššokti iš krūtinės, dundėjimas. Lipau kaip robotas kalte sau kaldamas, kad turiu užnešti tą sušvilptą kuprinę, turiu! Po vos besikilnojančiomis kojomis slinko akmenys, uolų nuoplaišos ir smėlis. Pasiekęs stačiausią paskutinę atkarpą, sunkiai alsuodamas, stebėjausi, kodėl vis dar gyvas esu? Kiekvienas žingsnis kainavo nemažai pastangų, koją tekdavo atplėšti per jėgą ir atrodo planuotas platus žingsnis tesiekdavo keliolika centimetrų. Iš po kojų, tempdami atgal, riedėjo smulkūs akmenėliai, o kuprinės diržai pjaute pjovė pečius. Pagaliau! Žiopčiodamas kaip į krantą išmesta žuvis, pasiekiau perėją. Sustojau balnakalnio išlinkime ir išsitiesęs atstačiau gaiviam vėjui prakaituotą veidą. Prieš akis iškilo tolima, aukščiausia, kalnagūbrio viršūnė - Karališkas Belokas (2302 m). Apačioje po kojomis driekėsi slėnis su prie upelio suręsta vieniša trobele, šalia kurios vingiuojantis keliukas, kirtęs pievas, slėpėsi už vakarų pusėje dunksančio kalno. Nusvyravęs į jaunų kedrų pavėsį, nusimečiau nekenčiamą "trisdešimt kilograminį kankintoją" nuo pečių ir susisupau į šturmę, liepęs pusnuogiams bičiuliams padaryti tą patį. Gal jie kopė ir lengviau, gal mažiau ir suprakaitavo, bet ligų mums tikrai nereikia. Neskubėdamas priėjau prie įveikto kalno pakraščio ir, žvilgtelėjęs žemyn, akimis prabėgau nueitą kelią, žvilgsniu paglostydamas išlakius kedrus, išdidžiai keliančius savo garbanotas galvas kalnų šlaituose, jau gelstančius beržų gojelius, kur ne kur išsimėčiusius žaliame spygliuočių kilime, pavienius debesėlius, nerūpestingai klajojančius dangaus žydrynėje ir tolimas išmargintas pavieniais sniego plėmais kalnų viršūnes. Galvoje tarsi saulės spindulys švystelėjo įsitikinimas, jog nerimstanti mano prigimtis į šiuos kraštus mane dar būtinai atneš. Apsisukęs, ant šalia tako augančio kedro šakos, pamačiau užrištas dvi juosteles. Tai kažkada čia praėjusių grupių pėdsakai. Ant abiejų juostų matyti išsitrynę užrašų likučiai. Šalia pakabinu juostelę ir aš - lai bus duoklė šiai perėjai ir viltis mums čia sugrįžti.

Po pietų dar užsikariame ant šalia dunksančios uolos ir nusifotografavę leidžiamės žemyn. Fantastika, atrodo kojos pačios tave žemyn neša - eitum ir eitum, net kuprinės svorio nesijaučia. Perkirtę šlapią pievą, išeiname prie upeliūkščio. Toliau takas vingiuoja šalia vandens. Dar valanda ir mes prieiname santaką, kur mūsų intakiukas - Podjomnyj įteka į Gorelyj Korgon upelį. Šalia esančioje pievoje randame senos stovyklavietės pėdsakus ir, pasidžiaugę puikia vieta, išskleidžiame palapines.

Čia, savo gėdai turiu pripažinti, jog, anot Edvardo, "gerbiamasis vadas supjovė grybą". Kažkaip man susipynė intakai ir aš nutariau, kad mes išlindome gerokai žemiau nei buvome iš tikrųjų. Kitą dieną viskas stojosi į savo vietas, tik mano dėka teko įveikti papildomus porą kilometrų.