Rajonas: |
Rusija. Kalnų Altajaus vakarine dalis - Altajaus respublika (Ust-Kano
rajonas), Altajaus kraštas (Čaryšo ir Krasnaščiokovo rajonai).
|
Maršrutas: |
Vilnius-Maskva-Barnaul - lėktuvu. Barnaul-Bijsk-Solonešnoe-Ust-Kan-Kumyro (Čaryšo intakas) žiotys - samdytu autobusiuku. Užsimetimas pėsčiomis palei Kumyro upę iki kairiojo intako Kitma. Plaukimas Kumyru, vėliau Čaryšu iki kairiojo intako Malaja Tatarka. Užsimetimas pėsčiomis palei Malaja Tatarka upę, dviejų perėjų įveikimas ir nusileidimas prie Gorelyj Korgon ir Padjomnyj santakos. Dalies grupės kopimas į "Karalevskij Belok" viršūnę (2302 km). Ėjimas palei Korgono upę iki slenksčio "Spartak". Plaukimas Korgonu, vėliau Čaryšu iki kairiojo intako Sentelek. Pėsčiomis iki Senteleko kaimo, vėliau sunkvežimiu iki Pakrovkos kaimo. Kilimas pėsčiomis Senteleko upės slėniu, vėliau palei jos intaką "Ozernyj kliuč". Kalnagūbrio "Gorkij Belok" traversavimas, leidimasis Inios intako Tataračkos slėniu iki Inios. Plaukimas iki Činetos kaimo. Iš Činetos samdytu autobusiuku iki rajono centro Krasnaščiokovo. Krasnaščiokovo-Pospelicha-Aleisk-Barnaul - autobusu. Barnaul-Maskva-Vilnius - lėktuvu.
|
Maršruto ilgis: |
autotransportu - 860 km, pesciomis - 120 km, vandeniu - 220 km.
|
Žygio laikas: |
2004 08 01 - 2004 08 22 (22 dienos)
|
Iranga: |
Pusiau "kupranugario" formos dvivieciai katamaranai "Drakar" (1,5 t)
- 3 vnt.
|
Dalyviai: |
Irma Jazdauskaite
Jurgita Varnaite
Edvardas Verbickas
Gytis Jurenas
Remigijus Launikonis
Darius Vilkišius |
Už lango spalis... . Vilnius keičia savo vasarišką žaliąjį rūbą į trumpalaikę, tačiau nepaprastai įspūdingą, prisodrintą įvairių spalvų ir potėpių rudeninę mantiją, tarp kurios daugybės klosčių ir siūlių, ištapytų nepavargstančio kūrėjo - gamtos - rasime ir rudenio liūdesį, ir vasaros nostalgiją ir artėjančios žiemos alsavimą. Užburtas šio nuostabaus kūrinio pasiduodi vidiniam balsui ir išsiruoši paklaidžioti po senamiestį. Pasivaikštai žinomomis ir nelabai gatvelėmis, užlipi apsidairyti ant Vilniaus kalvų, sustoji pasiklausyti linksmo Vilnelės almėjimo, o sugrįžus namolio rankos pačios suranda išsipūtusį segtuvą. Neskubėdamas užsiplikini stiprios juodos arbatos, ir išsitrauki praėjusios vasaros kelionių užrašus. Sklaidai nuotraukas, dar ir dar kartą žemėlapyje peržvelgi nueitą kelią. Uoslę švelniai pakutena altajietiško medaus kvapas sumišęs su džiovinamos auksinės šaknies salsvu aromatu ir mintys pačios nuklysta ten, kur alpinėse pievose ganosi arklių kaimenės, kur neaprėpiamos taigos platybėse braidžioja lokiai ir liuoksi maralai, kur vaiskiame danguje sklendžia erelis, o skaidriuose kaip ašara kalnų ežerėliuose nardo žuvys, kur sraunių upokšnių pakrantėse, saulės šildomose jelanėse auga šis nuostabus vaistingas augalas - į mitinę "Baltųjų vandenų šalį".
Retas kuris nėra girdėjęs apie Altajų, o tarp keliautojų apskritai tokio turbūt nerastum. Jau nuo senų laikų žmonės lankėsi šiose vietose. Pradžioje slėpiningais takais klaidžiojo akmens amžiaus medžiotojai, vėliau skitai ir gausios tiurkų gentys, dabartinių altajiečių protėviai. Dar vėliau čia patraukė Rusijos kazokai. Vieni ieškojo kailinių žvėrių, kiti skverbėsi į žemės gelmes kasdami sidabro rūdą ir brangius mineralus. Kažkada šiais kalnais ėjo ir šiaurinė šilko kelio atšaka. Dar vėliau, genami caro ir cerkvės, šiose vietose ramybės ieškojo senojo tikėjimo šaukliai - keržakai. Kai kas šiuose kalnuose tikėjosi rasti kelią į slėpiningą Šambalos šalį ir jau visai neseni pasakojimai mus pasiekia apie paslaptingojo "ak kiži" - sniego žmogaus - paiešką...
Tad iškėlus idėją apsilankyti šiame pasakojimais ir legendomis apipintame krašte, mano bičiuliai vieningai tam pritarė. Buvo pasirinkta Rusijos Altajaus vakarinė dalis. Šis rajonas, Kalnų Altajaus pakraštys, dar nėra labai populiarus tarp keliautojų, o Čaryšo intakus turistai vandenininkai "atrado" tik praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Ir nors informacijos apie šį rajoną bei mus dominusias upes neradome labai daug, tačiau rusų vandens turistų sudaryti aprašymai buvo pakankamai detalūs ir išsamūs.
Planavome dviviečiais katamaranais įveikti tris kairiuosius, nuo Korgono kalnagūbrio šniokščiančius Čaryšo intakus: Kumyrą, Korgoną ir Inią. Laiko visai kelionei turėjome tik mėnesį, todėl buvo pasirinktas brangesnis, tačiau gerokai greitesnis oro transportas. Ši aplinkybė ir numatoma nemaža pėsčioji dalis stipriai pakoregavo asmeninio inventoriaus ir maisto kiekį. Teko viską skaičiuoti gramų tikslumu.
Pagaliau, liepos 30d., po tam tikrų keblumų dėl bagažo viršsvorio, pakilę iš Vilniaus aerouosto, po pusantros valandos skrydžio, pamatome Maskvos šviesas. Šeremetjevo aerouostas mus pasitinka audringai. Aplink blyksi žaibai, gruma tolimas griaustinis, čiurkšlėmis plaka lietus. Darosi nejauku, tačiau lėktuvas laimingai nusileidžia ir mes neskubėdami persikraustome į pilnutėlę laukimo salę. Jau užeinant į vidų apsaugos darbuotojai susidomi mūsų kuprinėse sukištais peiliais ir pora kirvių, bet sužinoję kur mes skrendame be didelių problemų praleidžia į vidų. Trys valandos laukimo ir prasideda registracija. Mūsų nuogąstavimai dėl per didelio kuprinių svorio nepasitvirtino. Įvykus kažkokiai klaidai, sutriko lėktuvų kilimo grafikas ir mus užregistravo paskubomis, nelabai paisydami bagažo viršsvorių. Vėlavo ir mūsų reisas. Maskvą paliekame valanda vėliau negu numatyta grafike. Prieš akis keturios valandos skrydžio. Sutartinai bandome pamiegoti, vieniems tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Nelabai ir pamiegosi kai priekyje sėdinti gauja "naujųjų turistų" triukšmingai naikina su savimi vežamas alkoholio atsargas. Tačiau degtinė pagaliau įveikia ir juos. Keleiviai nurimsta. Užsimerkiu ir aš...
Prieš akis iškyla bičiulių veidai: Jurgitai, Irmai, Remigijui ir Gyčiui tai pirmas toks ilgas žygis, o Edvardui apskritai pirma tolima kelionė. Mintimis perbėgu pasiruošimo smulkmenas: gelbėjimosi treniruotes Vokės kanale, įrangos patikrą, konservų ir kitos provizijos gamybą. Lyg ir viskas numatyta, tačiau iš galvos niekaip nesiseka išvyti 2002 m. tragedijos Korgone smulkmenų, kai rusų grupė vadovaujama patyrusio vadovo Dmitrijaus Gasanovo bandė praplaukti po liūčių ištvinusia upe ir įvykus nelaimei putotos bangos pareikalavo net trijų aukų. Stengiuosi vyti šias mintis šalin, o pro primerktus vokus pamatęs ramiai snaudžiančius bičiulius nugrimztu į snaudulį ir pats...
Pažadina piloto balsas raginantis užsisekti saugos diržus - leidžiamės link Barnaulo. Mano bičiuliai žvalgydamiesi pro iliuminatorius ir tematydami stepes, nustebę teiraujasi, kur čia tie kalnai? Aiškinu, jog mums dar keletą šimtų kilometrų teks trenktis vietiniais keliais kol pasieksime Kano stepę ir Korgono kalnagūbrį.
Nusileidžiame švelniai. Išlipam iš vienišo lėktuvo stovinčio tuščiame Barnaulo aerouoste ir kulniuojame savo bagažo. Tik išėjus pro vartus, tarsi mostelėjus burtų lazdele, mus apspinta taksistai, siūlantys savo paslaugas. Bandome nuo jų atsikratyti, tačiau šie, savo šeštuoju jausmu pajutę turistus, taip lengvai mūsų nepaleidžia. Neskubėdamas paaiškinu, kad mes norime patekti į už 500 km. esantį Ust-Kaną, priklausantį jau Altajaus respublikai, ir teiraujuosi kainos. Atsakymą išgirstu akimirksniu - 10000 rb. (~1000 Lt). Nusijuokiu ir "mušu" kainą beveik per pusę. Supratę, jog "ant karštųjų" uždirbti nepavyks vyrai nurimsta. Prie manęs pasilieka vienas pilvotas veikėjas ir derybos prasideda iš naujo. Pagaliau susitariame, kad už 7000 rb. (~700 Lt) būsime pristatyti į mūsų pageidaujamą vietą, pakeliui, Barnaule, nuvežant apsipirkti ir prisiregistruoti. Sumušus rankomis Sergėjus - mūsų vairuotojas, privaro nedidelį japonišką autobusiuką, kurį mes užkrauname kaip kokį sunkvežimį ir patogiai įsitaisę pajudame link miesto.
Barnaulas - gyvybinga Altajaus krašto sostinė, įsikūrusi Obės ir įtekančios į ją Barnaulkos santakoje, kurioje gyvena apie 600 tūkst. gyventojų. Keista, tačiau savo judrumu, komercinių kioskų ir neskoningų reklamų gausybe šis miestas man priminė Vilnių dešimtį metų atgal. Tik stovintys Lenino paminklai, gatvių pavadinimai ir kiek neįprasta architektūra primena kur mes esame...
Pats miestas už savo atsiradimą turi būti dėkingas šiuose kraštuose aptiktiems sidabro rūdos klodams. Žinoma, jog 1730 m. A. Demidovas į šias vietas atvežė 200 baudžiauninkų, kurie 1739 m. rugsėjį padėjo pamatus pirmajam Barnaulo fabrikui. Tais pačiais metais buvo pastatyta užtvanka ir iškastas kanalas. Dar po poros metų visą fabriko teritoriją apjuosė tvirtovės sienos. Vėliau iškilo ir kiti fabrikai. A. Demidovas ne tik lydė sidabro rūdą, bet ir paslapčia nuo valdžios kalė monetas. Deja, turtų taip ir nesusikrovė. Jam mirus ir palikus nepaprastai daug skolų, fabrikus 1747 m. perėmė Jos Imperatoriškosios Didenybės kabinetas vadovaujamas A. Bieero.
Augant fabrikų pajėgumui bei išgaunamo sidabro kiekiui, 1771 m. Barnaulas - vienintelis Sibire - gauna kalnų miesto statusą.
XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje miestas nepaprastai išauga. Sudaromas generalinis planas, pastatoma daug naujų pastatų, įkuriama meteorologijos observatorija ir muziejus. Tačiau XIX a. pab. perkėlus Kalnų valdybą į Tomską, prasideda miesto smukimas. 1861 m. panaikinus baudžiavą, miestą palieką daugiau kaip tūkstantis darbininkų, o Rusijai pereinant prie atsiskaitymo aukso valiuta, 1893 m. kovą imperatoriaus ministro įsakymu, uždaroma Barnaulo sidabro lydymo gamykla ir užgesinamos visos aukštakrosnės.
Uždarius gamyklas, miestas tartum pereina į kitą lygmenį, tapdamas gana stambiu prekybiniu punktu. Prekių srautai keliavo iš Rusijos į Mongoliją bei Kiniją ir atgal. Užauga nauja apsukrių verslininkų ir pirklių karta. Tačiau 1917 m. prasiautęs didžiulis gaisras, pilietinis karas, o vėliau 30-ųjų Stalininės represijos sunaikino didumą miesto šviesuomenės. Sekantis miesto atgimimas prasidėjo tik po Didžiojo Tėvynės karo, kurio metu į Barnaulą buvo evakuota nemažai aukštųjų mokyklų ir gamyklų iš vakarinės Rusijos dalies. Šių fabrikų pagrindu buvo sukurtos naujos įmonės, pastatyti nauji gyvenamieji rajonai. Šiuo metu, nežiūrint Rusijoje praūžusios krizės, Altajaus krašto sostinė yra vienas labiausiai augančių ir besivystančių Sibiro miestų.
...Pačiame pirmame viešbutyje, be vargo, už 370 rb. (~37 Lt) žmogui, sutvarkomi registracijos dokumentai, o kai mus nuveža į buvusios gamyklos cechuose įsikūrusį "supermarketą", tenka pripažinti, jog šiame Rusijos užkampyje kapitalizmas žengia plačiu žingsniu. Kol mes apsipirkinėjame ir tvarkomės dokumentus, Sergėjus išsitraukęs žemėlapius pasiūlo mums tris kelius (kaip pasakoje: į kairę eisi...), kuriais mes galime pasiekti Ust-Kaną. Ilgiausias, bet patogiausias, kelias eina per Altajaus respublikos sostinę Gornoaltaiską - Čujos traktu, trumpiausias ir prasčiausias - per Bijską, Altaiską ir net per tris perėjas. Mes pasirenkame auksinį viduriuką - važiuosime per Bijską ir Solonešnoje, juolab, kad pakeliui pažadama sustoti prie garsiosios "Denisovo" olos.
Pagaliau, nauju tiltu, beje mokamu, persikėlę per Obę, paliekame sostinę. Už nugaros lieka kalno šlaite, kaip Holivude, iškeltas baltas Barnaulo pavadinimas. Iki Bijsko, antro pagal dydį miesto, judame plačiu asfaltuotu keliu, nutiestu Bijsko - Čiumyšo aukštumos pakraščiu. Aplink plyti suartos ir apsėtos stepės dalinamos įstrižų medžių juostų, matosi besidarbuojantys laukuose žmonės. Eismas, šia viena pagrindinių magistralių, tikrai intensyvus. Sutiktus pakeliui automobilius galima suskirstyti į dvi grupes: rusiškus - nuo senų sukriošusių "Moskvičių" iki naujausių modelių "Volgų" ir "Žigulių", ir japoniškus, dauguma, kaip ir mūsų autobusiukas, su vairais įrengtais dešinėje pusėje. Taigi , čia į pakaušį alsuoja jau Azijos rinka.
Bijske prasideda nuo seno garsus Čujos traktas, kalnų keliais jungiantis šį kraštą su Mongolija...
Kelias savo istoriją skaičiuoja nuo XVIII a. kai rusų pirkliai pirmą kartą pasiekė Čujos upę ir Kurajaus stepes, kai prekybiniai ryšiai su Mongolija pradėjo stiprėti ir rusai pastatė pirmąsias trobeles Čujos pakrantėje, vietovėje telengitų vadinamoje Koš-Agač. Pirmieji prekeiviai nepabijoję keliauti šiuo nelengvu keliu buvo Bijsko pirklys Chabarovas ir Tokarevas iš Zmeinagorsko.
Tuo laiku Čujos prekybinis kelias tebuvo arkliais įveikiamas kalnų takas. Laikui bėgant buvo nutiestas pusėtinas vieškelis veik per visą traktą. Tačiau tai buvo vasarinis kelias tampantis beveik nepraeinamu vėlų rudenį ir žiemą. XIX a. pasigirdo kalbos apie rimto, vežimais pravažiuojamo, kelio statybą. Bet kalbos ir liko kalbomis ir tik 1903 m. buvo nutiesta atkarpa nuo Ongudajaus iki Koš-Agačio. Nauji, tokios svarbios prekybinės arterijos, statybos darbai buvo pradėti tik 1922 m. Neapsieita šiose vietose ir be tamsios patirties. Trečiajame dešimtmetyje išilgai kelio, kas 15 - 20 km. buvo įrengtos taip vadinamos "komandiruotės" - koncentracijos stovyklos talpinančios 300 - 400 kalinių. Išbuožinti Sibiro valstiečiai, tautų vado sprendimu, tapo kelio statytojais ir prižiūrėtojais. Vyrai ir moterys čaižomi žiaurių Kurajaus stepių vėjų, žiemą ir vasarą, valė kelią, remontavo jį bei kirto aplinkinę taigą. 1934 m. pirmą kartą iš Bijsko į Koš-Agačą atvažiavo 30 mašinų kolona, įveikusį sunkų 1100 km kalnų kelią. Ir dabar Čujos traktas su pasididžiavimu vadinamas svarbiausia Kalnų Altajaus transporto arterija, už savo sudėtingumą paslapčia keiksnojama vietinių vairuotojų.
Tačiau mes, pervažiavę Bijos upę sukame į pietus ir kirtę Katunę, pasileidžiame per priešaltajinę lygumą. Neprivažiavus Belakurichos kurorto, vairuotojas pasuka į vakarus, link taip vadinamos Anujaus kalvos. Tai labiausiai į vakarus nutolęs kelias (pravažiuojamas lengvaisiais automobiliais) vedantis į Altajaus respubliką. Kurį laiką važiuojame išilgai kalnagūbrio, kairėje matome suartas ar nušienautas priekalnes, o iš dešinės banguoja neaprėpiamos stepės. Kelias susiaurėjo ir gerokai suprastėjo - asfaltas išmuštas, kai kur negrabiai sulopytas. Mano bendrakeleiviams įtartinai nurimus, atsisukęs pamatau suremtas galvas ir užmerktas akis - bičiuliai sumigo. Ne ka geriau laikausi ir pats, užmetus akį į vairuotoją tampa aišku, kad ir šis toli gražu nesijaučia puikiai. Bandydamas nuvyti snaudulį užkalbinu Sergejų. Šis pažvalėja, atsako į klausimą ir paklausia pats. Netrukus mudu jau šnekučiuojamės aptardami vietinės milicijos darbo metodus. Kelias pasisuka ir po truputi pradeda kilti į kalnus. Pravažiuojame keletą skurdžių, purvinų kaimelių. Nustebina laisvai vaikštinėjančios karvės, kurias sulėtinę greitį atsargiai apvažiuojame. Sergėjus paaiškina, kad čia karvės turi panašų statusą kaip Indijoje, todėl laisvai klajoja kur joms patinka ir papasakoja pora istorijų apie bulių užpultus žmones. Nustebęs tik nepatikliai palinguoju galvą ir šią istoriją pamirštu. Deja, ateitis parodė, kad be reikalo... Už nugaros pasigirsta žiovavimas, mankštinamų kaulų traškėjimas ir gana reiklus klausimas pietų tema. Papietavę ir gurkštelėję alaus tęsiame kelionę toliau. Pasiekiame Solonešnoje kaimelį, įsikūrusį šalia Anujaus. Toliau važiuojame šios upės pakrantėmis. Iš šiaurės rytų į viršų stiebiasi Anujaus kalnagūbrio viršūnės, iš pietvakarių dangų remia Baščelako kalnagūbrio ketera, o mes vis kylam ir kylam į Anujaus aukštupį. Vietomis upė teka šalia kelio, versdamasi per didžiulius akmenis ar srovendama žvirgždėtu dugnu, vietomis lenda į gilius uolėtais kraštais kanjonus. Mašinoje niekas nebesnūduriuoja, visi gėrisi atsiveriančiais vaizdais. Jau nuo Solonešnoje kaimelio važiuojame žvyrkeliu, dažnai nepastebimai pereinančiu į eilinį gruntinį, mašinų išmaltą, vieškelį. Prasčiausia atkarpa tarp Tog-Altajaus ir Juodojo Anujo kaimų. Nežinau ar norėčiau šiuo keliu važiuoti žliaugiant liūčiai...
Netikėtai kelias pradeda leistis žemyn ir mediniu tiltu pervažiavę Šinoko upelį, sustojame prie įvairiaspalviais skudurėliais apkabinėto šamano medžio (šaman derevo) - tradicinės altajiečių garbinamos vietos.
Senieji šio krašto gyventojai - altajiečiai - matomą pasaulį dalina į tris sferas: dangaus, žemės ir požeminę. Daugybės dievų ir dvasių panteono viršūnėje stovi du (pagal kai kuriuos padavimus) broliai: viršutinio pasaulio valdovas Ulgenis ir valdantis požemius Erlikas (pagal kitus pasakojimus Erlikas yra Ulgenio kūrinys). Gerieji dievai, vadovaujami Ulgenio, gyvena padebesiuose. Žemė priklauso žmonėms ir žemesnėms dievybėms: giminės dievams - tosi ir dvasioms globėjoms - eie. Požemis, piktų dievybių - ietekeru, šulmusu ir kitokių Erliko valdomų siaubūnų, karalystė. Ten keliauja ir mirusieji.
Po giminės dievų altajiečiai labiausiai garbina gamtos šeimininkus - dvasias globėjas - eie. Pagal senuosius šio krašto gyventojus, supanti juos gamta yra gyva ir joje egzistuoja daugybe dvasių: kalno dvasia, upelio dvasia, medžio dvasia ir t.t. Manoma, kad šios dvasios - eie, gyvena šeimomis ir paprastai būna nematomos, tačiau kartais gali pasiversti gyvūnu ar net žmogumi - senuku arba viliojančia medžiotoją mergina.
Kaip ir kiekviena dvasia, jos mėgsta dėmesį ir pagarbą. Pavyzdžiui, perėjos dvasiai reikia padėkoti už gerą kelią, o upelio eie už skanų vandenį. Dėkodami altajiečiai skaito trumpą maldelę ir užriša baltą juostelę (dialamą) ant medžio, vadinamo "šamano medžiu", šakelės. Mat negerbiantis dvasių žmogus gali užsitraukti pastarųjų pyktį ir kerštą.
Štai, viena iš tokių dvasių ir gyvena prie gaivaus ir šalto Šinoko upelio.
Deja, mes neturime laiko pakilti į šio upelio aukštupį, kur, už maždaug 15 km, siaurame kanjone griaudi trijų kaskadų krioklys. Sergėjus papasakoja, jog didžiausio iš krioklių aukštis siekia net 60
m. Nesinorėtų pravažiuoti pro šalį, tačiau mūsų norus riboja laiko stoka, todėl pramankštinę kojas ir atsigaivinę lediniu vandeniu judam toliau. Dar pora kilometrų išmaltu keliu ir privažiuojame žadėtąją olą.
Pati ola, pakilusi apie 20 m virš kelio, žioji Anujaus dešiniajame krante, Altajaus krašto ir Altajaus respublikos pasienyje, o prie pat upės, kitoje kelio pusėje, išsimėtę mediniai namukai - taip vadinamas tarptautinis mokslinis - turistinis kompleksas "Denisovo ola". Sustojus dulkinoje gatvelėje vairuotojas greit surandą vieną iš vadovaujančių kasinėjimui archeologų. Susipažįstame. Gena su malonumu sutinka papasakoti apie kasinėjimus "jaunuoliams iš Lietuvos". Kopiame mediniais aplūžusiais laiptais aukštyn, o virš galvų, link upės nutiestais trosais, keliauja kibirai pilni žemių. Suėjus į vidų pamatome įtemptų virvių pagalba kvadratais suskirstytą kasinėjimo paviršių ir skaičiais pažymėtus kultūrinius sluoksnius. Plieskiant lempoms atsiklaupę, su lopetėlėmis ir šluotelėmis rankose darbavosi keletas moksleivių, dar pora vaikinukų iškėlinėjo pripildytus kibirus ir trosais juos siuntė į kitą upės pusę. Ten, Anujaus pakrantėje pastatytoje pašiūrėje, kita grupė, sietų pagalba, plovė iškastas žemes, džiovino ir viską, ką surasdavo, berdavo į dėžes. Tada ateidavo labiausiai patyrusių archeologų eilė. Pastarieji pabėrę "visą turtą" ant stalų atrinkinėdavo, tikrąja to žodžio prasme - pelus nuo grūdų, tarp galybės šiukšlių bandydami pastebėti ir atpažinti senovės tautų dirbinius.
Pasak Genadijaus, Denisovo ola vienintelis toks Altajaus paminklas, savotiškas "sluoksniuotas pyragas", kuriame aptinkama virš 20 kultūrinių sluoksnių, seniausieji iš jų siekia daugiau kaip 300 tūkst. metų, tačiau atrandama ir jaunesnių - menančių bronzos, ankstyvosios geležies ir viduramžių laikus. Į klausimą, kodėl ši ola vadinama tokiu ne altajietišku vardu, Gena atsako pasakojimu, jog XVIII a. šioje oloje gyveno atsiskyrėlis Dionisas, garsėjęs savo įtaigos ir hipnozės galia. Vienok patys altajiečiai šią olą vadina Aju-Taš - "meškos akmeniu". Pagal senovės legendą čia gyveno juodasis šamanas, kuris supykęs ant vietinių gyventojų pasiuntė jiems lietų, nenustojusį lyti keletą metų iš eilės. Nusiminę žmonės kreipėsi pagalbos pas gerąjį baltą šamaną, kuris išvarė piktadarį ir savo galių dėka surinkęs visą lietų į kamuoliuką pavertė jį akmeniu, o pastarąjį užkasė giliai Denisovo oloje. Todėl pasak Genos vos tik prasideda kasinėjimai tuoj vietiniai gyventojai ir murma: "Atėjo archeologai, pradėjo kapstytis ir vėl lietus prasidės".
Beje, vėlyvuose sluoksniuose randama nemažai strėlių bei kulkų, ir tarsi atsakymą į mūsų nebylų klausimą, išgirstame dar vieną pasakojimą. Pasak altajiečių, po žeme gyvena mirusiųjų ir požemių valdovas Erli-chanas (Erlikas), o kiekviena ola - tai vartai į jo karalystę. Todėl prispirti audros ar kitos nelaimės altajiečiai slėpdavosi olose tik prieš tai iššovę į vidų ir nuviję nuo vartų piktuosius demonus.
Pirmosios rašytinės žinios apie šią olą pasirodė XIX a. pradžioje, o rimti tyrinėjimai, neskaitant turistinių apsilankymų, pradėti tik 1982 m. Čia pirmuosius kasinėjimus atliko Novosibirsko mokslininkai, vadovaujami akademiko A. P. Derevianko. Šiuo metu dauguma iškasenų saugoma Novosibirske.
Po ekskursijos - vėl į kelią. Pravažiavus Juodojo Anujaus kaimą, priklausantį jau Altajaus respublikai, žvyrkelis pradeda kilti į viršų ir, pagaliau, autobusiukas užsiropščia į Kelėjos perėją (1313 m.). Šalia kelio pamatau dar pora šamano medžių, o priešakyje jau matosi nurudusi Kano stepė - kalnų suspausta dauba, kur Čaryšo ir Kano upių santakoje įsikūrusi Ust-Kano gyvenvietė.
Įdomus dalykas: važiuojant pro kaimus atkreipiau dėmesį į šalia trobų suręstas šešiakampes rąstines arba konusines, iš karčių suremtas, jurtas. Paklaustas Sergėjus man paaiškino, jog tai altajiečių namai - aylai. Anksčiau jie tokiuose ir gyvendavo, bet dabar, išmokus iš atsikėlusių rusų statyti rąstinius namus, šie aylai tapo lauko virtuvėmis. Jau grįžus iš kalnų, Barnaulę, sužinojau, jog šešiakampės jurtos, neturinčios lubų ir grindų tik stoge paliktą skylę dūmams išeiti, vadinamos kažaan ayl. Anksčiau jos būdavo sukertamos iš rąstų ir uždengiamos medžių žieve. Tuo tarpu konusinės suremtos iš karčių ir uždengtos tošimi arba lapuočių žieve turėjo kitokį pavadinimą - čadyr ayl. Tiesa, dauguma mano matytų aylų buvo dengti šiuolaikinėmis medžiagomis - ruberoidu ir šiferiu. Be paminėtų pastatų, šiauriniai altajiečiai taip pat gyvendavo žeminėse, o pietiniai dar ir dabar naudojasi iš veltinio pagaminta jurta - kiyis ayl.
Po mašinos ratais vėl asfaltas. Paskutiniai kilometrai prabėga nepastebimai ir štai mes jau centrinėje miestelio aikštėje. Pasisukęs vairuotojas pasiteirauja ar galės pernakvoti prie mūsų laužo nes jau temsta ir namo važiuoti nebeapsimoka.
- Kas per kalbos? Žinoma, kad taip!
Pasidairę po vietines parduotuves ir ištuštinę ledų atsargas, pasukame link Ust-Kumyro. Po gero pusvalandžio mes jau tempėme palapinių virves, o Sergėjus, pastatęs ant improvizuoto stalo butelaitį degtinės ir alaus - užsigėrimui, pasakojo apie šias vietas.
Vakaras, sėdint prie laužo ir besikalbant, prabėgo greitai, o kadangi nuovargis visus lenkė prie miego (visgi per pusantros paros nukeliauta puspenkto tūkstančio kilometrų), tai neužilgo visi įsirausėm į miegmaišius. Ramiai pamiegoti nesigavo. Jau pirmąją naktį Altajus parodė savo dantis. Naktį pakilęs stiprus vėjas ištraukė pora kuolų ir vos nenuvertė vienos palapinės. Teko skubiai pusnuogiams lysti lauk ir kirviu bei virvėmis papildomai sutvirtinti savo namus. Antroji nakties dalis prabėgo ramiai, o išaušęs saulėtas rytas išblaškė visus praėjusios nakties nuogąstavimus. Po pusryčių prasidėjo daugiausiai laiko užėmęs darbas - svorių paskirstymas ir nešamo inventoriaus dalybos. Kad ir kaip skaičiavome, bet mantos gavosi daug. Visa laimė, jog didžioji dalis maisto pagal planą turėjo likti čia. Taigi supakuojame proviziją į hermo maišus ir nunešę gilyn į mišką, sukeliame į medžius. Ir nors mantos pamažėjo, tačiau kuprinės vis vien gavosi nelengvos - merginoms teko užsiversti ant pečiu po 22 kg, vaikinams atitinkamai po 32 kg.
Pagaliau, apie 14 val., pajudame. Oras nuostabus, saulė kaitina kaip pagal užsakymą, o vėjo nė padujų nesijaučia, taigi nenuėjus nei kelių šimtų metrų veidus ir nugaras išmuša sūrus prakaitas - šioje kelionėje pastovus mūsų bendrakeleivis. Kiek pavingiavęs išmaltas vieškelis pradeda kilti į viršų. Pirmuosius kilometrus kiekvienas stengiamės prisitaikyti prie asmeninės kupros - veržiamos ir atpalaiduojamos sagtys, bandoma rasti patogiausią pečių diržų padėtį. Pagaliau visi daugmaž susitvarkom ir suderinam savo žingsnius. Prasideda nuobodus kulniavimas aukštyn, praskaidrinamas tik nuostabių kalnų ir atsiveriančio upės slėnio grožio. Keliukas sausas ir nors retkarčiais tenka žirglioti per vis pasitaikančius šaltinėlius ar nedideles balas, bet visumoje judame gana žvaliai. Ties nedideliu kalniuku iš apačios mus pasiveja duslus riaumojimas, ir visi numetę į šalį kuprines, strimgalviais leidžiamės susipažinti su triukšmadariu. Pagal aprašymą atpažįstu "Didįjį" slenkstį. Giliame slėnyje išėjusios į paviršių uolienos užtvėrė upę ir ši, ieškodama kelio, pasidalino į dvi rankoves, besiveržiančias per didžiulius akmenis ir formuojančias nemažą slenkstį.
Prisėdu ant virpančių, laiko nuglūdintų, pakrantės akmenų ir susižavėjęs stebiu šėlstančių bangų šokį su pursluose žaidžiančiais ir įvairiaspalvėmis vaivorykštėmis mirguliuojančiais saulės spinduliais. Tarp didžiulių akmenų visai nesibaimindamas nardo vikrus sabalas, o žemiau slenksčio vietiniai žvejai su tinkliniu samčiu gaudo bandančius įveikti srovę kiršlius. Deja, apgailestaudamas turiu sau pripažinti, jog šio slenksčio, su savo katamaranais, mes neįveiksime. Tiesiog per mažai vandens ir mūsų laivai netilps tarp uolų. Dar kiek padiskutavę (nerimstantis Remigijus bandė įrodyti jog praplaukti visgi įmanoma), tęsiame kelionę toliau. Sekantis sustojimas prie slenksčio romantišku pavadinimu "Mergaičių duburys" (Devičij plios). Tai nuostabus kanjonas, kurio pradžioje šniokščia šis 2 - 2,5 m. aukščio putotas gražuolis, o pabaigoje susiformavęs duburys. Neatsispyrę viliojančiam vandens skaidrumui, bičiuliai nusimeta batus ir sumerkia kojas į šaltą kaip ledas vandenį. Įsitaisius ant šiltų uolų visai nesinori kilti į kelią, tačiau mano paraginti, vėl kinkomės į kuprines. Taip jau gavosi, jog judame sekmadienį ir prie upės sutinkame gana nemažai poilsiaujančių vietinių gyventojų. Tai daugiausia rusai, kai kurie gan stipriai į "kamštį įmynę", tačiau reikia pripažinti, jog visi nusiteikę geranoriškai: vieni klausinėja iš kur mes, kiti šiaip linki sėkmės, kai kas net ir "karčiosios" pasiūlo.
|