Pirmąkart mineralą stichtitą prieš porą metų pamačiau Maskvos A. Fersmano mineralogijos muziejaus ekspozicijos nuotraukoje. Iš karto krito į akį ryški alyvų žiedų spalva, šiek tiek panaši į čaroito. Nuotraukoje – penki stichtito pavyzdžiai: du iš Australijos ir trys iš Altajaus. Dar stichtitas aptinkamas Australijoje, Afrikoje ir Amerikoje, bet pavyzdžiai iš Altajaus savo grožiu pranoksta visų kitų radimviečių stichtitą.

Stichtitas labai retas, todėl daugelis žmonių apie jį iš viso nėra girdėję. Tai chromo–magnio hidrokarbonatas, retkarčiais aptinkamas ultrabazinėse uolienuose – serpentinituose. Tai gana minkštas mineralas (kietumas – 2,5), tačiau dėl gražios spalvos neretai naudojamas juvelyriniams dirbiniams. Dar labiau dėl jo retumo stichtitą vertina kolekcionieriai. Mineralo spalva svyruoja nuo tamsiai alyvinės iki šviesiai rožinės.

Altajuje, Terechtos kalnagūburyje, stichtitą 1981 m. atrado G.Tatarinovo vadovaujami geologai. Kadangi pramoninės reikšmės mineralas neturėjo, jį greitai pamiršo. Prieš keletą metų muziejinis stichtito pavyzdys atkreipė barnauliečio geologo ir juvelyro Vladimiro Ledniovo dėmesį. Nutaręs atrasti stichtitą iš naujo, Vladimiras su draugais surengė ekspediciją į Terechtos kalnagūbrį, tačiau supainiojo upės Kaznachtos, kurios baseine randamas stichtitas, pavadinimą su kita upe – Kastachta. Pasigėrėję Altajaus kalnų vaizdais, vyrai grįžo tuščiomis.

Po metų, 2010–aisiais, V. Ledniovui pavyko gauti iš A. Fersmano muziejaus tikslias stichtito radimvietės koordinates ir surengti naują ekspediciją. Iki Inegenės kaimo prie Katunės pavyko privažiuoti mašina, tolesniam keliui ekspedicija už nemažą sumą pasamdė altajiečius su nešuliniais arkliais. Tačiau ir arkliai laukiniu Kaznachtos slėniu netoli galėjo praeiti. Teko benzopjūklu ir kirviais valyti taką, kol galiausiai altajiečiai su arkliais iš viso atsisakė eiti. Vladimirui su draugais teko, palikus dalį mantos bazinėje stovykloje, pėsčiomis brautis per užvartas ir už žmogų aukštesnę žolę iki stichtito telkinio.

Vis dėlto mineralas buvo surastas. Ir nemažais kiekiais. Pagrindine problema tapo jo pargabenimas iki stovyklos, kur gali prieiti arkliai. Ledniovas su draugais įrengė tarpinę bazinę stovyklą ir stichtitą nešiojo keliais etapais, pliaupiant vidurvasario lietui.

Galų gale mineralas pasiekė civilizaciją ir pasirodė pardavime. Ledniovas jį pardavinėjo po 100 JAV dolerių už kilogramą Maskvos firmoms, kurios, gerokai užkėlę kainą, platino stichtitą Rusijos rinkoje arba urmu siuntė į JAV.

Šių metų rugpjūtyje ieškoti stichtito ir jį lydinčių retų kolekcinių mineralų išsiruošiau ir aš su sūnumi Mindaugu. Prie mūsų prisijungė Sibiro ir Uralo Šiaurę išmaišiusi keliautoja Audra ir buvęs vandens turizmo kursų klausytojas Tomas.

Prieš mums išvažiuojant, V. Ledniovo grupė šiemet spėjo suskraidyti į Kaznachtos aukštupį malūnsparniu ir atsigabenti stichtito, kiek panorėjo. Reisas kainavo 200000 rublių (apie 17000 litų).

Mums informaciją apie Kaznachtos stichtitą pavyko gauti iš Rusijos Geologijos ministerijos archyvų. Žinoma, ne už dyką – geologams labai patiko mūsų gaminami katamaranai.

Rugpjūčio 18 dienos vakare mūsų seno pažįstamo barnauliečio vairuotojo Dmitrijaus "Toyota" pasiekiame Inegenės kaimą. Sustojame prie Aukštutinės Inegenės upelio užkąsti. Prie mūsų prisistato apygirtis altajietis. Iš karto atpažįsta lietuvius – mat, armijoj tarnavęs kartu su jais. Pasiteirauja, ar nenorim pirkti mėsos, išsinuomoti arklių. Gavęs neigiamą atsakymą, klausia, kur keliausim. Atsakau, kad į Kaznachtos ištakas.

– Mes ten neleidžiam! – pareiškia altajietis.

– Na, tai pasivaikščiosim aplink kalnagūbriais...

– Kalnagūbriais irgi neleidžiam, – ten auksas.

Čia aborigeną pašaukia žmona, ir, nieko nepešęs iš atvykėlių, jis skubiai pasišalina.

Patraukiame taku į Inegenės tarpeklį. Einame išganytomis pievomis, kol saulė pasislepia už kalnagūbrio.

Rytojaus dieną Inegenės slėnyje visi takai baigiasi. Stačiuose tarpeklio šlaituose – užvirtusi taiga. Palei upelį dar blogiau – sukritę medžių kamienai ir akmenų luitai slepiasi aukštoje žolėje, Inegenės senvagėse. Vienintelis kelias – upelio vaga, laipiojant ir šokinėjant per suvirtusius akmenis ir pakrantės uolas. Tačiau jei man su Mindaugu tai – įprastas dalykas, tai mūsų bendražygiams, neturintiems tokio ėjimo įgūdžių, sekasi sunkiau. Tačiau greitai ir Tomas paseka mūsų pavyzdžiu, o po kelių valandų brovimosi pakrantės brūzgynais prisijungia ir Audra.

Karšta. Nuolat geriame kalnų upelio vandenį ir plauname akis graužiantį prakaitą. Gerai, kad nors kuprinės nesunkios – laivų šįkart nesinešame.

Vakarop atsiduriame netoli miško ribos ir Inegenės ištakų. Su vargu surandame aikštelę palapinei. Įkėlę į kedrą paliekame dalį maisto, o Tomas su Audra ir nereikalingais pasirodžiusius rūbus. Neaišku, ar grįšime su akmenimis tuo pačiu keliu.

Nuo miško ribos ėjimas gerokai palengvėja, perėja neaukšta. Žygiavimą šiek tiek sutrukdo tik lietus, kurį išnaudojame pietums.

Persiritę į Kaznachtos pusę, kurį laiką einame berželių keružių sąžalynais po to kertame nedidelę keterėlę, padengtą suvirtusiais uolų luitais. Vingiuodami kedrynu, augančiu ant nuobiryno, po truputį leidžiamės žemyn. Kai lieka nusileisti paskutinius 500 metrų aukščio iki Kaznachtos vandens lygio, šlaitas netikėtai pastatėja iki pavojingos ribos. Žemėlapyje irgi statu, bet ne tiek.

Po truputį, kur eidami, kur slysdami žole judame įstrižai šlaito žemyn aplenkdami stačią uolų sieną. Trukdo užvartos, žolėje pasislėpę akmenys ir prasidedantis lietus, nuo kurio šlaito žolė pasidaro dar slidesnė. Be to, ir sutemos netoli – reikia lygios vietos nakvynei, vandens. Leidžiamės šlaitu tai kairėn, tai dešinėn, pasirinkdami mažesnio nuolydžio atkarpas. Įsilyja kaip reikiant. Temsta. Kai šlaitas truputį palėkštėja, ir nusileisti belieka pora šimtų metrų, išsiveržiu su Mindaugu į priekį, liepęs bendražygiams sekti mūsų bryde šlapioj žolėj. Kartas nuo karto susišūkaujame. Jėgos baigiasi, sunku koordinuoti judesius, dažnai griūnu. Žūtbūt reikia surasti vietą nakvynei.

Nuskubėjęs į priekį Mindaugas išeina į lygesnę vietą netoli Kaznachtos intako žiočių. Sekdamas Mindaugo bryde prie upelio atsiduriu ir aš. Tačiau čia kupstai, šlapia. Vėl kylame aukštyn į nedidelį šlaito iškyšulį tarp Kaznachtos ir intako. Čia ir surandame vietą palapinei, nors ir su nuolydžiu. Po storais kedrais sutraška laužas. Lietus nesiliauja, tad visi sutartinai, panaudodami paskutines jėgas, skubiai ruošiamės nakvynei.

Kitos dienos rytas išaušta giedras, ir, dalinai vakare, dalinai ryte išsidžiovinę šlapius rūbus, elnių taku patraukiame palei Kaznachtą aukštyn iki mums reikalingo dešiniojo intako.

Jis už pusės kilometro. Vėl palikę kedre maisto atsargas grįžimui, išeiname aukštyn palei intaką. Čia žygiuoti žymiai lengviau: miškas – retas maumedynas su kėnių priemaiša, pomiškis – ne aukšta žolė, o mėlynienojai, kai kur žemi keružiai berželiai. Priekyje – status skersai visą slėnį einantis pakilimas – rigelis. Jo vietoje upelis verčiasi žemyn daugiametriniu kriokliu. Serpantinu per keružių sąžalynus užkylame viršun. Čia reti kedrai ir maumedžiai, keružiais apaugusios laukymės. Netrukus ant stataus upelio kranto, netoli miško ribos, randame seną stovyklavietę. Matyt, mūsų kolegų barnauliečių pernykštė. Joje ir apsistojame. Toliau aukštyn palei upelį atsiveria keružiais ir žema tundrine žole apaugusios pievos, dešiniajame šlaite – nuobirynai, kairiajame ir priekyje – stačios uolų sienos. Iki stichtito radimvietės dar turėtų būti pora kilometrų su 300 m pakilimu.

Pietaujame, paliekame daiktus ir išeiname aukštyn į žvalgybą. Dešinioji upelio šaka atiteka tiesiai iš serpentinito juostos, kertančios visą šlaitą nuo apačios iki viršaus. Kildami upelio kriokliuku, pastebime pirmus stichtito grūdelius, įaugusius uolienoje. Vadinasi, telkinys turėtų būti serpentinito juostoje. Deja, kiek beslidinėjame slenkančiame smulkaus serpentinito nuobiryne, jokių stichtito pėdsakų neaptinkame. Einame toliau palei pagrindinę upelio vagą į kairįjį, pietvakarinį cirko kampą. Dešinėje, ant stačios uolų sienos, šokinėja kalnų ožiai. Neveltui čia kartais aptinkamas snieginis leopardas – irbis. Ožiai – jo pagrindinis maistas.

Upelį maitina galingas šaltinis, besiveržiantis iš kairiojo borto, o aukščiau vaga sausa. Matyt, karšta vasara ištirpino kosminėje ir pernai metų barnauliečių nuotraukose matomus sniegynus, kurie ir duodavo pradžią upeliui. Auksinės šaknies, kurios paprastai tokiose vietose Altajuje ištisi sąžalynai, čia – tik vienas kitas krūmelis. Užtat sausoje upelio vagoje randame pirmuosius rožinės spalvos stichtito gabalus. Kuo aukščiau – tuo daugiau. Vienas iš gabalų maždaug žmogaus galvos dydžio. Šlaite, šalia upelio vagos, stichtito nuolaužos apgludintos, lyg nušlifuotos – uolienų slydimo viena kitos paviršiumi pėdsakas.

Kitą dieną pakylame šlaitu iki pat keteros. Priekyje atsiveria įspūdingas uždaras ir sunkiai prieinamas cirkas. Čia stichtitas sodrios violetinės spalvos. Vietom dideli gabalai, vietom – ištisas smulkaus sudūlėjusio mineralo sluoksnis šlaite. Stichtitas dažnai suaugęs su savo broliu barbentonitu (izomorfinė forma), gelsvai žalsvu serpentinitu ir dar kažkokiu juodu minkštu mineralu. Ant keteros matyti ir Ledniovo ekspedicijos darbo žymės: šurfai, kartoninė dėžė su krūva turistinių žurnalų "Veter", kur nuotraukose atpažįstu garsius Sibiro vandenininkus – Kovalevskį, Ditkovskį. Žurnalai, aišku, buvo naudojami stichtito pavyzdžiams įvynioti.

Stichtito prisirenkame, kiek galėsime panešti, dalį prastesnių pavyzdžių su apgailestavmu tenka palikti. Paliekame ir dalį kedre prie Kaznachtos paslėpto maisto – geriau mažiau valgyti, bet lengviau eiti.

Išeiti į civilizaciją nusprendžiame Kaznachtos slėniu – kelias nors ir tolimesnis, bet nereikės su dideliu svoriu kartis į statų Kaznachtos kairįjį šlaitą, jei grįžtume senuoju keliu.

Einame palei upę pradžioj maralų taku, paskui be tako, paskui atsiranda visai neblogas lyg tai žmonių takas. Artėjant prie dešiniojo intako Kara – Ujuko žiočių visi takai nueina šlaitu aukštyn į šio upelio slėnį. Status nusileidimas prie Kaznachtos ties Kara – Ujuko žiotimis, toliau – tik meškų takai. Kalnagūbrių suspausta Kaznachta krinta žemyn krioklių kaskadomis. Vidutinis upės nuolydis – 80 m/km, vandens dabar teka apie 3 m3/s. Matosi, kad vidurvasarį debitas būna kelis kartus didesnis, – būtų 6 kategorija, tačiau apie plaukimą nėra ko ir galvoti – kas keli metrai – vagoje suvirtę medžiai.

Popiet randame barnauliečių skersai upę nuverstą storą kėnį, juo pereiname į kairįjį krantą ir randame jau tikrą žmonių taką. Deja, jis staigiai kyla aukštyn ir išsisklaido dygliuotose krūmuose ir aukštoje žolėje. Tomas didvyriškai skina kelią į priekį, tačiau surasti taką, atrodo, nėra jokių šansų. Kepina saulė, pasibaigia vandens atsargos buteliuose, rūbai ir rankos pilni dyglių. O apačioje, 200 metrų žemiau – taigos pavėsis ir šniokščianti Kaznachta. Mindaugas, nebodamas statumo ir dygliuotų krūmų, pasuka šlaitu tiesiai žemyn. Slysdami, griūvinėdami, painiodamiesi aukštoje žolėje, krūmuose ir užvartose, sekame iš paskos. Išeikvoję, atrodo, paskutines jėgas, sukrentame ant drėgnų akmenų Kaznachtos pakrantėje ir geriame geriame...

Pailsėję klaidžiojame meškų takais aukštoje žolėje ir avietynuose palei Kaznachtą, kol galų gale pasiekę Baltyrgano žiotis, įsikuriame nakvynei šalia meškos guolių.

Rytojaus dieną dar kiek pasisukinėję žvėrių takais ir palaipioję per užvartas palei upę, išeiname į tikrą žmonių taką, su benzopjūklu prapjautomis užvartomis, kad galėtų praeiti arkliai. Pernykštės barnauliečių ekspedicijos pėdsakai. Takas vietomis gerai išmintas, vietomis išsisklaido žolėje palei upę, tačiau visiškai nepasimeta ir, pakilęs į aukštumėlę ties Kaznachtos žiotimis, prieš pietus išveda prie Katunės.

Čia tikra pusdykumė: karšta, sausa, išganyta dygliuota žolė ir rusvos uolos šlaituose. Taupome vandenį nuo intako iki intako, kurie vos sruvena. Katunė irgi labai nusekusi, iki Arguto vingiuoja ryškiai žydra turkio spalvos juosta. Argutas atneša balsvai drumzliną Čujos kalnagūbrių ledynų vandenį ir šiokią tokią vėsą Katunės slėniui. Apie kilometrą žemiau Arguto žiočių takas palei Katunę tampa visai pravažiuojamas lengvosiomis mašinomis (sunkvežimiai vargu ar tilptų siauruose prispaudimuose prie uolų ant aukšto Katunės kranto).

Nakvynei stojame lygioje išganytoje pievoje, šalia stataus uolėto šlaito. Vandenį ir malkas atsinešame nuo Katunės. Vakare, atslūgus karščiui, smagu pasėdėti prie laužo po žvaigždėtu dangumi. Audra skundžiasi nemačiusi kol kas nė vieno Novosibirsko mokslininkų aprašyto paslaptingo švytėjimo, taip būdingo Terechtos kalnagūbriui ( Kerberio efektas, stebimas stambių tektoninių lūžių zonose: švytintys stulpai, kamuoliniai žaibai, klajojantys šviesuliai, pašvaistės danguje). Ir čia, kaip pagal užsakymą, tiesiai virš mūsų iš vakarų į rytus lėtai praskrenda ryškus šviesulys, pasisiūbuodamas į šonus, "lyg vairuojamas girto ateivio" – kaip vaizdingai pastebėjo Tomas.

Antra ėjimo palei Katunę diena vėl labai karšta, trūksta geriamo vandens. Tikimės jį papildyti, pasiekę Sok–Jaryko upelį, tačiau jis, pasirodo, užterštas čia besiganančių karvių ir arklių. Tomui tenka suvaikščioti iki tarpeklio pradžios, kur upelis išlenda iš kalnų, ir parnešti švaraus šalto vandens.

Vengdami susitikimo su altajiečiais, Inegenės kaimą apeiname pakraščiu nuo šlaito pusės. Paėję dar porą kilometrų ir perkirtę kažkokių turistinių bazių teritoriją, randame gerą vietą stovyklai ant Katunės kranto. Vanduo už 5 metrų, malkų galybė, ir net rausvo jaspio apvalainukai mėtosi aplink, iš kažkur atnešti upės. Rytoj poilsis, skalbimasis, o poryt ryte turi atvažiuoti Dmitrijus ir nuvežti mus į Barnaulą.

Barnaule man netikėtai paskambina (pasirodo, jau trečią kartą – buvau už ryšio zonos) Vladimiras Ledniovas ir pasiūlo susitikti.

Ir štai sėdime Vladimiro juvelyrinėje dirbtuvėje Čkalovo gatvėje ir dalinamės įspūdžiais apie stichtito paieškas.

– Ar apsimokėjo samdyti malūnsparnį? – teiraujuosi Vladimiro.

Jis paima nuo lentynos ir paduoda man juodą taisyklingą gal 6 cm ilgio kuprito kristalą.

– Suradau tokius tris, tiesa, ne ten, kur stichtitas. Du pardaviau po 10000 dolerių.

Mums būnant prie Kaznachtos, Vladimiras su draugais dar spėjo suvažinėti į Pietų Čujos kalnagūbrį, prie Sofijos Ledyno, pasirinkti kordierito ir andalūzito. Ledyno morenoje jau seniai aptinkami violetinio pusiau skaidraus mineralo – kordierito gabalai, įaugę į kvarcą arba gneisą, dažnai susimaišę su kryžiaus išvaizdą turinčiais rusvo andalūzito kristalais. Vladimirui šiemet pavyko aptikti ir pagrindinę kordierito radimvietę uolų sienoje nuo Udačnyj ledyno pusės. Deja, pasak Vladimiro, skaidraus be priemaišų juvelyrinio kodierito čia mažai, geresnis jis Kurajaus kalnagūbryje. O ir parduoti kordieritą sunku, – kol kas jis nemadingas.

Vladimiras pasigiria stichtito radimvietėje radęs naują, dar nežinomą minkštą juodos spalvos mineralą, dažnai suaugusį su stichtitu. Pakasus giliau, jo sluoksnis, pasirodo, siekia 5 metrus. Iš pradžių Vladimiras pagalvojo, kad tai chromito telkinys. Bet kietumas visai ne tas. Matyt, tai tarpinis metamorfizmo proceso produktas, susidarant stichtitui iš serpentinito. Taigi, mes irgi radome šį mineralą, tik nesugebėjome identifikuoti.

Vladimiras susidomi mano rastais žaliais anabergito kristalais. Pasirodo, kitapus keteros stebima keista nikelio mineralizacija, galimi dar nauji nežinomi mineralai, ir mano rasti žali kristalai – nebūtinai anabergitas.

Kadangi mano pavyzdys dabar guli kuprinėje geležinkelio stotyje, sutariame susitikti po 10 dienų mineralų parodoje Maskvoje. Ten mūsų lauks specialistai iš Fersmano muziejaus.

– Altajus mineraloginiu požiūriu labai mažai ištirtas. Esama informacija paviršutiniška ir dažnai klaidinga, – pastebi Vladimiras, – čia mums dar viskas prieš akis.

Po pusantros savaitės į parodą barnauliečiai atsivežė ne tik stichtito gabalų, bet ir plonai supjaustytų ir nupoliruotų pusiau permatomų plokštelių. Jos savo grožiu lenkia daugumą spalvotų akmenų, tad ir lankytojų susidomėjimas buvo didžiulis. O dar šalia išdėliotos žydrai žalios Rubcovsko kasyklų azurmalachito plokštės, kuprito kristalai ir vario grynuoliai...

Vladimiras ilgai apžiūrinėjo mano "anabergitą", tačiau taip ir nesugebėjo jo identifikuoti. Teko parodyti jį pasaulinio garso mokslininkui profesoriui Jevsejevui, žinomam "Pasaulio mineralų atlaso" autoriui. Tačiau ir šis vien iš išvaizdos nieko negalėjo pasakyti, – reikia atlikti cheminę analizę.