Lassing: Nuo Rotbach intako iki Klauss kaimelio – 6 km (2 – 3 s.k., vidutinis nuolydis 9,1 m/km.), nuo Klauss iki "tarpeklio" pabaigos – 6 km (3 – 4 s.k., nuolydis 14 m/km), likę 4,5 km iki žiočių Salzoje – 10 m/km (2 – 3 s.k).

Radmer: Ruožo ilgis – apie 7 km (3–4 s.k. foninis plaukimas, su 5+ elementais), vidutinis upės nuolydis – 30 m/km.

Gulling: Tarp Gulling ir Oppenberg kamelių – 8 km (2 – 3 s.k., nuolydis apie 12m/km), nuo Oppenberg kaimo pabaigos iki kairiojo Mittereggbach intako – 8 km 3 – 4 s.k, su 4+ elementais (vidutinis nuolydis – 23 m/km).

Kleinsölk: Nuo Schwarzensee ežero iki Kleinsolk užtvankos rezervuaro – 11 km (2–3 s.k., su 3+ elementais).

Groß Sölk: Nuo St. Nikolai miestelio iki pirmojo tilto apie 1 km 3 s.k (su 3+ elementais), ties tiltu – tarpeklis apie 400 m. (4–5 s.k., priklausomai nuo vandens lygio), už tarpeklio apie 1 km – 3 s.k., likę 6,5 km iki Grossol rezervuaro – 2 s.k. (su 3– elementais).

Donnersbach: Tarpeklis nuo Litzelbach intako (dar vadinamo "Planeralm") iki pabaigos – 2 km (3 – 4 s.k. foninis plaukimas, su 5 s.k. elementais prie aukštesnio vandens), bei dar 2 km (2 s.k.) iki Donnersbach kaimelio žemutinio tilto.

Ką gi, pradėkime nuo to, kad jau beveik eilinis sausas lietuviškas pavasaris kaip visada nuvylė balto vandens priklausomybe sergančius asmenis, todėl dar tam pavasariui neįpusėjus buvo beveik kaip visada aišku, kad nieko nebus ir teks kažką "balto vandens klausimu" daryti. Taigi, mūsų nedidelė, bet per kelis žygius puikiai susiplaukusi trijų žmonių komanda kaip reikiant palinkome prie Austrijos žemėlapių. Žinoma, apie Austrija buvo mąstyta jau gerokai anksčiau. Tačiau tik praėjusiais metais patikrinę Ukrainos Karpatus ir galutinai supratę, kad iš jų daugiau vargu ar ką išspausime apie Austrija pradėjome galvoti iš tiesų rimtai.

Atsivertus Austrijos žemėlapį akis iš karto užkliuvo už Štirijos (vok. Steiermark) regiono, kuris iš karto maloniai nustebino plaukiojimui palankiais (aukščiausia viršūnė – Hochgolling – 2868 m.) ir sąlyginai mažai apgyvendintais Niedere Tauern kalnais. Panagrinėjus informaciją internete (rekomenduočiau www.paddeln.at bei www.kajak.at ) paaiškėjo, kad šioje vidurio rytų Alpių atšakoje gausu įvairaus kalibro upių ir upelių. Pasiderėję su savo ambicijomis ir laivų galimybėmis (kadangi planavome plaukti pripučiamais vienviečiais kajakais, reikėjo pasirinkti tinkamą vandens debitą) suformavome gana smagų potencialių upių sąrašą: Lassing, Radmer, Gulling, Donnersbach, Kleinsolk, Grossolk, Lammer, Aubach ir Rantenbach. Pradžiai, regis, turėtų pakakti.

Kelionei artėjant mums taip ir nepavyko pagausinti komandos naujais nariais, tad iškilo "teleportavimosi problema" – juk trise vienu automobiliu nevažiuosi. Austrija – ne Ukraina, užmetimais su gazelėmis čia niekas neužsiminėja. Laimei prie mūsų prisijungia Lino draugas Evaldas, kuris (dar didesnei laimei) nelabai domisi plaukimais kalnų upėmis. Jis pasisiūlo mums pagelbėti su logistika, mainais į tai, kad mes be trijų kajakų lengvajame automobilyje rasime vietos ir nedideliam, "traktorinio" protektoriaus padangomis apginkluotam kalnų dviračiui. Mes, savaime suprantama, sutinkame, tad iš Lietuvos pajudame gan "jaukiai" susitalpinę į Lino daug mačiusį opeliuką. Tiesa, jei ne nuomota stogo bagažinė, planas "4 vyrai + 3 kajakai +1 kalnų dviratis +keturvietė palapinė ir maistas aštuoniom dienom = Opel Vectra” nebūtų pavykęs...

Iš Lietuvos pajudame tik vidurnaktį, tad beveik visą Lenkiją įveikiame tuščiais keliais ir be didelių nesklandumų. Jei ne porą valandų iš mūsų atėmęs kamštis kelyje ties Bialsko Biala, į Čekiją būtume įvažiavę dar prieš pietus. Ties Čekijos siena susimokame už čekų ir austrų kelius visam laikotarpiui (20 Eur) ir judam toliau, pro Vieną, pro akyse didėjančius kalnus, pro snieguotas jų viršūnes, didesnius ir mažesnius upelius, kol pasiekiame Salzą – vieną populiariausių šių vietų upių, kurią, manau pelnytai, vėliau perkrikštijome "austriškų čeremošu". Kadangi jau vakarėja, skubame į Wildalpen miestelio kempingą ant Salzos kranto (čia buvome nusižiūrėję pirmąją savo kelių dienų stovyklavietę).

Dar šviesoje pasiekę Salzą nesusilaikome neprasukdami užmesti akies į mūsų pirmąją planuotą įveikti upę – Lassing‘as įteka į Salzą visai netoli Wildalpen miestelio. Su priešplaukiminiu jauduliu (kaip vanduo???) nusukame nuo pagrindinio kelio ir už poros šimtų metrų mes jau žvelgiame į Lassingą. Vandens daugiau nei pakankamai! Visų nuotaika pakili. Nieko nelaukę skubame į Wildalpen (jis vos už 6 km) įsikurti kempinge. Pastarasis taip pat nuotaikos negadina – stovyklavietė visiškai šalia šniokščiančios upės, pakrantėje visa armada įvairiausių laivų (raftai, čekiškos pripučiamos kanojos, kajakai ir kt.) būreliai flisais pasipuošusių žmonių, be didelių rūpesčių kūrenami laužai ir gurkšnojamas alus. Regis pataikėme ten, kur reikia. Po kelionės norisi įlysti į dušą, gurkštelėti alaus, prakalbinti pirmosios žygio košės puodą ir į palapinę – ryt mūsų laukia Lassingas!


Lassing

Išsimiegoję pasigrožime kempingo apylinkėmis – už poros žingsniu nuo palapinės Salzos slenkstis, atkarpoje sustatyti vartai, aplinkui kalnai ir saulėje žvilgančios snieguotos viršūnės. Greitai užkandę, susimokame už kempingą (6 Eur naktis žmogui) sėdame į opeliuką ir lekiame link Lassing‘o. Nusukus nuo pagrindinio kelio į Fachwerk kaimelį, Lassingo ir Salzos santakoje, kelias džiugina austriška kokybe – visur asfaltas. Kylame į viršų, pravažiuojame Klauss kaimelį (dažniausiai startuojama būtent nuo čia ir plaukiami tik paskutiniai 10 upės kilometrų) užkildami iki Lassingo aukštupio.

Lassingo aukštupys (patartina plaukti nuo Rotbach intako) nėra sudėtingas (2 s.k.), tačiau labai gražus. Be to, prieš esminį upės ruožą mes norime apsiprasti su upe ir savim. Todėl startuojame maždaug 6 km aukščiau Klauss kaimelio, vidutinis nuolydis apie 9 m/km, upėje nei įspūdingesnių rėvų nei slenkstukų beveik nėra – tik ištisinė greita srovė ir fantastiškas apylinkių grožis! Vardan apylinkių vaizdų tikrai verta užkilti Lassing‘u šiek tiek aukščiau. Upė teka beveik laukinėmis vietomis, kartais pasispaudžia tarp uolų, kai kur dalinasi į protakas, vanduo žydrai skaidrus.

Klauss kaimelį priplaukiame labai greitai. Nuo jo upė pradeda spaustis tarp kalnų į Lassingo "tarpeklį" ir pagal aprašymus tampa sudėtingesnė – iki pat Salzos austrų klasifikuojama kaip 3 s.k. su 4 s.k. elementais (prie vidutinio vandens, nes žemas ir labai aukštas vanduo sudėtingumą sumažina). Čia iš tiesų prasideda maždaug 6 km ruožas su gerokai didesniu kritimu (apie 14 m/km), atsiranda pirmosios galingesnės rėvos. Įveikę vieną kitą smagią rėvą artėjame prie "tarpeklio" – priekyje matosi, kaip upė už keleto posūkių įsispraudžia tarp aukštų šlaitų.

Į priekį judame neskubėdami, grožėdamiesi, nuošaliomis, žmonių nelankomomis apylinkėmis. Netrukus Lassingas mums atsiveria visu savo grožiu – nuo abejuose krantuose upę suspaudusių kalnų viršūnių tiesiai į upės vagą nušliuožusios sniego lavinos suformuoja 5–10 m. aukščio sniego skardžius, iš kurių kartkartėmis kyšo tarsi degtukai sulaužytų galingų medžių kamienai. Ties per visą upės vagą nuversta didžiule egle stojame apsižvalgyti – visgi aplinkui pūpsančios purvino sniego ir medžių kamienų krūvos kelia pagarbų atsargumo jausmą. Oras puikus, vaizdai pritrenkiantys, tad skubėti nėra kur.

Per nušliuožusios lavinos liežuvį užkopiame į upės kairįjį krantą. Pagal žemėlapį, čia turėtų eiti keliukas, tačiau dabar jis palaidotas po 5 metrų storio sniego ir purvo nuošliauža. Paėjėjus kelis šimtus metrų upe žemyn pagaliau atsiradusiu keliuku pamatome pirmą, tikrai galingą Lassingo slenkstį – vagoje baltame vandenyje verda didžiuliai rieduliai, už poros šimtų metrų lavinos nuneštas medžių sąvartynas, už jo seka dar didesnis. Nusprendžiame, kad viskas praeinama, tačiau poroje vietų sauga – būtina. Nesinorėtų, kad galinga upės srovė laivą pakištų po sąvartomis.

Keliais etapais įveikiame slenkstį. Mus pasiveja nedidelė kajakerių komanda. Viena mergina apsiverčia, paleisdama irklą "atsišaudo" nuo laivo ir šiaip ne taip išlipa į krantą. Irklą, įstrigusį medžių sąvartose akrobatinius sugebėjimus pademonstravęs ištraukia Linas, o kajako gelbėjimo operaciją vyksta šimtu metrų žemiau. Virvėmis ginkluoti kajakerių komandos nariai traukia laivą iš po rąsto.

O mes judame upe žemyn. Lassingas čia iš ties gerokai piktesnis – vietomis gana ryškūs perkritimai tarp didžiulių riedulių, reikalaujantys tikslaus ėjimo, vandens masė taip pat nemaža, tad nedidelės bačkos, bangos ir kartkartėmis pasitaikančios medžių užvartos verčia plaukti įsitempus.

Tarpeklis baigiasi ties pirmuoju tiltu. Nuo čia lieka apie 5 km foninis 3 s.k. plaukimas be ryškesnių slenksčių, tačiau kai kurios rėvos tikrai galingos, užpilančios bangos maudo nuo galvos iki kojų. Iki Salzos likus kokiems trims kilometrams dešiniajame krante gražus, tačiau lengvai įveikiamas prispaudimas. Fachwerk kaimelį pasiekiame jau vakarėjant. Regis pataikėme čia labai laiku – vanduo ne per aukštas, tad visos kliūtys reikalavo dėmesio ir techniško plaukimo. Nesuklydome pasirinkę šią upę savo kelionės pradžiai – kriminalų nebuvo, tačiau tikrai nenuobodžiavome. Trumpai tariant – apšilome ir norisi dar!

Grįžtame atgal į kempingą. Čia atmosfera nesikeičia: malonus turistinis bruzdesys (kadangi savaitgalis, privažiavę daugybė čekų), dar daugiau rūkstančių laužų, ištuštintos alaus taros ir pakrantėje besimėtančių laivų. Tik sėdus prie košės gaunu žinute iš bičiulių uteniškių – Ukrainoje nėra vandens... Patikinu, kad pas mus su tuo jokių problemų nėra. Sutariame, kad laikom ryšį, jie pasveria savo galimybes ir galbūt susimatysime "Ukrainos Alpėse". Reziumuojame, jog Austrija – dalykas geras ir traukiame į palapinę. Ryt mūsų laukia Radmeris.


Radmer

Ryte susipakuojame daiktus, atsisveikiname su Wildalpen kempingu ir slenkstyje besimurkdančiais čekais, pajudame link Radmer‘io. Kadangi jis vos už 30 km, nutariame, kad šią dieną skirsime plaukimui šiuo neilgu upeliu (plaukimui suplanuota Radmerio atkarpa yra 7 km ilgio), o vakarop dar spėsime nuvažiuoti iki sekančio kempingo.

Jau skaitant aprašymus Radmeris neatrodė kaip lengvas pasivaikščiojimas, tad važiavome tikėdamiesi įdomaus plaukimo. Vienintelis dalykas kuris neramino buvo vandens lygis. Radmer‘is austrų svetainėse klasifikuojamas kaip 3 s.k. upelis, turintis netrumpų 4 s.k. gabaliukų, o be viso šio gerumo dar ir klastingą 5 s.k krioklį, vadinamą "juodąja skyle". Prieš lendant į upelį aprašymai primygtinai siūlo apžvalgyti krioklį, kuris gali būti sunkiai pastebimas iš vandens. Ir ne be reikalo, juk vidutinis Radmerio nuolydis šioje atkarpoje yra 30 m/km, o krioklys prie aukšto vandens klasifikuojamas kaip "X" kategorijos kliūtis!

Išvykę iš Wildalpen gan greitai pasiekiame Hieflau miestelį, ties kuriuo Radmeris įteka į Erzbach. Nusukame nuo pagrindinio kelio link Radmer kaimelio. Kelias gan stačiai kyla giliai tarp uolų įsirėžusiu Radmerio upės slėniu į viršų. Stabtelime pasižvalgyti. Taip...upelis iš tiesų pašėlusiu greičiu lekia žemyn. Konstatuojame, kad debitas yra teisingas ir kylame viršun. Kadangi tiksliai nesigaudėme kur gali būti aprašymuose minimas krioklys, trumpi stabtelėjimai didelės žvalgybinės naudos nedavė. Pakeliui pamatėme keletą tikrai kietų atkarpų, tačiau detalią žvalgybą nusprendėme daryti iš vandens.

Užkylame iki pat Radmer kaimelio, kur žydinčioje pievutėje, šalia bažnyčios pradedame pūsti laivus. Oras fantastiškas – nė debesėlio, saulė kaitina kaip reikiant. Aplinkinių kalnų viršūnėse dar nemažai sniego, kurį pavasarinė saulutė nuleidinėja tiesiai kur mums ir reikia – į baltus Radmerio vandenis. Jau belipant į laivus netikėtai prie mūsų prieina pagyvenęs vietinis kaimelio gyventojas. Iš pradžių pamanėme, kad bus kaip Lietuvoj "mano pieva, mano žemė, lauk iš čia ir taip toliau", bet kur tau! Senukas su rūpesčiu veide klausia mūsų ar mes žinome, ką darome, ar žinome apie krioklį, kad prie "tooookio" vandens čia menki juokai, kad net vietiniai kajakininkai čia reti svečiai ir panašiai. Mes, žinoma, padoriai apie tai nieko nežinom, bet pažadame plaukti atsargiai. Vyras mums dar bando nupasakoti kur maždaug yra krioklys, tačiau iš to mums mažai naudos.. Galiausiai priverčia mus įsivesti jo mobilaus telefono numerį ir jei tik kas nutiktų, prašo nedelsiant skambinti. Pasižadame, atsisveikiname, ir su kiek padidinta atsargumo doze nusinešame laivus prie upės. O vanduo, vanduo.. Praskiesto pieno spalvos! Pašėlusiu srautu lekia žemyn ir, regis, po truputį kyla! Nėra net ramesnės vietos į laivą įsėsti. Ką gi, sušokame į laivus ir strimagalviais pasileidžiame žemyn.

Pirmas Radmerio kilometras – ištisinė didelio nuolydžio rėva. Vanduo semia vagos pakraščių krūmelius, ramesnių ruožų nėra, tad įsitempę skrodžiam bangas iki pirmos kliūties – per visą upės vagą išvesto vamzdžio kaimelio pabaigoje. Jo nepriplaukus yra salelė, kur stabtelime papildomai pripūsti laivų, aptarti tolimesnio plaukimo strategiją. Nutariame, kad žvalgybai stosime už pirmojo rimtesnio tilto per upę, kur Radmeris teka visai šalia plento, dešiniajame krante ribojamas dirbtinės iš akmenų sumūrytos sienos.

Pirmojo sustojimo nepriplaukus įveikiame nedidelį bet smagų slenkstuką. Nuo pirmojo stabtelėjimo plaukiame atsargiai, baimindamiesi neįvairuoti į austro taip baisiai nupieštą krioklį. Po vieno iš stabtelėjimų įsiveržiu į priekį, sustoju suplanuotoje vietoje ir gan ilgai laukiu draugų. Neužilgo iš už posūkio atplaukia laukimo priežastis – aukštyn dugnu Andriaus "Edelveisas". Įsibrendu į iš kojų verčiančią srovę ir be vargo pasigaunu laivą. Dairausi irklo, bet su juo keliu jau atšlubuoja ir laivo šeimininkas. Overkilis baigėsi be didesnių praradimų (tik kaip, vėliau paaiškėjo, su delno dydžio mėlyne ant šlaunies). Judam tolyn.

Neužilgo priplaukiame pirmą tikrai galingą Radmerio "kataraktą" (suprask, "prasiveržimą"). Nedideliame, vingiuotame ir milžiniškais rieduliais užgrūstame tarpeklyje upė baltu srautu lekia žemyn. Pastatę saugą vienas po kito pasileidžiame ir mes. Neužilgo dar viena panašaus kalibro upės atkarpa. Po intensyvesnio ruožo upė truputį aprimsta, priplaukiame pirmąjį nepraplaukiamą medį. Dar apie kilometrą upė teka be ryškesnių slenksčių, tiesiog vientisa rėva. Nemažai laiko iššvaistome vis karts nuo karto sustodami ir žvalgybos tikslais paėjėdami paupiu žemyn. Pagaliau prieiname krioklį. Iš tiesų, neapdairiai plaukiant galima ir įvairuoti. Aiškesnių orientyrų nuo upės beveik nėra. Tiesa, prieš krioklį upės slėnis kiek praplatėja, kairiajame krante matosi nedidelė kalvelė. Tada upė priartėja uolas, daro "S" formos posūkį ir... pradingsta. Tenka ropštis į beveik 10 metrų aukščio statų kairįjį šlaitą, persiversti per uolas ir žvalgyti krioklį iš kitos pusės. Tai dvipakopis (apie 4 metrų bendro perkritimo) slenkstis, kur srovę iki vos poros metrų pločio suspaudžia tarpeklio sienos, pakopų apačioje formuojasi galingi sūkuriai, vanduo spaudžiasi po uolomis. Šansų prie mūsų vandens lygio nedaug, tad nusprendžiame, jog neverta, ir traukiame tolyn.

Iš karto už krioklio Radmerį papildo ganėtinai nemažas intakėlis, tad vandens masė dar padidėja. Žemiau krioklio sekantis ruožas primena kelis ankstesnius Radmerio "prasiveržimus", tik su padidėjusiu debitu ir keliose vietose vagą užtveriančiais rąstais. Nepraplaukiamas vietas apsinešame ir pasileidžiame žemyn. Upė tarp didelių akmenų galingu srautu lekia žemyn (iki pat Erzbach be abejonės 4 s.k.), adrenalinas liejasi per kraštus, neturime progų net stabtelėti. Tik visai priartėjęs Erzbach‘ą Radmeris šiek tiek aprimsta.

Pagaliau mes baltu srautu įsiliejame į melsvus Erzbacho vandenis. Ši upė gerus pora kartų didesnė už Radmerį, vietomis mus supa aukštos bangos, tačiau maždaug poros kilometrų ilgio atkarpoje Erzbache nėra jokių rimtesnių slenksčių, tad greitai ir saugiai pasiekiame automobilį. Į krantą išlipame visiškai nusikalę, tačiau pilni adrenalino ir įspūdžių. Vieningai sutariame, kad Radmeris sudėtingumu gerokai pranoko vandeningesnį ir ilgesnį Lassingą. Jau susipakavus laivus dviračiu privažiuoja Evaldas. Pasirodo, jis buvo užkilęs Radmeriu ieškoti mūsų ir dar suspėjo apžvalgyti iš tiesų įspūdingas apylinkes.

Apibendrinti plaukimą galima vienu žodžiu – "griežta" (bet tikrai verta!) (pastaba: Šiaip, važiuojant į Radmerį patartina iš anksto apžvalgyti "juodąją skylę". Nuo kelio krioklio nesimato, tačiau pavažiavus apie 1,5 km "Radmerio plentu” ant kalvelės stovi baltas namas. Ties šia vieta reikėtų stabtelėti ir nuo kalvelės nusileisti porą šimtų metrų link upės (miške yra seno miškovežių kelio liekanos). Iš anksto pražvalgę krioklį sutaupysite nemažai laiko ir sumažinsite bereikalingų sustojimų skaičių.).

Na o mes susikrovę mantą traukiame link Irdning miestelio (Gulling ir Donnersbach upių papėdėje), kur miestelio kempinge buvome nusižiūrėję gana nebrangią nakvynę. Kadangi mūsų laukia apie 70 km kelias ir vakarėja, per daug neleidžiame sau stoviniuoti ties galingais ir pagarbą keliančiais pro šalį tekančio Enns‘o slenksčiais. Irdning‘o kempingą pasiekiame jau temstant. Su šeimininku suderame dėl kainos (kadangi čia ketiname leisti likusias nakvynes, nusprendžiame vadovautis "masto ekonomika"). Nakvynė mums keturiems su dušu ir malkomis kainuos 20 Eur. Ką gi, 5 eurai naktis žmogui – kaina demokratiška. Neužilgo susisiekiame su uteniškiais. Jie kažkur Vengrijoje, bet juda į priekį. Nusiunčiame kempingo GPS koordinates, ir svarstom kiek jiems prireiks laiko pas mus atvažiuoti. Kad uteniškiams kelias nedulkėtų atsidarome teisingo austriško alaus, pasėdime prie košės puodo ir traukiame ilsėtis.


Žvalgyba

Ryte pirmas patraukiu pasimėgauti nebūdingu žygiams malonumu – karštu dušu. Reikia pripažinti, kad kaip už 5 Eurus žmogui, dušai Irdning‘o kempinge tikrai maloniai stebina. Kas rytą viskas tvarkingai išvaloma, praustuvai visiškai nauji (vos ne "prabangūs").

Pasimėgavęs šia prabanga traukiu atgal prie palapinės, o ten kažkoks sambrūzdis. Pasirodo, uteniškiai jau čia! Vyrai, matosi, savo jau atsėdėję (pora tūkstančių kilometrų penkiese ne per erdviausiame automobilyje..). Daug neaušinę burnos apie orą ir kitus reikalus iš karto einam prie esmės. Atiduodam uteniškiam Lassingo ir Radmerio žemėlapius, nupasakojome kas ir kaip ir susitariame už poros dienų vėl susitikti. Atsisveikiname ir visi patraukiame savais keliais – jie link Lassingo, o mes šiandien nusimatę Gulling‘ą.

Deja, neužilgo pasirodė, kad planas kiek per daug ambicingas. Nuvažiavę iki Gullingo sugaišome nemažai laiko, mat norint patekti į aukštupį tenka padaryti nemažą lanką. Pagal žemėlapį Gullingo slėniu eina keliukas, tačiau nuo Oppenbergo jis vingiuoja gerus pora šimtų metrų aukščiau upės vagos. Praktiškai pražvalgyti upę nuo šio kelio nėra jokių šansų. Gullingo slėnis labai gilus ir dešiniuoju krantu einantis kelias iki upės visiškai nenusileidžia. Pravingiuojame šiuo serpantinu iki pat žemupyje esančio Aigen miestelio, kertam Gullingą ir norėdami pražvalgyti nusiėmimo tašką pavažiuojame kitu upės krantu aukštyn. Kelias čia prastesnis, tačiau iki mus dominančios vietos eina visiškai palei upę.

Greitai pasiekiame upės atkarpą, austriškame upės aprašyme žymimą ženkliuku "6”. Iš tiesų, pačiame upės žemupyje ramiai čiurlenantis Gullingas čia pavirtęs į tikrų tikriausią monstrą. Upė gerą kilometrą teka giliame griovyje su milžinišku perkritimu, kurį vainikuoja aštriomis medžių nuolaužomis užkištas krioklys. Dabar suprantu, kodėl aprašymai gana atkakliai rekomenduoja iš anksto apsižiūrėti nusiėmimo tašką. Nesėkmingai patekus į šią mėsmalę gali ir vieną kitą kūno dalį ant aštrių rastų ir uolų palikti... net nupurto pagalvojus.

Judame keliuku aukštyn, pravažiuojame marmuro kasyklą ir pasiekiame nusėmimo tašką – Gulingo ir jo didžiausiojo kairiojo intako (Mittereggerbach) santaką. Būtent čia, šalia apleisto namo ir rekomenduojama baigti plaukimą. Stabtelime, pusvalanduką pasivaikštome palei Gullingą. Čia jis veržliu srautu teka per laukinį mišką. Iš karto matosi, kad plaukimas bus smagus – vietomis vagoje matosi galingi perkritimai, dalinai upę tveriančios užvartos ir kiti smagumynai.

Supratę, kad atgal į aukštupį šiandien nebespėsime nusprendžiame visą dieną skirti kitų suplanuotų upių pražvalgymui. Sėdame į automobilį ir pajudame link abiejų Solk (Kleinsolk ir Grossolk) upelių. Grįžtame pro Irdning miestelį ir dar pavažiuojame keliolika kilometrų iki abu Solk upelius sujungiančio Solkbach žemupyje esančio Stein a.d. Enns miestelio. Miestelyje kelias šakojasi į abiejų Solk upelių slėnius. Pirmąjį nusprendžiame apžiūrėti Grossolk, tad nusukame link kalnuose esančio St. Nikolai kaimelio. Kylant aukščiau užtvankos Grossolk‘as mūsų nesužavi – gan paprasta upė, nedidelės rėvutės ir dirbtinės užtvankėlės kiek paįvairina iš pažiūros gan nuobodžią tėkmę. Ir tik beveik pasiekus St. Nikolai atsiskleidžia visas upelio grožis: žemiau miestelio yra 1,5 km ruožas, kuriame puikuojasi galingas 5 s.k. siekiantis slenkstukas (pagal austrų aprašymus). Nuo stačių uolų pasižvalgome į upę. Regis vandens lygis palankus, slenkstis taip pat atrodo einamas.

Tad patenkinti žvalgyba grįžtame iki Stein a.d. Enns miestelio, ir nusukame link Kleinsolk. Jis taip pat niekuo ypatingu nenustebina. Tačiau keliose atkarpose kelias nutolsta nuo upės vagos. Nusprendžiame nesivarginti ir žvalgyti upę iš laivų.

Vėl grįžtame į savo miestelį, kur mūsų laukia paskutinė šio regiono upė – Donnersbach. Nusprendžiame pasižiūrėti ir į jį. Pravažiavus Donnersbach miestelį (jis yra vos už 5 km nuo Irdningo) priartėjame prie Donnersbach tarpeklio, kurį ir buvome suplanavę plaukti. Palei tarpeklį eina pažintinis takas, tad sustoję sparčiu žingsniu pasileidžiame žemyn, link tarp uolų suspaustos upės. Nuo pat pirmo žvilgsnio, Donnersbacho tarpeklis pakeri savo grožiu. Upė teka giliai įsirėžusi tarp stačių uolų, kartais kanjoninio tipo krantais, kitur krenta iki poros metrų aukščio nuopylomis, susispaudžia iki vos gerą metrą pločio turinčias protakas. Vandens nelabai daug, todėl nusprendžiame, kad tai bus nepavojingas, tačiau techniškas ir labai gražus pažintinis plaukimas. Kadangi vakarėja, nepražvalgę viso tarpeklio patraukiame atgal prie automobilio ir grįžtame į kempingą.


Gulling

Ryte kylame iš palapinės pilni naujų jėgų. Vakarykštė žvalgybos ir poilsio diena išėjo į naudą – rankos vėl pasiilgo irklo. Sėdame į automobilį ir pajudame jau žinomu maršrutu – magistrale link Liezen, už jo nusukame link Rantenmann miestelio, ties kuriuo nusukę nuo autostrados serpantinais persiverčiame kalnagūbrį ir pasiekiame Oppenberg‘ą. Nuo jo nusileidžiame link upės ir dar pavažiuojame palei upę aukštyn, beveik iki pat Gulling kaimo.

Plaukimą pradedame apytiksliai 1 km aukštyje. Išplatėjusiame Gulling‘o slėnyje košia ledinis vėjas, miške dar matyti sniego lopinėlių, tolumoje ataidi nuslenkančių lavinų dundesys. Ilgai nelaukę, pasileidžiame žemyn, atgal link Oppenbergo kaimo (iki jo apie 8 km, vidutinis upės nuolydis šioje atkarpoje – apie 12 m/km). Vanduo upelyje iš ties ledinis – tenka stabtelėti papildomai prisipūsti laivus. Iki pat Oppenbergo, išskyrus vieną dirbtinę apie 1,5 m. aukščio užtvanką nieko išskirtinio nėra – ištisinė greita rėva. Tiesa, jei nesinori maudytis, poroje vietų reiktų pasisaugoti į upės vagą palinkusių šakų. Beveik priplaukus kaimelį, per visą vagą ištemptas dygliuotas, vos pralendamas trosas.

Nuo Oppenbergo upė pradeda lįsti gilyn į mišką, slėnis pradeda spaustis. Iš karto už kaimelio yra pirmasis rimtesnis slenkstis. Upė dideliu perkritimu daro posūkį dešinėn, lenda po pasvirusiu rąstu, ir suka kairėn, kur slysta apie 1,5 m. aukščio uola. Slenkstis reikalauja techniško ėjimo, tačiau iš esmės nėra labai sudėtingas ar pavojingas.

Už slenksčio seka sąlyginai ramus puskilometris, po kurio upėje vėl žymus perkritimas. Stabtelime pasižvalgyti – upėje galinga rėva su didžiuliais rieduliais, krantuose nusvirusiais krūmais. Rėvos viduryje įvirtęs, tačiau visiškai kelio neužveriantis medis. Vienas paskui kitą pasileidžiame žemyn. Įveikus srauniąją atkarpą stabtelime užkąsti. Nuo šios vietos prasideda laukinė Gullingo atkarpa. Upė lenda vis gilyn į mišką, slėnis vis labiau susispaudžia. Palei upę vingiuojantis kelias, kuriuo važiavome žvalgytis – gerus pora šimtų metrų aukščiau kalnuose.

Su naujomis jėgomis vėl leidžiamės žemyn, praplaukiame keletą miško keliukų tiltų. Upėje sraunesnius ruožus keičia galingesnės rėvos, tačiau nieko pavojingo nesimato. Gullingas čia teka sena eglių giria, kai kur didesni intakėliai kriokliais leidžiasi tiesiai į upę. Oras fantastiškas, gamta įspūdinga, tad plaukti tikrai neliūdna. Ilgainiui upė visai aprimsta ir mes pradedame įtarinėti kažką negero...Neveltui – po sąlyginai ramesnio ruožo, kai aplinkiniai miško keliukai visai pasitraukia nuo upės ir civilizacijos nebelieka nė ženklo prasideda gražiausias upės ruožas (paskutiniai 2–3 km iki nusiėmimo vietos, ties Mittereggerbach intaku).

Rėvos tampa vis galingesnės, tad plaukiame atsargiai, stengdamiesi bent minimaliai pasižvalgyti. Keliose vietose upės vagą galingoje srovėje aklinai užtveria pavojingos nepraplaukiamos užvartos. Kadangi su savim neturime net kirvuko – tenka jas apsinešti. Apskritai, žemutiniame Gullingo ruože žvalgybą daryti būtina. Visgi tai 4 s.k. (su 4+ elementais) upė (8 km atkarpoje nuo Oppenberg miestelio iki Mittereggbach žiočių, vidutinis upės nuolydis yra 23 m/km). Iki plaukimo pabaigos likus apie 1,5 km pasiekiame pavojingiausią šios atkarpos ruožą – poroje vietų upė susispaudžia tarp uolų ir visa srovė lenda po didžiuliu rąstų sąvartynu. Neatsargus įplaukimas į šią "peklą" gali baigti labai liūdnomis pasekmėmis, todėl primygtinai rekomenduojame žvalgybą nuo kranto. Užvartas apsinešame palei dešinį krantą einančiu apleistu, užžėlusiu keliu. Galinga rėva tęsiasi beveik iki pat nusiėmimo vietos. Plaukimą baigiame jau vakarėjant išvargę, bet pilni įspūdžių.

Apibendrinant, apie Gullingą linko patys geriausi prisiminimai. Viršutinis upės ruožas (iki Oppenbergo) nėra kažkuo ypatingas, tačiau upės žemupys, laukinė gamta ir keletas tikrai galingų atkarpų šią upę, be jokios abejonės, įraukią į "būtinų praplaukti" šio regiono upių sąrašą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad užvartos čia nėra retenybė, todėl periodiška srauniausių ruožų žvalgyba nuo kranto yra būtina.

Susipakavę daiktus pajudame link Aigen miestelio, upės pakraščiu einančiu keliu. Dar stabtelime pasigrožėti 6 s.k. Gullingo atkarpa, pagarbiai palinksime galvomis, pasidžiaugiame, kad esame krante ir judam atgal į kempingą (Irdning miestelis yra vos už 5–7km nuo Gullingo žemupio), kur mūsų laukia karštas dušas, laužas ir alus ir... uteniškiai! Vos mums užkūrus laužą į kempingą įvairuoja kaip reikiant pasikrovusi "Toyota" su lietuviškais numeriais. Ką gi, regis bus įspūdžių, bus kalbų, bus planų, o kad šneka lietųsi laisviau – uteniškiai ratuku paleidžia postiprių ukrainietišku lauktuvių.


Kleinsolk

Kitas rytas išaušo apniukęs. Savijauta – kaip po gero pasiplaukiojimo. Tik galvoje kažkas dūzgia (matyt vakarykštis austriškas alus su ukrainietišku "konjaku" bendros kalbos per naktį taip ir nesurado). Esant tokiai savijautai geriausias vaistas yra grynas oras ir teisingas fizinis aktyvumas. Ilgai nelaukę, pajudame kaip tik tuo ir užsiimti.

Mūsų smagi komanda beveik patrigubėjusi, tačiau judėjimo tempas nuo to visiškai nenukenčia. Kadangi važiuojame tik dviem automobiliais, Kleinsolk aukštupį pasiekiame per nepilną valandą. Iš žvalgybos dienos daugmaž žinojome ko laukti iš abiejų Solk‘ų, todėl apšilimui pasiėmėme mažąjį Solką, o Grossolk‘ą pasilikome popietei.

Iš pat pradžių planavome užkilti palei Kleinsolk vedančiu keliu iki pat aukštupyje esančio Schwarzensee ežero, ir nuo jo leistis iki Kleinsolk užtvankos (viso apie 11 km plaukimo), tačiau išankstinius planus pakoregavo kelią užvertusi lavina. Supratę, kad iki ežero niekaip neužkilsime, plaukimą pradėjome truputį aukščiau Streiglerbach intakėlio, beveik 1 km aukštyje. Reikia pripažinti, kad pirmieji pora Kleinsolk kilometrų ir buvo smagiausi. Pačioje pradžioje upė teka gan siaura, tačiau nemažo nuolydžio ir didelių akmenų prikimšta vaga, tad plaukimas techniškas ir įdomus. Tačiau nuo intako įtekėjimo upė pradeda platėti, nuolydis sumažėja ir ilgainiui džiugina tik didesnėmis rėvutėmis, kurios būtų lengvai įveikiamos ir patirties neturintiems plaukikams. Per nepilną valandą pasiekiame Kleinsolk hidroelektrinės patvanką, kur ir baigiame plaukimą.

Truputį apmaudu, kad nepavyko įveikti viso Kleinsolk aukštupio. Regis, kad atkarpa nuo Schwarzensee ežero turėtų pridėti šiai upei daugiau pliusų. Tačiau ir austrų kajakeriai savo svetainėse Kleinsolk klasifikuoja tik kaip 2 – 3 s.k. (su 4 s.k. elementais), todėl puikiai tinka įgūdžiams patobulinti arba apšilti prieš įdomesnius plaukimus.

Būtent pastarajam tikslui mums šis upelis ir buvo naudingas, nes ilgai nelaukdami susipakavome laivus ir patraukėme iki antrojo, didesnio ir smagesnio Solko.


Grossolk

Nuo Kleinsolk užtvankos iki St. Nikolai kaimelio (kur pradėjome plaukimą Grossolk‘u) yra geras pusvalandis važiavimo automobiliu. Kaip ir mažesnysis jo brolis, Grossolk‘as lengai apžvalgomas nuo kelio. Iš tiesų, kylant nuo Grossolk užtvankos rezervuato aukštyn, upė niekuo nestebina. Vietomis vaga koreguota dirbtinių iki metro aukščio "laiptelių". Ir tik visai priartėjus St. Nikolai miestelį, kur nedideliame miškelyje upė teka natūralia savo vaga randame tai, dėl ko čia ir atvažiavome.

Nuo St. Nokolai kaimelio upė apie 800 m. teka siaura, didelio nuolydžio ir akmenų prigrūsta vaga, nepriplaukus tilto yra keletas galingesnių perkritimų (3+), na o pats smagiausias, apie 400 m. ilgio ruožas prasideda nuo pat tilto. Tai įspūdingas tarpeklis (poroje vietų jam puikiai tiktų žodis "kanjonas", nes abiejuose krantuose vertikaliai kylančios uolos suspaudžia upę į vos poros metrų pločio vagą.), priklausomai nuo vandens lygio klasifikuojamas kaip 4–5 s.k. (rimto potvynio metu – "x"). Tiesa, prieš apsisprendžiant imti šį gražuolį vertėtų nusileisti ir pasižvalgyti iš apačios, nes nuo tilto gana sudėtinga nustatyti tikrąjį upės nuolydį ir vandens jėgą.

Pražvalgę atkarpėlę vieningai nutariame, kad neimti tarpeklio būtų tiesiog neatleistinas ir paprasčiausiai nepadorus gestas, išsikrauname mantą St. Nikolai miestelio automobilių stovėjimo aikštelėje (aukštis – 1127 m.), užkandame, ir nusinešame laivus prie upės.

Iki tilto didelių netikėtumų nesutinkame, gana griežtas, techniškas plaukimas (tiesa, viename iš slenkstukų atkarpos pabaigoje vienas iš bendražygių visgi išsimaudo), beveik po tiltu, kairiajame krante yra patogi vieta išlipti. Stabtelime pasirengti saugai, sustatome į vietas operatorius. Uteniškiai, nors kiek pasispyrioję, maloniai užleidžia pirmojo praėjimo teisę man (visgi ne be reikalo vieną žygio dieną sugaišome pasižvalgymams).

Dar kartą nuo tilto pasižiūriu į tarpeklį, akimis išmatuoju plaukimo trajektoriją ir tramdydamas nedidelį priešplaukiminį jaudulį nusileidžiu prie laivo. Tik įsėdus ir atsistūmus nuo kranto iš karto suprantu, kad bus įdomu – jei nuo viršaus visa ėjimo trajektorija, kaip ant delno, tai iš laivo viskas kas matosi, tai už poros reidulių pradingstantis putotas srautas. Kadangi buvau nusižiūrėjęs saugesnę, tačiau techniškai sudėtingesnę trajektoriją, iš karto už tilto stabteliu nedideliame užutekyje, pristabdęs tempą nusitaikau man reikiama kryptimi ir pasileidžiu žemyn. Na o toliau viskas pralekia akimirksniu: keletas posūkių ir spustelėjimų prie akmenų, pora šuolių nuo kelių pusantro metro aukščio nuopylų, prasiveržimas pro tarpeklio pabaigoje susiformuojančias atgalines sroves ir aš apačioje. Džiaugsmingi bendražygių šūksniai ir nemaža adrenalino dozė – norisi dar!

Toliau vienas po kito sėkmingai tarpeklį įveikia likę bendražygiai, tačiau nors problemų vandenyje išvengiame, jos, pasirodo, tykojo krante – bičiulis Romas ("Dustas"), bandydamas atstumti ant akmens užsėdusį vieną iš plaukikų trinkteli kojos nykščiu į putotame vandenyje pasislėpusį akmenį. Vėl visi susiberiame ant tilto, šį kartą "žvalgome" Dusto nykštį. Vaizdelis kraupokas...tad nieko nelaukiant viena mašina ir potencialus ramentų savininkas siunčiami į artimiausią ligoninę, o likusi komandos dalis, su gerokai sugadinta nuotaika – atgal į laivus.

Už tarpeklio dar puskilometrį tęsiasi gražus, techniškas ruožas, tačiau upė palaipsniui platėja ir rimsta, atsiranda nedidelės užtvankėlės, smagios, tačiau nepavojingos rėvos ir ramesni ruožai. Iki pat Grossolk užtvankos rezervuaro lieka gana paprastas, maždaug 7 km ilgio 2 s.k. ruožas, kuriame savo jėgas laive duodame išbandyti Evaldui, iki tol mynusiam tik dviračio pedalus. Beveik priplaukus rezervuarą Grossolk‘as mus dar pamalonina galingesnėmis bangomis ir perkritimais, tačiau tai ir viskas.


Donnersbach

Sekančios dienos rytą nusprendėme skirti šiek tiek laiko poilsiui ir persigrupavimui. Kadangi iš komandos apmaudžiai iškrito Dustas (su ramentais – nepairkluosi..), į naują plaukimą patraukėme susilpnėjusiomis pajėgomis, bet nesumažėjusiu entuziazmu.

Donnersbach‘o tarpeklį jau buvome apžvalgę prieš porą dienų (jis vos už penketo kilometrų nuo mūsų kempingo) ir uteniškiams nupasakojome kaip įspūdingai gražų, techniškai įdomų, tačiau dėl nedidelio debito – nepavojingą.

Iš kempingo pajudėjome jau gerokai įdienojus. Beveik nuo Irdning miestelio palei Donnersbach‘ą eina kelias, tad jau važiuojant į priekį matėsi, kad situacija nuo žvalgybos beveik nepakito. Pravažiavus Donnersbach kaimelį, kelias serpantinais pradeda kilti link Donnersbachwald ir truputį atitolsta nuo upės. Būtent toje vietoje ir yra dėmesio vertas tarpeklis. Neužilgo kelias vėl priartėja upę, tad patogioje aikštelėje, šalia link upės nueinančio miško keliuko sustojame. Nuo čia galima patogiai nusileisti iki pat upės. Palei upę veda pažintinis–rekreacinis pėsčiųjų takas, kuriuo einant galima labai patogiai pražvalgyti visą tarpeklį (tarpeklio ilgis – nepilni 2 km).

Nieko nelaukdami pasileidžiame takeliu žemyn, vis žvilgterėdami į upę. Pažintinis takas nutiestas neveltui – Donnersbach‘o tarpeklis iš tiesų įspūdingo grožio. Upė krenta žemyn įvairaus aukščio slenkstukais, kuriuos skiria ramesni ruožai, uolų kišenėse susiformavę užutekiai. Kai kuriose vietose srovė susispaudžia tarp vertikalių uolų į vos pusantro metro pločio turinčius plyšius, vėl išplatėja, dalinasi į protakas, krentančias akmeniniais laiptais žemyn. Keliose vietų pastebime užvirtusių medžių, tačiau prie dabartinio vandens lygio jie mums netrukdo. Einant atgal įdėmiau panagrinėju kelias atkarpas ir šmėsteli mintis, kad prie aukšto vandens čia būtų tikra mėsmalė.. Tačiau, regis – mums aukštas vanduo negresia – juk danguje nė debesėlio, plieskia saulė ir einant muša prakaitas (iš kur gi čia tas vanduo..).

Taigi, prasivaikščioję gerą valandėlę vėl susirenkame prie automobilių, paliktų prie kelio. Dalis bendražygių, pamatę tarpeklį supasavo, tad plaukti likome tik penkiese. Kadangi atkarpa neilga, mes niekur neskubam – iš lėto prisipučiame laivus, papietaujame, pasidaliname įspūdžiais. Žodžiu, praeina dar geras pusvalandis, kol nešini laivais patraukiame link upės.

Tik nulipus iki tarpeklio pradžios suprantu, kad kažkas ne taip... Vanduo, iki tol buvęs skaidrus lyg ašara, dabar gerokai susidrumstęs. "Lygtai vanduo pakilo.." – abejodamas mesteliu šalia stovinčiam Dustui. Ir iš tiesų, tarpeklio pradžioje, ties nemenko Donnersbach‘o intako Litzelbach žiotimis, kur pradėjome plaukimą Donnersbachas atrodo gerokai papiktėjęs.

Tačiau tik įsėdus į laivą abejonės dėl vandens lygio galutinai išsisklaido – į tarpeklio pradžią įvedantį plyšį (į kurį įeinant, žvalgybos pradžioje tarsi, rodėsi, jog trūksta vandens) įlekiu su galingu srautu, stipri šoninė srovė bloškia į mano kairįjį bortą ir aš, porą metrų pralėkęs balansuodamas ant apsivertimo ribos galiausiai tėškiuosi. Iš nuostabos negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta įsikimbu į laivą, nepaleidžiu srovės iš rankų plėšiamo irklo, kol galiausiai sustoju srovės priplaktas prie uolos ramesniame ruože. Čia pat, sekančio slenkstuko pradžioje pagaliau pasiekiu kojomis dugną, išsitempiu laivą ant uolų.

Juk čia visiškai ne ta upė, kurią prieš gerą valandą žvalgėme! Sunkiai galėdamas tuo patikėti, sėdu atgal į laivą. Sekančiame slenkstyje overkilį patiria mane pralenkęs Andrius. Dar už keliasdešimt metrų, vėl siurprizas – vieta, kuri žvalgybos metu atrodė siauroka ir sunkiai praplaukiama, dabar tapusi per uolas slystančiu liežuviu, kurio pabaigoje visai neblogas katilas! Sėkmingai prašokę slenkstuką (vėliau Makumbos taikliai pakrikštytą "unitazu") po truputį, judame pirmyn, stabtelėdami uolų "kišenėse" ir palaukdami vienas kito. Visiems nerūpestingą juoką pakeičia nervingas krizenimas, o mano galvoje sukasi mintis "kas toliau"? Juk apačioje mūsų laukia gerokai galingesni slenksčiai, prie aukšto vandens pareikalausiantis jei ne reikiamo psichologinio pasirengimo, tai bent jau, liaudiškai kalbant, "sveiko poch*jizmo”...

O Vanduo, tuo tarpu, kyla tiesiog akyse: iš drumsto veikiai tapo praskiestos kakavos spalvos (sunku pasakyti kodėl taip greitai pakilo vanduo–vėliau aptarę visgi nusprendėme, jog saulėta diena ir aukšta temperatūra paspartino sniego tirpimą kalnų viršūnėse, kuris gan staigiai pakėlė vandenį)! Laimei, palei pat upės vagą tai priartėdamas, tai nutoldamas eina takelis, tad kartkartėmis per uolas išlipame link jo, paėjėdami pasižvalgyti.

Galiausiai pasiekiame vietą, kuri žvalgybos metu kėlė daugiausiai klausimų. Dabar tai didžiulės uolos į dvi kišenes padalintas purvinas srautas, per akmenis krentantis apie porą metrų žemyn, už kurio seka eilė mažesnių laiptų. Dešinė protaka veda į sunkiai išvengiamą pavojų (jei ne gyvybei, tai sveikatai – tikrai), o kairė, kurioje vos telpa laivas, slysdama per akmenis dar suka kairėn ir formuoja nedidelį prispaudimą. Kuo ilgiau stovėjau, tuo kraupesnį praplaukimo scenarijų ėmė paišyti vaizduotė. Laimei, Makumba nutraukė šita nemalonią pauzę trumpai ir aiškiai: "Aš einu. Kas bus tas bus". Ką gi, neliko kito kelio ir mums, tik atgal į laivus. Keistas ir sunkiai nupasakojamas jausmas, kai su srautu priartėji prie uolų – priekyje vos pralendami du plyšiai, pasuki laivą kairėn, pasiimi irklą arčiau krūtinės (kitaip iškeltas įstrigtų tarp uolų) ir neri į nežinią...

Grėsmingai atrodžiusį slenkstį visi įveikiame neįtikėtinai švariai ir be didesnių problemų. Dar už poros slenkstėtų posūkių mūsų laukia tarpeklio pabaiga – nedidelis srovės susispaudimas, formuojantis nekandžią bačką. Visi sėkmingai įveikiame ir paskutinę kliūtį, upė išplatėja, išlenda iš miško ir priekyje jau matosi Donnersbach kaimelio namai.

Lengvai apsvaigę nuo adrenalino ir įspūdžių greita srove leidžiamės link pirmojo miestelio tilto, kur mūsų laukia draugai. Porą kilometrų dar plaukiame palei kaimelio namus, pievas, vakarėjančioje saulėje boluojančias kalnų viršūnes. Pakeliui mus dar apipila vėjo sujudintų, į upę nusvirusių medžių baltų žiedlapių liūtis.. Taip beplaukiant mane aplanko kažkokia keista vidinė ramybė ir euforija, viena iš tų akimirkų, kai galėtum tiksliai atsakyti, kodėl tu važiuoji į vis aukštesnius kalnus, lendi vis garsiau ošiančius slenksčius ir ledines upes... Viską apsprendžianti akimirka.

P.S.

Tai viskas, ką mums pavyko per trumpą išvyką patirti Štirijos alpėse. Tiksliau beveik viskas, nes paskutinę žygio dieną kartu su uteniškiais dar kartą praplaukėme Gulling‘ą. Nors prieš tai planavome palei Grossolk upę einančiu keliu persiversti į kitą kalnagūbrio pusę ir praplaukti Rantenbach‘u (vienu techniškiausių žemutiniojo Mur‘o intakų). Tačiau dėl lavinų perėja buvo uždaryta ir teko keisti planus. Kita vertus, antras plaukimas Gullingu nė kiek nenuvylė – saulėti orai per porą dienų upės lygį kilstelėjo dar 10 – 15 cm, tad antras plaukimas aukštu vandeniu buvo nauja patirtis.

Išvyka į Austriją pasiteisino visapusiškai, tad be jokios abejonės, mūsų čia ateityje dar laukia daug įspūdžių ir neplauktų upių.

Bendradarbiaujant su "Lietuvos ryto televizijos" laida "Teritorija", parengtas reportažas apie šį žygį. Laidą, kurioje panaudota plaukimo dalyvių video medžiaga, galite pažiūrėti čia.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.