Lieser – 18 km. Nuo Eisentratten kaimelio viršaus iki santakos su Malta Gmünd miestelyje – 5 km (3–4 s.k., vidutinis nuolydis 20 m/km), nuo Maltos iki santakos su Seebach – 11,5 km (3 s.k., vidutinis nuolydis 12 m/km), nuo tarpeklis nuo Seebach iki Spittal užtvankos – 1,5 km (4– s.k., vidutinis nuolydis 17 m/km). Vandens lygis – vidutinis.

Gail – 21 km. Nuo tilto aukščiau Untertilliach, iki tilto šalia Birmbaum/Nostra (3+ – 4 s.k., vidutinis nuolydis 19 m/km). Vandens lygis – aukštas.

Gurk – 7 km. Nuo tilto ties Gurk kaimeliu (posūkis į St. Leonhard) iki pirmo plento tilto (4–5 s.k., vidutinis nuolydis 16 m/km). Vandens lygis – aukštas.

Koppentraun – 8 km. Nuo Bad Ausee miestelio geležinkelio stoties iki plento tilto per upę (3–4 s.k. su 4+ s.k. atkarpomis ruožo viduryje). Vandens lygis – aukštesnis už vidutinį.

Panašu, kad praėjo tie laikai, kai didžioji dalis vandenininkų pavasario treniruotėms rinkdavosi eiles pasienyje, duobėtus Ukrainos kelius, visas keturias Karpatų upes ir neaiškų vandens lygį jose. Vis daugiau vandenis turistų traukia į Austriją, kur plaukimai gerokai rimtesni, upių – kiekvieno skoniui, o keliavimo sąlygos gerokai patrauklesnės. Šio trumpo tekstuko tikslas – pasidalinti įspūdžiais apie kelias Austrijos upes, kuriose teko pabuvoti šių metų pavasarį.

Kaip ir kasmet, į savaitinį pavasario plaukimą vilioja dar neplauktos upės, kiek galima mažiau civilizacijos sugadinti plotai ir nauji iššūkiai. Todėl Karintijos regionas Austrijos pietuose puikiai tiko naujai pažinčiai su Austrijos Alpėmis. Nors Karintija sudėtingų upių gausa neprilygsta Tiroliui, tačiau su Italija besiribojančiame regione yra vienas didžiausių Austrijos nacionalinių parkų, o ir šiaip, apgyvendinimas, palyginus su Salzburgo ar Insbruko apylinkėmis, yra gerokai mažesnis, daugiau laukinės gamtos. Todėl, išsirinkę įdomiausias šio regiono upes, nusprendėme surizikuoti. Pirminis upių sąrašas atrodė daugmaž taip: Lieser, Gail, Gurk, Radlbach, Rantenbach. Per nepilną parą mūsų nemenka komanda (10 žmonių), kurios pagrindą sudarė "Vikingų" ir Utenos turistų klubo nariai ir jiems prijaučiantys, atsidūrėme prie Millstattersee ežero, kur Pesenthein miestelio kempinge įkūrėme bazinę stovyklą. Reikia pripažinti, kad tai turistinis–rekreacinis regionas, todėl kempingai nėra patys pigiausi. Tačiau gegužės pradžia – ne sezonas, todėl beveik visi kempingai yra tušti, o jų savininkai linkę daryti šiokias tokias nuolaidas.


Lieser

Lieseris – viena populiariausių, patogiai pasiekiamų (palei upę nuolat eina puikus kelias) šio krašto upių. Tai vidutinio sudėtingumo (3 – 4 s.k.), pakankami nemažo debito upė ir jei vandens lygis yra pakankamas (vidutinis arba aukštas), galima joje merkti ir dviviečius katamaranus. Tačiau, reikia pripažinti, kad plaukiantiems vienviečiais kajakais ji suteikia gerokai daugiau įspūdžių. Kadangi pasirinkome šią upę, kaip skirtą apšilimui, nusprendėme neskubėdami praeiti kuo ilgesnę jos atkarpą. Vidutinis vandens lygis ir vienviečiai laivai leido pradėti plaukimą gerokai aukščiau Gmünd miestelio, nuo kurio pradeda dauguma. Įsimerkėme aukščiau Eisentratten kaimelio (5 km aukščiau santakos su Malta) ir nė kiek nepasigailėjome. Vidutinis viršutinio gabaliuko nuolydis – 20 m/km, todėl tai tikrai dinamiškas ir smagus plaukimas: ištisinę rėvą pagražina keletas slenkstukų, prispaudimų, užtvankų (vieną teko apsinešti). Iš principo, nieko ypač sudėtingo, tačiau nuolatinis dėmesys būtinas ir atsipalaiduoti laiko tikrai nėra.

Nuo Gmünd (kur Lieser'į papildo nemažas Maltos intakas) iki santakos su Seebach – 11,5 km upės debitas gerokai padidėja, tačiau nuolydis sumažėja iki 12 m/km, pasitaiko pakankamai ramių ruožų. Šis gabalas nėra kažkuo ypatingas, išskyrus porą lengvai išvengiamų prispaudimų posūkiuose į uolas, keletą galingesnių rėvų, kur tenka pasidarbuoti irklais kertant metrines bangas ir nedideles bačkas.
Paskutiniai du Lieserio kilometrai yra būtent tai, dėl ko čia važiuoja dauguma plaukikų. Šiame ruože rengiamos varžybos ir visą gabalą galima lengvai apžiūrėti nuo kelio, kuris vingiuoja palei pat upę. Nuo Seebach – iš Millstattersee ežero ištekančio upelio – intako upė pradeda spaustis į tarpeklį ir iki pat Spittal miestelio išlaiko labai dinamišką charakterį: nuolydis ir debitas padidėja, srovė susispaudžia, bangos ir bačkos pradeda nejuokais kandžiotis. Kontrastas, palyginus su praėjusiu ruožu tikrai nustebina – iš karto už Seebach tiltuko gaunu porą tokių galingų smūgių, kad vos išsilaikau laive. Ruožo pabaigoje dar įvairuoju į pulsuojančią bačką, kuri beveik mane suvalgo: laviruodamas tarp bangų neišvystau reikiamo greičio ir nepamatau nemenkos bačkos pačiam upės vidury. Paskutinę akimirką išlyginu laivą, neriu tiesiai duobėn ir tik sukaupus visas jėgas pavyksta išplėšti jau atgal bačkon tempiamą laivą. Dalis bendražygių šioje atkarpoje patiria pirmuosius kelionės overkilius. Upės nuolydis ir debitas daro įspūdį, tačiau Spittal miestelio užtvanką pasiekiame be nuostolių ir su pačiais geriausias įspūdžiais.

Apibendrinant: nedaug patirties turintiems kajakininkams prie vidutinio ir aukštesnio vandens pačio upės žemupio nerekomenduočiau, o plaukiantiems katamaranais reiktų gerai įvertinti vandens lygį. Kitą vertus, prie žemesnio, nei vidutinis vanduo, Lieser'is tinka pradedantiems vandens turistams mokytis plaukimo technikos.


Gail

Upė Gail, tekanti išilgai Austrijos ir Italijos sienos, yra pakankamai ilga ir įvairiuose ruožuose plaukimas ja gali labai skirtis. Aukštupio slėnis apibūdinamas kaip vienas gražiausių ir laukiniškiausių šiame krašte (ir Austrijoje apskritai), todėl iš pradžių rinkomės šią upę kaip gražų, pažintinį plaukimą. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, sportiškumo šioje upėje tikrai netrūko ir jos nuvertinti šiuo požiūriu tikrai negalima.

Į Gail aukštupį atvykome jau įsivyravus lietingiems orams, todėl upė mus pasitiko aukštu vandens lygiu. Serpantinais vingiuojant palei Gail slėnį apžvalgyti upės praktiškai neįmanoma – upė teka kažkur giliai apačioje ir tik retkarčiais galima į ją pasižiūrėti nusileidžiant link gana retai pasitaikančių tiltų, vedančių į kaimelius kitoje slėnio pusėje. Nors visas slėnis buvo paskendęs ūkuose, nuolat dulkė smulkus lietus, tačiau net ir esant tokiam orui, Gail apylinkės tikrai gniaužė kvapą.

Po netrumpo kilimo pasiekėme plaukimo pradžios tašką – tiltuką, aukščiau Untertilliach kaimelio (aukštis – 1250 m). Čia upė teka kažkiek koreguota vaga, kol už kelių šimtų metrų pradeda leistis į vis gilėjantį slėnį. Debitas plaukimo pradžioje nedidelis, tačiau vaga sklidina vandens. Tik įsėdus į laivus prasideda pašėlęs lėkimas žemyn, be jokių pauzių. Retkarčiais upėj pasitaiko slenkstukų, perkritimų, tenka saugotis į upės vagą nusvirusių medžių ar užvartų. Tačiau iki pat Wiesen kaimelio fonas daugmaž panašus – nuosekliai didėjantis debitas, nuolatinė didelio nuolydžio rėva, kurią paįvairina rimtesni perkrtimai. Atkarpoje (ypač nuo Maria Lugau kaimo) pasitaiko keletas lokalesnių slenksčių (4– s.k.).

Nuo Wiesen upės slėnis pradeda dar labiau trauktis nuo kelio, prasideda gražiausias upės ruožas – Gail tarpeklis. Upė pradeda spaustis tarp stačių krantų (kai kur – kanjone), atsiranda rimtesni prispaudimą į uolas ir užvartų sąnašynus, tačiau atidžiai plaukiant visos kliūtis yra pakankamai nesunkiai įveikiamos. Gail tarpeklis iš tiesų fantastiškas. Upė, dažnai darydama staigius posūkius, lekia žemyn, aplinkui visiškai laukinis miškas, pakrantėse – nė ženklo žmogaus veiklos. Plaukiant posūkiuose sutinkami prispaudimai, nedideli slenkstukai, poroje vietų tenka laivus persikelti per vagą užvertusius medžius. Keliose vietose stabtelime pasigrožėti kanjonais į upę įtekančių intakėlių vaizdais, sniego ir ledo likučiais.

Nuo tarpeklio pabaigos iki Birmbaum/Nostra tilto lieka beveik tiek pat plaukimo, kiek jau įveikėme. Ir nors nuolydis truputį sumažėja, tačiau sportiškumo prideda padidėjęs debitas, retkarčiais pasitaikančios rimtesnės bačkutės. Kažkur pusiaukelėje nuo tarpelio pabaigos iki atkarpos galo yra vienas galingiausių Gail slenksčių (4, 4+ s.k.). Tiesa, jis gana lengvai pastebimas nuo vandens (iš principo jame ir saugą galima pastatyti). Šioje vietoje upė jau gana smarkiai išplatėjusi. Slenkstyje didžiuliai rieduliai formuoja kreivas nuopylas, ėjimo trajektorija gana nepatogi, todėl įkritimas į vieną kita duobę yra neišvengiamas. Šį slenkstį sėkmingai pralekiame visi be didesnės žvalgybos, ir tik praplaukę su nemenka adrenalino doze dar grįžtame į jį pasižiūrėti nuo kranto. Dar praplaukę 4–5 km, visiškai be jėgų, su pačiais geriausiais įspūdžiais ir sąlyginai nemažu overkiliu skaičiumi pasiekiame nusiėmimo tašką.

"Technical jewel of south Austria" – taip šią upę pristato Austrijos kajakerių aprašymai. Ir po plaukimo ja negaliu su tuo nesutikti. Esant aukštam vandens lygiui, šią 21 km ilgio atkarpą galima klasifikuoti kaip 3+ s.k. foną su 4 s.k. gabaliukais. Vidutinis ruožo nuolydis – 19 m/km ir reikia pasakyti, kad jis pasiskirsto gana tolygiai, todėl ramių ruožų šioje upėje apskritai nėra (ir tą reiktų turėti omenyje plaukikams, turintiems mažiau patirties). Didžiausią pavojų upėje kelia užvartos ir prispaudimai į užvartų sąnašas tarpeklyje (tiesa, mūsų atveju, užvartų kiekis buvo pakankamai nedidelis, tik 3–4 vietose reikėjo apsinešinėti, didžioji dalis kliūčių yra pastebimos iš vandens). Nepaisant to, visoje atkarpoje plaukimas yra labai dinamiškas, reikalaujantis susikaupimo ir fizinių jėgų. Saugos ir gelbėjimo darbai yra praktiškai tikslingi tik iš vandens. Nors atsargiai plaukiant didžiąją dalį "prasiveržimų" galima apžvalgyti ir nuo kranto, tačiau tai ne visai galioja tarpeklyje. Apskritai, nelaimės atveju staigus išlipimas iš tarpeklio be virvių kai kur būtų sunkiai įmanomas. Mūsų praplaukta Gail atkarpa yra pati gražiausia ir techniškiausia upės dalis. Nepaisant to, didžioji dalis plaukikų (tame tarpe ir plaukiančių nedideliais raftais) plaukimą pradeda nuo tarpeklio pradžios (kai vanduo aukštas) arba nuo mūsų maršruto pabaigos taško ir tęsia dar keliasdešimt kilometrų žemyn, kur nors nuolydis ir toliau mažėja, tačiau taip pat pasitaiko smagių atkarpų (iki 3 s.k.).


Gurk

Į Gurk atvažiavome po priverstinės poilsio dienos (po intensyvaus plaukimo Gail visiems jautėsi nuovargis, be to, norėjome palaukti kol apgis Viktoro patempta ranka). Iki pradžios taško važiuojant palei Gurk'ą iš karto matėsi, kad veiklos bus – upės vaga sklidina drumsto vandens.

Startuojame nuo tilto Gurk kaimelyje (nusukimas nuo plento link St. Leonhard kaimo). Plaukimo pradžioje upė labiau primena patvinusią Vilnelę, negu kalnų upę, tačiau tai apgaulingas įspūdis. Vos už kelėto posūkių prasideda tai, dėl ko čia ir atvažiavome. Gurk'as po truputį lenda į gilėjantį, tankiai apaugusį slėnį. Virš vagos kabantis rūkas, drumstas vanduo ir nenustojantis lietus sukuria dar mistiškesnį šios upės vaizdą. Pirmąjį ryškų upės "prasiveržimą" pagadina į vagą suvirtusios užvartos, todėl didžiąją dalį apsinešame. Tačiau už poros šimtų metrų ramaus vandens eina sekantis, į kurį pasileidžiame. Plaukimas tikrai kelia įtampą, nes atskirose atkarpose nuolydis tikrai viršija 30 m/km, kai kur tenka manevruoti tarp didžiulių riedulių, išvenginėti dalinai vagą užtveriančių rastų. Žodžiu, vartytis tokioje upėje tikrai nesinori, todėl prieš kiekvieną etapą kiekvienas tylomis pasiderame su savimi. Kadangi slenksčius skiria ramesni ruožai, nemažai laiko praleidžiame žvalgydami upę nuo kranto (Gurk'e tą daryti ne tik įmanoma, bet ir būtina). Tiesa, vietomis krantai gana statūs, tenka ropštis per sąvartas, todėl tai atima laiko ir jėgų. Maždaug ruožo viduryje yra du ypatingai ryškūs "S" formos dvipakopiai slenksčiai. Pirmasis prasideda maždaug 1,5 m. nuopyla, baseinėliu už jos ir tada dar kreiva metrine nuopyla. Už 20 m. sąlyginai ramaus vandens seka dar apie 1,5 m. slystantis per netvarkingus akmenis liežuvis, už kurio gana aštri rėva. Statome saugą, dalis apsineša, dalis plaukia (vienas laimingas overkilis). Už nepilno puskilometrio seka antras "S". Šis dar galingesnis: prasideda maždaug 2,5 m kriokliu, tiesiai į putų katilą, iš karto už jo – "S" formos posūkis su dviem rimtais prispaudimais į uolas, už 15 m. dar papildomas laiptas. Slenkstis ne tik atrodo įspūdingai, bet ir iš tiesų yra labai galingas (prie mūsų vandens – 5 s.k.). Visi praplaukiame su sauga, be overkilių. Dar už puskilometrio seka paskutinė sudetingesnė Gurk'o atkarpa (jos pradžią identifikuoja dešinėje pusėje krante styranti statmena uola). Tai galinga, apie 70 m ilgio slenkstėta rėva. Praplaukiame be žvalgybos.

Iki nusiėmimo vietos dar tenka paplaukti puskilometrį aprimusiu vandeniu, kol pasiekiame plento tiltą. Čia ir baigiame plaukimą (nors aprašymuose dažnai minima dar už 1,5 km esanti aikštelė, ties kuria prasideda Gurk'o slenkstis–krioklys). Mes jo pasižiūrėti nuvažiuojame automobiliais. Tai įspūdingas, ir, ko gero, jokiais laivais neįveikiamas ruožas, kuriam atiduodame pagarbą. Gurk'as ne veltui vadinamas viena pikčiausių ir techniškiausių Karintijos kajakinių upių (jokie kiti laivai čia netilps). Galbūt dėl to, o gal dėl dažnai per mažo vandens kiekio, jis nėra labai populiarus. Mūsų vandens lygis vietomis jau siekė pavojingą ribą. Atskiri Gurk'o ruožai tikrai neskirti pradedantiesiems, o ir evakuacija ištikus nelaimei taip pat būtų nelengva – slėnis giliausioje vietoje gerokai nutolsta nuo artimiausio kelio, miškas tankus, todėl išropoti iš jo su visa manta būtų rimtas iššūkis. Kitaip sakant, tai upė, kurią smagu įveikti, bet noras sugrįžti atsiranda tik po tam tikro laiko. Nepaisant to, patyrusiems plaukikams, prie teisingo vandens, ji tikrai suteiks neišdildomų įspūdžių. Tiesa, įdomu tai, kad nuo plaukimo pradžios iki pabaigos vanduo pakilo per gerus 10 cm, todėl nusistovėjus lietingiems orams, reikia turėti omenyje, kad šis upelis gana greitai renka vandenį.


Koppentraun

Mūsų kempinge sumontuotam higrometrui trečią parą iš eilės rodant 110 % oro drėgnumą tapo aišku, kad kelionės planus teks koreguoti. Laikydamiesi pirminio maršruto, po Gurk'o važiavome šturmuoti Radlbach'o (techniško 4–5 s.k. Lieserio intako). Tačiau jau kertant Lieserį, tapo aišku, kad įgyvendinti visų išsikeltų tikslų nepavyks. Nuo mūsų plaukimo liūtys vandenį jame pakėlė 1 m. ir dabar tai buvo vientisas, galingas purvino vandens srautas, kuriame atsidurti nenorėjo niekas. Viskas ką nuveikėme atvažiavę prie Radlbach – parūkymas, keletas juokelių ir klausimas "ką daryti toliau?". Vandens lygis tokio techninio sudėtingumo upelyje atrodė monstriškai, todėl vaizdelį pavadinome "mini–karagemu". Jokių kalbų apie bandymą plaukti nebuvo.

Grįže į kempingą patikrinome vandens lygį (per 4–paddlers.com ir www.paddeln.at duomenų bazes) kitur ir jau po valandos, susikrovę daiktus, pajudėjome į kito kalnagūbrio atskirtą regioną – Salzkammergut – kur susiradome naują kempingą ir nusitaikėme į naują tikslą – Koppentraun. Koppentraun'as yra ganėtinai populiari šio turistinio regiono upė. Nemažai žmonių čia atvyksta tik tam, kad pasigrožėtų ypač vaizdingu šios upės slėniu, lavinos nuošliaužomis, pavaikščiotų po gamtos ir istorijos paminklais turtingus apylinkių kalnus. Mus, žinoma, domino tik viena – įveikti maždaug 8 km Koppentrauno atkarpą, dėl kurios čia atvyksta vandenininkai iš įvairių Europos kampų.

Plaukimas prasideda nuo Bad Ausee miestelio geležinkelio stoties. Mums ir vėl pasisekė su vandeniu – jis buvo vos aukštesnis už vidutinį (125 cm pagal matuoklį). Prie dar bent 10 cm aukštesnio vandens į šią upę labiau vertėtų lysti tik su katamaranais arba polietileniniais kajakais, nes ir prie mūsų vandens jau retkarčiais visai norėjosi sėdėti apžergus dvejukės gondolą. Pirmi 2 upės kilometrai leidžia apšilti (tiesa, plaukimo pradžioje dar reikia apsinešti nemenką užtvanką), sudėtingumas auga palaipsniui. Koppentraun'as visu savo grožiu atsiskleidžia nuo pirmojo tikrai galingo slenksčio (regis, vietiniai jį vadina "mažuoju") pradžios. Po ilgų derybų praeiname jį visi kairiuoju kraštu, išskyrus Liną, kuris kažkokiu mistiniu būdu dar ir per dešinę, "Jalomanu" lengvai perlipdamas gana baugiai atrodžiusią bačką. Po 100 m. ramesnio vandens seka galingiausias Koppentraun'o slenkstis – "Didysis". Šioje vietoje buvo labiausiai gaila, kad neturime su savimi kato...Vanduo laiveliams atrodė per didelis ir vertimosi rizika tokioje masėje niekas nesusigundė. Toliau iki pat nusiėmimo vietos ryškių lokalių slenksčių nėra, tačiau bendras fonas tikrai patvirtina faktą, kad Austrijoje kategorijos už dyką nedalinamos. Nuolydis didelis, debitas taip pat nemažas, todėl tenka kaip reikiant dirbti irklu, išvengiant padrikai išsimėčiusių bačkų, apeinant didžiulius riedulius ar lipant per metrines bangas. Tik paskutiniuose 1,5 km upei ir vėl aprimus atsiranda laiko pasidžiaugti apylinkių vaizdais, kurie tikrai labai įspūdingi.

Koppentraunas iš mūsų pasiima pora overkilių, bet mes dėl to nepykstam – upė tikrai galinga ir graži. Tačiau pradedantiesiems, prie vidutinio vandens (pagal on–line matuoklį apie 120 cm), jos nesinorėtų rekomenduoti. Visgi tai katamaraninio debito upė, vaga plati, gelbėjimo ir saugos darbai praktiškai įmanomi tik iš vandens.

Karintijoje liko daug gerų prisiminimų, keli neatkimšti "Edelweiss" alaus buteliai ir pora rimtų skolų (Rantenbach'as jau antrus metus iš eilės išsprūsta mums iš nagų!). Todėl mes čia dar tikrai sugrįšime:)

Bendradarbiaujant su televizijos laida "Teritorija", parengtas reportažas apie šį žygį. Laidą, kurioje panaudota plaukimo dalyvių video medžiaga, galite pažiūrėti čia.

Daugiau nuotraukų rasite čia.