2024 metų rugpjūčio viduryje mūsų kelionė į Skandinaviją prasidėjo nesėkmingai. Viduryje Švedijos subirėjo Arūno mikroautobuso sankaba, o kelionės tikslas – Tysfjordo ir Svartiseno ledynų pegmatitai Norvegijos Užpoliarėje dar toli. Gerai dar, kad antra mašina važiavo mūsų senas bendražygis Darius Keina su šeima. Jis ir nuvilko mūsų mikroautobusą iki artimiausio miestelio, kur buvo pora autoservisų.Deja, švedai remontuoti atsisakė, tik nurodė gyvenvietę netoliese su ukrainiečių autoservisu.

Ukrainiečiai, žinoma, lietuviams padėti sutiko, bet pasakė, kad remontas užtruks porą dienų ir dar teks atsivežti naują detalę, kurią galima gauti mieste už poros šimtų kilometrų. Dar pasiūlė remonto laikui paskolinti seną "Mersedesą" be dokumentų, bet mes nenorėjom rizikuoti.

Darius dviem reisais suvežiojo visą kompaniją į nuošalią vietą miške prie upės, ir štai sėdim prie laužo, žvejojam, maudomės. Žuvys kimba – net guminio bato dydžio ešerį Arūnui pavyko išvilkti, neskaitant įprastų lydekų.

Trečios dienos vidurdienį pagaliau atsiimam suremontuotą mašiną, bet truputį pavažiavus, pulte užsidega tepalo kontrolės lemputė, ir tenka grįžti atgal pas mašiną remontavusį Andrijų. Testuojam su kompiuteriu – viskas tvarkoje.

Pajudam Mėlynuoju keliu link Norvegijos. Kelias taip vadinasi dėl gausybės ežerų palei jį. Nakvynei stojam prie nedidelio upelio netoli sienos. Čia pavyksta sužvejuoti pirmą kiršlį. Didelis, juodas, kaip ir tankmėje tekančio upelio vanduo.

Iš ryto – lietus, kuris lydi mus apie 400 kilometrų iki pirmo mūsų planuose mineraloginio taško prie Tenvatno ežero. Apsistojam apleistam granito karjere netoli kelio. Jame nieko įdomaus – masyvus kvarcas ir raudonas lauko špatas (mikroklinas). Bet už poros kilometrų šlaite kitoje ežero pusėje turėtų būti didelė pegmatitinė atodanga, beveik visa iš amazonito.

Darius su šeima nuvažiuoja tolyn į šiaurę pas savo draugus Narvike. Arūnas, Tomas, aš ir naujas mūsų kompanijoje Tomas Ruginis įsikuriame nakvynei. Palapinėms vos užtenka vietos karjere tarp uolų savartynų. Aplink – akmenuota ir pelkėta tundra, ten išvis nerasi lygios ir sausos poros metrų aikštelės.

Ryte toliau tęsiasi smulkus lietus. Papusryčiavę išeiname link amazonito radimvietės. Pelkėta miškatundre lanku apeiname ežerą. Toliau reikia kilti į šlaitą per per uolų sąvartynus, apaugusius šiaurėtiškais berželiais ir paparčiais. Einu su GPS navigatoriumi pagal turimas taško su amazonitu koordinates. Jis turėtų būti čia pat. Tačiau aplink tik stambių akmenų nuobirynas, daug kur dengiamas augmenijos, o turėtų būti aiškiai matoma atodanga šlaite. Kažkur lygiagrečiai man lipa Tomas. Naujasis Tomas ir Arūnas pasiliko kažkur apačioje.

Krūmai ir paparčiai baigiasi, atsiremiu į uolų sieną. Naudodamasis plyšiais joje palipu keletą metrų aukštyn. Toliau uola lygi, lipti neįmanoma. Numetęs žemyn kuprinę einu išilgai sienos poros centimetrų atbraila, kol vėl randu vietą, kur galima nusileisti. Ir čia pastebiu krūvelę amazonito gabalų – kažkas atnešė iš pagrindinės radimvietės. Tačiau kur pati pegmatitinė išeiga su amazonitu? Vėl kabaruojos aukštyn, apeidamas stačias uolas, kol pasiekiu kalno keterą – amazonito nėra. Paeinu ketera į pietvakarius – ten pagal taško pavadinimą žemėlapyje turėtų būti kalnų krištolo. Nerandu.

Ateina kairiau manęs lipęs Tomas. Leidžiamės atgal, vinguriuodami tar uolų sienų. Ir visai netikėtai tarp berželių išlenda didžiulė žydra atodanga, beveik iš gryno amazonito. Apačioje pilna nuolaužų. Ir ne tik amazonito, bet kalnų krištolo, dūminio kvarco, juodo turmalino. Pašaukiam kitą Tomą, ropinėjantį žemiau. Arūnas liko kažkur prie ežero. Mes su vyresniuoju Tomu įninkam ieškoti gražesnių amazonito gabalų, naujasis Tomas, truputį pasikapstęs, grįžta prie ežero ir su Arūnu nueina į stovyklą.

Šlapias nuo lietaus amazonitas atrodo labai patraukliai, ir mes su Tomu prisirenkam, kiek galim panešti. Laukia sunkus nusileidimas per šlapią žolę ir akmenis. Man po karstymosi stačiomis uolomis jau nelaiko kojos. Tomas eina pirmas, ieškodamas patogesnio nusileidimo. Pavakariais vos parsivelkam į stovyklą, kur laukia karšta košė ir vis nesibaigiantis lietus.

Rytuojaus dieną važiuojame atgal į pietus, link Svartiseno ledyno. Kelias eina per plokštikalnę, iškilusią apie kilometrą virš jūros lygio. Aplink – daugybės upelių išraizgyta akmenuota tundra. Kairėje akmenuotu loviu teka Lonselvos upė su kriokliais ir nedidelėmis miško salelėmis pakrantėje. Įdomu būtų kada nors ja praplaukti.

Leidžiamės nuo plato žemyn link Mo-i-Ranos miesto ir prieš jį sukame į šoninį keliuką, vedantį į vakarus. Jis vingiuoja Longatvatneto ežero pakrante, paskui palei į ežerą įtekančią Glomagos upę suka į šiaurę ir baigiasi nedidelėje mašinų stovėjimo aikštelėje. Glomagos žemupys kerta marmuro klodus, aplink yra urvų ir marmuro uolų, todėl vieta gana lankoma, ypač savaitgaliais. Tačiau mums reikia eiti tolyn į šiaurę – apie 20 kilometrų link Plokščiojo ežero ir Meškų krioklio tolimajame jo gale. Ten žmonės retai užklysta.

Pirmus 12 kilometrų einame neblogai pramintu taku, Jis pasibaigia prie trobelės nedidelio ežeriuko pusiasalyje. Jau laikas būtų stoti nakvynei, mes pusiau peršlapę nuo pastoviai merkiančio lietaus. Tačiau trobelė užimta – joje įsikūrę du pagyvenę anglai. Todėl mums tenka glaustis po uola už poros šimtų metrų nuo trobelės. Malkų nėra – aplink kalnų tundra, bet šiokių – tokių karklo-keružio stagarėlių prisirenkam. Ir keletą beržinių pliauskų atsinešam iš trobelės, tad karšta košė ir arbata vakarienei yra.

Visą kitą parą pliaupia lietus, lydimas vėjo gūsių, kurie čia, perėjoje, labai stiprūs. Kartais išlendam iš palapinių ieškoti akvamarinų, bet kol nenuėjom iki Meškų krioklio, galima tik netyčia užtikti kokią nors pegmatito gyslą tarp skalūnų kalno šlaite. Apačioje aplamai tik vandens išgraužti marmuro klodai. Mes su Tomu nepriklausomai vienas nuo kito nusileidžiame stačiu šlaitu į slėnį, esantį už šešių kilometrų nuo stovyklos, prie Plokščiojo ežero. Bet norint prieiti prie ežero, reikia kirsti nuo lietaus ir tirpstančio ledo ištvinusį kairįjį Glomos intaką. Nesugebėję jo pereiti, grįžtam į stovyklą.

Vakare netikėtai išgirstam vaikų balsus. Ateina Darius su visa šeimyna. Dar nueina į trobelę pasiderėti su anglais, tačiau šie nesiruošia palikti sausos ir šiltos vietos. Darius statosi palapinę šalia mūsų.

Ryte paaiškėja, kad Dariaus ir naujojo Tomo firminės palapinės šiek-tiek peršlapo. Tačiau lietus liovėsi, galima truputį apdžiūti ir paslampinėti aplinkui. Nusigauti iki Meškų krioklio jokių šansų – visur kliokia nuo šlaitų vandens srautai, o ir laiko beveik nebeliko. Išsigiedrijus žygiuojam atgal prie mašinų.Pakeliui pietaujame ir maudomės ežere, kurio dugnas – ištisai granatinis smėlis.

Naująjį Tomą išlaipiname pavažiavę į pietus, netoli Tronheimo. Jis čia susitiks su draugu ir grįš savarankiškai. Mes atgal važiuojame per centrinę Švediją. Užsukam į karjerą, kur karo metu buvo kasamas pjezokvarcas. Randame nelabai išvaizdžių kalnų krištolo kristalų. Darius nuo čia suka namo, o mes su Arūnu ir Tomudar klajojam Švedijoje. Užsukam į anksčiau lankytas jaspio ir rožinio kvarco radimvietes, žvejojam.

Išvažiavus į autostradą link Stokholmo pradeda dungsėti mašinos variklis, užsidega tepalo kontrolės lemputė. Arūnas įtaria tepalo siurblį. Apie 100kilometrų į vakarus nuo Stokholmo dunksėjimas sustiprėja, ir vos spėjus įvažiuoti į degalinės kiemą variklis užstringa. Užkala. Karteryje skylė, tepalas bėga ant asfalto. Kaip vėliau paaiškėjo, remontuojant mašiną ant pakylos karteris rėmėsi į kažkokį smailą daiktą ir įlinko ties tepalo siurblio vieta, paskui tuoj vietoj buvo pramuštas.

Pusę dienos skambinėjame, ieškodami pagalbos. Švedai už mašinos transportavimą iki kelto Nynashamne užsiprašo 550 eurų. Pagaliau surandam emigrantą lietuvį kuris apsiima su tralu nuvežti iki kelto už pusantro šimto. Važiuojame naktį. Aš sugedusios mašinos kabinoje ant tralo snūduriuoju, kol stiprus mašinos šuolis į viršų pažadina. Pasirodo tamsoje pervažiavom per kažkieno numuštą ant kelio briedį... Nynashamno uosto tarnybinis visureigis už 80 eurų įtempia mus į keltą. Kitame krante, Ventspilyje laukia su tralu latvis, kuris sutiko už puspenkto šimto eurų parvežti į Vilnių.

Nežiūrint visų nesėkmių Svartiseno ledynų akvamarinai neduoda mums ramybės. Pavyksta surasti Norvegijos geologijos tarnybos ataskaitą su tiksliomis akvamarinų radimvietės prie Meškų krioklio koordinatėmis. Pasirodo, prieš kelioliką metų kažkoks norvegas nelegaliai išsprogdino pegmatito gyslą su akvamarinais ir už parduotus mineralus uždirbo didelius pinigus. Pegmatitas turėtų būti ne po pačiu kriokliu, o keliolika metrų žemiau kairiajame borte, kur nuo šlaito krenta dar vienas išsisklaidęs krioklys.

2025 metais link Svartiseno pajudame anksčiau – rugpjūčio pradžioje, kai lietaus turėtų būti mažiau. Tikimės kaip nors persikelti per Glomos Intaką ten, kur ji išteka iš ežero. Važiuojam keturiese: prie pastovios mūsų trijų komandos prisijungia naujas bedražygis – Petras. Jis mėgsta klajoti gamtoje, tačiau jo turistinė patirtis apsiriboja plaukiojimu ramiomis Lietuvos upėmis. Važiuojame tuo pačiu Arūno mikroautobusu, kuriam pakeistas variklis, viskas pratestuota autoservise, tad gęsti, anot Arūno, nėra kam.

Ryte išvažiavę iš kelto Nynashamne per dvi dienas pasiekiame automobilių stovėjimo aikštelę prie Glomos ir net spėjame nueiti apie ketvirtadalį kelio link trobelės, kur baigiasi takas. Kitą dieną nors ir nelengvai pasiekiame Plokščiąjį ežerą. Per Glomos intaką šįkart pavyksta perbristi be vargo – vasara sausa, o ledynai dar nespėję rimčiau patirpti. Net slėnyje, kurio eina takas link trobelės, daug kur guli sniego lopai, o taką kertantys upeliai sausi.

Paežery – didžiulis uolų nuolaužų sąvartynas, vos randame vietą palapinėms jo pakraštyje prie kalno šlaito. Už keliasdešimt metrų – mažytis upelis, yra nedidelių tundrinių berželių malkoms – vieta stovyklai puiki.

Kai įsikuriame ir pavakarieniaujame, aš neiškentęs einu į žvalgybą prie krioklio. Iki jo – pora kilometrų. Didžiąją kelio dalį reikia laipioti per uolų sąvartynus. Paskui pasuku palei ežerą, kai kur brįsdamas vandeniu. Meškų krioklys krenta galingu srautu – nors Glomos ištakos vos už dvylikos kilometrų, ją smarkiai pildo tirpstančių ledynų vanduo ir keli ežerėliai aukštupyje. Šoninio intako krioklys irgi gana vandeningas, tik plačiai išsisklaidęs. Pereiti per intaką aukščiau krioklio būtų nelengva.

Akvamarinų radimvietė turėtų būti čia pat, tačiau kiek beieškau šalia krioklų ir žemiau jų, nieko nerandu. Reikia grįžti į stovyklą – visa diena ant kojų, įskaitant sunkų nusileidimą prie ežero, jaučiasi nuovargis.

Stovykloje mus pakaitomis atakuoja muselių spiečiai ir stiprus vėjas su lietumi. Visdėto rytas išaušta neblogas, ir prie krioklių išsiruošiam visi. Tačiau ir nuodugni žvalgyba nieko neduoda. Tomas su Arūnu dar bando ieškoti vietos perbristi per Glomą tarp krioklio ir ežero, bet nesėkmingai. Mes su Petru pasukam link stovyklos. Paėjus apie puskilometrį Petras staiga sušunka:

- O kas čia per mėlynas akmenukas?!

Pribėgu artyn. Petras laiko rankose kvarce įaugusį poros centimetrų ilgio mėlyno berilo kristalą. Neskaidrus, bet visdėlto akvamarinas. Apsižvalgau aplinkui ir už dvidešimt metrų šlaito pradžioje pastebiu baltą pegmatito gyslą gal poros metrų pločio ir keliolikos metrų ilgio. Bėgam artyn. Tatp kvarco ir balto bei žalsvo lauko špato nuolaužų mėlynuoja berilo gabaliukai. Truputį aukščiau į monolitinę kvarco uolą įaugę iki 10 centimetrų diametro šešiakampiai kristalai.

Pašaukiam Tomą su Arūnu. Smulkių nuolaužų ir kvarce įaugusių 1 – 2 centimetrų kristaliukų prisirenkam nemažai, tačiau tačiau didesni akvamarino gabalai pasitaiko retai. Su kirstukais ir plaktukais bandom iškrapštyti iš uolos didžiuosius taisyklingus šešiakampius akvamarinus – beviltiškai. Reikia galingos akmens pjovimo įrangos, kad įveikti monolitinį kvarcą.

Visdėto prisirenkam neblogų trofėjų, o muziejams tinkamus didžiulius kristalus, deja, teks palikti. Bandau žvalgyti statų šlaitą aukštyn link ledyno, tačiau daugiau pegmatito gyslų nėra. Teks grįžti su tuo, ką turim, o piečiau už 300 kilometrų gal pavyks rasti gero tulito.

Tačiau vos išvažiavus į didesnį kelią ir padidonus greitį pradeda springti mašinos variklis. Bijodami, kad nepasikartotų pirmykštis variantas, nutariame grįžti tiesiausiu keliu per Centrinę Švediją. Pakeliui kaip tik – Kanados geologų bazė, kur dirba mūsų bendražygė Auksė. Jei ką, ji galės tarnybiniu visureigiu nutempti mus iki artimiausio autoserviso.

Pas Auksę trumpai pasisvečiuojam, bet jos pagalbos neprireikia. Mūsų mikroautobusiukas kol kas gali važiuoti, jei tik nespausti akseleratoriaus iki galo. Truputį nusukę nuo pagrindinio kelio pučiamės valtis ir leidžiamės smarkiomis Logdeelvos upės rėvomis. Petrui tai pirma pažintis su sraunia akmenuota upe.

Netoli Nynashamno uosto – mūsų nuolatinė stovyklavimo vieta, baigiant kelionę – Stora Vikos kalkių karjeras. Ne kartą jį naršėme, bet šiemet jame radom naują trofėjų – žalsvus vezuvianito kristalus marmure. Gražiai atrodo ir vezuvianitas, suaugęs su ametistiniu kvarcu. O klaidžiojant miške tarp uolėtų kalvų netoliese pavyko rasti didelius uolienos gabalus, nusagstytus raudono granato – almandino kristalais.

Grįžę į Lietuvą atlikom mūsų atsivežtų iš Svartiseno ledynų ir iš šiauriau esančios Jenynhaugen radimvietės akvamarinų cheminės sudėties analizę elektroniniu mikroskopu. Reikalas tas, kad tiriant Norvegijos šiaurės berilus galimas naujas mineraloginis atradimas. Berilas, kaip mineralas chemiškai yra berilio ir aliuminio silikatas. Žydrai jo atmainai akvamarinui spalvą suteikia nedidelis kiekis geležies priemaišų. Tačiau 1996 metais Italijoje atrastas naujas berilio turintis mineralas, kuriame aliuminis pilnai pakeistas geležimi – stopaniitas. Jis yra sodrios tamsiai mėlynos spalvos. Kadangi Meškų krioklio ir kai kurių kitų Šiaurės Norvegijos radimviečių berilai dažnai būna tamsiai mėlyni norvegų mineralogai įtaria, kad čia galime turėti reikalą su mineralogine retenybe – stopaniitu. Deja, analizė parodė, kad mūsų pavyzdžiuose geležies kiekis nežymus, vyrauja aliuminis. Taigi juos galima priskirti tiesiog akvamarinams.

Žygio nuotraukas rasite čia.