Seniai svajojau nukeliauti į Muruno kalnus Užbaikalėje, Čaros ir Toko upių takoskyroje. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur randami mineralai čaroitas ir dianitas. Violetinis čaroitas daugeliui gerai žinomas. Princesės Dianos garbei pavadintas dianitas, dar vadinamas mėlynuoju nefritu, randamas nedideliais kiekiais ir todėl mažiau populiarus.

Nusigavimas iki jų radimviečių Muruno masyve sunkiai įkandamas – apie pora šimtų kilometrų nuo BAM‘o geležinkelio sunkiai praeinama taiga ir pelkės, kur net vikšrinė technika dažnai užstringa. Galima dar plaukti slenkstėta Toko upe – ji priartėja prie Muruno per 60 kilometrų, bet po to ,kaip grįžti į civilizaciją? Vietos visiškai negyvenamos ir retai lankomos. Kaip pastebėjo vandens turistai, pirmą kartą praplaukę Toko, tiksliausią upės aprašymą pavyko rasti tik Ivano Jefremovo fantastinėje apysakoje "Mėnesienos plikakalnis".

Sovietmečiu čaroito radimvietė buvo eksploatuojama ir žaliava išvežama malūnsparniais. Kažkiek tas apsimokėjo, nes šalia buvo žvalgomi geležies ir urano telkiniai. Vėliau licenziją čaroito gavybai nusipirko verslininkas iš Aldano, akmens gavyba sumažėjo, o kainos užsienio rinkoje pašoko iki 800 JAV dolerių už kilogramą. Po kiek laiko informacija apie čaroito gavybą dingo visai.

2020 metų pradžioje užklausiau Irkutsko geologų, kokia dabar situacija Murune. Man parašė, kad licenzija čaroitui seniai pasibaigus, kažkoks naujasis rusas eksploatuoja nelegaliai, pasamdęs vietinius banditėlius, kurie šlaistosi su automatais ir pašalinių neprisileidžia.Ir tuo pačiu gavau pasiūlymą vasarą vykti ten kartu su irkutskiečiais – atseit, kuo didesnė kompanija, tuo lengviau bus aiškintis santykius su banditais. O ekspedicijos tikslas steigti mineraloginį parką čaroito atradimo vietoje. Dokumentai paruošti, visureigis valdiškas ir t.t.

Deja, prasidėjusi koronoviruso epidemija šiuos planus sužlugdė. Vienintelis artimesnis regionas su laukine gamta, kur keliautojams nebuvo taikomi karantino apribojimai – Skandinavija. Tad rugpjūčio viduryje mūsų keliautojų komanda išsiruošė į Europos šiaurę. Tikslas paieškoti retesnių pusbrangių mineralų naujame mums regione ir praplaukti Skibotnelvos upę Šiaurės Norvegijoje, apie plaukimą kuria jokios informacijos rasti nepavyko. Važiavome dviem mašinomis aštuoniese. Vienoje iš jų patyręs keliautojas Tomas Kukanskis, su kuriuo prieš keliolika metų susipažinome vandens turizmo kursuose, mūsų praėjusių ir užpraėjusių metų bendražygiai – du Arūnai iš Varėnos rajono, ir Arūnas jaunesnysis dar pasiėmė savo penkiolikmetį sūnų Kristupą. Tas mane neramino, nes ruošėmės plaukti nežinoma upe su kanjonais, o Kristupas irklus buvo mirkęs tik Merkyje, o ir tėvo, kaip vandens turisto, kvalifikacija apsiribojo Kumyro ir Čaryšo upėmis Altajuje. Antra mašina be manes važiavo jau šiokią tokią keliautojo patirtį turintis Darius Keina su devynmečiu sūnumi Tadu ir didesnę savo gyvenimo dalį po pasaulį besibastąs Leonas Šapoka. Plaukti jie nesiruošė.

Ketvirtą valandą ryto startavę iš Vilniaus maždaug po septynių valandų pasiekėme Taliną. Toliau poros valandų plaukimas keltu į Helsinkį, ir vėl bildam savo ratais į Suomijos šiaurę. Nuvažiavę apie 300 kilometrų nakvynei stojame apleistame Haapaluomos pegmatito karjere. Čia buvo vykdoma ličio rūdos – spodumeno žvalgyba. Pegmatitas gana turtingas. Jau vakaro prietemoje kartu su spodumeno gabalais aptinkame kvarce ir baltam lauko špate – albite įaugusius plonus rožinio turmalino – elbaito kristalus, daug juodojo turmalino (šerlo) ir gelsvai rudus berilus. Dar keleto mineralų aš nesugebu atpažinti. Tadas labai susidomi mineralogija ir vis klausinėja apie kiekvieną savo radinį.

Antrą dieną dar porą valandų pasikapstę karjero sąvartyne judam toliau į šiaurę. Truputį į rytus nuo Botnijos įlankos galo – didelės chromo rūdos kasyklos. Teritorija aptverta, vartai su apsauga. Panagrinėję palydovinį žemėlapį surandame miško keliuką į senus kasyklos sąvartynus, kuris pasibaigia prie ženklo "Pašaliniams vaikščioti draudžiama" (kiek suprantam suomiškai). Palikę mašinas prasibraunam per krūmus ir griovį į didžiulį sąvartyno pylimą. Iš karto po kojomis pastebime tamsiai žalio į nefritą panašaus mineralo gabalus. Kažkoks serpentinitas – nefritoidas? Bet kietas, peilis vos įbrėžia. Diopsidas? Nustatyti pavyko tik parsivežus į Vilnių ir net tris kartus elektroniniu mikroskopu paanalizavus rentgeno difrakcinį vaizdą. Pasirodo, - taurusis serpentinitas (bovenitas). Gerai poliruojasi, pavyko pagaminti papuošalus.

Dar vienas iš tolo akį traukiantis Kemės rūdyno mineralas – kemereritas, t.y., violetinis daug chromo turintis klinochloras. Labai gražiai atrodo suaugęs su žaliu talku ir baltu albitu. Žinoma, nupoliravus ploštelę. O sąaugos su juodu chromitu labai primena čaroitą, nežinodamas ne kiekvienas atskirtų. Geriausi kemererito pavyzdžiai randami Turkijoje ir nemažai kainuoja.

Vakare vietą nakvynei surandame ant Tornio upės, skiriančios Suomiją nuo Švedijos kranto. Šniokščia rėvos. Arūnas vyresnysis iškart griebia spiningą. Pagautų lydekų užtenka ne tik vakarienei, bet ir prisūdom indelį ateičiai. O rytuojaus dieną vėl važiuojam į šiaurę. Nekantraujam surasti raudonus rubininius korundus Ivalajoki upės aukštupyje. Geresni keliai pasibaigia, važiuojam pirma pavara duobėtu miško keliuku. Kažkur čia turėtų prasidėti Lemenjoki nacionalinis parkas. Pagaliau palei nedidelį Ivalojoki intakėlį randame žvalgybinius šurfus – ten, kur ir turėtų būti korundų radimvietė. Deja, rubinų juose nė pėdsako, kiek beieškotum. Tik pasukus atgal miške pastebime nedidelius juodo akmens sąvartynus. Reikia patikrinti. Paskaldžius juodą raginukę plaktuku kai kur sužimba kelių milimetrų dydžio raudoni korundo grūdeliai. Šiaip palei Ivalajoki ir Lemenjoki upes bei jų intakus kartais randami iki poros centimetrų dydžio rubinai. Iš kur juos vanduo atnešė – neaišku. Neaiški ir dešiniosiuose Ivalajoki intakuose randamo aukso kilmė – rimtesnių tyrimų niekas nedarė.

Sukame vakariau. Reikia apžiūrėti dar vieną mineraloginį tašką Suomijoje netoli Vuossavaaros kaimo. Tai raudono jaspio kalva tarp pelkių. Kad ją pasiekti nuo kelio, rekia persikelti per upę ir brautis apie 5 kilometrus per pelkes. Pasiimam persikėlimui "Saidę", tačiau jos neprireikia – pavyksta perbristi upę rėvoje. Kupstai ir duobės paupio alksnių juostoje gerokai nuvargina, kol išeinam į atvirą pelkės plotą. Naudodamiesi sausesniais žemės ruožais, kur kojos klimsta mažiau, judam pagal azimutą, kol tolumoje įžiūrime iš miško fono horizonte išsiskiriančią medžiais apaugusią kalvą. Po kokios pusantros valandos mes jos papėdėje. Naturalūs jaspio sąvartynai sudaro apie trečdalį kalvos. Matosi skaldymo pėdsakai – mes čia ne pirmi. Pasirinkę gražesnių gabalų pastebime lentelę su užrašu, kad rinkti draudžiama, ir nupieštas stebėjimo kameras. Tad ilgai netrukę, sukame per pelkę atgal.

Paskutinė mūsų kelyje gyvenvietė Suomijoje – Kilpisjarvi turizmo centras. Netoli jo ežere susieina trijų valstybių: Suomijos, Švedijos ir Norvegijos sienos. Įvažiavus į Norvegiją pasienio punkte mūsų niekas nestabdo, tačiau po kelių kilometrų pasiveja pasieniečių mašina. Patikrina pasus, užmeta akį į turistinio inventoriaus prikrautas bagažines, paklausinėja, ką žadam veikti Norvegijoje ir palinki geros kelionės.

Skibotnelvos upė prasideda iš virtinės ežeriukų netoli sienos su Suomija ir netrukus įlenda į kanjoną. Tačiau vandens rugpjūčio mėnesį čia visai mažai – vailštom kanjono dugnu, nesunkiai perbrisdami ar peršokdami nusekusią vagą. Tačiau pavažiavus šalia einančiu keliu dar šešetą kilometrų iš dešinės keliolikos metrų kriokliu įkrenta vandeningas dešinysis intakas Rovvejohka, atnešantis kelis kartus didesnį vandens kiekį, negu turi pati Skibotnelva. Stebint miniai prie krioklio susirinkusių žmonių pučiame valtis. Jų pas mus keturios: Tomo ir jaunesniojo Arūno keliolikos metų senumo "Saidės", kito Arūno 2015 metų gamybos "Ivlanda" (praktiškai pagerintas "Saidės" analogas) ir mano "Meridianas". Darius su sūnumi išvažiuoja pas draugus į Narviką, Leonas varys antrą mašiną į priekį ir ten, kur kelias priartėja prie upės maždaug kanjono pabaigoje lauks mūsų vakare.

Ramiame duburyje santakoje po kriokliu bandom patreniruoti jaunesnyjį Arūną su Kristupu valdyti dvivietę kanoją. Deja, jiems nelabai kas gaunasi, todėl siūlau plaukti po vieną, besikaitaliojant, kiek tai įmanoma kanjone (vandens lygis leidžia daug kur praeiti krantu, karstantis per uolų nuolaužas). Tačiau Arūnas nesutinka. Ką padarysi, kol kas srovė nestpri, pajudam.Tačiau jau už kelių dešimčių metrų upė sulenda į tunelį – siaura vaga iš viršaus užgriuvusi uolų nuolaužomis. Su vyresniuoju Arūnu einameį žvalgybą. Laipiodami kanjono "lubomis" stengiamės pro plyšius įžiūrėti, kas dedasi apačioje. Pasirodo, nieko ypatingo: upė nesmarkiai bėga apytamsiu tuneliu gerą šimtą metrų, paskui "lubos" baigiasi. Plaukiam į tunelį, fotografuojamės.

Toliau nuolydis didėja, vaga siaura ir pilna iš viršaus prikritusių uolų nuolaužų. Reikia pastoviai manevruoti, bet vandens dar nedaug, ir avarijos atveju didelio pavojaus nėra. Mes su vyresniuoju Arūnu plaukiame pirmi, toliau Tomas iš priekio bando saugoti kitą Arūną su Kristupu. Vienoje vietoje srovė lenda po akmenine "kepure", kabančia apie 30 cm virš vandens. Aš iššoku į krantą ir pertempęs valtį stebiu, kaip Arūnas, palindęs po akmeniu, kovoja su srove, stengdamasis neapsiversti. Jam pavyksta prasisprausti, o kiti apsineša valtis krantu. Dar labiau didėja nuolydis, upė vingiuodama leidžiasi metriniais kriokliukais. Vandens per mažai, kad susiformuotų pavojingos "bačkos", tačiau vairuoti reikia labai įsitempus, nes kiekvienas prispaudimas prie akmens gręsia overkyliu. Nudardėję eiliniais akmeniniais laiptais žemyn girdime užpakalyje šaukiant Tomą. Pasiroda Arūnus su Kristupu vingiuojančioje laiptuoje vagoje nesuvaldė valties ir apsivertė. Tomas valtį pagavo, irklai irgi yra, bet Arūno galva kruvina – prakirstas žandas ties skruostikauliu, šalmas šios vietos neapsaugojo. Kraujuoja smarkiai, stojam.Siūlau žaizdą susiūti, bet Arūnas nesutinka, atseit sugadins jo išvaizdą, nes reikia šiek tiek nuskusti barzdą. Tad dedu nedidelį tvarsčio paketą, kuri turėjau su savimi, apklijuodamas aplink pleistru.

Sukuriam nedidelį laužiuką sušlapusiems apšilti, naudodamiesi proga užkandam. Per tą laiką vandens lygis upėje gerokai pakyla – matyt, atidarė užtvanką , esančią ant intako netoli žiočių. Plaukimas darosi labai rimtas, nes srovės greitis smarkiai padidėja, o manevruoti tarp akmenų vistiek reikia. Pažvelgiu į viršų: išlipti iš kanjono jokių šansų nėra. Plaukiu priekyje, žvalgydamas kelią. Arūnas su Tomu stengiasi būti kuo arčiau dviviečio ekipažo. Vėl išgirstu šaukiant Tomą ir šiaip taip sustojęs pamatau atlekiant į mane apvirtusią "Saidę". Išvelkam ją su Tomu į krantą, Arūnas padeda antrą overkylį patyrusiam ekipažui. Kad jie nesušaltų, reikia judėti pirmyn. Priekyje – šviežiai nugriuvusi kanjono sienos nuolauža užtveria dalį vagos, tačiau praplaukti pavyksta. Dar kiek paplaukus upė pradeda kristi tiek, kad už kelių dešimčių metrų nesimato, kas dedasi priekyje. Ir dar posūkiai su prispaudimais. Suradęs tinkamą vietą švartuojuosi ir laipiodamas per suvirtusias nuo kanjono sienų uolas einu į priekį pasižiūrėti. Situacija su dideliu klaustuku. Patyrusiai komandai pastačius saugą kokiose keturiose vietose galima šį poros šimtų metrų ruožą prašokti, jei gerai įsiminti judėjimo trajektoriją. Mums su dviviečiu nesusidirbusiu ekipažu šansų beveik nėra. Ruožo gale upė kiek aprimsta, o dar už 50 metrų – kanjono posūkis, ir nieko nematyti. Siūlau daryti sunkų apsinešimą. Laipiodami per dvimetrines uolų sangrūdas po du pertempiam kiekvieną valtį. Arūno galva nenustuoja kraujuoti. Atrodo, nebeliko jėgų vėl sėsti prie irklo. Tačiau diena eina į pabaigą, reikia išplaukti iš kanjono.

Neskubėdamas, taupydamas jėgas judu link posūkio, pasiruošęs dar kokiam nors upės siurprizui. Bet nieko, už posūkio rimtesnių kliūčių nėra, išskyrus vieną prispaudimą prie neigiamu kampu styrančios uolos, o netrukus kanjonas baigiasi. Upė teka giliu slėniu, tačiau daug kur išlipti iš jo galima. Kažkur viršuje turėtų laukti Leonas su mašina.

Sustoju atviresnėje vietoje, ištraukiu valtį ant kranto taip, kad gerai matytųsi iš paskos atplaukiantiems ir pradedu ilgą lipimą į viršų link kažkur esančio kelio. Po kokio pusvalandžio jį randu, bet mašinos nėra. Iš viršaus, matyt, nelabai aišku, kur baigiasi kanjonas, ir Leonas, ko gero, nuvažiavo pirmyn, kur kelias leidžiasi į slėnį ir priartėja prie upės. Bėgu palei kelią porą kilometrų, kol slėnyje iš tikrųjų randu mašiną. Radę nedidelį šoninį miško keliuką pavažiuojame šiek tiek prieš srovę visai prie kranto. Liepiu Leonui laukti taip, kad matytume nuo vandens, ir einu aukštyn palei upę prie palikto kajako. Ten jau visi susirinkę, galima plaukti iki mašinos.

Jau prietemoje Arūnas vyresnysis bintuoja savo bendravardžiui galvą dideliu paketu iš mašinos vaistinėlės. Kraujas vis dar bėga, ir paupyje tarp akmenų esančios balutės, kur plovėm Arūno žaizdą, nusidažo raudonai. Pavargusi komanda greitai suminga, Arūna sėdom mašinoj, nes jo blogai supakuotas miegmaišis verčiantis sušlapo.Mūsų su Tomu miegas neima. Sėdim iki vidurnakčio prie laužo. Šviesiame Užpoliarės danguje virš kanjono įsižiebia neryškios žvaigždės.

Ryte išplaukiam trise: aš, vyresnysis Arūnas ir Tomas. Upė gerokai ramesnė – tik rėvos šniokščia. Vienoje jų posūkyje aš atsipalaidavęs užlekiu ant nematomo akmens ir verčiuosi. Staigiai vėl lipu į valtį – plaukti liko nedaug. Priekyje, netoli upės žiočių – tiltas, kur mūsų laukia Leonas ir Darius su Tadu. Jei vakar visą dieną įveikinėjom 9 kilometrų ilgio kanjoną, tai šiandien 20 kilometrų nuplaukėm per pusdienį.

Nutariam važiuoti prie Tromso kalnuose prie fiordo galima paieškoti rubinų, bet ten siautėjanti audra mus atbaido. Suradę stačiai nuo kalno krentantį visai trumpą, bet vandeningą upelį, pasiplaukiojam "Meridianu" jo kriokliukais ir sukam namų link. Pakeliui Suomijoje dar laukia keletas įdomesnių mineralų radimviečių: miškėtos Virttiovaaros kalvos su žaliu fuksitiniu kvarcitu ir buvusios Outokumpu kasyklos su chromdiopsidu.

Žygio nuotraukas rasite čia.