"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Luknė – sraunus Dubysos intakas

Gedas Kauneckas

Žygio laikas: 2005 03 26.

Trasos ilgis: Apie 10 km., žygio trukmė 3,5 valandos (iš jų 3 val. plaukimo). Upė praplaukiama ir per nedidelį pavasarinį potvynį. Vasarą plaukti dar neteko.

Įranga: Viena "Saidė 3,6" (Laplanda).

Grįžęs namo į gimtuosius Raseinius ir manydamas, kad tikriausiai jau didesnio pavasarinio potvynio nebus, nutariau praplaukti niekur per daug neafišuotu maršrutu – Lukne. Ji teka gražiausios, mano akiai, Lietuvos upės – Dubysos glėbin. Tai vienas didesniųjų Dubysos kairiųjų intakų, savo vandenis veržliai plukdančių įspūdingu, giliu, siauru ir visiškai neapgyvendintu slėniu.

Dubysos regioninis parkas įsteigtas 1992 m., siekiant išsaugoti unikalų Dubysos erozinio, plačiadugnio ir stačiašlaičio senslėnio kraštovaizdį, vandeningus ir sraunius intakus, tekančius giliais slėniais, sudarančiais savitą ekosistemą, turtingą retų augalų ir gyvūnų rūšių, o taip pat istorinius, archeologinius ir kultūrinius paminklus.

Nors 2005–ųjų kovo 26–osios rytas buvo gan ūkanotas ir matėsi, kad naktis buvo šaltoka, bet dar prieš pietus pavasariškai įdienojo. Tai buvo viena paskatų plaukimui. Aš (antras plaukimas "Saide") su mama (apskritai pirmas plaukimas baidare) sėdom į rajoninį autobusą Raseiniai – Ilgižiai, pirkom bilietus iki Kaulakių miestelio, kuriame ir išlipom. Paėjus apie 1 km. vieškeliu rytų kryptimi pasiekėme Luknės tvenkinį, tyvuliuojantį nuo 1977 metų. Ant tos pačios užtvankos neseniai pastatyta ir nedidelio galingumo hidroelektrinė, nors tai prieštarauja regioninio parko statusui ir tikslams. Kagi, tokios Lietuvos realijos. Netoli vandens išleistuvų prisipučiame "Saidę", susipakuojame ir susiraišiojame daiktus, persirengiame ir pirmyn.

Pirmas priverstinis išlipimas į krantą jau už 50 m., kai įsirėžėme į nepastebėtas (pusiau vandeny), skersai upės ištemptas aprūdijusias, spygliuotas ganyklines vielas. Apmaudas ir nusivylimas, nes pradedi galvoti apie blogiausią. Tačiau mums pasiseka – laivo nepradūrėm... Tokių užtvarų buvo dar keturios maždaug 100 metrų ruože. Čia baidarę apsinešėm (mama nešė irklus, o aš tempiau baidą). Sniego pakrantėse vietomis dar iki kelių, tad gerokai paklampojam.Vėliau panašūs pokštai nepasikartoja, tėkmė vis labiau įsismarkauja ir pašėlusiu tempu neša "Saidę". Irkluotojai neypatingai įgudę, daug apsukimų, netikslių įplaukimų į posūkius ir pakibimų ant stambių akmenų, įsirėžimų į gan gausias užvartas. Daugiausiai dėl užvartų apsinešti baidarę apie kliūtį teko gal 12 kartų. Tačiau aš, o ypač mama laikomės ryžtingai. Žinoma, būtų labai pravertęs benzopjūklas bei vielai karpyti žirklės, tačiau iš klaidų mokomasi, nors skaudžių pamokų (apvirtimų, laivo praplėšimo, irklų pametimo) nebuvo. Pafotografuoti tenka tik krantu apeidinėjant kliūtis, nes srovės smagi, o išlipimų į krantą ir taip jau netrūko, tad daug verčiausių blykstės epizodų nuotraukose neišvysite. Upės vagoje tik viena bebrų užtvanka, nors pakrantėse daug jų veiklos rezultatų. Užtvanka pralaužta jau išneštų ledų ir šniokščia smagus (apie1 m. aukščio) kriokliukas, kuris sėkmingai buvo įveiktas. Šioje vietoje praliuoksėjo stirnaitė. Upę tai iš vienos, tai iš kitos pusės spaudžia statūs, vaizdingi ir miškingi šlaitai. Jokių sodybų, senų malūnų ar kitų objektų visame praplauktame ruože nėra, tad žygio chronologija sunkiai atkuriama. Šiukšlių, gelžgalių ar kitų atliekų matyti neteko ir net neabejoju – jų čia nėra. Plaukimą baigiame netoli santakos su Dubysa. Šioje vietoje per Luknę permestas tiltukas (du nestori medžių kamienai), nepertoliausiai vinguriuoja miško keliukas ir prasideda Dubysos lankos. Tad šioje vietoje baigėme kelionę, privažiavo tėtis ir susipakavę mantą pajudėjome link namų. Turint laiko ir noro galima plaukti toliau iki santakos ir leistis pasroviui gėrintis "...puikiais slėniais sraunios Dubysos...".

***

Truputis biologinės informacijos apie Luknę, kuri, viliuosi, privers suprasti jos gamtinę vertę bei unikalumą ir kartu tapti jos saugotoju.

Luknėje gyvena srovinė aukšlė (saugoma Berno konvencijos), šlakis (Lietuvos raudonoji knyga), margasis upėtakis (globojamų rūšių sąraše). Paskaičiuota, kad lašišinių žuvų gausa hektare – 1510 individų. Paaugę jaunikliai leidžiasi į Dubysą, o vėliau migruoja į Baltijos jūrą. Luknėje yra strepečių, šapalų, ešerių. Mokslininkai konstatuoja, jog daugumoje tirtų Lietuvos taip vadinamų upėtakinių upelių lašišinių žuvų gausumas yra žemesnis nei čia, tad Dubysos regioniniame parke tirti upeliai yra lašišinių žuvų nerštavietės ir reikalauja ypatingo jų apsaugos statuso. Taip pat Luknės upelyje yra itin daug dugno gyvūnų grupių (pvz. 28 makrobestuburių šeimų atstovai). Galime konstatuoti, jog Luknės vanduo yra švarus.

Luknės tvenkinys nevienalytis zoologiniu – botaniniu požiūriu. Vertingiausia vieta yra pačiame tvenkinio aukštupyje susiformavusi žemapelkė su nendrynais, viksvynais, natūralių pievų ploteliais. Čia peri tilvikiniai paukščiai, gyvena audinės. Tvenkinio plotuose lankosi besimaitinantys kiriniai paukščiai, antys, upinės žuvėdros. Ši vieta vertinga migracijų metu. Tvenkinyje stebėti besimaitinantys juodieji gandrai (įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ).

Luknės žemupyje žemiau tvenkinio peri tulžiai (įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą), želdiniuose prie tvenkinio peri apyretė gražiagalvė, reti Dubysos regioniniame parke baltabruviai strazdai, suopiai, o taip pat sketsakaliai – reta Lietuvoje sakalų rūšis. Tvenkinio aukštupyje peri didžiosios antys, dryžgalvės kryklės, ežerinės nendrinukės, nendrinės startos, nendrinės vištelės, didžiosios krakšlės.

Daugiau nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika