"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Ančia
    Darius Vilkišius

             Upė pietų Žemaitijoje, Tauragės rajone. Prateka pro Skaudvilę. Ilgis 67 km, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 2,8 kubiniai metrai per sekundę, vidutinis upės nuolydis 1,93 m/km. Tai Šešuvio dešinysis intakas, nešantis savo vandenis į Jūrą, o ši savo ruožtu papildo Lietuvos upių tėvo – Nemuno sraunumas. Ančia priklauso Jūros baseinui. Pagal Lietuvos hidrologinių sričių paskirstymą Jūros baseinas priskiriamas Žemaičių aukštumos hidrologinei sričiai. Per metus čia iškrinta apie 850 mm. kritulių, kurių apie 44% nuteka į upes, daugiausia paviršinio nuotėkio pavidalu. Tai lemia palyginti dideli žemės paviršiaus nuolydžiai ir vyraujantys sunkokos mechaninės sudėties gruntai. Visoje hidrologinėje srityje didžiausi upių debitai dažniausia esti pavasarį.
             Ančia pradeda savo kelionę Žemaičių aukštumoje esančiose Klibalių pelkėse, už 6 km. į vakarus nuo Kražių. Pradžioje tai neplatus, krūmynų prižėlęs griovys, vietinių malonybiškai vadinamas "Ančike". Tačiau vėliau, susibėgęs su Žioge, Dube ir Skliaučiu, Ančios upeliukas tampa gana srauniu ir vandeningu, o pavasarėjant, pakilus vandens lygiui ar po gerų liūčių ir turistiniams vandens žygiams tinkama upele.
             Aukštupyje slėnis neryškus, upė vingiuoja kalvotomis lygumomis. Tačiau ties Antininkais, palindusi po Bijotų – Kražių kelio tiltu, Ančia įteka į siaurą ir gilų slėnį. Čia prasideda ir turistus viliojantis staigus šios upės nuolydis. Savo 67 kilometrų kelyje, leisdamasi nuo vidurio Žemaitijos aukštumų į Karšuvos papėdę, ji nusirita žemyn virš 127 metrų. Taigi, vos ne po du metrus kas kilometrą! Srauniausi ruožai – nuo Klutupio iki Pelos, nuo Inkstilo iki Batakių geležinkelio stoties. Čia nuolydis 2,3 – 2,5 m/km. Sušniokštusi galingais srautais pavasarį (vanduo pakyla iki 2 m), sausesnį vidurvasarį Ančia labai nusenka, vietomis galima perbristi neprisėmus batų. Ties Pužais išmatavus didžiausią (98,6 kubiniai metrai per sekundę) ir mažiausią (0,018 kubiniai metrai per sekundę) upės nuotėkį, paaiškėjo, kad jis skiriasi bemaž 5500 kartų! Vagos plotis svyruoja nuo 3 iki 8 metrų, o gylis nuo 0,3 iki 1,0 m. Žemiau Skaudvilės dėl stačių krantų ir gražių atodangų 1992 m. buvo įsteigtas Ančios kraštovaizdžio draustinis, apimantis 309 ha. pakrančių teritorijos.
             Įtekėjus Plūsčios intakui vidutinis upės debitas pasiekia 1,03, o įtekėjus Ringei bei Skliausčiui – 1,5 kubiniai metrai per sekundę. Nuo čia jau galima pradėti plaukti. Apskritai, patogiausia kelionę pradėti tose vietose, kur lengviausia privažiuoti – prie Bijotų – Kražių kelio ir Kauno – Klaipėdos autostrados tiltų, arba nuo Skaudvilės užtvankos. Jeigu važiuosite automobiliais, viską lems tik jūsų pasirinkimas ir suplanuotas žygiui laikas. Visuomeninis transportas – autobusai – nuveža tiek į pačią Skaudvilę, tiek prie autostrados tilto. Norint pradėti plaukti nuo Bijotų – Kražių tilto, teks dar 4 – 5 km paėjėti. Žygio pabaigą galima planuoti pačioje Skaudvilėje, kur susipakavę mantą išvažiuosite autobusais. Jeigu kelionė tęsiama toliau, pabaigti plaukimą galima Batakiuose arba prie žemiau miestelio esančio tilto per upę. Pro čia kursuoja autobusas, važiuojantis į Skaudvilę. Kitas variantas – pabaigti kelionę prie geležinkelio tilto. Nuo jo už poros kilometrų yra Batakių geležinkelio stotis.
             Ančia srauni išlieka iki pat santakos su Šešuviu. Deja, pasiekusi Šešuvį linksmuolė Ančia sutramdoma ir toliau teka jau ramiai. Plaukimas Šešuviu nėra labai įdomus, tačiau jeigu kelionė tęsiama toliau, tai geriau plaukti iki Traklaukio ar Gaurės.


Ančia (Šešuvio intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

67,0


157,0







2.


Plūsčia



63,0

4,0



132,5

24,5


16
16


10,0
10,0


0,16
0,16

0,08


3.


Skliaustys



58,2

4,8



128,9

3,6


36
103


10,0
10,0


0,36
1,03

0,26


4.




52,6

5,6



125,1

3,8


113
145


10,0
10,0


1,13
1,45

1,52


5.




42,4

10,2



116,3

8,8


159
159


10,0
10,0


1,59
1,59

1,52


6.


Klutupis



31,5

10,9



95,0

21,3


175
179


10,0
10,0


1,75
1,79

1,67


7.


Pela



29,2

2,3



89,6

5,4


183
209


10,0
10,0


1,83
2,09

1,81


8.


Suvirkštė



25,4

3,8



81,7

7,9


213
235


10,0
10,0


2,13
2,35

2,11


9.


Inkstilas



20,0

5,4



69,9

11,8


240
248


10,0
10,0


2,40
2,48

2,38


10.


Ūkis



7,5

12,5



41,5

28,4


260
265


10,0
10,0


2,60
2,65

2,54


11.


Žiotys



3,7

3,8



31,9

9,6


271
271


10,0
10,0


2,71
2,71

2,68


12.




0,0

3,7



27,4

4,5


277


10,0


2,77

2,74



Plūsčia (Ančios intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

16,0


167,5







2.


Mergė



9,7

6,3



138,9

28,6


15
45


9,8
9,8


0,15
0,44

0,08


3.




4,5

5,2



131,9

7,0


57
57


9,8
9,8


0,56
0,56

0,50


4.


Žiotys



0,0

4,5



128,9

3,0


67


9,8


0,66

0,61




Žygio aprašymas (2003 12 25 – 2003 12 28)

             Trasos ilgis ~52 km. Žygio trukmė 2 – 3 dienos, priklausomai nuo sezono. Upės praplaukimo galimybės priklauso nuo kritulių ir nuo plaukimo priemonių.
             Jau senokai žvilgsnis krypo į šią Jūros baseinui priklausančią upelę. Bet vis nesigaudavo praplaukti. Vasarą Ančia stipriai nusenka, žiemą dar ir užšąla, o pavasario ar rudenio potvynių metu nepasisekdavo susiderinti su darbų grafikais. Todėl šiais metais per Kalėdas susidarius keturioms nedarbo dienoms, buvo nuspręsta šias šventes praleisti Ančios sraunumoje, juolab kad ir orai žadėjo vandens pakilimą.

             Iš pradžių planavome šešiese plaukti trimis katamaranais. Deja, jo didenybė netikėtumas ir čia įnešė savo pataisas – iš šešių likome tik dviese – aš ir Remigijus. Tris entuziastus "pasiguldė" gripas, o mūsų biologę Irmą giminės ir artimieji į šią "kvailių" kelionę išleido tik gruodžio 26 dieną. Liūdnai atsidusę ir susitarę su Irma susitikti penktadienį vakare prie Kauno – Klaipėdos autostrados tilto per Ančią, ketvirtadienio popietę mes su Remigijum pasikrovę kuprines ir katamaraną į mano "guzą" (Mazdą) paliekame Vilnių. Kelias geras, oras neblogas – taigi, kelionė neprailgsta.
             Plaukimą buvo galima pradėti nuo to paties Kauno – Klaipėdos autostrados tilto, tačiau turėdami kad ir trumpas, bet tris dienas, pradžią numatėme ties Bijotų – Kražių kelio tiltu, juolab kad ir žemėlapis rodė, jog įdomesnis upės nuolydis prasideda nuo čia. Aukštupyje ilgokai pasiraizgiusi po lėkštas lankas, žemiau tilto Ančia keičiasi – lyg skirdama savo kelyje pasitaikiusias kalvas, lenda į vis gilėjantį slėnį. Be to, Remigijus jau anksčiau buvo plaukęs trumpą atkarpą nuo autostrados iki Skaudvilės.

 
 

             Penktą valandą mes jau ant tilto. Nors ir tamsu, bet upės vaizdas džiugina. Vanduo gerokai pakilęs, o ir upė apšalus tik pakraščiuose. Šaunu. Tik tas lygumose įsibėgėjęs šiaurys košia kiaurai. Brrr… Ilgai netrukę susirandame aikštelę užuovėjoje ir pripučiame gondolas. Čia mes trumpam išsiskiriame, Remigijus lieka statyti palapinės ir įrenginėti stovyklavietės, o aš sėdu už vairo ir nuvairuoju "guziuką" į Skaudvilę. Prie užtvankos, pas mielą senutę, palieku mašiniuką ir pasipustau padus. Priešaky 15 kilometrų, ne tiek jau ir daug. Kelias geras, aplinkiniuose kaimeliuose girdėti muzika ir petardų sprogimai – tauta švenčia. Pakeliui sutikti šventiškai nusiteikę vietiniai kiek įtariai ir nepatikliai nužiūri vienišą keliauninką, o dar tas nerimstantis vėjas nervus gadina. Užsitraukiu ant ausų kepurę ir kinkuoju toliau.
             Pusę devynių aš jau stovyklavietėje. Pasipjaustę lašinių pavakarieniaujame, švenčių proga išgeriame po butelį alaus ir griūnam miegoti.

             Ryte truputį po aštuonių aš jau lauke, trupinu šlapius pagalius ir kuriu laužą. Neužtrunka miegmaišyje ir Remigijus. Pakabinę katiliukus virš ugnies kimbame į kato statybą. Deja, statybinės medžiagos rėmui mažoka, o ir ta pati kreiva, šleiva. Bendromis pastangomis surenkame rėmą, priveržiame prie gondolų ir iki skambesio pripučiame pačias gondolas. Vis tiek nuleidus į vandenį teks pripūtinėti – nuo šalto vandens oras susitrauks. Karšta košė su arbata pusryčiams buvo pats tas, dar prisipilam karštos arbatos į termosą ir truputį po dvylikos startuojam.

             Keli šimtai metrų žemiau tilto upė neria į gilų slėnį tarp aukštokų krantų. Pakrantės dar labiau apšalę, bet plaukti galima. Pasirodo ir pirmosios užvartos, tačiau apsinešinėti netenka, manevruodami sugebame jas apiplaukti. Iš kairės praplaukiame Butvilų kaimelį, tačiau apie tai mus informuoja žemėlapis, mat dėl aukštokų krantų paties kaimelio nesimato. Upės plotis apie 4 – 5 metrai, sietuvas keičia nedidukės ir gana seklios rėvukės, tačiau per jas praplaukiame net nekliūdami. Padaugėja užvartų, kelis kartus tenka kelti katą per suvirtusius juodalksnius arba atsigulus ant jo lįsti po medžiais. Sykį teko net apsinešti užvartų sangrūdą krantu. Daugeliu atvejų siauras ir nedidelės grimzlės "Saidės" tipo laivelis praplauktų visai lengvai. Kai kuriose vietose sulėtėjus srovei upės paviršius jau pasidengęs plonučiu leduku. Tada tenka įsibėgėjus kato svoriu laužyti ledą ir irklais išstumdyti susikaupusias ledo lytis. Bet tai nebuvo sunkiausios kliūtys. Daugiausia vargo mes turėjome su pasvirusiais medžiais, savo tankią lapiją pamerkusiais į upės tėkmę. Tos smulkios ir stambesnės šakelės mirkdamos vandenyje ir veikiamos šalčio apaugo storais ledo svarmenimis, kurių po vandeniu nesimatydavo ir įlėkus su katu į tokią tankmę pasijusdavai kaip žuvis tinkle. Visos tos šakelės spyruokliuodavo ir labai nenoriai paleisdavo du besikeiksnojančius ir irklais besimosikuojančius 'bėdžius". Tačiau nuotaiką pataisydavo vis pasitaikančios nedidelės rėvutės.
             Trumpam stabtelėję išgerti arbatos plaukiam toliau. Daug kur upę kerta brastos, šiuo metu nelabai pravažiuojamos, bet vasarą visai lengvai įveikiamos. Jau iš tolo girdisi senojo žemaičių plento tiltas, o čia dar nuotaiką pataiso buvusi Vaidatonių malūno užtvanka, šiuo metu panašesnė į stambių akmenų rėvą. Reikia pasakyti, jog net su nedidele mūsų kato grimzle mes kabinom dugnu akmenis.

 
 

             Netikėtai suskamba telefonas. Irma. Praneša, kad jau Kryžkalnyje ir klausia kur mūsų ieškoti. Susitikimo vietos nekeičiam. Užgulam irklus ir netrukus praplaukiam senąjį tiltą. Priekyje jau girdisi autostrada, tačiau upė tarsi nenorėdama mūsų praleisti pastoja kelią tankiom pasvirusių ir apšalusių šakų užuolaidom. Šiaip ne taip pro jas prasibrovę, priplaukiam ir autostrados tiltą. Iš tolo mus pasitinka besišypsanti Irma. Kaip malonu matyti, kad mūsų kažkas laukia. Išlipam ant kranto, sveikinamės ir nutariam čia, netoli tilto, dešiniajame krante įsirengti stovyklavietę, juolab kad jau ir temsta.              Šį maždaug 13 km atstumą nuo Bijotų – Kražių tilto iki Kauno – Klaipėdos tilto, plaukėme tris valandas.
             Vaikinai užkuria laužą, prikapoja malkų. Irma tuo metu pripučia savo "Saidę". Po to visi bendrai imamės maloniausio dalyko – vakarienės ruošimo. Su Irmos atvežtomis lauktuvėmis iškeliame sau tikrą puotą. Vėliau arbata, pokalbiai prie laužo ir – į miegmaišius.

             Ryte iš palapinės išsikeberioju apie pusę devintos. Nemaloniai nustebina Ančia – vandens lygis kritęs 20 – 25 cm. Bet plaukimui vandens dar pakankamai. Bekuriant laužą prabunda ir Remigijus. Imamės pusryčių, vienintelei mūsų merginai leisdami ilgiau pamiegoti. Pusę vienuolikos mes jau ant vandens. Irma su greitesniu ir manevringesniu laiveliu plaukia pirma, o mudu iš paskos.

 

             Po tiltu upės vaga siaura (apie 3 metrai) ir sekli, tačiau mes praplaukiam nestrigdami. Toliau upė kiek praplatėja ir kilpuoja tarp statokų krantų, smagiai teškendama per rėvas. Išvartų pasitaiko gerokai mažiau nei vakar. Upė vingiuota, krantai statūs, apaugę krūmais ir juodalksniais. Visur pilna upės darbininkų – bebrų – pėdsakų. Nuversti storiausi medžiai, iki baltumo nuskabytos jaunos šakelės, iščiuožinėtos pakrantės. Virš aukštų krantų permesti kabantys tiltai arba jų liekanos, kurias keičia privažiavimui tinkamose vietose padarytos brastos. Upėje tikrai nemažai rėvų. Iš dešinės praplaukiam vieną iš intakų – Pelą. O netrukus ir Šiaulių – Tauragės plentas, gelžbetonio atramomis apžergęs Ančią. Stojame pietauti. Lašiniai, žuvies likučiai po vakarykštės vakarienės, šokoladas ir, žinoma, karšta arbata atgaivina puikiai. Nuo šilumos atsiriša liežuviai, prasideda pokštai ir bajeriai.
             Šį atstumą (apie 15 kilometrų) įveikėme per 2 valandas.

             Po pietų vėl į upę. O čia dar smagiau. Trumpi ramūs ruožai kaitaliojasi su greitomis, smagiomis rėvomis. Vietomis pasitaiko nemažų akmenų, viena kita užvarta. Netoli Skaudvilės kairiajame krante aptinkame nepaprastai gražią ir aukštą atodangą. Pafotografavę judam toliau. Aukštuose krantuose pasirodo pirmieji Skaudvilės namai. Upės srovė sulėtėja, vaga platėja ir gilėja, prasideda Skaudvilės užtvanka. Iki užtvankos tvenkinio (apie 6 km.) atplaukiam per nepilną valandą. Ir čia mūsų laukė netikėtumas – dviejų iš eilės šaltų naktų padariniai. Tvenkinį dengė pakraščiuose plonokas, tačiau viduryje gana storas ledas. Remigijus pasiūlė laužyti ledą ir plaukti toliau, tačiau aš, jau turintis įšalimo lede patirties, užprotestuoju. Traukiam laivus ant kranto, užsimetam kuprines ant pečių, uždedam kanoją ant katamarano ir vilkdami šią konstrukciją, kulniuojam prie užtvankos. Po pusvalandžio, įveikę kilometrą, mes jau vėl prie švaraus vandens. Užtvanką geriausia apsinešti dešiniąja puse. Būtumėt pamatę žvejų veidus, mums pasirodžius iš už sankasos. Gaila, fotiko po ranka nebuvo.

             Temsta, bet mes plaukiam toliau. Nestatysi juk palapinės viduryje miestelio. O upė iš vakarų aprietusi miestelį ir padovanojusi keletą puikių rėvų kryžiuojasi su senuoju Rygos – Tilžės plentu, pasipuošusiu naujai suremontuotu tiltu ir sutvarkytomis pakrantėmis. Deja, tinkamos stovyklavietei vietos vis nėra ir tenka plaukti toliau. Pagaliau praplaukus pirmąsias Puželių kaimo trobas kairiajame krante randame tinkamą aikštelę. Skubame įsirengti stovyklavietę, nes visi požymiai rodo, jog naktį sulauksim rimto šaltuko. Prinešam ir prikapojam malkų. Deja, net pačios sausiausios per šlapios. Pagaliau po ilgų pastangų padarius saują žarijų, pavyksta įpūsti ugnį. Įsiplieskusį laužą apkraunam šlapiom malkom, bandydami jas išdžiovinti. Mūsų vargas nenueina veltui. Netrukus jau šildomės prie geros ugnies, kertam košę su spirgais ir planuojam rytdienos plaukimą. Vakaras praeina besišnekučiuojant, ant trikojo džiovinant rūbus, stebint žvaigždėtą dangų ir geriant arbatą.

 

             Rytas pasitiko mus balta šalčio užklota marška. Upėje vandens lygis vėl krito, tiesa, tik kokiais 3 – 5 cm. Prieš naktį ant žarijų buvau užvertęs keletą storų pagalių, todėl ugnį įkūrėm be problemų. Papusryčiavę ir susitvarkę, pusę vienuolikos mes jau ant vandens.

 

             Reikia pripažinti, jog šis paskutinis ruožas buvo smagiausias ir įdomiausias. Vien ko vertos Ančios pakrantės: kalva kyla už kalvos, šias keičia siauri slėniai, pastaruosius viena už kitą gražesnės ir aukštesnės atodangos. Ne veltui 1992 metais čia buvo įsteigtas Ančios kraštovaizdžio draustinis. Upė vingiuota, krantai aukšti, rėva keičia rėvą. Kai kur rėvos dvigubos ir net trigubos. Keletą sykių stabtelėję nusifotografuoti prie įdomesnių atodangų ar buvusios Norkiškės malūno užtvankos liekanų, pasiekiame Batakius. Praplaukę neišvaizdų Batakių tiltą ir dešinėje Ančios ir Ūkio santakoje esantį piliakalnį baigiame savo kelionę prie žemiau Batakių esančio gelžbetoninio tilto. Šią atkarpą, apie 13 – 15 km, nuplaukėm per nepilnas tris valandas. Irma su Remigijum pasilieka tvarkyti įrangos, o aš kulniuoju mašinos. Kulniuoju neilgai, mat stotelėje sustoja autobusas ir aš po keliolikos minučių jau Skaudvilėję. Netrukus pasiimu likusiuosius ir – lik sveika, Žemaitija. Būtinai pasimatysim kitąsyk.

             Komentaras: žygio metu Ančia normaliai praplaukiama buvo tik su pripučiamomis plaukimo priemonėmis. "Taimeniai" būtų nepraplaukę – jų per didelė grimzlė. Tačiau siaučiant pavasario potvyniui praplauks ir karkasinės baidarės, tačiau rekomenduočiau vienvietes ir dvivietes. Mūsų praplauktą maršrutą galima suskirstyti į tris dalis:
             1. Nuo Bijotų – Kražių tilto iki Kauno – Klaipėdos tilto (~ 13 km, plaukta ~3 val.). Daug stambių užvartų, tenka daug laipioti ir kilnoti laivelius. Upės kritimas gana nedidelis, rėvų nėra daug. Stambiausia kliūtis – buvusi Vaidatonių malūno užtvanka.
             2. Nuo Kauno – Klaipėdos tilto iki Skaudvilės (~ 21 km, plaukta ~3,5 val.). Užvartų smarkiai sumažėjo, bet stipriai padidėjo upės kritimas. Pilna smagių akmenuotų rėvų, statūs krantai. Stambiausia kliūtis –Skaudvilės užtvanka, ją geriausia apsinešti dešiniuoju krantu.
             3. Nuo Skaudvilės iki Batakių (ar geležinkelio tiltas) (~ 18 km, plaukta ~3 val.).Smagiausias ruožas. Beveik nėra užvartų, geras kritimas, daug rėvų, labai gražios pakrantės su nuostabiom atodangom. Gražių vietų stovyklavietėms gali tekti ir pasiieškoti, kaip, beje, ir gerų malkų.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika