"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Širvinta pavasarį

Rita Januškevičiūtė

Žygio laikas: 2005.04.02–2005.04.03

Trasos ilgis: ~ 46 km. Vindeikiai – Liukonys – Upninkai, 2 dienos (iš jų 7,5 val. gryno plaukimo)

Įranga: vienas katamaranas ir trys "Saidė 3,6" (Laplanda)

Ilgai lauktam pavasariniam savaitgalio žygiui pasirinkau Širvintą – didžiausią Šventosios intaką. Anot legendos, vardą Širvinta gavo dėl briedžių, širviais vadinamų, kurie žiloje senovėje per miškų tankmę pramynė kelią prie upės. Briedžių nesutikome, bet draugai žygio metu matė artimas jų giminaites – stirnas.

Šeštadienio rytą iš Vilniaus Kernavės keliu išriedėjom link Vindeikių. Pakeliui sustojom pažiūrėti, kiek vandens Dūkštoje, pro automobilio langą užmetėm akį į Musę. Vandens nemažai, tačiau nėra ko lyginti su pernykščiu pavasariniu potvyniu, kai Dūkšta buvo virtusi pačia pavojingiausia kalnų upe.

Prie Vindeikių – Musninkų vieškelio tilto iškrovėme mantą, palikau merginas ir viena išvažiavau į Upninkus, kur prie bažnyčios buvom susitarę susitikti su kauniečiais. Jie manęs jau laukė, studijuodami žemėlapį. Suradau draugišką sodybą, kurioje savaitgaliui palikau savo mazdutę, sėdau į kauniečių mašiną ir išdundėjome į maršruto pradžią.

Startavome apie vidurdienį. Mojuodami nuo tilto mus išlydėjo jau greit metukų sulauksiantis Mariukas su tėveliu. Upė gana rami, plati, vandens daug, krantuose dar pilna sniego, o nuo šlaitų į upę sruvena tai didesni, tai mažesni upeliukai. Tik pradėjus plaukti, prasidėjo pavieniai skardžiai. Ant vieno tokio skardžio prie upės vingio užsiropštėme pasigrožėti Paširvinčio apylinkėmis.

Pasižiūrėjusi į žemėlapį nusprendžiau, kad geriausia vieta pietauti bus praplaukus Vinkšnabrasčio – Juodonių keliuko tiltą, kuris mūsų maršrute turėtų būti pirmas aiškesnis orientyras. Mažiau nei po valandos priplaukėme pėsčiųjų tiltą. Dar už valandos – kažkada buvusios užtvankos (o gal tilto) liekanas. Tilto, kuriuo upę galėtų pervažiuoti mašinos, taip ir nebuvo, tad nusprendusi, kad jau laikas pietums, sustojau prie aukšto skardžio ant upės vingio. Nuo skardžio nufotografavau atplaukiančius draugus, o šie tik prisišvartavę pradėjo skųstis, kad jau seniai svajoja apie pietus. Pasisotinę ir sušildyti kaitrios pavasario saulutės nusprendėme pasidžiaugti paskutinio sniego malonumais ir surengėme fotosesiją "Pliki basi sniege".

Po pietų paplaukę mažiau nei pusvalandį dešiniajame upės krante pamatėme Pasodninkų piliakalnį. Piliakalnį tvarkė darbininkai – pjovė medžius, rinko šakas, tvarkė aplinką. Nuo piliakalnio atsiveria gražus vaizdas į vingiuojančią upę.

Dar valanda, ir priplaukiame Liukonis. Dešinėje ant stataus Širvintos kranto stovi milžiniškas ąžuolas su gandralizdžiu, o šalia jo – didžiulis kryžius.

Ant Ukmergės – Čiobiškio kelio tilto mūsų jau laukė Kristinos šeimynėlė. Mamytė jau spėjo mums pasiguost: "Būčiau žinojus, kad upė tokia paprasta, būčiau plaukus su Mariuku". Upė iš tiesų nesudėtinga, per visą maršrutą nebuvo nei vienos užvartos, per kurią reiktų kelti laivus (nors pakrantėse buvo matyti bebrų apgraužti medžiai). Tiesa, srovė (ypač antrą dieną) vietomis labai stipri, su nemažomis rėvomis, upėje pasitaikė gulinčių didelių akmenų, bet upė gana plati (8 – 12 m), todėl jai net ir labai vingiuojant, išvairuoti problemų nekilo niekam.

Na, bet kadangi Mariukas gimęs būti vandenininku, Kristina paprašė nors truputį paplukdyti ją su vaiku. Kai jau nusprendėm pasiplaukiojimą baigti, iškilo šiokių tokių problemų su išlipimu – srovė toje vietoje sustiprėjusi, tad tik priplaukus krantą, reikia iššokti iš baidarės. Kristina su vaiku ant rankų taip staigiai iššokti negali – kol perduoda man Mariuką, mus jau neša nuo kranto, nes aš nebegaliu irkluoti ir išlaikyti laivelio vietoje. Aš iššokti taip pat negaliu, nes sėdžiu prispausta už jų... Galų gale pasisodinau pas save Marių, užirklavau, ir Kristina turėjo progą iššokti ant kranto. Mariaus pasiplaukiojimas baigėsi sėkmingai.

Nuo Liukonių upės slėnys pagilėja, tai iš vienos, tai iš kitos upės pusės kyla aukšti skardžiai. Nakvynei sustojome labai gražioje vietoje – upės kilpoje prie Laplierių. Šią vietą nesunku pamatyti nuo upės – iškart už Maskoliškių dešiniajame krante aukštas šlaitas, o kairiajame – jaukus pušynėlis. Šiame pušynėlyje ir įkūrėme stovyklą.

Prireikė nemažai laiko, kol radome Marių su tėveliu, bet privažiuoti arti upės jiems nepavyko, pastatyti mašinos artimiausioje sodyboje nedraugiškai nusiteikę vietiniai gyventojai taip pat neleido. Todėl mašiną teko palikti apie 3 km nuo stovyklos. Blogiausia, kad Kristina su vaiku ir vyru buvo nusprendę miegoti mašinoje, todėl nebuvo pasiėmę palapinės... Po vakarinio pasisėdėjimo prie laužo, košės ir arbatos (kuriuos virėme iš sniego, nes patvinusios upės vanduo buvo labai nešvarus), per sniego pilnus laukus ir dar tamsoje jiems teko su vaiku ant kupros klampoti į mašiną.

Naktis buvo šalta, kažkas beldėsi į mano palapinę (draugai sako, kad man prisisapnavo), o aplink šeimynos mašiną vaikščiojo nedraugiškai nusiteikę kaimiečiai (taip prisisapnavo Kristei).

Ryte ilgai nesimiegojo, visi anksti pakilom, išsivirėm košę, pavalgėm, jau pakavom daiktus, o Kristė vis nesirodė ir telefonu su mumis bendrauti nenorėjo. Kai jau pradėjom kurti planus, kaip čia plauksim be jos, atšuoliavo, baisiausiai nustebusi, kad mes jau nebemiegame.

Pro mūsų stovyklą praplaukė 3 plastikų ekipažai. Žinojome, kad plastikais Širvinta žadėjo plaukti Darius iš Kauno, tad užklausėm praplaukiančiųjų "Ar su Dariumi plaukiat?". Sužinoję, kad tikrai su Dariumi, perdavėme jam linkėjimų – nuo draugų. Baigę plaukimą juos vėl susitikom. Labai nustebom, kai sužinojom, jog jie plaukė visai ne su "mūsų Dariumi".

Paplaukę apie valandą sustojome prie Mančiušėnų kaimo. Mūsų profesorius Andrius visiems paaiškino, iš kur kilęs šio kaimo pavadinimas. Kaip pasakoja legenda (sukurta to paties profesoriaus), atėjo į šį kaimą diedukas ir sako "ManČiaŠieno reikia" (ką gali žinot, gal taip ir buvo)... Apžiūrėjome kapinaites. Vietinė gyventoja per kaimą palydėjo iki piliakalnio. Kaimas apsemtas, kiemuose visur telkšo balos. Piliakalnis įrengtas Širvintos dešiniajame krante, atokiau nuo upės vagos (apie 20 min. kelio), tad upės nuo jo nematyti. XI – XV a. čia stovėjusi gynybinė medinė pilis. Prie laivų grįžome paupiu, klampodami per šlapią upės slėnį ir braudamiesi per sunkiai praeinamas medžių šakas.

Kuo toliau, tuo labiau upės srovė greitėja, upė darosi vis sraunesnė, vagoje daugėja stambių akmenų (daugelis jų buvo po vandeniu, bet patys didžiausi iškilę virš vandens), rėvų, o ledų sangrūdos krantuose byloja apie praėjusį pavasarinį potvynį ir nepaprastą gamtos jėgą. Upė šioje atkarpoje labai priminė per potvynį plauktą Akmeną – aukštos bangos rėvose, tai vienoj, tai kitoj vietoj patvinusi upė išsiskaido į dvi atšakas, per vidurį palikdama salelę.

Dar už valandos plaukimo sustojome mažo Raguvos upeliuko ir Širvintos santakoje, ir užsiropštėme pietauti į labai aukštą ir statų Užnugario kalną ("Briedžio" žemėlapyje jis vadinamas Sližių piliakalniu arba Papiliatkalniu). Kaip ir visi šio maršruto piliakalniai, jis stūkso dešiniajame Širvintos krante.

Likus kilometrui iki santakos priplaukiame išgriautos Paširvinčio vandens malūno užtvankos slenkstuką, kuris visai mažiukas ir lengvai praplaukiamas.

Širvinta įteka į Šventąją 16,5 km nuo šios žiočių. Dešinėje susiformavusi salelė, kurioje padarėm trumpą pertraukėlę. Tik Kristina negaišo laiko – skubėjo pas savo mažylį.

Pasak J. Obelieniaus, ties santaka "Šventojoje ilga, bet nepavojinga Matelio rėva", bet ten nebuvo jokios rėvos, upė kaip tik buvo labai rami...

Žygį baigėme Upininkuose, prie Upininkų – Jonavos plento tilto. Ten sutikome dar besipakuojančius "ne mūsų Dariaus" plastikus, kuriuos taip pat sudarė jungtinė Vilniaus ir Kauno komanda. Kol džiūvo laivai, nukulniavau prie savo mašinos ir radau ją su nuleistu ratu – į padangą buvo įsmigusi vinis. Į pagalbą atskubėjo draugai, ir ratas greitai buvo pakeistas. Neužilgo dardėjome kas į Vilnių, kas į Kauną.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika