"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Plaštaka

Gediminas Andriukaitis

Daugeliui vandens turistų žinomas pakankamai vandeningas ir gražus Šventosios intakas – Siesartis. Ši upė, ištekanti iš Molėtų ežeryno daugiau nei septyniasdešimt kilometrų teka vaizdingomis Aukštaitijos apylinkėmis. Ypač gražus jos paskutinis trečdalis, kur upė teka giliame slėnyje. Būtent šioje atkarpoje Siesarties vandenis papildo keletas didesnių intakų – Plaštaka ir Šašuola, įtekančios į Siesartį beveik viena priešais kitą. Šie nedideli upeliai, leisdamiesi į gilų Siesarties slėnį turi pakankamai neblogą kritimą, kuris vilioja sportišką plaukimą mėgstančius vandenininkus.

Būtent dėl šios priežasties mes (aš ir du mano bičiuliai) ir atsidūrėme čia vieną kovo vidurio savaitgalį. Reikia pripažinti, kad idėja praplaukti šiais upeliais nebuvo originali – kažkada jais jau yra plaukę "Vikingų" klubo nariai, tačiau tai buvo seniai ir daugiau informacijos apie plaukiančius šiomis upėmis rasti nepavyko. Todėl plaukimas atrodė tik dar įdomesnis.

Iš anksto buvome nusprendę plaukti Plaštaka (kadangi vandens šį pavasarį nebuvo daug, tikėjomės, kad ji bus vandeningesnė, nei Šašuola), tačiau į veiksmo vietą nusprendėme važiuoti kairiojo Siesarties kranto keliu, pasižvalgydami ir į kitus intakėlius. Pirmiausia stabtelėjome ties Grabasta (paskutiniuose 3 km šis upelis turi 8,9 m/km kritimą ir… 0,52 kūbinių metrų vidutinį metinį debitą.) Grabastoje vandens aiškiai trūko tačiau prie gero "tikro" pavasarinio potvynio bandyti plaukti pasirodė visai įmanoma.

Toliau stabtelėjome ties Šašuolos užtvanka prie Virkščių kaimo. Čia jau daug malonesnis vaizdas – upe be vargo galima plaukti. Džiugiai įvertinę vandens kiekį tęsiame savo kelionę link Plaštakos. Kadangi planavome plaukti tik paskutinius 5 – 6 Plaštakos kilometrus, nusprendėme dar praplaukti ir nemažą Siesarties atkarpą. Todėl vieną automobilį paliekame ant paskutinio tilto per Siesartį, o kitu keliaujame link savo pagrindinio tikslo. Pravažiavę Žemaitkiemį nusukame link Valų kaimo, ties kuriuo ir planavome pradėti plaukimą. Neprivažiavus kaimo kertame giliame slėnyje tekančią Plaštaką. Vaizdas kiek suneramino – vandens ne per daugiausiai.

Privažiavę Valų kaimą sukame į kairę ir kaimo keliuku važiuojame aukščiau palei upę tol, kol kelias pasidaro nebepravažiuojamas (nors sniego jau seniai nebėra, tačiau kaimo keliukas prašyte prašosi keturių varomų ratų, kurių, deja, mes neturime). Automobilį paliekame ties atokiau nuo kaimo stovinčia sodyba – jos šeimininkas maloniai leidžia palikti automobilį savo kieme ir dar pasitikslinęs ar tikrai mes ketiname plaukti tik numoja ranka: "Vyrai, toli nenuplauksit, užvirtę čia viskas." (nenorėdami pasirodyti juokingais, žmogeliui nesakėme, kad mūsų galutinis dienos maršruto taškas yra už 11 km. keliu).

Trumpai šnektelėję su vietiniu ir iš kalbos supratę, kad normalų pavasarį vandens upėje būna kur kas daugiau, nusileidžiame prie upės. Ir iš tiesų – pavasarinio potvynio ženklų nedaug, tačiau vandens plaukimui pakanka. Prisipūtę laivus (plaukiame Edelveisais – mano supratimu tinkamiausiais laivas tokio pobūdžio upeliams) pradedame plaukimą ir iškarto tenka stoti ties užvartomis. Srovė pakankamai nebloga, tačiau kol kas nieko įdomaus neaptinkame. Galima tik pasidžiaugti, kad nepraplaukiamų užvartų pakankamai nedaug. Upė vingiuoja pro lapuočių mišką, daug kur tenka brautis po apsemtų krūmokšnių šakomis. Kartkartėmis vagoje pasirodo didesni akmenys, sraunesni ruožai ar viena kita nušokama bebrų užtvankėlė, todėl plaukimas tikrai nėra nuobodus.

Neskubėdami paplaukę nepilną valandą priplaukiame tiltą, per kurį atvažiavome. Lendame pro ganėtinai ilgą "koridorių", ir atsirandame kitoje tilto pusėje. Srovė po truputį greitėja, upėje nepraplaukiamų užvartų skaičius pradeda proporcingai mažėti augant sraunių atkarpėlių skaičiui – smagu! Už puskilometrio nuo tilto, kairiajame krante, prie pat upės nuo kalvos nusileidžia pieva. Čia stabtelime ir nusprendžiame užlipti ant kalvos apsidairyti po apylinkes.

Gurkštelėję arbatos tęsiame savo plaukimą, kuris darosi vis įdomesnis. Vietomis upė susiaurėja, susispaudžia ir veržiasi pro užvartas, tenka lysti po šakomis, brautis tarp pasvirusių medžių šakų. Už keleto posūkių upė išlenda į kiek atviresnę vietą ir priešais mūsų akis dešiniajame krante iškyla įspūdingo piliakalnio vaizdas. Šalia piliakalnio, teis apgriuvusio malūno liekanomis stovi sodyba. Priplaukiame užtvanką (virš jos yra pėsčiųjų tiltas), sustojame apžiūrėti užtvankos bei apylinkių. Vieta iš tiesų reto grožio – palipėjus ant piliakalnio atsiveria vaizdas į Plaštakos ir artėjančio Siesarties slėnius. Plaštakos upė ties piliankalniu suka į dešinę ir puslankiu apjuosia visą piliakalnį. Nuo viršaus girdisi Plaštakos šniokštimas, matosi kelios pusmetrinės bebrų užtvankos per kurių šonus veržiasi vanduo, todėl ilgai negaišdami leidžiamės atgal prie laivų.

Apgriuvusio malūno užtvanka apie 1 – 1,5m aukščio. Srovę suspaudžia užtvankos pamatas į poros metrų srautą, kuris putodamas krenta per akmenis. Dar įdomiau yra tai, kad virš užtvankos "kabo" rąstas, kuris verčia šuolio metu šiek tiek labiau atsilošti. Vienas po kito šokame nuo užtvankos ir leidžiamės upe tolyn. Upė daro vingį į dešinę apjuosdama piliakalnį. Srovė neša puikiai, tačiau keliose vietose ją pristabdo bebrų užtvankos, matytos nuo piliakalnio viršaus (viena iš jų vos ne metro aukščio). Kadangi srovė jas gerokai apardžiusi, formuojasi vandens nuopylos, per kurias nesunku tokias užtvankas praplaukti.

Toliau leidžiamės upe kuri net neplanuoja nurimti. Vagoje vietomis vėl pasirodo stambūs rieduliai, poroje vietų tenka apsinešti nepraplaukiamus krūmų ir medžių sąvartynus. Jei vandens būtų bent 30 – 40cm daugiau, plaukimas teptų gerokai pavojingesnis ir įdomesnis. Dar už keleto posūkių priplaukiame sodyba ir upė pradeda rimti – čia pat Siesartis.

Į Siesartį išplaukiame kiek nusiminę – nors ir trumpa, tačiau įdomiausia maršruto dalis baigėsi, laukia "kapojimas" iki palikto automobilio. Už poros šimtų metrų nuo Plaštakos į Siesartį įteka panašaus dydžio Šašuola. Bene racionaliausia būtų planuojant maršrutą praplaukti Plaštaka, užsinešti laivus iki Šašuolos užtvankos ir įveikti ir šį upeliuką. Tačiau mūsų dar laukia daugiau nei 10 km nuobodaus plaukimo Siesartimi, todėl ilgai nelaukę tęsiame savo žygį. Iki paskutinio tilto plaukiame apie dvi valandas.

Apibendrinant plaukimą galima pasakyti, kad mūsų praplauktas maršrutas puikiai tinka vienos dienos pavasariniam žygiui. Iš principo Plaštaka būtų įmanoma plaukti nuo pat ežero paskiriant tik šiam upeliui visą plaukimo dieną, tačiau kiek teko domėtis, aukštupyje kritimas yra daug mažesnis ir užvartų daug daugiau. Na o Plaštaka nuo Valų kaimo pasižymi pakankamai nemažu kritimu ir sąlyginai nedideliu užvartų kiekiu, todėl puikiai tinka intensyviam ir sportiškam plaukiui (prie rimto potvynio plaukimas Plaštaka gali tapti ir pakankamai pavojingu). Planuojant plaukimą taip pat verta skirti laiko pasivaikščiojimui po apylinkes, kurios čia tikrai gražios.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika