"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Du savaitgaliai Armonoje

Laura Unikauskaitė

Armona - tai beveik 30 km. ilgio upelė, įtekanti į Šventąją žemiau Ukmergės. Į ją Alvydo Barzdėno patarimas ir nuvedė mus saulėtą 2004-12-12 dienos rytą. Nusprendėm pradėti plaukti nuo Kauno - Utenos plento, nuo Laibiškių, nors mums ir buvo siūlyta maršrutą pradėti nuo tvenkinio - tiesiog tvenkinio mūsų "Briedžio" leistame žemėlapyje nebuvo. Ta upė, kurią pamatėme, sukėlė didelę susižavėjimo bangą: vanduo išėjęs iš krantų, srovė greita, medžiai augo tiesiog upės vidury. Kadangi turėjome tik 2 laivus, - "Saidę" ir "Edelveisą", - o buvome keturiese, nusprendėm plaukti po 2 - vis tik kilometražas iki žiočių nedidelis, galima greitai vėl užsimesti aukštyn ir suspėti praplaukti kitiems.

Mūsų pasiruošimo darbus atidžiai stebėjo bent septynetas murzinų vaikiščių - matėsi, kad laivai juos ypač domina. Sakė, kad jie vasarom plaukia iki Šventosios ant padangų. Ir dar sakė, kad kažkur netoli Šventosios bus "krioklys" ir reikės persinešti. Žodis "krioklys" man iškart užkaitino kraują.

Už pusvalandžio dvi bendražygės išplaukė ištvinusia Armona, o joms įkandin lėkė 7 vaikiščiai ir mėtė į jas viską, kas pakliuvo po ranka. Mes su vyru tuo tarpu sėdome į savo mašiną ir patraukėm ieškoti žiočių. Bet pavažiavę vos kilometrą, pamatėme tvenkinį ir nusprendėme palaukti merginų. Vėjas tądien buvo išties smarkus, tvenkiny bangos siekė keliasdešimt centimetrų. Belaukdami apžiūrėjome "krioklį". Tai ne krioklys, o tvenkinio perlaida, nuo kurios nenušoksi - išties reikia persinešt. Tiesa, ten, kur iš po žemių vėl išlenda vanduo, atrodė viskas išties įspūdingai: nusileidęs aukšta nuopyla žemyn, vanduo sudaro didžiulę bačką, tiesiai už jos - 2 betoninės platformos, į kurias atsimušęs vandens srautas tiesiog atsistoja piestu, sudarydamas kokių 70cm aukščio sieną; tarp tų betoninių platformų - vietos lygiai Edelveisui pralįst, bet sūkuriai susidėstę taip, kad tiesiog neleistų plaukti į tarpą; toliau už platformų srovė lekia dar truputį žemyn ir nušoka per nediduką slenkstuką, už kurio - gera rėva. Mano nepasotinamas visokių ekstremumų troškimas greit sukurpė planą, kaip būtų galima virvių pagalba įveikti bent dalį viso to pragaro, bet greit suvokiau, kad darbo būtų daugiau nei malonumo.

Už tvenkinio kairėje - Dovydiškių kaimas. Labai gražus, senas kaimas, panašus į gatvinį. Jo ribose matėme per visą upės plotį stovintį metro aukščio putų kalną: susidaro jis dėl srutų, kurias išleidžia šalia tvenkinio stovinčios fermos, paskui vanduo, krisdamas iš didelio aukščio, ir prigamina išties daug tų putų. Apžiūrėję kaimą sugrįžome pasitikti merginų, kurios pairklavę per tvenkinį gerokai sustiprino savo rankų raumenis.

Padėjome joms vėl nuleist laivus į upę ir ilgam (patys to dar nežinodami) išsiskyrėme. Mes sėdome į mašiną ir patraukėm toliau ieškoti santakos. Pavažiavę laukų keliuku (kuriuo per pavasario potvynius, kai viskas būtų pažliugę, gal būtų ir problemų pravažiuoti), privažiavome Armonos intaką, Pavarklos vardu. Intakas prieš pat įtekėdamas į Armoną šoka akmeniniais laiptais po metrą aukščio žemyn - atrodo išties įspūdingai. Pati santaka taip pat įdomi: toje vietoje susitinka 2 brastos ir intakas - susidaro tokia užsemtų kelių ir upelių sankryža, kurią be aulinių batų pereiti labai nelengva. O ir lengvoji mašina gan egzotiškai atrodė, bandydama įveikti tą kryžkelę. Šalia šios kryžkelės mes ir palikom mašiną (ne dėl to, kad nepravažiavom, tiesiog nusprendėm palaukti bendražygių, padaryti keletą nuotraukų, šiaip pasivaikščioti palei upę). Pasileidome žemyn. Tuoj pat priėjome nepaprastai gražią sodybą, Baraučiznos kaimu vadinamą, miško pakrašty, prieš pat kurią į Armoną įteka dar vienas - labai mažiukas, intakėlis. Sodybą supa 2 piliakalniai, bet lentelės nuplėštos - pavadinimai neaiškūs. Eidami upės krantu ties kiekviena įdomesne vieta vis laukdavome merginų, kol nesušaldavome. Miškas - gražus pušynas, upėje daug perkritimų, rėvų, kelios pavojingos užvartos. Taip pasiekėme santaką. Diena greitai ėjo į pabaigą. Pradėjo kirbėti nerimas, kurgi mūsų merginos dingo. Buvo aišku, kad praplaukti nebespėsime. Tada sulaukėme vienos iš bendražygių skambučio, kuris daug paaiškino, bet daug ir naujų klausimų iškėlė. Paaiškėjo, kad ji apsivertė, pametė irklą, gerą pusvalandį jo ieškojo, kur kita bendražygė, nežinanti... Pasiūlėme jai bandyti plaukti be irklo iki brastų kryžkelės. Ten mes ją ir pagavome, visą tirtančią iš šalčio, murziną kaip tie vaikiūkščiai iš Laibiškių, su kuolu rankose. Kai persirengė ir galėjo laisviau reikšti mintis, papasakojo, kad jos bendražygė plaukė pirma, ji iš paskos. Persikėlusi per kažkokią kliūtį, nespėjo kaip reikiant įsitvirtinti diržais, lenkėsi, bandydama išvengti šakų, į šoną, srovė pastatė baidarę skersai, ir ji apsivertė. Vandens buvo daug - beveik iki kaklo, tad adrenalino gavo pakankamai, o ir vandens temperatūra - artima nuliui. Irklą dar matė plaukiantį, bet vėliau jis pasuko už posūkio ir daugiau mes jo nebematėm. Ji ilgai dar šaukė savo draugę, ieškojo irklo, kol galų gale prisiskambino mums (santakoje ryšys labai trūkinėjantis). Dabar buvo itin įdomu, kurgi kita žygeivė, kuri su savimi neturėjo pasiėmusi telefono. Netrukus paskambino ir ji iš Dovydiškių kaimo, pasiprašiusi vienoj iš sodybų paskambint: visa šoko ištikta, siaubingai persigandusi, kad jos bendražygė bus paskendusi. Kai ją paėmėme iš Dovydiškių, ji dar gerą pusvalandį negalėjo kalbėti. Kai paskui prakalbo, papasakojo, kad kai pastebėjo, kad plaukia viena, ilgai laukė, šaukė draugę, ėjo krantu prieš srovę. Kaip jos prasilenkė, abiems iki šiol neaišku, nes sakėsi rėkavusios visa gerkle. Bet tai nėra labai keista: vietomis Armonos krantai apaugę tokiais krūmynais, per kuriuos niekaip neprasibrausi, jei neturi gyvatės pavidalo. Tenka apeit iš toliau, o iš toliau - prasčiau girdisi...

Pamoką merginos gavo auksinę, kainavusią abiems po pusę irklo, bet patyrimas turi savo kainą.

Kitą savaitgalį, 2004-12-19, mūsų ta pati kompanija, dar prigriebusi vieną vyruką, vėl išjudėjo Armonos link - vis tik upelė mums visiems labai patiko. Šįkart nusprendėm pradėti nuo tvenkinio, nors praeito savaitgalio plaukikės ir manė, kad taip nesąžininga, kad mes neplauksim tuo tvenkiniu, o joms teko. Kai pamatėm upę, suspaudė širdį: jos vidury stirksojo žolės, srovė buvo gerokai lėtesnė - vandens žymiai mažiau. Bet plaukti galima. Greitai surinkome baidares (tas pačias dvi) ir išleidome savo tris bendrakeleivius į upę (kuo vėliau labai pasigailėjom). Apžiūrėjome tą vietą, kur praeitą savaitgalį virė pragaro katilas. Įsitikinom, kad vanduo pasėdęs maždaug 30cm. O mūsų žygeivių gretose, nepaplaukusi nė 50 metrų, viena baidarė apsivertė (taip pat dėl to, kad keleivė nebuvo tinkamai atsisėdusi), bet nusprendė nepersirenginėti ir plaukti toliau, mat vandens nebuvo labai daug, ir ji išvirto nelabai stipriai ir giliai. Paskui dar juos pagavome ties brastų kryžkele.

Laukdami jų santakoje ir virdami sriubą, supratome, kad padarėme klaidą, nes ir šįkart jie gan keistai ilgai plaukė. Buvo aišku, kad mums reikia ruoštis naktiniam žygiui. Patys kalti - reikėjo pirmiems plaukti. Atplaukė į santaką jie apie 15val, kelyje užtrukę beveik tris valandas. Po truputį temo. Sakė, kad žemupyje labai daug užvartų, kur ir užgaišo.

Kai nuleidom baidarę į vandenį, buvo 15.30. Dar kaimo ribose tenka persikelti per 3 užvartas. Putų kalno šįkart nebuvo: vanduo žemesnis, ir visos putos palenda po medžiu - neužsilaiko. Paskui upė vingiuoja per pievas, bet krantai tankiai priaugę krūmų, medžių. Daugybė užvartų, bet per visas galima pralįsti, prasiskverbti ar kaip kitaip praplaukti. Iki brastų sankryžos dar tenka persikelti 3 kartus per nepraplaukiamas kliūtis: viena iš jų yra tiltelis, ant kurio nemažai vielų - reikia būti atsargiems. Krantuose kai kur atsiveria atodangos, kur matosi sluoksniais išsidėsčiusios įvairių spalvų smiltys, tose atodangose pilna išgraužtų urvų. Armona nuo Dovydiškių kaimo iki žiočių paskelbta geologiniu draustiniu. Prieš pat upei įtekant į mišką, vagoje atsiranda daugybė riedulių, vietomis trečdalio pirtelės dydžio. Kai kur mažesni rieduliai padarę riedulių sąvartas, per kurias plaukti ypač malonu. Nuolydis plika akimi matomas, kai kur perkeliolika metrų upė nukrentažemyn bent pora metrų. Įtekėjus į mišką, užvartos išnyksta, lieka vien stipri srovė, geras kritimas, rieduliai. Už brastų sankryžos upė 2 kartus prasiskiria, padarydama 2 ar 3 vagas, vienoje iš kurių esti ypač didelis kritimas. Už Baraučiznos kaimo vėl prasideda užvartos, bet viena kita, dauguma jų nesunkiai įveikiamos, neišlipant iš laivelio. Prieš pat žiotis upė įteka į pievą, visiškai nurimsta ir vagoje atsiranda daugybė - gal 12 -15 - neįveikiamų užvartų. Kokias 8 jų galima apsinešti vienu nešimu. Pievoje upė raito nerealius vingius, palieka savo senvagę, kuri jau prižėlusi žolių, labiau panaši į balą, prasigraužia naują vagą, kol ramiai įsrūva į Šventąją. Už kokio 100 metrų dešinėje yra stovyklavietė, iki kurios nesunkiai galima privažiuoti mašina. Ten mūsų jau laukė arbata. Upėje užgaišom 1,5val, žygį pabaigėm jau tamsoje. Realiai plaukiant vienu ekipažu maždaug tiek laiko ir užtrunka upės įveikimui, jei plauki be incidentų. Mūsų draugai užtruko ilgiau, nes vis tenka palaukti vieniems kitų, per užvartas persikelti ilgiau užtrunka, plaukiant 2 laivais. Jei būtų toks vanduo, kaip praeitą savaitgalį, gal ir dar greičiau būtų galima praplaukti - vis tik srovė galingesnė, greičiau neša. Tiesa, kai kurios užvartos, kurios šią savaitę nekėlė jokio pavojaus, praeitą savaitę galėjo būti tikrai kietu riešutėliu. Šią savaitę upė pasižymėjo tuo, kad teko daugiau paslalomuoti, o tai technikos tobulinimui tikrai geras dalykas.

Šauni upė. Kauniečiams - netoli ir geras susisiekimas, galima atitranzuoti. Upė gan plati (kokių 7 metrų pločio), galinga, sportiška, gražūs krantai ir apylinkės.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika