"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Anykšta (Žiemos ir pavasario plaukimai)

Laura Unikauskaitė

Žygio laikas: 2004.11.01

Trasos ilgis: 6 km. Burbiškis – Anykščiai – Rubikiai kelio tiltas. Plaukta ~ 4 val. su 15 min pertrauka arbatai.

Įranga: "Saidė 3,6" (Laplanda)

Žygio laikas: 2005.04.09

Trasos ilgis: 5 km. Anykščiai – Rubikiai kelio tiltas – Anykščiai. Plaukta ~ 4 val. su 25 min. pertrauka arbatai.

Įranga: "Saidė 3,6" (Laplanda) ir "Edelveisas" – 2 vnt.

Upės (vagos) ilgis – 14 km. Išteka ji iš Rubikių ežero, į rytus nuo Anykščių, nors iš tikrųjų jos ištakos yra Mūšėjaus ežere, iš kur ji per Dusyno ežerėlį pasiekia savo vagą Rubikių ežero vakarinėje pakrantėje. Vidurupio nuolydis – 2,5 m/km, nuolydis žemupyje (paskutiniai 5 km) – 8 m/km.

***

Rudenį savo kelionę pradėjome Burbiškyje, kur verta apžiūrėti dvaro rūmus ir parką. Baidarę prisipūtėme prie tiltuko, po kuriuo upė lenda i vamzdį, kuriuo galima praplaukti, išklausėme vietinių žmonių nuomonių apie tai, kad mes nė kilometro nenuplauksim, ir išplaukėme. Užvartos pasitiko už keliolikos metrų ir jau nebeapleido mūsų iki pat kelionės galo. Už 500 metrų priplaukėme sugriuvusį vandens malūną, kur galima apžiūrėti visą jo mechanizmą, prieš tai nušokus nuo pusmetrio nesiekiančio slenkstuko. Paplaukus dar kelis šimtus metrų per pievas gan ramiai tekančia vaga, pasiekiame pelkę, kurioje upė šakojasi, bėga krantais mažais upeliukais. Keliose vietose kelią pastoja bebrų užtvankos, nuo kurių visai nesunkiai galima nušokti, pora iš jų siekė net metro aukštį. Užvartų čia dar nedaug, tik karts nuo karto tenka persikelti per bebrų nuverstus medelius ar pralįsti pro susipynusias šakas. Taip upė vinguriuoja kilometrą – pusantro, paskui krantai pradeda statėti, užvartų daugėti, o dar už kelių šimtų metrų pasigirsta širdžiai mielas vandens šniokštimas. Pradedam aktyviau irkluoti, mintyse piešdamiesi galingą slenkstį, krioklį arba ką nors panašiai ypatingo. Deja, deja. Tai tik vieškelio tiltas, po kuriuo upė garmėdama neria į kelis mažus vamzdelius – per juos tekėdama ir kelia tokį triukšmą... Persivelkame baidarę ir plaukiame toliau. O toliau prasideda Anykštos spąstai mums – kanjonas su nesuskaičiuojama daugybe suvirtusių medžių. Iki Anykščių–Rubikių kelio tilto persikėlėme per užvartų skaičių, artėjantį link triženklio. Tai buvo juodas darbas. Srovė nebloga, tačiau pavojaus nekėlė. Pirmąkart savo gyvenime mačiau tokį gamtos reiškinį kaip užvartų salos: medžiai suvirtę per daugybę metų vienas ant kito visomis kryptimis, apaugę žole ir iš tolo atrodo kaip salos. Iš tiesų tai ne salos, o tiesiog užvartų konglomeratai, ir ne vietoj pastatyta koja gali patekt į plyšį tarp medžių, po ko tolesnis jos likimas gali atsidurti medikų rankose... Praplaukimuose pro "salas" – srovė labai didelė, susidaręs geras nuolydis, deja, ten medžiai taip pat sugulę ir užtvėrę vandenininkams kelią. Prieš pat minėto kelio tiltą upė truputį aprimsta, krantai nužemėja – tai žemiau esančios užtvankos patvanka. Čia baigiame savo kelionę, nespėję įveikti viso planuoto atstumo – temsta. Vis tik užvartos atima labai daug laiko. Ir jėgų.

Nuo čia bandėme plaukti kitą savaitę, tačiau vanduo jau buvo nusekęs ir paplaukę kilometrą, nusprendėme nesigadinti nuomonės apie upę – išlipome iš kanjono link siauruko bėgių. Užvartų buvo daugiau negu galima įveikti, srovė nelabai stipri, rėvose akmenys neapsemti.

***

Pavyko įveikti srauniąją Anykštos dalį už pusės metų, pavasarį. Atvažiavome trise, prisipūtėme baidares, mašiną palikome čia pat, ant kelio, ir išplaukėme su neramia širdimi – o kaip bus dabar?

Paplaukus vos keliasdešimt metrų už posūkio išnyra vartai prieš akis – tai sugriuvusi užtvanka. Ši užtvanka – paskutinis orientyras upėje iki pat Anykščių. Nuo čia prasideda laukinis upės ruožas kanjone, kuriame orientuotis tiesiog nėra pagal ką. Na, tokie mano subjektyvūs prisiminimai: paskutinius skardžius (nedidelius, griūvančius į upę) praplaukėme maždaug atkarpos viduryje, paskutinis – dešinėje, klampaus molio; kai kanjonas tampa dviejų laiptų (po 25m kiekvienas), reiškia, pusė jau praplaukta; kai šlaitai pradeda žemėti, plaukti lieka apie valanda; maždaug viduryje taip pat yra ir betoninis lovelis, besileidžiantis nuo dešiniojo šlaito, skirtas upeliukui pavasarį.

Švartuojamės dešiniajame krante ir einame apžiūrėti užtvankos įveikimo kelių. Vanduo verčiasi per viršų galinga srove, tačiau krenta ant akmenų – nušokti be šansų. Vienintelis būdas ką nors doro išpešti – pradėti plaukti nuo tų akmenų, nuo kurių upė dar ritasi per riedulius, o paskui šoka nuo pusmetrinio slenkstuko, darydama statų posūkį į kairę. Slenkstis didelių riedulių padalintas į dvi protakas, taigi nuo jo nušokti galima 2 keliais plaukiant – tiesesniu ir per aplinkui, aplenkiant kelis akmenis. Tiesesnis atrodo įdomesnis ir šiek tiek pavojingesnis. Pirmas atsišvartuoja Mažvydas ir visiškai nesunkiai tiesesniu keliu nušoka niekur neužsėsdamas. Veido išraiška – nusivylusi. Antra plaukia Rasa ir taip pat taikosi į tiesesnį kelią, deja, nepakankamai užsuka į kairę ir sėda ant didžiulio akmens, esančio tarp dviejų slenksčio protakų. Pusė baidarės kybo ore, mes su Mažvydu lūžtam iš juoko – vaizdas tikrai nepakartojamas. Tada prasideda bandymai nusikrapštyti nuo to akmens. Srovė tikrai stipri, baidarė taip lengvai nesisukioja kaip norėtųsi, kiekvieno netikslaus judesio metu grasina apversti laivelį. Šiaip ne taip nuo akmens mergina vis tik nusikrapšto, tačiau srovė pagauna ir prispaudžia šonu prie akmenų ir medinių užtvankos polių. Į baidarę pilasi vanduo, Rasa šlapia nuo galvos iki kojų. Vis tik perskirsčius svorį ir atsistūmus nuo polių pavyksta neapvirsti ir sėkmingai pasiekti krantą. Aš plaukiau paskutinė ir pasirinkau antrąjį kelią –smagiai nušokau dešiniąja slenkstuko protaka.

Šokam į baidares ir pradedam ilgą kelionę kanjonu. Šlaitai pilni žibučių, šalpusnių ir visokiausių daigelių, tačiau dairytis nelabai yra kada. Užvarta seka užvartą, tiesa, visos jos pralendamos, perlipamos ar kaip kitaip panašiai įveikiamos. Srovė tikrai stipri, kai kur upė šuoliuoja galingais laiptais žemyn, kai kur šiek tiek aprimsta, patvenkta užvartų. Daug medžių guli po vandeniu, sudarydami nuopylas, slenkstukus. Kai kur medžiai suvirtę, palikdami tik metro pločio protaką, – aišku, srovė ten galinga, kelis kartus pasitaiko egzotika – pakišimai po ledu: ledas stovėjo beveik visoje atkarpoje šiauriniame krante, ir kai kur, kur galinga srovė teka metro pločio protaka tarp kranto ir užvartos, iškart už kurios palenda po ledu, – reikia galingai irkluoti, norint nepalįsti kartu su ja (aišku, pakiša tik baidarę ir žmogų iki liemens, bet nuo smūgio tikrai saldu burnoj pasidaro – man, laimei, pavyko to išvengti), džiugina prispaudimai (kartais tikrai galingi, kad neblogai pairkluoti tenka, į vieną netgi teko įsimūryti; beje, prispaudimų daugiau pirmoje atkarpos dalyje), daug kur šakos palinkusios virš vandens, o kai srovė didelė, oioi, kaip skaudžiai jos kerta.

Ir štai iš už dvidešimt penkto posūkio Rasa išnyra visa verkdama, su patinusia raudona akimi: šaka pataikė į akį, ir tikrai stipriai ir skaudžiai. Iš pradžių, aišku, bandom nekreipt dėmesio – gal praeis. Tačiau matau, kad praeit nepraeina, Rasai įveikinėti kliūtis darosi vis sunkiau, mergina pradeda matyti kažkokius besiplečiančius šešėlius. "Užkeikta upė", – mąstau ir mintyse, ir garsiai, matydama, kad jos šturmą vėl gali tekti atidėt. Švartuojamės prie vienos iš 3–4 užvartų upėje, kurias reikia apsinešti (duotuoju laiko momentu) – beje, gana pavojingos: prieš išlipdama Rasa dar surengia man šou: pati kabo ant medžio šakos, irklą bando įsikąsti į burną, o vienos kojos pirščiukais dar laiko srovės plėšiamą baidarę (baidarė niekur nenuplauktų – užkliūtų už čia pat esančio rąsto, bet Rasai tektų arba toliau demonstruoti beždžionės sugebėjimus ir medžio šaka pasiekti krantą, kabant žemyn galva ir irklą laikant dantyse, arba susitaikyti su tuo, kad ji – tik mergiotė, ir lipti į gilios srovės vidurį); vis tik su šiokia tokia mano pagalba ji sugeba prisitraukti baidarę ir sėkmingai į ją įsikabaroti.

Taigi, išlipam iš upės ir pradedam dairytis į kanjono viršų – aukštai jis, viršaus nesimato, mudviem su Mažvydu atmintyje iškyla rudeninis epizodas, kai vieną baidarę tempėme per tuos brūzgynus viršun, dabar prieš mus guli trys... Rasa didvyriškai pareiškia, kad jai žymiai geriau; smulkiai išsiklausinėju visus simptomus ir padarau išvadą, kad nubrozdinta ragena – taigi, matys, ir skubios pagalbos iš sraigtasparnio nereikia. Rasa irgi būtent taip mano, ir nė nežada pasiduoti. Nusprendžiam, kad yra beveik lengviau plaukti tolyn negu lipti aukštyn iš kanjono, o paskui eiti pėsčiomis. Be to, plaukiam jau daugiau kaip 2val – aišku, kad labai daug negali būti likę.

Atsišvartuojam, Mažvydas pradeda globoti Rasą, padeda tai šen, tai ten persikelti. Upė šniokščia, šoka dideliais ir mažais akmeniniais laiptais, užvartų nemažėja. Stojame dar porą kartų persitempti laivus, vienoje vietoje – rąstas per upę, 30cm virš vandens, išnyrantis iš už posūkio, ir nepatyrusiam plaukikui gali pasirodyti, kad įmanoma kaip nors šią kliūtį įveikti nelipant ant kranto, – toks atrodymas neabejotinai baigtųsi overkyliu, nes srovė toj vietoj tikrai galinga. Paskui po truputį krantai pradeda žemėti (upės charakteris nesikeičia), pasirodo ir kažkokių žmonių pėdsakų (beje, labai svarbus džiugus dalykas, kurį reikia paminėti, – šioje upės atkarpoje nuo tilto – nė vienos vienintelės šiukšlės, nei pačios mažiausios, nei didesnės), o konkrečiai – sugriuvęs namelis medyje prie pat upės. Dar kiek paplaukus pasirodo pievos tai vienam, tai kitam upės krante, srovė pradeda rimti, užvartų gal kiek sumažėja, jos nebepavojingos, praplaukiam sodybą kairėje, kol galų gale pasiekiame visiškai ramų upės barą, kuriame galima pailsinti rankas ir nugaras – taip ir dreifuojame, tiesa, ir čia mus pasitinka viena kita užvarta.

Tuomet išgirstame galingą vandens šniokštimą. Stojame prie sodybų, priešais griūvantį tiltelį ir bėgame apžiūrėti gerų 4–5 metrų aukščio užtvankos. Užtvanka sugriuvusi, jos viduryje pūpso seni poliai, geležinės konstrukcijos, pačioj apačioj srovė dalinasi į 2 srautus, vienas iš kurių palenda po kažkokiu gelžbetoniniu pastatu. Nusprendžiam, kad nušokti gal ir įmanoma, bet su labai didele rizika. Mes susilaikome.

Pakuojamės laivus ir patraukiame į gražią sodybą dešinėje, kur planuojame pasilikti baidares ir skirstytis kas sau – kas mašinos parvaryti, kas į ligoninę. Nuo čia Anykščių pagrindinė Biliūno gatvė – už 50 metrų. Tiems, kam nereikia siauruko bėgiais eiti atgal parsivaryti mašinos, drąsiai gali plaukti iki santakos su Šventąja ir dar truputį pastarąja iki tilto, šalia kurio – autobusų stotis, na, o pirmiesiems, turint mažiau laiko, kelionę gal geriau pabaigti būtent čia. Sodyboje pasirodo begyvenantys itin malonūs žmonės, kurie susisodina mus į mašiną ir paveža iki starto, kur stovi mūsų automobilis (beje, jų teigimu, tokio aukšto vandens jie jau seniai nematė; ir dar sakė, kad nuo užtvankos dar niekas nėra šokęs – ei, vieta pasireikšti!) Tuomet jau ligoninė, siuntimas į Panevėžį (Anykščiuose nėra okulisto) ir patvirtinta mano diagnozė su palankia prognoze.

Anykšta įveikta. Kaip sakė Rasa, jos vardas turėtų būti Anykštys, nes upė visiškai nemoteriška. Iš tikrųjų upė be galo sportiška, man kažkaip atrodo, kad ji sportiškiausia iš visų mano plauktų upių. Nesakau, kad geriausia ar smagiausia – tiesiog sportiškiausia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika