"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Žalesa

Gediminas Andriukaitis

Plaukta: 2007 kovo 12 d.

Dalyvavo: Gediminas, Liudas, Konradas (du "Edelveisai", viena " Saidė")

Vandens lygis: besibaigiančio potvynio


Ši nedidelė ir tik per pavasario ar rudens potvynius plaukiama upelė įteka i Nerį truputį aukščiau Europos parko (Žalesos sodų bendrijos teritorijoje). Plaukimą pradėjome nuo tilto Žalesos kaime. Vos pradėjus plaukti, iš karto prasidėjo užvartos. Kad šituo upeliu nedaug kas plaukioja supratom ne tik iš užvartų, bet ir iš vietinių gyventojų reakcijos – vietos vyrai, ramiai pakrantės pievoje pjovę malkas, išvydę "Edelveisus" upelėje nelabai suprato kas čia per "bajeriai", klausinėjo ar mūsų galvelėse viskas tvarkoj...

Paplaukus pora šimtų metrų, į Žalesą įteka panašaus dydžio intakas – Girija. Ženkliai padidėjus vandens kiekiui, plaukimas darosi paprastesnis, nes manevrui atsiranda daugiau laisvės įveikinėjant užvartas. Už poros šimtų metrų sutinkame pirmąją iš, kaip vėliau paaiškėjo, gausybės bebrų užtvankų. Ši – pati didžiausia (apie 0,8 metrų) ir lengvai nušokama.

Upės kritimas padidėja, atsiranda akmeningų rėvų. Plaukimas smagus, tačiau karts nuo karto tenka kilnotis per nepraplaukiamas užvartas. Vienoje vietoje, kur kertamos elektros linijos, yra nedidelė ir lengvai nušokama bebrų užtvanka, už kurios upė, vingiuodama kokius 30 – 40 metrų, nukrenta bent porą metrų. Plaukti labai smagu (tik vandens galėtų būti daugiau). Šio ruožo pabaigoje įplaukiame į nedidelį miškelį, kuriame mus pasitinka porą metrų virš vandens kybantis pavasarinis rūkas ir sniego likučiai.

Nepriplaukus Liubavo kaimo, dešinėje pusėje randame senų dvaro arklidžių liekanas – įspūdingi akmeniniai griuvėsiai, kuriuos nusprendžiame apžiūrėti iš arčiau. Pakrantėje sutiktas žvejys taip pat galvoja kad mes nevisiškai sveiki – rusiškai paklausęs, ar žvejojam, ir gavęs atsakymą, kad "sportom zanimajemsia", sumurma: "nu i nach*i takoj sport!", pasiūlo mums geriau eiti į kelią ir pasiskambinti, kad kas nors mus iš ten paimtų, nes, jo nuomone, šita upe plaukti neįmanoma.

Nuo griuvėsių iš tiesų prasideda nemažas užvartų ruožas. Tačiau visai priartėjus prie Liubavo, upės vaga pašvarėja, pagilėja ir mes priplaukiame Liubavo užtvanką, virš kurios – apgriuvęs medinis tiltas. Užtvankos aukštis – apie 2,5 metrų. Srovė dalinasi i dvi dalis ir krenta, slysdama per užtvankos betoną. Įvertinę vandens masę, suprantame, kad šuolis nebus sudėtingas ir pasirinkę dešinę protaką, vienas po kito šokame nuo užtvankos. Kaifas!

Liubavo apylinkės iš ties gražios. Prie kelio stovi senas didžiulis akmenimis mūrytas statinys, o iš karto už užtvankos upę i dvi dalis dalina nemaža, medžiais neapaugusi sala. Mes plaukiame dešine protaka.

Toliau upė teka palei Liubavo kaimo statinius, vaizdai gražus, nepraplaukiamų užvartų nėra, srovė neša puikiai. Už poros šimtų metrų priplaukiame gražią, kalvotą pievą kairėje ir seno akmeninio tilto liekanas, nuo kurių upė pradeda leistis i mišką. Pora kilometrų mišku plaukiame visai šauniai, nepraplaukiamų užvartų – vienaženklis skaičius. Tačiau vėliau prasideda ruožas, kuriame gausu bebrų užtvankų, gerokai sulėtinančių upės tėkmę. Laimei – dauguma gan lengvai nušokamos. Paskutinė šio miško ruožo užtvanka smagiausia – apie 0,5 metrų. aukščio su aiškia, švaria nuopyla viduryje.

Po jos srovė pagreitėja, upė išlenda iš miško ir įteka i pievą, kurios kairiuoju pakraščiu tęsiame plaukimą. Čia mus vėl pasitinka keletas lengvai įveikiamų užtvankėlių. Už vienos iš paskutinių, ties upės vagą kertančiu nukritusiu medžiu, susiformavęs didžiulis putų debesis, į kurį panyra priekyje plaukiančio Liudo kajakas. Reikia pripažinti, putose "išsimozojęs" "Edelveisas" atrodo tikrai nuotaikingai. Neužilgo prasideda sodų apylinkės, upės vaga susiaurėja, pagilėja, srovė neša puikiai, tačiau vietom tenka nemažai pasidarbuoti braunantis tarp nusvirusių krūmų šakų. Priplaukus sodus, upės vaga vėl pašvarėja, yra pora nepraplaukiamų tiltelių. Neužilgo priplaukiame kelią ir po juo randame antrą galingą užtvanka. Turbūt, tiksliau reikėtų sakyti "dvi užtvankas", nes dvi protakas skiria apie 30 metrų atstumas. Labai įdomi vieta – upė teka visai šalia ir lygiagrečiai keliui, dalis vandens patenka i pirmąja šachtą (buvęs malūnas), o dalis dar pateka 30 – 40 metrų lygiagrečiai ir įkrenta į antrąją užtvankos dalį. Pirmoji šachta nepraplaukiama – vanduo patenka po malūno griuvėsiais, S formos posūkiu apsisuka ir neria po akmenine siena. Tačiau antra užtvankos dalimi prie aukšto vandens nušokti būtų tikrai įmanoma. Tai apie 2,5 metrų krioklys, esantis tiesiai po tiltu per kelią. Bėda ta, kad srovę suspaudžia dvi metalinės plokštės, tarpas pakankamai siauras, o virš plokščių vandens vos 10 centimetrų. Kadangi nėra pakankamai vietos įsibėgėti ir taikliai pataikyti tarp jų, baimindamiesi užkliūti, šokti nesiryžtame. Tačiau pasižadame sau čia atvažiuoti prie aukštesnio vandens.

Persinešę kajakus ties malūno griuvėsiais leidžiamės upe tolyn į Neries slėnį. Srovė neša puikiai, kelią užkerta pora žemų tiltukų (antras iš jų nepraplaukiamas), už kurių upės vagos vėl susijungia ir Žalesa vingiuodama pradeda kristi į Neries slėnį greita srove. Nuolydis geras, rėvutės, keliose vietose kelią užkerta nepraplaukiamos užvartos. Prie pat Neries upės vagoje pūpso didžiulis riedulys.

Plaukimą baigiame dar kilometrą paplaukę Nerimi.

Reziumuojant, upė prie gero vandens verta dėmesio (vien dėl kelių galingų užtvankų, gražiu apylinkių ir pakankamai smagaus nuolydžio). Žinoma, plaukti čia verta tik per potvynį, tačiau maršrutas – ne iš lengvųjų (karkasinėmis ar plastikinėmis baidarėmis plaukti tikrai nerekomenduočiau). Mano skaičiavimais praplaukėme apie 9 kilometrus upe. Labai neskubėdami, pasižvalgydami po apylinkes, užtrukom apie 6 valandas.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika