"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Vilnia
    Darius Vilkišius

             Upė teka pietryčių Lietuvoje, pravinguriuoja pro Lavoriškes, Mickūnus, N.Vilnią. Vilniuje, pratekėjusi pro senamiestį ir Sereikiškių parką, Gedimino kalno papėdėje iš kairės įteka į Nerį, 164,9 km nuo šios žiočių. Ilgis 81,6 km, baseino plotas 623,5 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 6,01 m3/s, vidutinis upės nuolydis 1,57 m/km.

             Vilnios versmės yra netoli Medininkų (apie 3 km į ŠR), Vindžiūnų kaimo pietinėje dalyje. Pradėjusi savo kelią Medininkų aukštumoje, nuo 77,7 iki 65,3 km prateka Lietuvos – Baltarusijos valstybine siena. Senųjų aukštumų papėdėję gimęs upelis iš pradžių čiurlena pelkėtos dubumos nuolydžio kryptimi. Nuo 76 iki 74 km jis reguliuotas, o apie 1,5 km ruožas, einantis Arvydų žuvininkystės ūkio tvenkinių zona, kanalizuotas. Vagos plotis aukštupyje 3 – 6, o vidurupyje ir žemupyje – apie 10 – 15 metrų. Vilnia nuo versmių iki žiočių nukrenta 124,6 m. Didžiausias kritimas – aukštupyje (nepraplaukiamas dėl vandens stygiaus) ir žemupyje, kur upė beveik 10 km ruože nukrenta 39,7 m (vidutinis nuolydis 4m/km). Upė ypač vingiuota tarp Lavoriškių ir Mickūnų bei žemiau Naujosios Vilnios. Pats žemupys ties Pilies kalnu Vilniuje, manoma, yra kanalas, o senoji vaga, pasak istoriko A.Kirkoro, lenkė Žemutinę pilį ir įtekėjo į Nerį toje vietoje, kur dabar yra MA bibliotekos pastatas. Kada atsirado dirbtinis perkasas, sunku pasakyti – gal XIII ar XIV a., bet kad jis buvo ne vienas, pasakoja tas pats A. Kirkoras... Pasak jo, praeito šimtmečio viduryje Vilnia dar turėjusi 4 kanalus, bet kurie jų buvo dirbtiniai, tuo laiku jau buvo neaišku.
             Kritulių šiose vietose neiškrinta labai daug (apie 700 mm), be to, Vilnios baseine vyrauja lengvos mechaninės sudėties gruntai, o palei Tauriją (dešinįjį intaką) driekiasi net žemyninių kopų ruožas. Kita vertus, aukštupyje paplitę giliai sudūlėję ir perplauti seni moreniniai dariniai taip pat akumuliuoja požeminius vandenis. Vilnia atplukdo į Nerį vidutiniškai 6 m3/s debitą, tačiau itin sausomis vasaromis minimalus paros debitas gali siekti tik 1,8 m3/s. Didžiausias poplūdžio debitas, įkūrus HS, buvo stebimas 1950 m ir siekė 55,2 m3/s. Vandens lygis per metus svyruoja vidutiniškai 120 cm (Vilniaus HS), nors yra buvę metų, kai svyravimų amplitudė siekė per 2 m. J. Jurkštas savo knygoje mini itin didelius Vilnios potvynius, buvusius praeitame šimtmetyje. Antai 1829 m. balandžio mėn. vanduo suardęs Oginskio malūno užtvanką ir kanalą, prie Oginskio ir Vyskupo malūnų buvusius tiltus, Bernardinų tiltą, krantus tarp Vyskupo malūno ir Bernardinų tilto, Arsenalo tiltą ir kt. Didelių potvynių būta ir 1877 m. bei 1887 m.
             Į Vilnią suteka apie 100 ilgesnių kaip 3 km. upelių, jų bendras ilgis - 311 km (upių tinklo tankis 0,50 km/km2). Didžiausi iš jų: iš kairės įtekanti Kena (ilgis 24 km, baseino plotas 177 km2) ir dešiniakrantė Taurija (13 km, 45 km2). Kanalizuotų vagų palyginti nedaug – apie 20 procentų. Baseine telkšo tik 5 nedideli ežerėliai, tačiau yra daug tvenkinių. Didžiausi yra Margių žuvininkystės tvenkiniai prie Bražylės upelio. Be jų paminėtinas senas (nuo 1824 m.) Naujosios Vilnios kartono fabriko tvenkinys. Baseine yra du hidrografiniai (Kenos ir Vilnios) ir vienas kraštovaizdžio (Baravykinės) draustiniai, Pavilnių regioninis parkas.
             Vilnia nuo seno daug dirbo. XV a. prie jos buvo pastatytas karališkasis malūnas, kurio girnos kėlusios baisų triukšmą ir dėl to net suskilinėjusios Bernardinų bažnyčios sienos. Po šio įvykio karališkasis malūnas buvo perkeltas į kitą vietą – taip pat prie Vilnios, bet toliau nuo vienuolių valdų. XVI – XIX a. Vilnia buvo išvien apstatyta vandens malūnais. Be karališkojo malūno, kurio pajamos ėjo karalienei, veikė didelis (14 girnų) Vyskupo malūnas Užupyje, Vaivados (vėliau – Oginskio), Tiškevičiaus ir kiti. XVI a. prie šios upės atsirado ir pirmieji popieriaus malūnai, kuriuos Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam leidus, 1524 m. pasistatė šveicarų meistrai Vornartai. XIX a. antroje pusėje Vilnios vagoje buvo septynios užtvankos, pavasarį upe plukdyti sieliai.
             Vilnios žemupys, su smagiausiu upės kritimu, yra puikiai žinomas vandenininkams. Iki pat N.Vilnios važiuoja miesto autobusai, kuriais patogu nuvažiuoti į maršruto pradžią, o ir pats plaukimas teužtrunka porą- trejetą valandų. Šioje atkarpoje, žemiau užtvankos, organizuojamos vandens slalomo varžybos. Plaukiama ir savo malonumui. Tačiau turint laisvą savaitgalį galima puikiai praplaukti poros dienų maršrutu Vilnios aukštupiu ir vidurupiu bei sėkmingai pasiekti Vilnių.
             Kelionę patogu pradėti nuo Kenos (57,4 km), kurią nesunkiai pasieksite autobusu, arba, atvažiavus traukiniu iki Pakenės stotelės, nuo Pakenės kaimo tilto (61 km). Galima startuoti ir kiek žemiau jo, kur kelionę pradėjom ir mes (59 km). Kena – neplatus, 2 – 3 m pločio upeliukas, ramiai vingiuojantis tarp žemų, pievom apžėlusių krantų. Pagrindinės kliūtys: lieptai, viena kita užvarta ir žemai palinkusios pakrantėje augančių medžių šakos. Už keletos kilometrų Kenos gyvenvietė. Lendame pradžioje po Vilniaus – Šumsko kelio tiltu (57,4 klm), ir gan greitai po Vilniaus – Minsko geležinkelio tiltu. Tada nedidelis vieškelio tiltukas, ir priplaukiame Santakos kaimą. Čia sutiksite akmenų ir betono nuolaužų kliūtį, užgriozdinusią upelį. Galbūt tai kažkada buvusio tilto atramų ar kokio malūno pamatų liekanos. Jeigu vandens lygis aukštas, įmanoma prašokti šių nuolaužų viršum, jeigu žemas – kliūtį teks apsinešti. Keletas posūkių, ir Kena susitinka Vilnią (54,4km.).
             Pati Vilnia, nutekėjusi nuo aukštumų, didesnę dalį teka išlyginta vaga, kol pasukusi į šoną nuo valstybinės sienos neatsiremia į Margio tvenkinį. Vėliau kanalu pratėkėjusi pro žuvininkystės ūkio tvenkinius susitinka tokiame pačiame kanale iš ŠR atitekančią Bražylę (57 km.). O už pusantro kilometro pasiveja ir Keną.
             Žemiau santakos Vilnia vingiuoja pievomis ir pamiškėmis, kol atsiremia į buvusią Nevieriškių HE. Esant neaukštam vandens lygiui po pakeltais skydais (aukščiausiai pakeltas dešinysis) praplauksite be problemų. Jeigu vanduo aukštas, gali tekti ir pavargti (mūsų plaukimo metu katamaranus būtų tekę apsinešti). Dar kiek paplaukus – Adomaičių kaimas, ir Vilnia lenda po Kenos – Lavoriškių kelio tiltu (52,4 km). Padariusi nedidelį vingį upė iki pat Lavoriškių teka šalia kelio. Lavoriškės (45,4 km) - dar viena nebloga vieta pradėti kelionę, čia taip pat važiuoja autobusai. Ties kaimu praplaukiami du gelžbetoniniai ir pora paprastų tiltelių. Visi tiltai buvo lengvai praplaukiami ir prie aukšto vandens. Lavoriškės minimos 1523 m. XVII a. veikė popieriaus fabrikas. Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje yra 7 dailės paminklai. Už kilometro, gal pusantro - Slabada, kurios metalinį tiltą teko apsinešti, kaip ir už poros šimtų metrų esantį medinį. Tačiau šie tiltai, nukritus vandens lygiui, turėtų būti lengvai praplaukiami. Dar keletas vingių, ir aptinkame iš kairės lengvai apilplaukiamas buvusios Uosininkų HE liekanas. Obelienius savo knygoje mini apie kažkokias maišančias plaukti nuolaužas, tačiau mes nieko nepastebėjome. Gal nukritus vandens lygiui kas nors ir pasirodytų. Keletas mostų ir upė lenda po Vilniaus – Lavoriškių kelio tiltu (41,4 km). Aplink tiltą išsimėčiusios Uosininkų III kaimo trobos. Ties šiuo tiltu prasideda Vilnios hidrografinis draustinis. Toliau Vilnia daro didelę kilpą iš šiaurės apsukdama Uosininkų mišką. Šioje atkarpoje iki Rokantų upė teka gana miškinga teritorija. Egles, beržus ar pušis keičia saulėtos pamiškių pievelės. Pamiškėse išsimėtę atskiri kaimai: Pečiulinė, Žagariškės, Taurija. Pastarajame praplauksite gelžbetoninį tiltą. Neužilgo ir dešinysis intakas – Taurija (34,3 km). Ties Rokantais (32,3 km) miškas atsitraukia į šonus, užleisdamas vietą gana plačiam upės slėniui. Tėkmė vinguriuoja, tankiai sukdama kilpą po kilpos. Pasiekusi Popierinę ir Naujakiemį Vilnia vėl prisiglaudžia prie iš dešinės einančio kelio. Praplaukiami Gaidūnai (dešinysis krantas) su pakrantėse stovinčiais apgriuvusiais tvartais ir šiltnamiais, vėliau Mickūnai (kairysis krantas). Ties Gaidūnais baigiasi Vilnios hidrografinio draustinio ribos. Nemažindama vingių upė pagaliau palenda po Vilniaus – Polocko kelio tiltu (26,4 km). Keletas kilometrų pamiškėmis ir praplaukiame Vilniaus – Minsko geležinkelio tiltą. Porą šimtų metrų žemiau jo, iš kairės iteka Kyvės upėlis (20,9 km). Iki pat N.Vilnios upė teka miškingomis pakrantėmis. Matėme ne vieną vietą, tinkamą stovyklavietei. Nors netoli esantis geležinkelis neleido savęs pamiršti. Tekėdama pro N.Vilnią upė beveik nekilpuoja. Slinkdama pro pramoninius ir gyvenamuosius rajonus, pro stadioną, upė pralenda bent po penkiais tiltais, iš kurių vienas geležinkelio, ir po daugybe pėstiesiems skirtų viadukų.
             Praplaukus Pergalės g. ir už poros šimtų metrų esantį S.Batoro g. tiltus (14,4 km), vagoje gan staigiai padidėja nuolydis ir srovės greitis, o pati upė įspraudžiama į betonines pakrantes. Upė pradeda sukti dešinėn ir priešaky išvysite vagą pertvėrusius blokus bei kitas pramonines šiukšles. Dešinėje yra pakankamas tarpas praplaukti (bent jau prie aukšto vandens). Arkinis metalinis Šiaurės g. tiltas, ir priplaukiame aukštai virš upės iškeltą geležinkelio Vilnius – N.Vilnia tiltą (13,2 km).
             Kairėje už gatvės – Žaliakalnio parkas. Pilies kalne yra išlikusių Rokantiškių pilies liekanų (XV a.). Srovė pradedama stabdyti priekyje esančios, buvusio N.Vilnios malūno, patvankos. Užtvanką pasieksite jau stovinčiu vaneniu. Ties užtvanka prasideda Pavilnių regioninis parkas. Dešiniajame krante stūkso Ąžuolijos miško parkas.
             Užtvanka (12 km) su šalia esančiais kartono fabriko pastatais (dabar lyg ir nelabai bedirbantis fabrikas). Šiuo metu patogiausia keltis kairiuoju krantu. Pačios užtvankos aukštis 4 m. Šį pavasarį pakilusi Vilnia bent du kartus pralaužė medinius užtūros skydus. Vienoje iš pralaužų kliokė gana nemaža srovė. Vanduo, lėkdamas nuožulniu betoniniu pandusu, apačioje formuoja klasikinę "bačką". Prie aukšto vandens priešakinė banga išauga iki metro aukščio. Pats malonumas stryktelėti į baltą putų duobę. Bet reikia nepamiršti atsargumo. Čia karkasinės baidarės nelabai tiks. Užtat pripučiamų laivelių (guminėmis žvejybinėmis valtelėmis, prie aukšto vandens, lįsti nerekomenduočiau), katamaranų ir vienviečių kajakų savininkams čia pats malonumas. Ir kuo stipresnė srovė, tuo smagiau. Prie didelio vandens ant priešpriešinės bangos kajakininkai laisvai galėtų organizuoti "rodeo". Tačiau gelbėjimosi liemenės būtinos, kaip ir gelbėjimosi virvės. Tik gaila, kad vanduo greit nuteka ir po dienos, kitos malonumo jau gali ir nebelikti. O ateinančiais metais gal ir to nebeturėsime. Kairiajame krante į pabaigą eina nedidelės HE statyba. Matyt neužilgo pabaigs. Ir tada visas smagumas suks turbinos sparnelius ir gamins žmonėms taip reikalingą elektros energiją. Vandenininkai tradiciškai vėl liks ant "ledo".
             Žemiau užtvankos prasideda įdomiausias (vandenininkų akimis) Vilnelės ruožas. Smagiai garmėdama upė apsuka fabriko teritoriją, dešinėje palikdama Barsukynės mišką su jame esančiu Barsukynės kalnu (221,7 m.), ir kurį laiką palenktyniavusi su šalia einančia gatve palenda po S.Batoro gatvės tiltu (10 km). Upėje pasirodo pirmosios rėvos, didesni ir mažesni akmenys. Praplaukiamas pėsčiųjų tiltas, vėliau kažkas panašaus į nedidelį slenkstuką. Dešinėje – aukščiausia Lietuvoje (virš 60 m.) Pučkorių atodanga. Nuo jos atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. Pučkorių piliakalnis. Pučkorių liejyklos liekanos, malūnas. Upė teškena toliau, vietomis maišosi žemai palinkę ar nuvirtę medžiai. Kabantis tiltas. Iškart už jo, matyti buvusios Pavilnio HE užtvanka (8 km.). Šalias jos dešiniajame krante įsikūręs jau spėjęs išgarsėti savo kavinėmis, restoranais ir viešbučiu "Belmontas". Čia atstatyti senoviniai pastatai, malūnas, iškastas kanalas, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės. Planuojama įrengti ir arklides.
             Pačios užtvankos aukštis apie 3,5 m. Dalis vandens nuteka žuvims skirtu kanalu. Jo laiptais be vargo praplauks bet koks pripučiamas laivelis ar katas. Esant aukštam vandens lygiui praeis ir karkasinės baidarės. Nuo pačios užtvankos su savo pripučiamais laiveliais "Saidėm", "Vilsom" ir "Edelveisu" mes nušokame taip pat be problemų. Prie aukšto vandens nušoks ir kajakas. Kitiems gi siūlyčiau nesimaudyti.
             Toliau upė smagiai teka tarp aukštų, medžiais ir krūmais apaugusių pakrančių. Pakeliui pasitaiko didesnės ir mažesnės rėvos, akmenys, vienas ar du tiltukai. Kairiajame krante pro šalį slenka Markučių miško parkas, dešiniajame paliekame Belmontą. Baigiasi žaliasis Vilnios slėnis, kartu ir Pavilnio regioninio parko ribos. Upė lenda po Zarasų g. tiltu (5 km). Dešinėje – Vilniaus dalis Užupis. Toliau upė teka kanjonu iš pastatų – savotiškas pojūtis. Viens po kito rikiuojasi keturi tiltai automobiliams, keletas viadukų pėstiesiems, kavinių terasos, Užupio undinės statulėlė šį pavasarį nunešta potvynio, o dabar romiai sėdinti savo nišoje, Šv.Onos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblis, Sereikiškių parkas. Ir pagaliau Vilnia pasiekia Nerį, iš dešinės rėminama Kalnų parko (163,6 m.), o iš kairės – Gedimino kalno su apačioje stovinčiu Arsenalu.
             Beje, plaukiant po paskutiniu tiltu (žiotyse) pasisaugokite amžinai ten berymančių žvejų kabliukų. Kelionę galima baigti prie čia pat, kairiajame krante, esančių laiptų arba plaukti kiek patinka per Vilnių ramiai tekančia Nerimi.
             Reikia paminėti, jog skirtinguose šaltiniuose, atstumai tarp įvairių minimų objektų gali truputėli skirtis nuo pateiktų šiame aprašyme.

             Komentaras: Vilnia – nėra sudėtinga upė, nors pavasariais žemiau N.Vilnios užtvankos pastoviai kas nors išsimaudo (neišskiriant ir Jūsų kuklaus tarno J ). Upė laisvai praplaukiama visomis plaukimo priemonėmis. Gal tik pats žemupys sausą vasarą gali perdaug nusekti ir tapti nepraplaukiamu. O aukštupiu ir vidurupiu galima plaukti ištisą sezoną. Plaukimą pradėti, pagal išgales ir norus, galima keliose vietose, kurias nesudėtinga pasiekti autobusu ar traukiniu: Kena, Lavoriškės, Mickūnai, N.Vilnia. Pagrindinės kliūtys aukštupy ir vidurupy: nuvirtę medžiai ir žemi tiltai, žemupy - rėvos, akmenys, pora užtvankų ir tos pačios, retkarčiais pasitaikančios, užvartos. Nors Vilnios pakrantėse netrūksta gyventojų, bet tikrai galima rasti tinkamų nakvynei vietų.

Vilnia (Neries intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

81,6


212,0







2.




78,3

3,3



186,2

25,8


10
10


9,4
9,4


0,09
0,09

0,04


3.




70,7

7,6



168,3

17,9


38
38


9,4
9,4


0,36
0,36

0,22


4.


Krasnoborka



67,4

3,3



166,2

2,1


48
59


9,4
9,4


0,45
0,45

0,40


5.


Bražylė



57,0

10,4



158,0

8,2


123
162


9,4
9,4


1,16
1,52

0,86


6.


Kena



54,4

2,6



155,4

2,6


164
347


9,4
9,4


1,54
3,26

1,53


7.


Taurija



34,3

20,1



143,0

12,4


436
486


9,4
9,4


4,10
4,57

3,68


8.




26,0

8,3



140,6

2,4


501
533


9,5
9,5


4,76
5,06

4,66


9.


Kylė



20,9

5,1



139,0

1,6


542
560


9,5
9,5


5,15
5,32

5,10


10.




19,8

1,1



138,5

0,5


562
581


9,5
9,5


5,34
5,52

5,33


11.




9,8

10,0



127,1

11,4


605
605


9,5
9,5


5,75
5,75

5,64


12.


Žiotys



0,0

9,8



87,4

39,7


633


9,5


6,01

5,88

Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Ir vasarą pasitaiko poplūdžių. Vilnia (2004 06 26 – 2004 06 27)

             Trasos ilgis 59 km (Pakenė – N.Vilnia). Keletas kilometrų Kena, vėliau Vilnia. Žygio trukmė – 1,5 dienos (iš jų 8 val. gryno plaukimo). Upė praplaukiama visą sezoną. Žygiui tinka įvairių tipų baidarės, pripučiami laiveliai ir katamaranai. Įranga: pripučiama kanoja"Saidė 3,6" (Laplanda), kajakai"Vilsa" ir "Edelveisas".

             Birželis. Kalendorinė vasara jau baigia įpusėti. Ir nors man vidurvasaris nėra mėgstamiausias vandens kelionių laikas, tačiau visą savaitę pliaupusios liūtys pakoregavo planus. Pamačius, kokį vandens kiekį neša Vilnelė, kilo mintis patyrinėti jos aukštupį. Šios upės žemupys puikiai pažįstamas ne tik man ir mano bičiuliams, bet ir daugumai vandenininkų. O štai aukštupiui vis nelikdavo laiko. Juolab dar ir proga pasitaikė padori. Po ilgų mėginimų ir bandymų Alvydas pagamino iš pažiūros vykusį pripučiamo kajako modelį, kuris prašyte prašėsi išbandomas. Taigi, daug negalvojus šeštadienį apie pusę penkių mes pajudame iš Vilniaus geležinkelio stoties Kenos kryptimi. Šalia manes ant suolo įsitaisė lietaus nepabūgę bičiuliai Edvardas ir Gytis.
             Pakenė. Lipame iš traukinio į pliaupiantį lietų ir žingsniuojame link kelio, kurį kirtus pasislepiame nedideliame prie Kenos upelės prigludusiame pušynėlyje. Medžiai šiek tiek gina nuo lietaus, bet ne kažin kiek. Daug nemąsčius prisipučiame laivelius. Šįsyk mūsų flotilę sudaro "Saidė 3,6", vienvietė "Vilsa" ir naujasis kajakas, skambiu "Edelveiso" vardu pakrikštytas. Planuose – palyginti naujojo kajako galimybes su jau žinomais laiveliais. Užkremtam, ir į kelią.

 

             Tik nusileidus nuo stataus, krūmais apžėlusio kranto į laukymę, mus pasitinka pirmosios kliūtys. Kena taip pakilus, jog išsiliejęs iš krantų vanduo apsėmė visas pakrantės pievas. Virš vandens kyšo įvairiaspalviai gėlių žiedai. Brendame. Kiek pabridus tenka sėsti į laivelius ir stumiantis irklu kaip kartimi, per žoles, prasibrauti iki upės vagos. (59 km.) Ją pasiekus mus pastveria stipri srovė. Kena raitosi, kilpuoja, tik spėk dairytis ir lankstytis nuo žemai virš upės parimusių medžių. Pati upė neplati – kokių 2-3 metrų pločio, taigi ir medžiai vietomis visai apgaubia išdykėlę. Priplaukiam tiltuką, vanduo beveik verčiasi per viršų, apsinešam. Netikėtai kairėje pasirodo garuose paskendusi pirtelė. Jos svečiai, per langą sukišę nosis, stebi stebuklą – tris lietuje paukiančius laivelius. Matyt nepatikėję savo akimis pusnuogiai iššoka į pakrantę ir nustebę teiraujasi: kur plaukiam? Išgirdus atsakymą - į Vilnių, tauta visai pasimeta: bet jis juk kitoje pusėje. Deja, srovė mus nuneša už posūkio, taip ir nespėjus paaiškinti, kokiu būdu mes planuojame ten atsirasti. Dar keletas kilpų bei posūkių, vienas pusmetrinis, iš sąnašų susiformavęs slenkstukas, ir mes pasiekiame Keną.

             Dešinėje palikę bažnyčios bokštą lendame po Vilniaus – Šumsko kelio tiltu. Dar už kilometro – geležinkelio tiltas su šalia prigludusiu vieškelio tiltuku, ir mes pasiekiame Santakos kaimą. Čia aptinkame dar vieną slenkstį. Upelėje bei jos pakrantėje riogso akmeninės ir betoninės kažkokių statinių liekanos. Gal tai buvusio malūno likučiai, gal kažkada čia stovėjo kaimo tiltas. Nežinia. O ir paklausti pliaupiant lietuj nebuvo ko. Net šunys neišlindo iš būdų mūsų aploti, ką jau ten kalbėti apie žmones. Su savo laivais mes nesunkiai nušokame nuo slenkstuko. Padeda pakilusi upė, tačiau nusekus vandeniui šią kliūtį tektų apsinešti. Dar keletas kilpų, ir nepastebimai priplaukiame santaką (54,4 km). Iš dešinės atitekanti Vilnia atrodo kuklokai, o ir vandens Kena neša daugiau. Na, bet kokiu atveju susiliejus abiem upėm vaga praplatėja. Šį vaizdą dar labiau sustiprina pakilęs ir pakrančių medžius semiantis vanduo.

 

             Mes kasamės toliau. Lietus, aišku, nustoti net neketina. Jau nelabai gelbėja ir neperšlampami rūbai. Vanduo visur: upėje, ore, valtyje, net "švenčiausioje" vietoje, kur turėtų būti sausa – kelnėse – ir ten šlapia. Vienintelė paguoda – sausos kojos, suvyniotos į flisinius autus ir saugiai tūnančios guminiuose batuose.
             Netikėtai, priešais iškyla buvusios Nevieriškių HE liekanos: dešiniajame krante stūksantys apleisti pastatai ir upę pertvėrusi patvanka iš trijų didžiulių metalinių skydų. Priplaukiame arčiau. Po kraštiniu, dešinės pusės skydu šviečia siaura prošvaisa. Šiaip ne taip, po vieną, atsargiai prasispraudžiame pro tarpą. Labai nemaloniai nuteikia aštrios aprūdyjusios metalinių skydų apačios. Reik manyti, kad pakelti yra du skydai – vidurinysis ir dešinysis (pastarasis aukščiausiai) ir esant neaukštam upės lygiui, tai laisvai praplaukiama kliūtis. Tačiau prie aukšto vandens mes vos pralindome.

             Adomaičiai. Lendame po Lavoriškių kelio tiltu. Praplaukus kaimą pradedame dairytis stovyklavietės. Dangus užtrauktas nuo vieno krašto iki kito, ir temti pradeda ganėtinai anksti. Kairiajame krante, ant nedidelės aukštumėlės, apsuptos išlakiomis eglėmis, pamatome nedidelę aikštelę (50,4 km). Sustojame (plaukta apie 1,5 val.). Išlipus paaiškėja, kad mes šalia buvusios kirtavietės. Greitai prirenkame šakų, priplėšiame beržo tošies ir mūsų "šamanas" Gytis nesunkiai sukuria laužą. Lietus nesumažėjo nei per nago juodymą, tačiau mūsų šilumos šaltinį saugo skarotos, augalotų eglių šakos. Mušdami visus greitos statybos rekordus, pastatome palapinę ir įtempiame tentą. Lietus smagiai užgroja į palapinės stogą, bet mes nesijaudiname. Ši palapinė yra atlaikiusi kur kas stipresnius lietaus šuorus Užpoliarėje bei kitose tolimose kelionėse. Pagaliau užverda arbata, į dubenėlius prikrauname garuojančios košės ir išmetę po burniuką "antigripino", duodame darbo žandikauliams. Po vakarienės su didžiausiu malonumu susirangome į SAUSUS miegmaišius. Fantastika. Guli patogiai susisupęs, lietaus lašai ant palapinės tento pasiutpolkę šoka, o tu su bičiuliais ramiai šnekučiuojiesi.
             Ryte pažadina netolimo kaimo žadintuvai – gaidžiai. Nelyja. Ir nors genami stipraus vėjo dangumi plaukia tamsūs debesys, tarpuose vis pasirodo kaitri saulutė.

             Po pusryčių vėl į upę, kuri per naktį pakilo dar kokiu 15 – 20 cm. Plaukiame mišku apaugusiomis pakrantėmis. Dešinį krantą rėmina Adomaičių miškas su tarp medžių plytinčia Šakališkių pelke, o kairėje savo skarotom šakom mums moja Mickūnų miško eglės. Kurį laiką plaukiame šalia dešinėje vingiuojančio Kenos – Lavoriškių kelio. Praplaukiame gatvinį Nevieriškių kaimą. Dar keletas posūkių ir priplaukiame Lavoriškes (45,4 km). Lendame po tiltu. Upė teka pro dešiniajame krante įrengtas kapines, šalia kurių ant kalnelio matosi bažnyčios bokštai. Praplaukiame po nedideliu pėsčiųjų tilteliu, vėliau po gelžbetoniniu kelio tiltu. Netrukus Slabados kaimas. Čia tenka apsinešinėti metalinį tiltą. Nusekus vandeniui po juo bus galima laisvai praplaukti. Vietiniai perspėja apie priekyje esantį dar vieną tiltą ir neužilgo būsiančius užtvankos griuvėsius. Tikrai, kiek paplaukę dešinėje pamatome tarp krūmų šviečiantį betoną. Tai buvusi Uosininkų HE. Tačiau upei išgraužus kairįjį krantą ir padarius kilpą, mes praplaukėme net nestabtelėdami. Galbūt nusekus vandeniui pasirodytų kažkokios kliūtys, kurių dabar nepamatėme.

 

             Dar keletas minučių ir mes lendame po Vilniaus - Lavoriškių kelio tiltu. Aplink išsimėtę Uosininkų III kaimo namai. Nuo čia prasideda Vilnios hidrografinis draustinis. Toliau upė vingiuoja Uosininkų miško pakraščiu. Pradeda lynoti. Praplaukiame keletą kaimų: Pečiulinė, Žagariškės, Taurija (Taurijos intakas 34,3 km), Rokantai. Praplaukus pastaruosius Vilnia palieka miškų kaiminystę ir įsilieja į gana platų slėnį, raitydamasi nuo vieno krašto prie kito. Čia prasideda kilpų "kapojimas". Upė tiek patvino, jog vanduo užliejo žmonių pievas ir mums su savo nedidelės grimzlės laiveliais nieko nereiškia tiesinti sau kelią tarp plaukiojančių pradalgių. Iš dešinės vėl priartėja kelias. Plaukiame pro Gaidūnų kaimo namus, buvusių tvartų ir šiltnamių liekanas. Ties Gaidūnais baigiasi Vilnios hidrografinio draustinio riba. Vėl pradeda niauktis ir lynoti.

             Ties Mickūnais nukirtę dar keletą kilpų lendame po Vilniaus – Lavoriškių kelio tiltu. Vėl lyja. Nekreipdami dėmesio stumiamės tolyn. Ties Viktariškėmis upė daro dar keletą didelių kilpų ir neria po Vilniaus – Minsko geležinkelio tiltu (21 km). Žliaugia vėl kaip vakar. Toliau plaukiame netoli geležinkelio ir nežiūrint ganėtinai tankaus abipus krantų augančio miško, puikiai girdisi pravažiuojantys traukiniai. Jau netoli N.Vilnios, miško aikštelėje pamatome gausią palapinių stovyklavietę su iškeltomis dviem vėliavomis – Lietuvos ir Lenkijos. Dar keletas yrių ir pasiekiame N.Vilnią. Kurį laiką irkluojame pro pramoninius rajonus, kažkada visu pajėgumu dirbusias, o dabar aprimusias gamyklas, pro apaugusias krūmais pakrantes. Praplaukiame keletą pėsčiųjų ir vieną gelžbetoninį tiltą. Kairėje pasirodo gyvenamieji namai, stadionas. Lendame po dar vienu tiltu ir neužilgo po sekančiu. Čia, upėje, staiga ir žymiai padidėja nuolydis, bei plaukimo greitis, o pati tėkmė įspraudžiama į betonines pakrantes. Darome posūkį į dešinę ir pamatome upę užgriozdinusius, vaikais aplipusius, blokus. Srovė smagi ir mes greitai artėjame prie jų.

 

             Dešinėje pasimato tarpas ir mes be didelių problemų lengvai peršokame šią rėvą, palikdami pavydžiai mus stebinčius ir reikalaujančius saldainių (sakyčiau akivaizdus reketas) vaikus už nugaros. Lendame po arkiniu metaliniu tiltu ir neužilgo po aukštu geležinkelio Vilnius – N.Vilnia tiltu. Čia upė plačiai ištvinusi ir nurimusi, vandenį stabdo priekyje esanti buvusio N.V. malūno patvanka. Užgulame irklus ir pasiekiame užtvanką (12 km).
             Perlipę šiuo metu statybomis užgriozdintą užtvanką apžiūrime pralaužą. Pamačius, kokia srove lekia vanduo, suformuodamas klasikinę "bačką", užverda kraujas. Vandens perteklius, kliokdamas betoniniu pandusu, apačioje formavo fantastišką baltų putų duobę su stipria priešpriešine banga. Į visas puses tyško purslai, riaumojo ir gaudė vanduo. Man net nekyla minčių neplaukti pro šią užtvanką. Puikiai ramiuose vandenyse ir manevruojant tarp šakų pasirodžiusį "Edelveisą" buvo būtina išbandyti šioje garmančioje stichijoje. Tačiau apsidrausti niekada nepamaišys. Susiveržiu gelbėjimosi liemenę, užsidedu šalmą. Dėl visa ko prie "bačkos" su "morka" atsistoja Gytis. Rodos viskas paruošta. Šoku į "Edelveisą" ir atsistumiu nuo kranto. Priplaukiu prie pralaužos. Laivelis pasvyra ir mane pagauna nepaprastai stipri ir greita srovė. Tačiau didelis vandens kiekis turi ir pliusų. Laivelis, turėdamas pakankamai gylio, paklusniai reaguoja į irklo mostus. Persivertęs per prolaužą vanduo išsilieja plačia vėduokle, grąsindamas pastverti laivelį ir blokšti į kairėje esančią sieną. Tačiau irklu pakoreguoju kursą ir dideliu greičiu lekiu link pasišiaušusios bangos. "Edelveisas" neria į putas ir smaigaliu skirdamas vandenį sėkmingai ropščiasi ant priešpriešinės bangos. Balta putų masė smogia man į krūtinę ir veidą. Tačiau aš jau kitoje bangos pusėje. Užirkluoju laivelį ir priplaukiu prie kranto. Viskas įvyko per keletą sekundžių. Krūtinėje daužosi širdis, gavau tikrai nemažą adrenalino dozę.
             Lieku labai patenkintas naujuoju laiveliu. Puikiai kerta vandenį ir lengvai ropščiasi ant bangos. Aišku, jo dar laukia nemažai įvairiausių bandymų, tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, bet jau dabar aiškėja perspektyvi šio modelio – lengvo ir patogaus, manevringo ir atsparaus – ateitis.

             Sekantis šoka Edvardas. Dėl jo kiek neramu, katamaranu jis plaukia jau neblogai, o štai su "Saide"... . Tačiau Edva nušoka taip pat sėkmingai. Reikia tik paminėti, jog jo laivelis nekirto bangos kaip "Edelveisas", o ropštėsi ant jos – skiriasi laivelių konstrukcijos. Pagavęs azartą Edva lekia kartoti šuolio. Ir čia jo tykojo nesėkmė. Leisdamasis padarė klaidą, nepastatė laivelio statmenai bangai ir ši, pasukusi laivelį šonu, sukabino jį savo putotais gniaužtais. Laivelis atsidūrė katile tarp dviejų pasiutusių srovių: pagrindinės, besileidžiančios nuo užtvankos, ir priešpriešinės, neleidžiančios išplaukti. Stipri srovė, išplėšusi iš Edvos rankų irklą, nunešė jį dievai žino kur, ir laivelis atsidūrė spąstuose. Be irklo neišsikapstysi niekaip. Bičiuliui nebeliko nieko kito kaip tik įsikibti į visaip vartomo laivelio šonus, kol atskubėjęs Gytis numetė gelbėjimosi virvę. Net ir traukiamą su virve laivelį putotos bangos paleido nenoriai. Edvardas tam katile neapsivertė tik dėl "Saidės" didelio tūrio, storų bortų ir savaiminės vandens šalinimo sistemos, neleidusios užpilti ir paskandinti laivelio.

 

             Praradus irklą tampa aišku, kad toliau plaukti nesigaus. Skambinamės bičiuliams, pakuojamės laivus ir važiuojame namolio. O aš pasiūlau sekantį šeštadienį vėl susirinkti prie užtvankos ir pasitreniruoti tiek su laiveliais, tiek su katamaranu.
             Kitą šeštadienį mes vėl N.Vilnioje. Deja, tenka pripažinti, jog vanduo stipriai kritęs ir "bačka" gerokai sumažėjusi. Tačiau susirinkę įrangą pašokinėjome smagiai, atidirbinėdami įvairias nestandartines situacijas. Treniravomės tiek su "Edelveisu", stebėdami jo elgesį putotoje srovėje, tiek su katamaranu. Vėliau dar kiek pašokinėjome nuo Belmonto krioklių. Tačiau reikia pripažinti, jog N.Vilnios užtvanka patiko labiau. Bet kokiu atveju nuotraukos, mano manymu, bus iškalbingesnės.
             Gero plaukimo.

             Daugiau nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika