"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Šešuva
    Laura Aleknienė

Žygio laikas: 2005–05–15
Trasos ilgis: ~ 7 km. Kalnėnai – Karmėlava kelio tiltas – žiotys
Įranga: "Edelveisas" – 2 vnt.

Šešuva – tai 34 km ilgio upeliukas, kurio vidutinis metinis debitas nesiekia nė kubinio metro per sekundę, įtekantis į Nerį truputį aukščiau Karmėlavos. Ir štai po savaitę pliaupusio lietaus gegužės mėnesio viduryje nusprendėm juo prasiplaukti. Kaip visuomet tam turėjome ne itin daug laiko – pusdienį, tad nusprendėme plaukti paskutinius 6–7 km – nuo vieškelio Kalnėnai – Karmėlava tilto, kertančio upelę Kalnėnų pietiniame pakraštyje.Važiavome besidaužančiom širdim – ar užteks vandens. Iššokom iš mašinos ir lengviau atsikvėpėm – po tiltu šniokštė šauni rėva be kliūčių, srovė pakankamai linksma (už savaitės, vandens lygiui nuslūgus per 30cm, buvome ten dviračiais nuvažiavę išsimaudyti – srovė neleido pastovėti ant kojų).

Netrukus jau plaukėme dviem Edelveisais žemyn upe. Upės veidas atkarpoje iki Turžėnų esti dvejopas: pusė minėtos atkarpos upė teka siaurutėle vaga, po palinkusiais virš vandens medžiais (o, kaip kvepėjo ievos – svaigino visą kelią), per daugybę užvartų, parkritusių medžių, kur ne kur perkrisdama per pusmetrinį akmenų slenkstuką, čia krantai negyvenami, nelabai ir išlipsi poilsiui; antroji pusė minėtos atkarpos yra ištisinė 2–3km ilgio rėva, smagiai garmanti žemyn, kelią vis dar pastojant užvartoms ir palinkusioms virš vandens šakoms – kartais užkliuvus už kokios šakos baidares vos pavykdavo išlaikyti dugnu žemyn, čia krantai jau prasibraunami, vėliau prasideda sodai, gyvenamos vietovės. Šiukšlių upėje nedaug, ypač aukščiau sodų, ties minėtais slenkstukais pasitaikė padangų, ties sodais – šiaip pora šiukšlynų, bet plaukti smagu, kai akių nebado. Iš bjaurių kliūčių reikėtų paminėti geležinius kuolus laukinėje upės atkarpoje, iškart už didžiausio slenkstuko, styrančius per visą upės plotį (praplaukti galima pro pat dešinį krantą) – tąkart mes juos nesunkiai pastebėjome, bet jei vandens būtų dar 10–20cm daugiau, tai gali būti nemalonus susitikimas.

Apie antrąją dirbtinę kliūtį verta pakalbėti šiek tiek plačiau. Praplaukus kelio Jonava – Kaunas tiltą, upė vis dar marma per akmenis, kol prieš akis neiškyla Turžėnų kelio pylimas, o iš po jo nepasigirsta galingas riaumojimas. Stojame dešiniajame krante ir ropščiamės pažiūrėti, kas ten vyksta. O ten – nuostabiausia "bačka". Upė lenda po pylimu, tuomet leidžiasi kokių 2,5–3 metrų ilgio nuopyla ir verčiasi atgal – tikrai galingai. Prasideda svarstymai, pamąstymai, tikrinimai, bandymai... Ir ties kiekvienu iš jų širdis tai atsigauna, tai krauju apsipila. Vis tik po visų jų neplaukėm... Dėl 2 priežasčių: nuopyloje trūko vandens (tai nėra stati nuopyla – kokių vos 10–20 laipsnių), vandens ten buvo gal tik 10–12cm gylio, ir nors srovė ir pakankamai greita, bet vis tik bijojome strigti ir užsiskersuoti tokioje nestačioje nuopyloje prieš pat galingą bačką; antroji priežastis buvo karts nuo karto bačkoje atsidengiantys metalinių strypų galai, ir nors mes juos matėm tik vienoje upės pusėje, nebuvom tikros, kad ir kitur jie nesislepia.

Sunkiomis širdimis persitempėme baidares per pylimą (visai nelengvas uždavinys), nusprendę atvažiuoti vasarą apžiūrėti viską, kai nėra vandens (taip ir padarėme, štai ką pamatėme: nusileidusi nuo nuopylos, upė krenta į 3–3,5 metro ilgio baseinėlį, apribotą betoninėmis sienomis, jo gylis – netoli pusantro metro, štai kodėl ir bačka buvo tokia galinga, kiek neproporcingai nuopylos išvaizdai – vanduo atsimuša į priekyje esančią betoninę baseinėlio sieną ir grįžta atgal dvigubu srautu; metalinių kuolų upėje iš viso 4, visi jie yra arčiau dešinio kranto; padarėme išvadą, kad praplaukti galima, bet reikia: dar aukštesnio vandens, kad neskersuotų nuopyloje, plaukti kairiuoju kraštu, turėti gerą liemenę ir šalmą, nes apsivertus baseinėlyje nebūtų labai linksma trankytis į minėtą betoninę sieną...)

Toliau upe plaukti jau nebeįdomu – paskutiniai 200 metrų – Neries patvanka, upė išplatėja ir nurimsta. Be to, ir logistika yra lengvesnė, kelionę pabaigus Turžėnuose. Mes norėjome praplaukti iki galo, tad paskui dar plaukėme porą kilometrų Nerimi, kol išsilaipinome Karmėlavoje esančioje sovietinėje neaiškios paskirties bazėje, iš kur pagrindinis Karmėlavos kelias, kur kursuoja keleivinis transportas – už gero kilometro.

Taigi, bendrai apie upę: tai nuostabi maža upelytė, pilna užvartų, kurių tačiau dauguma įveikiamos neišlipant ant kranto (nešėmės gal 5 kartus, vieną kartą apsinešinėjome bjaurią eglę, nuvirtusią iškart už posūkio – ją pamatai labai vėlai, kai sustot nebėr kur, tenka užgult irklus ir gint laivelį prieš srovę), dar daugiau nei užvartų – šakų, palinkusių virš vandens, ilgoji rėva – nuostabi, norisi skristi, kiek irklai neša, ir kad ji niekada nesibaigtų, joje esančios užvartos ir palinkusios šakos kartais suorganizuoja vieną kitą pavojingą sausiems rūbams situaciją, šiukšlių nedaug, krantai laukinėje upės atkarpoje sukuria įvaizdį, lyg plauktum per džiungles, na ir galų gale – galimybė išbandyti save Turžėnų "bačkoje".

Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika