"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Saidė
    Alvydas Barzdėnas

             Važiuojant iš Vilniaus į Kauną, už Grigiškių pakilus į kalną, kairėje kelio pusėje tarp kalvų tyvuliuoja Didžiulio ežeras. Pralindęs vamzdžiu po autostrada, iš jo išteka nedidelis Saidės upelis. Lenkiškai kalbantys vietiniai gyventojai vadina jį Malevanka (šiuo vardu jis pakrikštytas ir rusiškuose topografiniuose žemėlapiuose), mat seniau, kai Lentvario kilimų fabrikas išleisdavo į tvenkinį upelio aukštupyje savo pramoninius vandenis, ne tik upelio vanduo, bet ir pakrantės nendrynai nusidažydavo įvairiomis spalvomis.

 

             6 km ilgio upelio atkarpa nuo autostrados iki Neries upės per pavasario potvynį turėtų patikti laukinės gamtos ir vandens slalomo mėgėjams. įveikti jai prireiks gero pusdienio. O pabaigti kelionę galima Nerimi iki Vilsos upelio žiočių, nuo kur nesunku pasiekti Rykantų geležinkelio stotį. žemupyje Saidės nuolydis labai didelis, vaga ištisai užgriozdinta nuvirtusiais medžiais ir akmenimis, todėl plaukti geriausia tvirta pripučiama arba plastikine valtele. Ankstyvą 1998 m. pavasarį Saidėje buvo išbandyta pirmoji lietuviška pripučiama baidarė "žeimena", o metais vėliau – kanoja "Mera", kuri dėl didelio atsparumo ir manevringumo ypač pasiteisino tokiame kličių ruože.
             Pranėrusi pro lygiagrečiai autostradai einančio seno vieškelio tiltuką, Saidė srauniai teškena, raito posčkius, pagaliau, įtekėjusi į nendryną aprimsta. Aplink vien bebrų "stalai" – maitinimosi aikštelės su baltai apgraužtomis šakomis. Indėnams čia tikrai bčtų geri medžioklės plotai. Nendryne upelis skaidosi, šakojasi, paskui vėl suteka į vieną vagą. Vietomis kelią srovei užtveria bebrų apgraužtų šakų ir nendrių sąnašos, tačiau praplaukti nesunku - Saidė durpyne išgraužusi gilią vagą. Krantuose styro upelio paplautos stambokų alksnių šaknys. Toliau nuo upės kyla kalvos, apaugusios sausais pušynais.
             Paplaukus apie kilometrą, upelis sušniokščia, suburbuliuoja ir, peršokęs per šakų užtvankėles, pagilėjęs ir išplatėjęs, ramiai įplčsta į mišką. Krantuose nendres pakeičia alksniai, beržai ir pušys.
             Praplaukus bebrų trobelę, vėl susiaurėjimas, sraunuma, paskui daugiau kaip kilometrą tęsiasi lygi, švari kaip kanalas vaga. Keliose vietose "kanalas" keičia kryptį, o ties antra didžiule bebrų "troba" palieka mišką stūksoti toliau nuo upės, ant kalvų. Netrukus – didelė bebrų užtvanka, nuo kurios nesunku nušokti, o susiaurėjusi bei pasraunėjusi Saidė vėl pasiklysta tarp nendrynų.

             Greitai kairėje pusėje ant kranto pasirodo kolektyvinių sodų namukai, upė išplatėja ir aprimsta. Plati protaka veda kairėn į aklavietę. Todėl prieš pat pušimis apaugusį kalniuką reikia prasibrauti pro nendres dešinėn mažomis protakėlėmis ir apiplaukti kalną rytine puse. čia netrukus patenkame į ilgą vingiuotą tvenkinį, besidriekiantį tarp stačių krantų. Anksti pavasarį žemutinis tvenkinio galas gali bčti užšalęs, tad teks buksyruoti laivelius ledu, o priartėjus prie užtvankos, laipioti per sodininkų tvoras.
             Vėl išlendame prie saidės žemiau užtvankos, kur kaimelio viduriu einantis kelias kerta upę. Nuo čia nuolydis staigiai padidėja, stipri srovė ridena akmenukus žvirgždėtu dugnu. Praplaukę paskutines kaimo trobas, jaučiamės lyg Kanados šiaurės miškuose, prieš atsikraustant ten baltiesiems. šimtametės eglės ir pušys nuo aukštų krantų chotiškai sugriuvę į upelio vagą. Vanduo vietomis vos prasimuša pro medžių kamienus. Laivelius keliose vietose tenka apsinešti krantu.

 
 

             Toliau užvartų dar padaugėja, tačiau kiek įmanoma nors trumpomis atkarpomis reikia stengtis plaukti arba bristi upelio vaga, nes apsinešimas varginantis – krantai irgi užversti medžiais. Su karkasine baidare geriau šio ruožo iš viso neplaukti.
             Po kelių šimtų metrų užvartų upės vagoje staiga sumažėja. Likusį gerą puskilometrį iki žiočių galima plaukti beveik neišlipus iš laivelio.
             Tačiau tai pavyks tik tuo atveju, jei gerai mokate slalomuoti tarp akmenų. Saidė čia niekuo nesiskiria nuo kalnų upelio: krenta žemyn akmeniniais laipteliais, vagoje ir krantuose pilna didžiulių granito riedulių, apaugusių raudonomis kerpėmis. Nuolydis viršija 20 m/km. Tai pats gražiausias Saidės ruožas.
             Likus pusantro šimto metrų iki žiočių, kairėje pusėje – graži laukymė su didžiuliais ąžuolais. Tuoj už jos upelis neria po tiltuku į tris gelžbetoninius vamzdžius maždaug 1 m diametro. Vienu iš vamzdžių nesunku praplaukti.

             Toliau nuolydis dar padidėja, statčs, kanjoną primenantys krantai suspaudžia upę. Kovo gale – balandžio pradžioje kanjono šlaitai mėlynuoja žibuoklėmis. Per paskutinius 70 m iki neries Saidė nukrenta ketvertą – penketą metrų žemyn, šuoliuodama nemažais kriokliukais. Nušokus nuo paskutinio, paties didžiausio, atsiveria Neries slėnis. Saidė išmeta laivelį kaip patranka sviedinį į Neries vandenis. Pavasarį čia taip pat sraunu ir putota, Neris dar negali nurimti po didžiausios savo kelyje Saidės rėvos.
             Paplaukę du kilometrus Nerimi, pasiekiame mažo, nuo Rykantų aukštumų atitekančio Vilsos upelio žiotis. Sunkiai praeinamas skardingas jo slėnis, priaugęs šimtamečių ąžuolų ir pušų, primena senovės Lietuvos girias. Pati upelio vaga irgi įspčdinga: ji ištisai leidžiasi žemyn nedideliais, molingame grunte išplautais kriokliukais.

 

             Kildami aukštyn palei Vilsos upelį, netrukus pasieksime Sėmeniukų kaimą, o dar už kilometro – Rykantus, kur galima sėsti į traukinį.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika