"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Pamokos vasarinėje Dūkštelėje
    Sondra Jonceva

             Buvau daug įvairių nuomonių girdėjusi apie Lietuvoje gaminamus pripučiamus laivus. Vieni peikė (anokie, pypt, šiokie, pypt), kiti (tarp jų ir Sakateka) gyrė ir rekomendavo. Supratau, jog jei noriu susidaryti savo nuomone tuo klausimu, turiu pati praplaukti. Užsiprašiau, kai tik kas "kels bures" ir turės laisvą "Saidę" prigriebtų ir mane.
             Pirmadienis. 06.28 21 val. Skambutis, išgirstu šelmišką balsą: "Po lietaus upės stipriai ištvinusios. Mes ryt planuojame 6 valandą ryto prasieiti Dūkštele. Yra laisva "Saidė". Gal nori? Kraujas užverda. Aišku, kad noriu! Iškyla tik viena, mano atžalos, problema, kurią per kelioliką minučių išsprendžių. Vien prisiminus nuotraukas, matytas Klajoklio galerijoje ir Vikingų tinklapyje, iš pavasarinio plaukimo širdis ima dunksėti kaip Big Benas. Mane nuramina, jog "pavasarinio tvano" galios upė neturės, bet šėlsmo tai viliokei užteks ir prasieiti bus smagu. Pasakau taip ir nesitverdama savam kaily laukiu ryto. Prieš penkias aš jau "špaciruoju" savo kieme. Netrukus atburzgia Zuluso "guziukas". Mašiniuke jau įsitaisiusi, naujų rytinių Dūkštos šturmuotojų, laukia Irma. Įsimetusi kuprinę įsirangau ir aš. Pakeliui prigriebiam Alvydą ir Julių. Kaip ne keista visi mes sėkmingai su visa įranga sutelpam, iš pažiūros netalpiam, automobiliuke.

             Šešios. Mes jau vietoje. Pučiame laivelius. Zulusas nuvaro mašiną į tašką B. Po to parkulniuoja. Laiveliai jau paruošti. Rasotai žolėta nuokalne nusitempiam laivelius link upės. Pastebėjau, jog iki jos apie 200 metrų. Jei tai būtų buvęs mano "Taimenis", tai jį būtų reikėję nešti, o čia pasiėmę valtelę, lyg šuniuką už pavadėlio, nusitempėm iki pat vandens. Aukštas krantas. Apačioje Dūkštelė, išlindusi iš po kelio, daro nedidelę įlankėlę, o toliau matosi kaip ji šniokščia, garma, burbuliuoja.
             Po vieną nuleidžiame laivelius. Aš savąjį leidžiu paskutinė. Matau, kaip įlankėlėje Julius ir Alvydas su "Saidėmis" daro įmantriausius "piruetus". Įsėdu į valtelę, įmerkiu irklą ir... O, Dieve!!! Po septynių metų plaukiojimo taimeniu ir tik taimeniu atsisėdusi į "Saidę" pasijuntu lyg būčiau dideliam bliūde, kuris nuo kiekvieno krustelėjimo mataruoja tai šen, tai ten. Alvydas man aiškina "Saidės" valdymo ypatumus ir man keista, jog tokia valtelė taip tiksliai reaguoja į menkiausią jo judesį lyg paklusnus, gerai išdresiruotas aviganis. Tuo tarpu man galvoje tik viena mintis – kaip čia neapsijuokus.

 

             Pajudame. Alvydas, kaip prityręs upių vilkas, prieky, po to Julius, aš, Irma ir mūsų flotilės ariergarde "bangų balnotojas" Zulusas. Pirmieji šimtas metrų man einasi gan sunkiai – laivas sau, aš sau. Po to apsiprantu (prie kiekvieno laivo, kaip ir žmogaus, reikia priprasti). "Saidė" ir aš tampame komanda ir aš imu mėgautis Dūkštos teikiamais malonumais.

 

             Upė bėga per akmenis, palenda po nuvirtusiais medžiai, peršoka iš šakų susidariusias kliūtis. Mes ją vejamės ir bandome atkartoti jos veiksmus. Kai kur lįsdami pro šakas demonstruojame stulbinantį lankstumą.
             Vandens plaukimui upėje pakankamai, tačiau senbuviai upės šturmuotojai sako, jog pavasarį, vandens metru būna daugiau ir daugelis šakų ir nuvirtusių medžių esti po vandeniu. Nepraplaukiamų atkarpų nebuvo. Vienoje vietoje, kur upę kirto sąvarta, teko laivelius apsinešti krantu. Kelis kartus įsibridę į vandenį "Saides" krapštėme nuo akmenų. Tačiau Nerį pasiekėme sausi. Overkilio nepatyriau, nors tikėjausi.
             Tiesa, per mano lepsusą, vos neišsimaudė Irma. Pralindusi po vienu upę gožiančiu medžiu stabtelėjau prie kito mirkstančio joje. Galvojau, kai pro šakas lįs Irma, aš ją nufotografuosiu. Tačiau upės srovė buvo greitesnė už mane. Nespėjus man nusistatyti fotoaparato Irma lyg audra atlėkė iki manęs, jos "Saidė" užšoko ant mano laivelio ir vos neapsivertė. Neapsivertė tik Irmos reakcijos dėka, nes ji pajutusi pavojų lyg liauna voveraitė stryktelėjo ant medžio ir prisitraukė "Saidę".

             Neryje nuplauname laivelius. Po to, krante, juos supakuojame. Zulusas lekia mašiniuko. Parskuodžia. Tada sumuštiniai, arbatos gėrimo "ceremonija", trumpas plaukimo aptarimas. Persirengiam ir pavirstam iš vandenininkų normaliais piliečiais skubančiais kas į darbą, kas į paskaitas, kas su reikalais.
             P. S. Trumpas asmeninis pastebėjimas. Kai plauksiu Ūla, Lakaja ar Žeimena tikrai imsiu tik "Taimenį". Tačiau kai vėl teks prasieiti Dūkšta, Bražuole ar kita upele turinčią didesnį nuolydį ir akmenuotumą, tai "Saidė" bus nepamainomas kelionės laivas. Artimiausiu metu žadu įsigyti "Saidę", nors mintyse jau kirba mintis ir apie katamaraną.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika