"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Nuošaliais Labanoro girios ežerais ir upeliais
    Julius Barzdėnas

             Labanoro giria keliautojų mėgstama ir dažnai lankoma. Tačiau plaukiojama pagrindinai Lakajų ežerais ir to pat pavadinimo upe, bei Aisetos – Kiaunos ir Žeimenos upėmis. Šių metų birželio pradžioje mes pabandėme praplaukti labiau laukiniu maršrutu, jungiančiu šešis nuošalius girios ežerus su protakomis tarp jų ir Peršokšnos bei Lakajos upes.

             Maršrutas prasideda rytiniame Balto ežero krante. Važiuojant iš Kaltanėnų į Labanorą, už 2 kilometrų nuo Kūrinių Balto ežero link pasuka miško keliukas, kuris kaip tik ir atveda į stovyklavietę prie Balto ežero. Čia gera vieta pradėti žygį.
             Dar ankstyvas rytas, ką tik patekėjo saulė. Giedras dangus atsispindi lygiame ežero paviršiuje. Pasirodo pirmieji uodai, iš miško atsklinda gegutės kukavimas.
             Mes esame trise: aš ir du mano draugai: Tomas ir Vilius. Šį maršrutą norėjome išžvalgyti kaip komercinį, todėl visi plaukiame vienu 6–viečiu raftu, nors šiaip žymiai patogiau būtų naudoti vienvietes ar dvivietes pripučiamas baidares.
             Neskubėdami pripučiam valtį, susitvarkom ir išplaukiam. Plaukiame išilgai Balto ežero į vakarus. Ežero ilgis – 3,2 km, plotis apie 300 metrų. Visos ežero pakrantės gausiai apaugusios vandens augalija, nors ežeras gan gilus – vidutinis gylis siekia 6 metrus. Vietomis, kur ežeras susiaurėja, vandens žolės padalina ežerą į dvi dalis.

 

             Po nepilnos valandos jau matosi ir vakarinis ežero galas. Kažkur kairėje turi būti upelis, jungiantis Balto ežerą su Indrajais. Upelis pradžioje lėtai teka tarp įvairiu vandens augalų, gylis svyruoja nuo 20 cm iki metro. Po vandeniu irklas susmenga į minkštą dumblą.

             Už 200 metrų nuo upelio ištakų praplaukiame mažą apaugusį ežerėlį. Už jo upelis po truputi įsilieja į mišką. Miškas tankus, daug išvirtusių medžių, iš kurių ne vienas nukritęs ant upelio vagos. Atsiranda naujos kliūtys. Su užvartomis kariaujame įvairiai: vienas pavyksta išgriauti, kitas tenka persitempti ar apsinešti.
             Upeliui įtekėjus į mišką, sumažėjo mūsų plaukimo greitis, bet vis tiek judame į priekį. Tačiau priplaukus nedidelį tiltelį, toliau plaukti jau beveik neįmanoma: kas 10–20 metrų upelio vagoje privirtę įvairaus storio rąstų. Tampydamiesi valtį čia būtume labai ilgai užtrukę, todėl apie 300 metrų persinešame dešiniuoju krantu. Sėdam į valtį ir plaukiam toliau. Upelis po truputį įsilieja į pelkę, po to ir į Indrajų ežerą. Plaukiam palei vakarinį Indrajų ežero krantą, apiplaukiame iškyšulį, ir vėl patenkame į nedidelį upelį, kuris jungia Indrajų ir Ilgio ežerus. Šitas upeliukas kiek mažiau užvirtęs, bet labiau uždumblėjęs. Pakeliui praplaukiamas mažas seklus ežeriukas.

 

             Prie Ilgio ežero sustojam papietauti. Kitame krante, priešais upeliuko įtekėjimo vietą, yra nedidelis kalniukas ir stovyklavietė.
             Pavalgę ir pailsėję plaukiame toliau. Priekyje laukia persinešimas į Šiekščio ežerą. Atstumas tarp Ilgio ir Šiekščio ežerų apie 0,5 km, laivelius patogu nešti miško keliuku. Plaukiame toliau išilgai Šiekščio ežero į pietus. Šiekštys su Peršokšnais jungiasi trumpu upeliu, kurio pradžioje tenka persikelti per žemą tiltelį.

 

             Šiauriniame Peršokšnų ežero krante, priešais salą, stojam nakvoti. Neskubėdami pavalgome ir užmiegam.
             Kitos dienos ryte per pusvalandį pasiekiam Peršokšnos ištakas. Pačioje pradžioje upelis seklus, bet po to įsilieja į pelkę ir truputį pagilėja. Upelis užžėlęs tankiai suaugusiomis nendrėmis, tarp kurių pagrindinė srovė teka siauru kanalu. Raftas sunkiai telpa į upelio vagą; iš vienos pusės remiasi į nendres, iš kitos į krantą. Kai kur tenka tiesiog išlipti į vandenį ir tempti valtį paskui save. Plaukimą dar sulėtina įvairūs liepteliai ir tilteliai, kurių čia pristatyta vos ne ant kiekvieno posūkio.
             Toliau Peršokšna šiek tiek praplatėja; gilias duobes keičia nendrėmis užaugusios seklumos. Visur matyti daugybė žuvų, kurios neatsisako ir ant kabliuko užmauto masalo.Kairiajame krante prasideda miškas, ir mes čia sustojam papietauti. Kepam ir verdam žuvį, ilsimės ir plaukiam toliau.
             Upelis pradeda smarkiai vingiuoti, bet čia jau yra pakankamai gilus ir platus. Pasiekus mišką prasideda užvartos, kurių vis daugėja. Praplaukę kelią į Švenčionėlius, dešiniajame krante pernakvojame.
             Plaukdami likusią Peršokšnos atkarpą iki Lakajos užtrukome net apie 6 valandas. Nors pagal J. Obelieniaus knygą šios atkarpos ilgis yra 9 kilometrai, upelis labai smarkiai vingiuoja, todėl tikrasis atstumas pailgėja bent dvigubai. Be to, upelio vagoje privirtę daugybė medžių, o srovė silpna.

             Šiaip ne taip pasiekiame Lakają. Čia kliūčių nėra, ir po valandos mes jau plaukiame Žeimena, o dar valanda vėliau pakuojamės daiktus prie Žeimenos geležinkelio stotelės.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika