"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Nerimi iki Vilniaus
    Alvydas Barzdėnas

             Neris – didžiausias Nemuno intakas ir antroji pagal didumą Lietuvos upė. Prasideda Baltarusijoje, šiaurinėje Minsko aukštumos dalyje, pelkėse ties Šilėnų kaimu, beveik pačioje Baltijos ir Juodosios jūrų upynų takoskyroje. Baltarusijoje, o kartais net iki Žeimenos žiočių, Neris vadinama Vilija. Bendras upės ilgis – 510 km, 228 iš jų upė teka Lietuvos teritorija. Įtekėdama į Lietuvą, Neris "atsineša" vidutiniškai 82 kūbinių metrų per sekundę vandens, ties Vilniumi jos debitas – 114 kūbinių metrų per sekundę, žiotyse – 189. Taigi, Lietuvos mastais vertinant, Neris gana vandeninga upė, tačiau vietomis, vagai smarkiai išplatėjus, gylis per visą vagos plotį vasarą nesiekia aukščiau kelių, tad plaukiant dideliu sunkiu plaustu reikia pasisaugoti seklumų ir povandeninių akmenų. Net prieš pusantro šimto metų, kai upė buvo vandeningesnė, pirmoji Nerį tyrinėjusi ir aprašiusi K. Tiškevičiaus ekspedicija vos nesužlugo savo starto vietoje ties Kameno gyvenviete Baltarusijoje dėl upės seklumo. Tik atsisakęs savo didelių aštriakylių burinių laivų ir pasiskolinęs iš vietinių mažesnius plokščiadugnius, K. Tiškevičius galėjo įgyvendinti savo sumanymą. Išsamią, gerai iliustruotą K. Tiškevičiaus monografiją "Neris ir jos krantai" ir šiandien įdomu skaityti.
             Siūlome dviejų poilsio dienų 60 km ilgio maršrutą Nerimi nuo Baltarusijos pasienio iki Vilniaus. Kelionę pradedame Buivydžiuose, kur ankstų šeštadienio rytą galima patekti iš Vilniaus priemiestiniu autobusu (išvyksta 5:55). Buivydžiai – sena gyvenvietė, raštuose pirmą kartą minima 1635 m. Tada ji priklausė K. Bžostovskiui, vėliau jo įpėdiniams. Valdant Bžostovskiui Buivydžiuose pagal L. Stuokos – Gucevičiaus projektą buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įrengtas parkas. Iki mūsų dienų rūmai neišliko, galima apžiūrėti tik įdomios architektūros aštuonkampę bažnyčią.

             Išėję prie upės ant aukšto lygaus kranto, ties vandens matavimo stotimi paruošę laivelius, galime pradėti kelionę. Tuojau praplaukiame kabantį lieptą, žemiau jo iš kairės įteka tyras upeliukas: galima pasisemti vandens, nes Neries vanduo jau iš Baltarusijos atiteka labai užterštas. Pirmus porą kilometrų upė plati ir rami, krantuose – pušynai. Praplaukus vienkiemį kairėje, Neries vaga susiaurėja, upė darosi sraunesnė. Dar už kilometro dešiniajame krante atsiveria status smėlėtas skardis. Upėje kelios mažos salelės, kurias praplaukus, iki tol tiesiai šiaurės pusėn tekėjusi Neris, aštriu kampu suka į pietvakarius. Dešinysis krantas aukštas, status. Dar po kilometro kairėje – šviesus pušynas, poilsiavietė. Toliau upėje matyti ilgoka sala, prieš ją reikia saugotis seklumų.
             Praplaukę salą, pasiekiame Vilkinės kaimą, stūksantį kairiajame krante. Neries vagoje pasirodo pirmieji akmenys, sušniokščia rėva, kurią sielininkai kažkada praminė Mergos vyliaus vardu. Iš kairės vėl įteka mažas upeliukas, o paplaukus dar pusantro kilometro, ties Punžonimis – kitas.

             Nuo čia upė vėl ramiai teka šiaurės kryptimi apie 5 km. Paskui – staigus posūkis į vakarus, kurį praplaukę netrukus pasiekiame Brižių kaimą. Iš kairės eilinį kartą įteka skaidrus šaltinis. Plaukti darosi smagiau: stipri srovė ir Marmuslės rėvos bangos mėto laivelį. Toliau, prieš Vilniaus–Turmanto geležinkelio tiltą, Neris vėl paseklėja ir aprimsta.
             Tuoj už tilto iš dešinės į Nerį įteka antras pagal dydį jos intakas Žeimena, plukdantis savo vandenis iš Ignalinos ir Labanoro girios ežerų. Žeimena vandens turistams gerai žinoma ir patogi upė, nes palei ją einantis geležinkelis leidžia pradėti arba užbaigti maršrutą bet kurioje upės vietoje.

 

             Įtekėjus Žeimenai, Neris suka į pietvakarius, lyg pratęsdama Žeimenos kryptį. Iš tikrųjų, traukiantis ledynui, gausūs jo tirpsmo vandenys senovėje išplovė galingą slėnį, kuriuo tekėjo iš šiaurės į pietus didelė upė, jungianti dabartinės Žeimenos, Neries, Vokės, Merkio ir Nemuno vagas. Taigi poledynmečiu Neris buvo Žeimenos intakas.
             Pasipildžiusi Žeimenos vandenimis, Neris pasraunėja. Kadangi šiame ruože, kuris tęsiasi iki Vilniaus, upei reikia prasigraužti per keletą kalvagūbrių, krantai pastatėja, o vagoje padaugėja rėvų. Pirmoji iš jų – Avino rėva – trys kilometrai žemiau Žeimenos žiočių. Rėvoje didokas akmuo, vadinamas Plytininku, nes 19 a. pradžioje čia buvo Parčevskių dvarui priklausiusi plytinė, iš kurios buvo tiekiamos plytos Nemenčinės bažnyčios statybai, kai kuriems Vilniaus pastatams.
             Čia gimęs Konstantinas Parčevskis buvo žinomas smuikininkas, 1831 m sukilimo dalyvis. Jo sesuo Rožė Parčevska – tapytoja, kurios paveikslų yra Ermitaže, Nemenčinės ir Dūkštų bažnyčiose.

             Dar po trijų kilometrų plaukimo kairiajame krante – Skališkių kaimas, ąžuolynas, o tiesiai prieš jį dešinėje upės pusėje takeliu, vedančiu lazdynų paunksme aukštyn į skardį paėję apie 50 m pasieksime Šventąją olą. Tai gilokas urvas po iš šlaito išsikišančiu konglomeratų (karbonatingų vandenų sucementuoti žvyrai) luitu. Po vandeniui atspariu konglomeratų sluoksniu šlaito smėlis išbiręs ir susidariusi neilga, tačiau gana erdvi ola. Kalbama, kad nuo olos skliautų lašantis karbonatingas vanduo turi gydomosios galios. Olos nišose pastatyta Šv. Mergelės Marijos paveikslėlių, papuoštų pievų gėlėmis.
             Puskilometriu žemiau iš kairės įteka Papunės upelis. Ties jo žiotimis šviesiame retame pušyne jauki aikštelė – gera vieta sustojimui. Netoliese – kabantis lieptas per Nerį, nuo kurio prasidedantis takelis kairiajame krante išveda į už 1,5 km esančią Skersabalių geležinkelio stotelę.
             Praplaukus lieptą, viena po kitos sušniokščia Šunaujos, Šokio, Filuto rėvos. O po valandos plaukimo iš kairės į Nerį įteka Bezdonės upelis, plukdantis Arvydų žuvininkystės tvenkinių vandenis. Neryje dar viena – Tetervinų rėva.
             Dar už 4 km dešinėje – Nemenčios žiotys ir Nemenčinės miestelis. Manoma, kad tai viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, kuri jau prieš 2000 metų buvo prie Nemenčios upelio, kiek toliau nuo Neries, kur dabar yra piliakalnis. Gera gyvenvietės padėtis šalia senovėje svarbia transporto magistrale buvusios Neries upės skatino miestelio augimą. Nemenčinės dvaras seniau priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, vėliau vietiniams didikams. 1794 m. čia vyko sukilėlių mūšis su caro kariuomene, o 1831 m. Nemenčinėje laikėsi K. Parčevskio sukilėliai. 1387 m. Nemenčinėje pastatyta viena iš pirmųjų Lietuvos bažnyčių.

             Už Nemenčinės upė iš lėto riečia didelę kilpą kairėn, kol už 8 km ties Bratoniškėmis visai pasuka į pietus. Dešinysis upės krantas plikas, sudarkytas įvairių komunikacijų. Kairiojo terasose, toliau nuo upės ošia Nemenčinės miškai. Priešais Bratoniškes kairiajame krante prieš nedidelę salelę – jauki stovyklavietė su balto smėlio paplūdimiu, šalia šaltinis.
             Nuplaukus nuo stovyklavietės porą kilometrų, iš dešinės į Nerį įteka Žalesos upelis. Kairysis krantas aukštas, status su 50 m aukščio atodanga. Upėje dar viena – Birių rėva. Kiek žemiau – Vilniaus vandentiekio siurblinės. Dešinysis krantas aukštas, status, vietomis išgraužtas raguvų. Jame išsidėstęs Kryžiokų kaimas. Praplaukus didžiulius sodų plotus už Kryžiokų, slėnis praplatėja, krantai pasidaro žemi, upė išsilieja plačiau. Čia vėl reikia saugotis seklumų.
             Iš dešinės atiteka nemažas Riešės upelis, pratekantis per poilsiautojų mėgstamus Žaliuosius ežerus, kurie savo vardą gavo dėl žalsvo vandens atspalvio, atsirandančio tiek dėl karbonatingo vandens, tiek dėl miškėtų šlaitų atspindžio vandenyje.

 

             Kiek žemiau Riešės Neris daro staigų posūkį į vakarus, paskui vėl pakrypsta į pietvakarius. Aukštame kairiajame šlaite Turniškių vasarvietės, dešiniajame – Turniškių kaimelis. 1938 m. čia buvo pradėta statyti pirmoji Neries hidroelektrinė, bet karas nutraukė darbą. Iš kairės į Nerį įteka nedidelis Kairos upelis, atitekantis nuo Kairėnų, kur įsikūręs Vilniaus universiteto botanikos sodas. Toliau upė teka į vakarus, kairysis krantas nužemėja, prasideda Valakampių pušynai.
             Praplaukus dešinėje Turniškių upelio žiotis, Neris, atsimušusi į statų dešinįjį krantą suka į pietus. Ant šio aukšto kranto stūkso Verkiai. Vietovė, pasak legendos, gavusi vardą nuo verkiančio kūdikio, kurį lizde rado medžiodamas kunigaikštis. Užaugęs vaikas tapo paskutiniu Lietuvos kriviu Lizdeika. 18 a. Verkių savininko vyskupo Masalskio užsakymu, vadovaujant architektams l. Stuokai–Gucevičiui ir M. Knakfusui čia buvo pastatyti vasaros rezidencijos rūmai, kuriuos sudarė trys korpusai. Centrinis rūmų ansamblio korpusas 19 a. buvo nugriautas, du šoniniai išliko iki mūsų dienų. Dabar čia įsikūrę Lietuvos Mokslų Akademijos Mokslininkų rūmai.
             Pasukus upei į pietus, kairiajame lėkštame krante tęsiasi Valakampių paplūdimiai, o statokame dešiniajame stovi šv. Kryžiaus bažnyčia, kelios koplyčios, 17 a. įrengtos Kalvarijos. Pasroviui kiek žemiau 18 a. baroko stiliaus šv. Trejybės bažnyčia. Čia pat į Nerį įteka Baltupis, dar vadinamas cedronu. Kitapus jo žiočių aukštame dešiniajame krante prasideda Vilniaus Žirmūnų mikrorajonas. Upė staigiai suka į rytus (iš čia Valakampių pavadinimas), paskui pamažu vėl nukrypsta pietų link. Posūkio pabaigoje – Valakampių tiltas.
             Toliau Neris teka miesto viduriu tarp Žirmūnų ir Antakalnio mikrorajonų. 1957 m. Antakalnio terasos nuosėdose rasti mamuto griaučiai.
             Praplaukę 4 km pasiekiame miesto centrą. Čia, Gedimino kalno papėdėje, betoninėje prieplaukoje prie Vilnelės žiočių galime užbaigti savo kelionę.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika