"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Musė
    Darius Vilkišius

             Upė teka pietryčių Lietuvoje, palenda po Vilniaus – Ukmergės autostrada, pravinguriuoja pro Musninkus. Ties Čiobiškiu, 75 – tame kilometre nuo žiočių, iš dešinės, įteka į Nerį. Ilgis 72,2 km, baseino plotas 351 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 2,82 m3/s, vidutinis upės nuolydis 1,66 m/km.

             Musė – vienas didesnių Neries intakų. Pradėjusi savo kelią Aukštaičių aukštumoje (aukš.tašk. Piliakalnis 247 m.) esančiame Musios ežere (šalia Glitiškių miestelio), ties Vilniaus – Ukmergės autostrada upė įsilieja į Neries žemupio žemumą. Reikia pasakyti, jog Musios baseinas labai antropogenizuotas (pakeistas žmonių veiklos): miškai dengia tik 13% jo ploto, kanalizuota apie 52% visų intakų. Ištiesintas ir pačios Musės aukštupys – nuo versmių (Musios ežero, 0,41 km2 ) iki Jauniūnų (15 km atkarpa).
             Kritulių šiose vietose neiškrinta labai daug (apie 700 mm). Žinoma, daugiausia vandens upė plukdo per pavasario potvynius, tačiau maždaug kas 4 – 5 metai būna didokų lietaus sukeltų poplūdžių. Per rekordinį 1985 m. pavasario potvynį Musės debitas ties Jauniūnais siekė 42 m3/s, bet, kita vertus, vasarą minimalūs paros debitai toje pačioje vietoje esti (vidutiniškai) tik 0,36 m3/s. Vandens lygis per metus svyruoja apie 1,1 m. Karštą vasarą, kai nusenka vanduo, upės vaga užauga vandens augalais.
             Įdomus Musės vagos nuolydis (vandenininkų akimis) prasideda vidurupyje ir didėja žemupyje. Tai įvertino ir senieji upės pakrančių gyventojai. Būtent vidurupyje ir žemupyje buvo statomi vandens malūnai: Bajoriškių (23 km nuo žiočių), Musninkų (21 km), Čiobiškio (0,3 km).
             Patogiausia Musia pradėti plaukti nuo Vilniaus – Ukmergės autostrados (38 km). Čia, 31 kilometre nuo Vilniaus, upė lenda po kelio tiltu. Turint laiko ir noro, kelionę galima pradėti ir nuo aukščiau: Širvintų kelio tilto (42 km) arba net nuo Antanėlių (45 km), žemiau kurių Musę paveja dvi upytės – Tola ir Juodė, prieš pat žiotis susibėgančios į vieną versmę. Aukščiau pradėti plaukti nėra tikslinga – vandens gal ir pakaktų, bet upė teka melioracijos grioviu.
             Po autostrada tekančios Musės tėkmė nėra stipri, nes srovę po truputį pradeda stabdyti priekyje telkšantis Bartkuškio tvenkinys. Taigi paplaukus porą kilometrų, dar vieną 3 km atkarpą teks prairkluoti jau tvenkiniu. Stabtelėjus prie užtvankos (32 km) ar puskilometriu žemiau esančio tilto ir turint laiko galima paėjėti (apie 1 km) iki Bartkuškio miestelio ir apžiūrėti Bartkuškio dvaro rūmus ir parką (viskas ganėtinai apleista). Plaukiant žemyn, į Musę įteka dar keletas intakų: dešiniakrantė Žebokšta ir kairiakrantė Spėra. Žemiau pastarosios upėje padidėja kritimas, plaukt darosi smagiau. Vinguriuodami upės kilpomis ir landžiodami pro užvartas priplauksite ir Bajoriškių malūno liekanas (23 km nuo žiočių). Dar kilometras, ir upė gurguliuodama per nedidelę rėvą lenda po Kernavės kelio tiltu (22,5 km), šone palikdama Musninkus. Tai dar viena puiki vieta pradėti kelionę. Žemiau tilto, paplaukus apie kilometrą, sukdama kilpą upė priartėja prie kelio, ir dešiniajame krante tarp kalvų pasirodo baltumu spindinti Barboros koplytėlė. Dar posūkis, ir upę pertveria keletas buvusio Musninkų malūno tilto atramų. Upė dalinasi į tris sroves ir pro pralaidas šniokščia žemyn sudarydama nedidelį slenkstuką su stovinčia banga. Tačiau srovė suskaidyta, ir "bačka" nesusiformuoja. Daugiausia vandens prateka pro kairę pralaidą, šalia malūno griuvėsių. Prie aukšto vandens per pralaidas praplauks ir karkasinės bei plastikinės baidarės, tačiau krentant vandens lygiui ši kliūtis bus įkandama tik pripučiamų plaukimo priemonių savininkams. Keletas kilpų, ir lendame po Čiobiškio kelio tiltu. Neužilgo priplaukiame ir lygumoje, kairiajame upės krante didingai iškilusį Grebliaučyznos piliakalnį (16 km), dar kitaip vadinamą Barsukynės kalnu. Prie pat piliakalnio ganėtinai status upės krantas pasidaro nuolaidesnis. Taigi, be problemų galima ištraukti laivus ant kranto ir užlipti į kalną. Šis upės ruožas nebuvo labai įspūdingas. Tėkmė nebloga, užvartų irgi nebuvo labai daug, gal tik 2 ar 3 kartus teko apsinešti laivus krantu. Daug sudėtingesnis pasirodė kitas upės ruožas, nuo piliakalnio iki gelžbetoninio tilto (12 km). Upė vietomis susiaurėja, pilna įvairiausių išvartų. Teko pastoviai darbuotis, tai kilojant katą, tai lendant po medžių užvartom.
             Ruožas iki dešiniojo intako Kaimenos man pasirodė smagiausias. Gera srovė, įvairios rėvos, akmenys, palyginus nedaug užvartų. Žodžiu, smagumėlis. Tačiau teko paprakaituoti ir čia. Kažkur ties Brazelės kaimu papuolėm į nepraplaukiamą didžiulį savartyną. Kairysis krantas tikrai aukštas ir nuo jo slenkantys medžiai nepraplaukiamai užvertė upės vagą. Patogiausia švartuotis dešinėje pusėje – ten jaunuolyne kirviu praplatinome taką, taigi laivus nesunkiai apsinešite.
             Likusius 4,5 km, nuo Kaimenos iki Čiobiškio nuplauksite visai atsipūtę. Tėra tik viena nepraplaukiama lokali išvartų krūva. Iki Čiobiškio tilto likus nepilnam kilometrui, dešiniajame krante pamatysite buvusias fermas ir už posūkio atsiremsite į tą šabakštyną. Apsinešti galima tiek dešiniu (statesniu), tiek ir kairiu (labiau užaugusiu) krantu. Už keletos minučių priplauksite ir gražuolį, baltą Čiobiškio tiltą, su pašonėje stovinčiu malūno pastatu. Šioje vietoje patogu pabaigti kelionę. Tačiau turint noro, kelionę galima tęsti Nerimi.

             Komentaras: upės ruožas Musninkai – Čiobiškis turbūt įdomiausias, ir puikiai tinka pavasariniam vienos dienos žygiui. Jeigu planuojama plaukti porą dienų, tada kelionę geriau pradėti nuo autostrados, ar bent jau žemiau Bartkuškio tvenkinio. O ramiam trijų dienų plaukimui startą reiktų pasirinkti ties Antanėliais. Na, bet kokiu atveju, geriausia plaukti pavasariop. Upė ganėtinai sudėtinga (ypač prie aukšto vandens), taigi geriau turėti bent pradinį patyrimą. Pagrindinės kliūtys: medžių užvartos, rėvos, prispaudimai, akmenys. Kelios stambios lokalios kliūtys – tai ankščiau minėti šakų savartynai, Bartkuškio užtvanka ir buvusių malūnų užtvankų liekanos. Kadangi pakrantės tankiai apgyvendintos ir beveik bemiškės, gali kilti problemos su vieta stovyklavietei. Atvažiuoti patogiausia dviem automobiliais. Beveik visame upės žemupyje ir vidurupyje lygiagrečiai vagos nutiesti neblogi keliai. Tačiau visai ramiai galima kelionę susiplanuoti ir valstybiniu transportu, autobusai važiuoja tiek į Musninkus, tiek ir į Čiobiškį.

Musė (Neries intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

72,2


168,0







2.




66,9

5,3



132,3

35,7


22
22


9,1
9,1


0,20
0,20

0,10


3.




61,0

5,9



124,9

7,4


50
70


9,0
9,0


0,45
0,63

0,32


4.




58,0

3,0



124,5

0,4


81
111


9,0
9,0


0,73
1,00

0,68


5.




49,0

9,0



118,0

6,5


139
159


9,0
8,9


1,25
1,41

1,12


6.


Tola



44,6

4,4



115,1

2,9


168
188


8,9
8,9


1,50
1,67

1,46


7.




39,7

4,9



111,2

3,9


201
219


8,8
8,8


1,77
1,93

1,72


8.


Spera



18,5

9,6



83,1

14,4


304
304


8,6
8,6


2,61
2,61

2,48


9.




18,5

9,6



83,1

14,4


304
304


8,6
8,6


2,61
2,61

2,48


10.




12,6

5,9



76,9

6,2


307
307


8,6
8,6


2,64
2,64

2,62


11.


Kaimena



4,7

7,9



57,5

19,4


325
336


8,5
8,4


2,76
2,82

2,70


12.


Žiotys



0,0

4,7



47,8

9,7


340


8,3


2,83

2,82

Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Žygio aprašymas (2004.04.03 – 2004.04.04)

             Trasos ilgis ~22 km (Musninkai – Čiobiškis). Žygio trukmė – 1,5 dienos (iš jų 6 val. gryno plaukimo). Upė praplaukiama pavasarį ir lietingą rudenį. Žygiui tinka įvairių tipų baidarės, pripučiami laiveliai ir dviviečiai katamaranai. Įranga: du 1,5 t. tūrio ("kupranugariai") ir vienas 0,8 t. tūrio, 1,8 m pločio katamaranai.

             Kiekvienas pavasaris pažadina žmoguje norą kažką keisti, kažką atrasti, kažkur keliauti. O jeigu esi turistas ir dar prisiekęs vandenininkas, tai nusėdėti darbe įsikniaubus į popierius tampa tikru ištvermės išbandymo testu.

 

             Nekantraudamas skaičiuoji dienas iki savaitgalio, nusiminęs klausaisi hidrometeorologinių tarnybų pranešimų apie krentantį vandens lygį Lietuvos upėse, vakarais sėdi prie žemėlapio niekaip negalėdamas apsispręsti, kuria čia upe būtų smagiausia prasiplaukti. Nors puikiai supranti, kad šį, kaip ir kiekvieną ankstesnįjį, pavasarį nespėsi aplankyti visų norimų upių ir teks rinktis. Taigi, šiam savaitgaliui buvo pasirinkta Musė.
             Kai kas atsiprašė iš darbų, kai kas nuo jų tiesiog "nusimuilino", dar kiti atidėjo nuosavus reikalus į šalį ir šeštadienio rytą vienoje iš Vilnius – Ukmergė autostrados degalinių susirinko šešių kompanija: Rita, Jurga, Gytis, Stasys, naujokas Paulius (Paula) ir aš, šių eilučių autorius. Sušokę į du automobilius pasileidome Ukmergės kryptimi. Mūsų tikslas buvo Musninkų miestelis, kur prie vieno iš tiltų turėjome susitikti su Utenos vandens turistų grupe. Su pora vaikinų – uteniškiu Romu ir Vygindu (Makumba) iš Ukmergės – susipažinome prieš porą savaičių plaukdami Dūkštos sraunumomis ir nutarėm pratęsti pažintį kituose žygiuose.

             Išsukę iš autostrados pravažiuojame Bartkuškį, iš dešinės palikdami buvusio Bartkuškio dvaro rūmus ir apleistą parką. Sukame žvyrkeliu į dešinę ir neužilgo privažiuojame Musninkus, kuriuos iš pietų aplenkia tokiu pat vardu pavadinta sraunioji Musė. Stojame prie Musninkų – Kernavės kelio tilto, po kuriuo šniokščia upelė, ir imamės laivų surinkimo. Mūsų įrangą sudaro trys katamaranai, su kuriais paskutiniu metu šturmuojame beveik visus kiek didesnius upelius. Berenkant įrangą privažiuoja Romas su Vygiu. Pasirodo, jie susirinko laivus prie kito, žemiau esančio tilto (kažkaip mes vieni kitų nesupratom) ir jau ruošiasi startuoti. Kooperuojamės su jais ir porą mašinų nuvarom į Musės ir Neries santakoje įsikūrūsį Čiobiškį.
             Bebaigiant tvarkytis, prie mūsų sustoja dar pora automobilių, ir iš matymo pažįstama publika imasi pumpuoti porą "Saidžių". Tomas su bičiuliais taip pat planuoja plaukti iki santakos. Bet mes jų nelaukiam, 12 val., palinkėję gero plaukimo, leidžiame katamaranus į vandenį ir startuojame.

 

             Čia, iškart už tilto, upė plati – kokių dešimties metrų pločio – ir negili, linksmai teškenanti purslais per nedidelę rėvą. Upės krantai apaugę krūmais ir liaunais medžiais, pro kurių šakas tolumoje šmėžuoja Musninkų bažnyčios varpinė. Oras nuostabus. Danguje nei debesėlio. Vos juntamas vėjelis švelniai siūbuoja medžių viršūnes, kaitri pavasario saulė negailestingai kaitina viršugalvius, o nuo upės sklinda gaivi vėsa. Tik pradėjus irkluoti tenka pripažinti, jog apsirengta per šiltai, ir pakaitomis nusimetam dalį rūbų. Upė gurguliuoja, putoja per pasitaikančius akmenukus.
             Judame trimis katais, šįsyk mišriais ekipažais: Rita su Stasiu, Jurgita su Gyčiu, ir aš su naujoku Paula. Pravedu trumpą kato valdymo technikos kursą. Paula stengiasi, nors kol kas gaunasi prastokai. Nieko, upė išmokins. Tarp medžių pasirodo saulės nutvieksta, balta kaip sniegas Barboros koplytėlė. Neužilgo pasigirsta stiprus vandens ošimas. Priplaukiame buvusį Musninkų malūną, tiksliau tai, kas iš jo belikę.

 

             Kairėje riogso malūno griuvėsiai, vos viena pakrypusi siena. Tarp suaižėjusių pamatų mėtosi medinio vandens rato ir perdangų liekanos. O upės viduryje, dalindamos ją į tris atskiras sroves, stovi kažkada buvusios užtvankos akmeninės atramos. Tarp šių atramų pratekantis vanduo formuoja slenkstuką su stovinčia banga. Kadangi prieš pat malūną upė sukasi, tai didžioji vandens masė veržiasi per kairįjį (kraštinį) tarpą, o viduriniajai ir dešiniajai pralaidoms tenka perpus mažiau vandens. Taigi pasižvalgius ir įvertinus vandens kiekį, vienas po kito lekiame pro pralaidą. Visi, įveikę šią kliūtį, konstatuojame faktą – vandens nedaug ir smagumo didelio nejutom. Ypač tai paminėtina apie mudu su Paula. Mat nepavykus sutartinai užirkluoti mes pataikėme į vidurinę pralaidą, kur vandens buvo dar mažiau.

 
 

             Kiek pasižvalgę ir pafotografavę judame toliau. Upėje nedidelės rėvos, viena kita nesudėtinga užvarta. Praplaukiame dar vieną, Musninkų – Čiobiškio kelio, tiltą. Krantai bemiškiai, tarp kalvų šmėkščioja sodybos. Pradeda daugėti išvartų. Netikėtai iš už posūkio pasirodo prie kranto prisišvartavęs "Taimenis". Kiek nustebęs atpažįstu gale sėdintį ir nenustygstantį vietoje Šidiškį, kuris nepraleidžia progos mus pakritikuoti. Kiek paplaukus pasivejam dar porą baidarių ekipažų. Iš jų veiksmų tampa aišku, jog tai nėra labai patyrę plaukikai. Kurį laiką plaukiame kartu. Kelią pastoja užvarta. Baidarės šiaip ne taip pralenda, o mums katus tenka apsinešti. Po kiek laiko dar viena užvarta. Užstrigę "Taimeniai" stabdo visą eismą. Priplaukę arčiau permetam per užvartą katus ir aplenkę baidarių ekipažus nuplaukiame į priekį. Prie eilinės užvartos, visai užgriozdinusios praplaukimą, pasivejame dar vieną grupę baidarių.

 

             Staiga priekyje pasimato besiplaikstantis laužo dūmas. Artėjam prie kažkieno stovyklavietės. Priplaukus arčiau arbatos gurkšniui mus pasikviečia bičiuliai uteniškiai. Užtraukę katus ant kranto pažindinamės ir su kitais uteniškiais: Romo žmona Vilma, seserimi Rita, patyrusiu turistu, taip sakant "senu vilku", Gintaru ir dviem naujokais Marium ir Ramūnu. Klausiu, ko taip anksti pietauti susiruošėt? Pasirodo, šaka perplėšė senutėlį brezentinio kato apvalkalą, ir teko priverstinai stoti bei lopyti skyles. Be senojo katamarano, bičiulių įrangą sudarė dvi "Saidės" ir šilto bei šalto matęs "Taimen–2”. Besišnekant užverda vanduo. Visi stveriam puodelius. Begurkšnojant arbatą pro mus prasiiria baidarininkų flotilė su ariegarde irkluojančiu ir dainuojančiu Šidiškiu. Suremontavus katamaraną judame toliau. Gan greitai vėl pavejame VU baidarininkus. Lenkiant užstrigusį tarp kerplėšų Šidiškį tenką išgirsti eilinę pašaipų dozę. Šįsyk kliūna mūsų katamaranams. Tačiau šios pašaipos tik pakelia mums nuotaiką. Kažkas užstrigo, o mes juk plaukiam.

             Vingis po vingio ir priekyje, kairiajame upės krante priplaukiame aukštai tarp lygumų iškilusį Grebliaučiznos piliakalnį, kitaip dar vadinamą Barsukynės kalnu. Kalno papėdėje, ant upės kranto suskaičiavome septynias baidares. Dar kelios baidarės plaukė mums iš paskos. Ką gi, nemažai tautos šį savaitgalį aplankė Musę.

             Žemiau piliakalnio prasideda turbūt labiausiai užgriozdintas upės ruožas, besitęsiantis iki gelžbetoninio tilto. Šiame ruože susiaurėjusioje upėje užvarta keitė užvartą, teko visą laiką manevruoti ir kilotis katus. Žemiau tilto upė vėl pagreitėjo, padaugėjo rėvų, įvairių akmenų. Kažkur ties Brazelės kaimu papuolėme į tokį šabakštyną, kad nors kauk. Iš kairės upę rėmino status skardis, nuo kurio slenkantys medžiai visiškai užvertė upės vagą. Prie to dar prisidėjo pavasarinio potvynio suneštos šakos ir įvairūs rąstigaliai. Ko pasekoje mes gavom 25 m. jokiais laivais nepraplaukiamo šiukšlyno. Teko švartuotis dešinėje pusėje ir kirviu prasiskinti kelią laivų apsinešimui. Po to, kaip senovės argonautai, įsikinkėme į savo laivus ir pervilkom juos krantu. Toliau upė vingiavo be panašių fokusų. Saulei krypstant vakarop pradėjome dairytis vietos stovyklavietei. Rasti tinkamą vietą pasirodė ne taip paprasta – krantai apaugę bruzgynais arba apgyvendinti žmonių. Pagaliau apie pusę šešių, gerą puskilometrį iki Kaimenos, radome tinkamą, miško ir aplinkinių kalvų nuo vėjų užstotą aikštelę. Supokšėjo kirviai, virš laužo sukunkuliavo viralas, aikštelė pasipuošė palapinių kūgiais. Darbo užteko visiems.

 
 

             Pagaliau pakvipo verdama košė. Tauta, apsiginklavusi šaukštais, puodukais ir dubenėliais, glaudžiu ratu apspito puodus. Kurį laiką aplink girdėjosi tik barškantys šaukštai, kramsnojimas ir čepsėjimas. Po to arbata, šis tas prie arbatos, ir kalbos kalbelės apie keliones. Susitikus dviem skirtingoms grupėms, visada yra apie ką pakalbėti. Po kalbų iš celofanų buvo ištraukta gitara ir prasidėjo saviveiklos koncertas. Bėgant laikui sėdinčiųjų prie laužo gretos retėjo. Ir apie trečią valandą, šviečiant pilnačiai ir spaudžiant penkių laipsnių šaltukui, prie laužo bedainavome tik keturiese: Gytis, Makumba, Paula ir aš. Tačiau greitai miegas įveikė ir mus.
             Rytas išaušo giedras ir vaiskus. Apie devynias sukilo visa stovykla. Žinojom, jog plaukti buvo belikę tik keletas kilometrų, taigi niekas niekur neskubėjo. Pajudėjom tik pusę dvylikos. Upė smagiai tekėjo žemyn, didelių užvartų nebuvo ir mes lenktyniaudami bei palaukdami vieni kitų ramiai judėjom į priekį. Tačiau likus iki žiočių kiek daugiau nei kilometrui netoli buvusių fermų mes vėl priplaukėme upę pertvėrusį rąstų savartyną.

             Dešiniu krantu pergabenę laivus ir kiek paplaukę, žemiau esančioje pievelėje apsistojome patinginiauti. Tolumoje tarp šakų jau švysčiojo mūsų žygio pabaigos – tilto – siluetas. O važiuot namolio niekas neskubėjo. Taigi, startavom tik po poros valandų, ir per keliolika minučių priplaukėme Čiobiškio tiltą. Čia – linksmybių audrą sukėlęs profilaktiškas Paulos, kaip naujoko, išmaudymas, ir daiktų bei laivų pakavimas. Vėliau – galimų kitų bendrų žygių aptarimas, rankų paspaudimai ir linkėjimai geros kloties.
             Išvažiavus bendražygiams link namų pajudame ir mes.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika