"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

"Merkio aukštupiu"

Darius Vilkišius

Žygio laikas: 2004.04.30 - 2004.05.02

Trasos ilgis apie 50 km. Žygio trukmė 2,5 dienos (iš jų 10,5 val. plaukimo). Upė praplaukiama ištisą sezoną, gal tik

atkarpoje nuo Tabariškių iki Jašiūnų sausą vasarą gali pritrūkti vandens. Iš esmės, tinka visos plaukimo priemonės.

Įranga: trys 1,5 t tūrio ("kupranugariai") ir viena "Saidė 3,6" (Laplanda).

Lietuva stoja į Europos Sąjungą. Valiooo!!! Vilnius ruošiasi masiniam šventimui/prisigėrimui. Valiooo!!! Balandžio 30 d. skelbiama visuotinė akcija "Apšvieskime Lietuvą". Valiooo!!!

Nuo visos tos masinės psichozės sukasi galva. Taigi, patyręs, jog gegužės 1d. - Darbo žmonių šventę - dirbti nereiks, jau iš anksto susiplanavau ekstremaliai matrasinį-pažintinį žygelį Merkio aukštupiu.

Taigi, balandžio 30 d., po darbo, apie puse septynių vakaro mes septyniese sušokę į porą automobilių paliekame šurmuliuojantį Vilnių. Šį sykį be pastovių mano bendražygių Gyčio, Irmos ir Ritos kartu išsiruošė jau plaukimo pradžiamokslį baigiantis perkasti Edvardas su naujoke žmona Giedre ir vienuolikametis mano draugų sūnus Augustinas, pirmųjų purslų prieš pusmetį paragavęs Vokėje.

Kelias iki pat Turgelių geras, taigi ilgai netrukę privažiuojame miestelį ir kirtę Merkį sustojame piliakalnio papėdėje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria nuostabūs vaizdai į banguojančius, pasitraukusio ledyno suformuotus, retais miškeliais apaugusius tolius, į patį miestelį su ant kalvos stovinčia raudonos spalvos bažnyčia ir tarp kapinių kryžių iškilusia koplytėle, į apačioje kilpuojantį ir vandenis plukdantį Merkį. Gražu.

Apėjus piliakalnį, vakarinėje jo papėdėje, jaunuolyne randame puikią vietą stovyklavietei. Iš trijų pusių ją supa ir nuo galimų pavasarinių vėjų saugo jaunas pušynas, o iš ketvirtos - dangų remiantis piliakalnis. Šalia, tarsi specialiai užsakyti, vėtrų išlaužti gulėjo keletas sausuolių. Komfortas! Ilgai netrukdami įrengiame stovyklavietę ir svarbiausia - sukuriame laužą. Juk mes taip pat norime būti įamžinti toje nuotraukoje iš kosmoso. Tada imamės katamaranų rėmų montavimo (jau kuris laikas naudojame aliuminio konstrukcijas) ir "Saidės" bei gondolų pūtimo. Augustinas gauna užduotį sumontuoti personalinio kato rėmą ir visu rimtumu, susikaupęs, atlieka šią užduotį. Bebaigiant montuoti laivus, skardus ir reiklus Irmos balsas pakviečia vakarienės. Vėliau arbata, taip pat šis tas ir prie arbatos... Tostai už Lietuvą ir pokalbiai apie "viską". Susijaudinęs Augustinas (pirmąsyk nakvos palapinėje) nueina miegoti, o mes užsisėdime iki pirmos valandos. Po to paskubomis susirangome į miegmaišius...

Skambant paukščių balsų kakofonijai, išaušo nuostabus rytas. Tačiau ką tik iškepti europiečiai kėlėsi gan vangokai. Visgi garuojanti košė ir arbata visus išjudino. Po pusryčių, sutvarkius stovyklavietę, žemiau Turgelių tilto (169 km) nuleidome laivus į Merkį.

Šįsyk ekipažai pasiskirstė taip: šeimyninis Edvardo ir Giedrės duetas, Gytis su Rita ir aš su Augustinu - katamaranais, o individualistė Irma - "Saidėje". Šioje vietoje upės tekmė pakankamai stipri, o vagos plotis siekia ~ 6 m, taigi judame ganėtinai greit, žvilgsniu palydėdami pro šalį slenkančius bemiškius, krūmais apaugusius krantus. Bandau Augustinui išaiškinti kato valdymo principus. Vaikinas stengiasi iš visų jėgų ir nors plaukiame paskutiniai, kitiems nepavyksta nuo mūsų stipriai atsiplėšti. Pakeliui sutinkame keleta rėvų, atskirų akmenų. Nežiūrint to, kad katamarano valdymas mano rankose, tačiau ir Augustinas užgulęs irklą dirba iš peties. Yris po yrio ir mes po truputi prisivejame kitus laivus. Šaunuolis vaikis! Neužilgo priplaukiame Valakininkų kaimą su pėsčiųjų tiltu per upę ir šalia esančia brasta. Gylis nedidelis ir pradžioje bijojau, jog kliudysime žvirgždėtą dugną. Tačiau baiminausi be reikalo, katas švelniai nuslydo vandens paviršiumi net neprisiliesdamas prie akmenukų. Žemiau brastos upė pasisuka į šiaurę beveik sugrįždama į Turgelius, o mes pasiekiame dar vieną brastą, kurią įveikiame taip pat lengvai. Dar porą kilpų ir pro išlakių (turbūt tai senojo parko liekanos) medžių viršūnes pamatome buvusio Merkinės dvaro griuvėsius. Švartuojamės prie statoko kranto. Čia Giedrei, ne visai savo noru, tenka išbandyti vandens šlapumą.

Priėjus arčiau ir pamačius apgailėtinus, kažkada turtingo dvaro likučius, tarp kurių įsispraudę šlovingų kolūkių laikų silikatinių plytų statiniai, apima nepaaiškinamas liūdesys. Juk kažkada dvarai buvo mūsų kultūros puoselėtojai. Juk neveltui, vedinas pažangių demokratinių idėjų, P. Bžostovskis čia buvo įkūręs atskirą valstybę - "Pavlovo respubliką". Kitoje kelio pusėje apžiūrime ir buvusios "respublikos" vartus, o tolumoje ant kalvos baltu tinku šviečia koplytėlė.

Grįžtant atgalios mus pasitinka žalias dailus driežas, kurį, po tam tikro vargo, pavyksta "priprašyti" pozuoti: įsitaisęs pas mane ant kojos, jis keletą minučių nepatikliai dairosi, kantriai kęsdamas fotoaparato spragsėjimą ir susižavėjusių merginų aikčiojimus, po to įsidrąsina ir atstatęs saulutei nugarą nurimsta. Susiruošus žingsniuoti žavųjį pozuotoją tenka beveik varu nuvaryti atgal į žolę. Pasivaikščioję sėdame ant laivų ir neriame po Turgelių - Jašiūnų kelio tiltu (163 km). Už tilto vėl sėklius. Pro skaidrų vandenį matosi įvairiaspalviais akmenėliais išdabintas smėlėtas dugnas. Staiga pasigirsta šauksmai. Nuo kairiajame krante stovinčios pirties šešėlyje padengto stalo mums mojo gerokai įkaušusi kompanija. Tik priplaukus arčiau paaiškėjo, kur šuo pakastas... Pasirodo tauta ištempus šniūrus su kabliais brakonieriavo, ir bijodami dėl savo įnagių pakėlė tokį vajų! Praplaukę rėkautojus, tarp pabertų upėje stambių akmenų, švartuojamės prie kranto ir užkopiame apžiūrėti Merkinės koplyčios, kuri jau prašyte prašosi remonto.

Toliau upė rangydamasi teka pro miškais apaugusias kalvas. Nuo stačių krantų, tarsi ankstyvą pavasarį, teka nepaprastai daug šaltinių. Tai vienoje, tai kitoje upės pusėje girdi sidabrinį jų skambėjimą, tarsi linksmus vaikiškus balselius, kažką pasakojančius, dėl kažko nesutariančius. Virš galvų sklinda garsus gegutės kukavimas, atkakliai skaičiuojantis prabėgusius metus. Netikėtai iš pušies purptelėjo kėkštas, ir perskridęs į kitą upės pusę, susidomėjęs, palydi mus savo smalsiu žvilgsniu. Keista, kad šis miško sargas nepaskelbė pavojaus, savo aštriu balsu neįspėjo miško gyventojų apie šalia esantį žmogų. Galbūt mes nepasirodėme jam pavojingi?

Kažkur ties Misiučėnais, dešiniajame krante, pamatome dailų, medyje įkelta ir išpintą šakomis, būstą. Šalia, tarsi kviesdamas prisėsti, stovėjo įkastas į žemę stalas su suolais. Aplink žaliavo vešli pavasarinė pieva, kurią kirto už kelių metrų čiurlenantis šaltinis. Nesugebėję atsispirti šios vietos žavesiui, o gal pilvo gurgimui, skelbiame pietų pertrauką ir traukiame laivus ant kranto. Merginos greit papjausto lašinių su duona, sūrio bei daržovių. Įkalbinėti vaišintis netenka nei vieno. Po pusvalandžio judame toliau. Bet neilgam... Už kelių šimtų metrų priplaukiame salą (tiksliau kažkada čia buvo sala, dabar beveik visas vanduo teka kairiąja puse) su žemu mediniu lieptu (160 km), žemiau kurio iš akmenų sukrauta pusmetrinė užtvanka ir susiformavusi rėva. Šie akmenys likę nuo kažkada čia buvusios malūno užtvankos. Tenka vėl lipti į krantą ir perkelti laivus krantu. Po to smagiai leidžiamės tuo improvizuotu slenksčiu! Šioje atkarpoje Merkys turi gana neblogą nuolydį, taigi plaukiame pakankamai greit.

Paslapčia žvairuoju į Augustiną. Vaikinas susikaupęs irkluoja ir patylomis vis širsta, kad mes paskutiniai. Matau, jog jam nėra lengva, bet mano partneris tyli, nesiskundžia ir sukandęs dantis kilnoja irklą. O kiek laimės pamatau jo veide, kai aplenkiame šeimyninį ekipažą ir trumpam išsiveržiame į priekį! Toks vaizdas, kad mano "jaunajam kapitonui" kas jėgų būtų dešimteriopai pridėjęs. Katas skriste skrido.

Taip, posūkis po posūkio, vingis po vingio, priplaukiame gan žemą Merkio - Vilkiškių vieškelio tiltą (155,5 km). Už poros šimtų metrų - iš akmenų sukrautas pusmetrinis slenkstis, lengvai įveikiamas viduriu. Ties upės posūkiu, kairiajame krante, matosi buvusio malūno betoninės patvankos liekanos su vandens pralaidomis. Viena iš pralaidų dar šiek tiek čiurlena vanduo, o pati upė pasidariusi naują kelią ir aplenkusi šiuos žmogaus statinius pasisuka į Š.V. Už posūkio, tarp krūmų, dešiniajame krante pamatysite ir senajį malūno pastatą. Jis taip apaugęs medžiais ir krūmais, jog geriausia matosi jį praplaukus ir atsisukus atgal. Žemiau upė vinguriuoja tarp stačių krantų. Netoli Vaitiešiūnų kaimo praplaukiame dar vieną, lyg ir buvusios užtvankos akmenų suformuotą, neaukštą slenkstį. Šalia, kairiajame krante, riogso iš akmenų sumūryto pastato sienos. Tačiau neaptikome nei pralaidų, nei kitokių buvusio malūno atributų. Apie čia buvusį malūną irgi neteko girdėti... Palikę šią paslaptį ateičiai, iriamės toliau.

Kiek vėliau mūsų tikrai smagią kelionę užtemdo bėda. Ties gyvenamaisias namais priplaukiame užvartą, iš dešinės gan nesunkiai peršokamą per povandeninius rąstus. Gytis su Rita panardina irklus, įsibėgėja ir..., rąstas vandenyje pasisuka parodydamas savo "dantis" - kas keliasdešimt centimetrų sukalinėtas vinis. Finalas aiškus!.. Pasigirsta plyštančios medžiagos garsas ir vandens paviršiumi nuplaukia oro burbulai. Švartuojamės. Iškeliame katamaraną ir apžiūrime. Prasti popieriai - viršutiniame apvalkale žioji gero sprindžio skylė, pradurtas ir vidinis balionas. Kaip tyčia, vidiniam balionui reikalingi specifiniai klijai liko namie. Šū.... s. Kyla natūralus klausimas - ką darom toliau? Nepamatęs mūsų nelaimės priekinis ekipažas nusiyrė tolyn mums nespėjus jo net pašaukti. Nėra kada mąstyti. Ardome katą. Rėmus, gondolas ir dalį krovinio tvirtiname ant mūsų katamarano. Čia, perkėlus Augustiną į vidurį, sėdasi ir Gytis. Kita dalis daiktų ir Rita perlipa pas Irmą į "Saidę" (iš kajako virtusia dviviete kanoja). Ir vėl į vandenį!

Pasileidžiame plaukti, reikia atidirbti už sugaištą laiką. Neužilgo dar vienas, gelžbetoninis tiltas (150 km). Po juo pratekančios upės dugnas padengtas plokštėmis. Nors gylis nedidelis, praplaukiame nestrigdami. Dar geras pusvalandis ir pasirodo Jašiūnai. Prie tilto (144 km) randame mūsų laukiančius bendražygius. Prisišvartavus mus pasitinka, spėjusių subėgioti į parduotuvę, bičiulių vaišės - sausainiai ir alus. (nėra perėjimo)Dar reikia nulėkti į miestelį ir paieškoti klijų, o jau vakaroja. Pasitarus, bičiuliai startuoja, o mes kulniuojame link parduotuvės. Deja, patikimų klijų nerandame, taigi sugrįžus plaukiame toliau.

Žemiau tilto upė daro tris didžiules kilpas. Vanduo nėra sraunus. Gan ramiai plaukiame pro kiemus, pro besidarbuojančius ir smalsiais žvilgsniais mus nulydinčius žmones. Praplaukiame dviejų buvusių tiltų griuvėsius. Vieno tik besimėtantys pakrantėse akmenys belikę, o kito - abiejuose krantuose stovinčios akmeninės atramos matosi. Staiga mano žvilgsnį patraukia porą už pylimo besislepiančių papurgalvių vaikų. Sunerimstu. Atmintyje dar ryškūs Grigiškių vaikiščių "bombardavimo" prisiminimai. Tačiau jaudinausi be reikalo. Vakinukai, mandagiai pasiteiravę kur mes plaukiame, ir pavydžiais žvigsniais nužvelgę kaip karalių ant kuprinės sėdintį Augustiną, palinki mums gero kelio. Priekyje pasirodo dar vienas tiltas (140 km). Po juo nedidelė rėva. Kairiajame krante pro parko medžius matosi buvusio garsaus Jašiūnų dvaro pastatai. Deje, jau vakaroja ir mus spaudžia laikas, taigi tik iš tolo apžiūrime pastatus ir judame toliau.

Žemiau tilto plaukiame ramia, neplačia upės vaga. Iš abiejų pusių slenka krantuose supilti žemių pylimai, styro iškirstų medžių kelmai - judame buvusio tvenkinio teritorija. Štai ir pati Jašiūnų HE užtvanka, dabar apleista ir išgriauta. Pasigirsta vandens šniokštimas. Pamokyti karčios patirties, lipame į krantą ir einame apsidairyti. Upė pasisuka į dešinę ir teka pro plačia pralauža. Žemiau pralaužos kiek aukštesnis nei pusmetris slenkstukas, o žemiau jo neaukšta, nesudėtingai apiplaukiama, akmenų krūva. Armatūrų ar kitokių gelžgalių nepastebėjome. Pats slenkstis tiesus, taip pat lengvai įveikiamas. Stebint kompetetingai komisijai, sudarytai iš gausaus vietinių vaikų būrio, lengvai įveikiame slenkstį ir nuplaukiame tolyn. Keliolika minučių plaukimo ir pasirodo ant įspūdingų atramų užkeltas geležinkelio tiltas.

Vos nepamiršau vieno "menkniekio", visai nedarančio garbės Jašiūnams. Žemiau buvusios užtvankos, dešinėje pusėje, aptiksite kanalizacijos vamzdį, išvestą tiesiai į upę. Kvapą galite įsivaizduoti patys. Įdomu, ką apie tai mano gamtos apsaugos inspekcija?

Puskilometris ir priplaukiame sustojusius draugus. Vieta buvo išrinkta "liuksusinė" -pieva, o miške ant kalniuko nedidelė, jauki, medžių apsupta aikštelė su po sena skarota egle įrengta laužaviete. Ilgai netrukus suspragsi laužas, pastatomos palapinės ir įrengiama drabužių džiovykla. Beruošiant malkas randame ir pirmųjų valgomų grybų - bobausių. Deja, su jais labai daug žaidimo, taigi grybienės atsisakome. Po košės ir arbatos visi įsitaisom patogiau. Miegoti nieks neskubėjo, pokalbiai užtruko iki vidurnakčio, o prasidėjusios dainos pratęsė vakarą iki paryčių. Būtume sėdėję ir ilgiau, bet repertuaras išseko.

Ryte, puse devynių, neapsikentęs "vyturys" Edvardas pradėjo mane žadinti. Tingėjosi neapsakomai. Bet visgi teko rioglintis iš palapinės. Visi kiti, nenaudėliai, trūnijo pakol košė išvirė.

Šįryt startavome apie vienuoliktą valandą. Plaukimas buvo visai kitoks. Upė sulėtėjo ir pagilėjo. Sukome kilpą po kilpos ir mojavome irklais. Už keliolikos minučių kirtome Eišiškių kelio tiltą (138 km). Toliau Merkys ramiai vingiavo pamiškėmis ir pievomis. Plaukimas būtų buvęs tikrai nuobodus, jeigu ne paukščiai. Jau seniai per vieną dieną teko sutikti tiek daug sparnuočių: pradedant besiturškiančiomis pakrantėse įvairių rūšių antimis ir išdidžiai upės viduriu plaukiančia gulbių pora; pabaidyta ir nuo pelkėto kranto pakilusia gerve, kuri apsukusi porą ratų - matyt idomūs jai pasirodėme - nulėkė šiaurės kryptimi bei baigiant vyturiais, kregždėm, sakyčiau, slankom ir tolumoje ratus besukančiais suopiais. Ornitologija nėra mano stiprioji sritis ir daugelio, prie vandens gyvenančių paukščių, deja, neatpažinau, o jų matėm tikrai daug ir įvairių.

Ties Ožkelaičiais, vėliau ir ties Salos kaimu, praplaukėme medinius pėsčiųjų tiltus. Iš dešinės atiteka Upėsės upelis (130,8 km). Nepriplaukus Vakariškių, kairėje pamatėme stovyklavietę su mediniu stalu bei įrengtais mediniais laiptais ir nutarėme čia papietauti. Išlipus ant kranto radome naujai pastatytą pirtį su šalia įrengta laužaviete. Daug nemąstę susikūrėme ugnį, išsivirėmę arbatos ir sėdome pietauti. Bebaigiant pietus pasigirdo variklio urzgimas ir iš miško pasirodė džipas. Visi pagalvojom apie šios vietos šeimininkus. Taip ir buvo. Iš automobilio išlipęs tamsiais akiniais vyras sausai pasisveikinęs numetė trumpą ultimatumą: gesinat laužą ir renkatės savo šmutkes. Negali ginčytis, jis čia karalius, bet buvo galima tai pasakyti ir paprasčiau. Atmosfera kiek atsileidžia išsiaiškinus, kad mes turistai o ne vietinių kaimų atstovai. Beišplaukiant pasirodęs kitas, ta pačia mašina atvažiavęs, vyras netgi pakviečia ir ateityje čia sustoti. Hm..., matysime.

Ties Vakariškėm priplaukiame buvusią TSRS laikų kariuomenės stovyklą. Pradžioje dar tuo abejojau, bet vėliau, pamačius standartinius, iš savo patirties pažįstamus statinius, neliko abejonių. Kažkada čia tikrai tarnavo ir gyveno "plačiosios tėvynės" sargai. Dar keletas posūkių per pievas tekančia upe, ir pasirodo baltas Rūdninkų tiltas (125 km). Prie pat tilto kairiajame krante įsitaisiusios miestelio kapinės, o priešingame, kiek tolėliau, šviečia bažnyčia. Susikeičia ekipažai: Augustinas, užsimanęs pairkluoti "Saidę", perlipa pas Gytį, o Irma įsitaiso pas mane ant kato. Plaukiam pro gyvenvietę. Nyku iki "nupušimo"... Aplink tik karvių nutryptos pievos ir išrikuotų namų eilė. Smagiau pasidaro kai po truputį iš abiejų pusių priartėja miškas. Upėje atsiranda viena kita užvarta. Iš dešinės priartėjus miškui pasirodo dar vienas medinis (žemas) tiltas. Kažkada juo važinėjo ir mašinos, bet dabar vaizdelis ne koks... Išsilenkę rąstai beveik liečia vandens paviršių, tačiau Saidės pralenda lengvai, o katamaranų įguloms tenka pavargti (bet perkelti krantu neprireikė). Pagaliau tiltas liko už nugaros. Dar keliolika minučių bei keletas posūkių ir prieš akis pasirodo pralaida (118,9 km), nukreipianti apie 80 proc. Merkio vandens į 1930 - 1932 m. iškastą Merkio - Vokės kanalą. Žemiau pralaidos Merkys net neprimena tos vandeningos upės, kuria judėjome iki šiol. Apačioje čiurlena neplatus tik baidarėms plaukti tinkamas upeliukas. Čia ir mūsų kelionės pabaiga: laivų plovimas ir pakavimas, lengvas užkandis su arbata, rankų paspaudimai ir kelionė namolio.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika