"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Lomena
    Darius Vilkišius

            Upė teka pietryčių Lietuvoje pro Kaišiadoris. Ties Tartokų kaimu įteka į Nerį. Ilgis 30,3 km, baseino plotas 193 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 1,18 m3/s, vidutinis upės nuolydis 2,11 m/km.

             Lomena priklauso Pietryčių hidrologinei sričiai ir teka išskirtinai Neries žemupio žemuma. Tai nėra ilga upė, savo kelią pradedanti šalia Kaišiadorių telkšančiame ežerėlyje. Du trečdaliai Lomenos teka melioraciniais grioviais, neatpažįstamai pakeitusiais tikrąjį upės veidą. Apsukusi Kaišiadoris ir priglaudusi į savo glėbį Žaslos intaką, Lomena toliau teka žolėtomis lygumomis. Poplatis upės slėnis krūmynais ir juodalksniais apaugęs tik prie pat ištiesintos vagos. Surinkusi numelioruotų pievų versmes, Uternos bei Romato intakus, upytė sustiprėja. O ties Palomene, kur baigiasi melioruotas upės ruožas, esant geram potvyniui jau galima pradėti plaukti. Vasarą negilų upelį pavasariniai potvyniai paverčia visai šaunia, verta irklo upele. Konkrečios informacijos apie poplūdžio lygį gauti nepavyko, tačiau pagal upės krantus galima spręsti, jog vanduo čia pakyla apie metrą, o gal ir daugiau.
             Ties Palomene (17 km) upė pradeda po truputį lysti gilyn tarp kol kas dar bemiškių kalvų. Upės plotis 2 – 4 metrai. Palindusi po tiltu (14 km) ir susitikusi dar vieną savo intaką – Bidrica, ties Lomenių kaimu upė pagaliau pasiekia mišką. Čia, prie brastos, įsilieja vandeninga Nota (10 km). Žemiau santakos prasideda smagus upės garmėjimas link Neries (2,4 m/km). Lomena vingiuoja tarp miškais apaugusių kalvų, vis giliau įsirausdama į siaurą slėnį. Upėje tikrai netrūksta didesnių ir mažesnių užvartų. Iš dešinės įteka Neprakšta (8 km). Reikia paminėti, jog abiejuose krantuose (pavasarį) ištisai matomi įvairūs upeliūkščiai, vasarą reik manyt visai išdžiūstantys. Artėjant prie Neries, paskutiniai kilometrai smagiausi – beveik nelieka užvartų, upės vaga pilna akmenų ir didesnių ar mažesnių rėvų. Likus puskilometriui iki Neries, ties Jonavos kelio tiltu, srovė sulėtėja ir Lomena jau ramiai pabaigia savo kelionę.

             Komentaras: Lomena – tai vienadienis pavasarinis maršrutas. Ir kuo daugiau upėje vandens, tuo jis smagesnis. Kaip minėjau, plaukti galima ir nuo Palomenės, bet įdomus (vandenininko akimis) upės ruožas prasideda žemiau santakos su Nota. Nemažai užvartų. Kai kurios gerokai aukštesnės nei metras. Upėje, kad ir nedaug, bet visgi netrūksta ir civilizacijos šlamšto: plastikinių butelių, padangų, celofanų.
             Mano manymu, plaukti šiuo maršrutu geriausiai tinka vienviečiai plastikiniai kajakai ir pripučiamos plaukimo priemonės. Tačiau "Taimenių fanai" taipogi gali pamėginti praplaukti šia upele.
             Prie upės patogiausia privažiuoti nuosavu automobiliu. Tačiau galima planuotis atvažiavimą ir valstybiniu transportu. Lomenių kaimo gyventojai pasakojo, jog čia du kartus per dieną kursuoja autobusas. O maršruto pabaigoje Jonavos keliu kursuoja dar daugiau autotransporto priemonių. Tik reikia iš anksto susižinoti grafikus.

Lomena (Neries intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

30,3


105,0







2.


Dumstė



25,0

5,3



82,0

23,0


30
42


6,6
6,5


0,20
0,27

0,10


3.


Žasla



24,4

0,6



79,0

3,0


42
64


6,5
6,4


0,27
0,41

0,27


4.


Romatas



18,8

5,6



72,8

6,2


77
85


6,4
6,4


0,49
0,54

0,45


5.


Nota



10,0

8,8



65,2

7,6


143
154


6,3
6,2


0,90
0,95

0,67


6.


Žiotys



0,0

10,0



41,0

24,2


193


6,1


1,18

1,06

Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Žygio aprašymas (2004.03.28)

             Trasos ilgis ~10 km. Žygio trukmė beveik 4,5 valandos (iš jų 3,5 val. gryno plaukimo). Upė praplaukiama pavasarį ir lietingą rudenį. Tinkamesnės pripučiamos plaukimo priemonės. Įranga: du 1,5 t tūrio ("kupranugariai") ir vienas 0,8 t tūrio, 1,8 m pločio katamaranai.

 

             Kovas eina į pabaigą. Nebeliko ištisų sniego pakločių, tik kur ne kur po eglėm ar tankumynuose dar guli purvini sukietėjusio sniego lopai. Pamiškėse, saulės atokaitoje pasirodė pirmieji žibuoklių žiedai. Baigia išsikvėpti ir antra potvynio banga. Spaudžiamas gamtos ir vis platesniais žingsniais žengiančio pavasario stengiesi žmogus išnaudoti kiekvieną laisvą dienelę, kad galėtum prasiplaukti vis labiau senkančiais didelį nuolydį turinčiais Lietuvos kalnų upeliais. Praėjęs savaitgalis nebuvo išimtis. Dauguma draugų išsivažinėjo po visą Lietuvą ieškodami smagių upių, o aš, dirbantis ir šeštadieniais, turėjau tenkintis tik trumpa sekmadienio diena. Tokių darboholikų susirinko ir daugiau. Taigi, daug nesvarstę nutarėme sekmadienį išnaudoti plaukdami Lomena, tiksliau – jos žemupiu, kur smagiausias kritimas. Kadangi iš susirinkusios dalyvių šešiukės mudu su Gyčiu tegalėjom atvažiuoti tik ankstyvą sekmadienio rytą, kita dalis nusprendė važiuoti šeštadienio vakare ir pavakaroti prie laužo.

             Sekmadienis. Rytas išaušo vaiskus ir saulėtas. Pusę aštuonių mes jau paliekame Vilnių. Po valandos privažiuojame Lomenių kaimą, kurio pašonėje Lomenos ir Notos santakoje mūsų bičiuliai praleido naktį. Stovyklavietėje tylu, tauta dar miega. Aplink išblėsusį laužą mėtosi keptuvė su blynų likučiais, porą butelių vyno. Matyt, vakarėlis buvo kaip reikiant. Abu su Gyčiu imamės kurti laužą, savo kalbomis išbudindami miegalių kompaniją. Stovykla atgyja. Verdama košė, arbata, renkami katamaranai ir kraunami daiktai. Mudu su Remigijum nuvairuojame vieną mašiną prie Lomenos žiočių. Pagaliau dvyliktą valandą startuojame.

 

             Ties Notos žiotimis Lomenos plotis 5–6 metrai, aukščiau panašiai. Upėje vandens dar nemažai, nors pagal pakrantes matosi, jog didysis potvynis jau praėjęs. Atidžiau patyrinėjus dugną aiškėja, jog upėje vandens lygis turėtų dar nukristi apie 20–30 cm. Tuomet ji bus beveik nepraplaukiama, bent jau katamaranais ir karkasinėmis baidarėmis tai tikrai. Šiaip plaukimą buvo galima pradėti ir gerokai aukščiau, nuo Kaišiadorių – Jonavos kelio tilto per Lomeną arba nuo Palomenės – vandens būtų pakakę. Bet bičiuliams tose vietose neradus tinkamos vietos stovyklavietės įrengimui, startuojame gerokai žemiau. Mes su Gyčiu pirmi, iš paskos Remigijaus ir Stasio ekipažas, paskutinės plaukia merginos – Jurgita su Irma.
             Paplaukus šimtą metrų mus pasitinka pirmosios užvartos. Pasisukinėję tarp suvirtusių stuobrių ir šakų išsikapstome į švarų vandenį. Upės slėnis siauras, krantai apžėlę alksniais, juodalksniais ir šiaip krūmynais. Vietomis tarp šių liaunų medelių savo išdidų vainiką kelia ąžuolai, plačiai į šoną skleisdami storas, gumbuotas šakas. Kiek tolėliau, šlaitų viršūnėse matosi ir šviesūs pušų guotai, švelniai pavėjui mojantys puriomis viršūnėmis. Nežiūrint besiniaukstančio dangaus aplink skamba paukščių balsai. Pavasaris.
             Štai prisiiriam dar vieną užvartą – nepraplaukiamą, už keletos metrų – dar viena suvirtusių medžių krūva, tolėliau iš mūsų šaiposi ir trečioji. Nieko nepadarysi – tenka vilkti katus ant kranto ir apsinešinėti. Čia paaiškėja nemaloni naujiena – viena iš Jurgos katamarano gondolų leidžia orą. Gondolos apžiūra nedavė jokių rezultatų – skylės neradome. Teks plaukti taip, visa laimė, kad oras išeidinėja nestipriai. Nuotaiką praskaidrina Stasys, lūžus šakai nuo stataus kranto nulėkęs tiesiai į vandenį. Laimė, tokiais pat padidintais tempais iššokęs atgal, batų neprisėmė.

             Apsiniaukė, pradeda sniguriuoti. Judame tolyn. Ramius ir švarius upės ruožus keičia sraunumos ir užvartos. Kai kur pavyksta pralįsti pro medžių apačią, kai kur tenka kilnotis katą per viršų, o retkarčiais pavyksta įsibėgėjus peršokti per negiliai vandenyje tūnančius rąstigalius. Upėje orientuotis sunku, nėra jokių labiau įsimintinesnių reljefo formų. Įtekančių upelių ir upokšnių galybė, žemėlapyje tiek jų net nepažymėta. Reik manyti, jog vasarą dauguma jų visai išdžiūsta arba srovena vos matoma srovele. Visur pilna bebrų apgraužtų šakų ir medžių, bet nematėme nei vienos jų suręstos užtvankos. Ir reikia paminėti dar vieną dalyką. Nors upėje užvartų ir netrūksta, bet jos daugiau lokalios. Nėra, kad visa upė būtu ištisai užversta. Paplauki švarų ruožą ir prieš akis iškyla pusmetrinė, metrinė ar dar aukštesnė užvartų ir suneštų medžių krūva. Po to vėl švarus, gražus upės ruožas. Toks jausmas, kad potvynis pravalė upės vagą, visus rąstigalius sunešdamas į didžiules užvartų krūvas, kurių srovė jau nebesugebėjo išjudinti ar pralaužti.

             Praplaukiam vieną iš stambesnių intakų – Neprakštos upelį. Upė neša smagiai. Vietomis pakrantėse ar iš vandens kyšo nemaži rieduliai, ledynų atboginti iš Skandinavijos ir palikti Lietuvos žemelėje. Kai kurie iš jų tikrai stambūs. Mudu su Gyčiu plaukiame pirmi, stengdamiesi, jeigu įmanoma, šiek tiek pravalyti kelią plaukiantiems iš paskos, ar padėti merginoms pervilkti katą per aukštesnes užvartų krūvas. Bet mūsų merginos išdidžios ir toli gražu ne visada skuba priimti pagalbą. Tenka išgirsti ir "nagi plaukite sau ir nesimaišykite". Štai taip po truputį ir iriamės. Lengvą sniegelį keičia lietus, bet neilgam. Iš kairės mus pasiveja Verkstinės upeliukas, šalia kurio žiočių pamatome ir kažkokią pašiūrę – pirmuosius žmogaus pėdsakus, neminint vis pasitaikančių, mūsų, – civilizuotų žmonių, – palikto "mėšlo" – įvairių plastikinių butelių ir kitokio šlamšto. Kiek paplaukus pasirodo brasta. Nusileidęs nuo kiek mažiau stačių upės šlaitų, išmaltas traktorių ir šiuo metu nepravažiuojamas kelias leidžiasi į upę ir padaręs kilpą dingsta tarp medžių. Kiek paplaukus, už šios brastos man tenka didžiulė garbė patikrinti vandens temperatūrą. Ir ne tik kojomis, o visu savimi.

 

             Už eilinio posūkio priplaukiame suvirtusių medžių krūvą. Patyrinėjus paaiškėja, jog nugenėjus skersai gulinčios eglės apatines šakas, galima pasidaryti padorią landą katamaranui pralįsti. Prisiglaudžiame prie medžių ir Gytis užsilipęs ant eglės pradeda darbuotis. Kaip ten gavosi, bet jam iš rankų išslydo kirvis ir, nukritęs į vandenį, pasikabino ant jau nukirstų plūduriuojančių šakų. Gaila kirvio. Taigi, paskubom persisveriu per katamaraną, plačiai užsimojęs užkabinu vandenį ir staigiu judesiu patraukiu irklą... Ir staiga pajuntu, jog aš, užuot pasislinkęs link kirvio, lėtai, bet užtikrintai svyru ant šono. Pakėlęs akis pamatau bekylančią iš vandens gretimą tuščią gondolą ir ... mano kolegų dideliam džiaugsmui :–) mane užlieja vanduo. Brrrrr. Pasiekiu kojomis dugną. Atsistoju. Jergutėliau, vandens tik iki bambos. Ir reikėjo gi šitaip kvailai lygioje vietoje persiversti :–). Atverčiu atgal katą. Ką gi, vienaip ar kitaip, aš jau šlapias, taigi susižvejoju skenduolį kirvį ir pabaigiu kapoti apatines eglės šakas. Tada rioglinuosi į krantą, gręžiuosi rūbus ir vėl ant kato. Kurį laiką nerimsta mano kolegų krizenimas ir nuotykio komentavimas. Vėl pradeda lyti.

 

             Tarsi tik šios aukos ir laukusi upė pradeda keistis – praplatėja. Dar padidėja upės kritimas, beveik nelieka užvartų, o ir tos, kurios lieka, lengvai įveikiamos. Upės vagoje pilna akmenų, per žvirgždėtą dugną viena po kitos verčiasi nedidelės, bet smagios rėvos. Mūsų katai praeina lengvai, bet kai kur jau liečiame dugnu akmenis ar žvirgžą. Taimeniai čia jau nelabai bepraeis, bet mums – pats malonumas. Taip smagiai besisukiojant pakyla nuotaika ir kažkokiam kipšui pašnipždėjus, prasideda "kreiserių mūšis", merginų ekipažas atidengia vandens purslų ugnį į mudviejų su Gyčiu katą. Mes neliekame skolingi. Pirmą kovos etapą laimime mudu su Gyčiu, bet merginos nerimsta. Gudrumu mus aplenkusios panos paspendžia pasalą. Tačiau mudu tam jau pasiruošę. Užverda aršus "mūšis", po kurio visiškai sutriuškintas ir šlapias merginų ekipažas paliekamas plūdūriuoti paskuigaly. :–)
             Taip bedurniuojant priplaukiame ir Jonavos kelio tiltą. Čia baigiasi visas smagumas, pakilusi ir ištvinusi Neris sustabdo Lomenos srovę. Taigi, paskutinius porą šimtų metrų iriamės beveik stovinčiu vandeniu, plačia, storais medžiais apaugusia, Lomenos vaga. O prieš akis stipria srove, išsiliejusi iš krantų veržiasi Neris. Prie pat santakos švartuojamės ir traukiame laivus ant kranto. Paskubomis sukurtas laužas sušildo, o karšta saldi arbata su sausainiais bei lašiniai atgaivina plaukikus. Visų nuotaika puiki. Giriame nuostabią upelę, pakuojamės daiktus ir aida namolio.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika