"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Dūkšta. 2004 metai
    Darius Vilkišius

             Upė pietrytinėje Lietuvos dalyje, 30 km. į šiaurės vakarus nuo Vilniaus įteka į Nerį. Palenda po Ukmergės – Vilniaus autostrada. Vingiuoja pro Maišiagalą, Kiemelius, Dūkštas. Ilgis 28,1 km, baseino plotas 136 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 1,17 m3/s, vidutinis upės nuolydis 3,44 m/km. (žemupys – 13,81m/km.)

             Dūkšta – mūsų, lygumų krašto, "kalnų upė" – savo pavasariniais potvyniais turbūt neturinti sau lygių Lietuvoje. Kiekvienas rimtesnis vandenininkas žino šią, didelio nuolydžio, vasarą lengvai perbrendamą upelę ir kiekvienas bent kiek prakutęs plaukikas laiko sau garbe panardinti irklą jos putotose bangose. Nebe pirmas pavasaris, kai prie Dūkštos krantų susirenka irklo broliai, norintys išmėginti laivų valdymo įgūdžius bei pačius laivus. Tiesa, ne kiekvienais metai potvynis būna pageidaujamo lygio ir ne kiekvienais metais upės įveikimo galimybės būna lygiavertės. Tačiau kai pavyksta "pagauti" didžiąją potvynio bangą, tai putotos upės padovanota adrenalino dozė atperka visus vargus. Bereikšmiai tampa šlapi, prie kūno limpantys rūbai, vėsus – dažnai darganotas oras, kolegų pašaipos, žmonų ir draugių bambėjimas. Tačiau išsiliejusi iš krantų upė klaidų neatleidžia, sudraskytais ir sulaužytais laivais, traukiamų iš vandens draugų didelėmis akimis primindama, jog su vandeniu nejuokaujama. Po to ateina vasara, ruduo, žiema. O apie naujuosius metus vėl pajunti tą nenumaldomą kirbėjimą širdyje: važiuoji į laukus matuoti sniego dangos, kiekvieną dieną klausai oro prognozių. Ir tampa aišku – tave vėl šaukia Dūkšta.
             Dūkšta, kaip ir daugelis nedidelių Lietuvos upelių, neišvengė aštraus melioratorių žvilgsnio. Didesnę pusę savo kelio upelis teka ekskavatorių ištiesinta vaga. Ištekėjusi iš Riešės aukštumoje telkšančio Skauduliškių ežerėlio Dūkšta spėriai teka kalvota lyguma į šiaurės vakarus. Pralindusi po Vilniaus – Ukmergės autostrados tiltu (16 km), kerta pietinį Maišiagalos kraštą ir atsiremia į dirbtinę, miestelio pakraštyje esančią vandens talpyklą (14,6 km). Žemiau Maišiagalos Dūkštą pasiveja pora kairinių intakų: Vilnoja (13,1km) ir nedidelė Giesvianka. Palindusi po Kiemelių tiltu (10 km) upelė pradedama stabdyti priekyje easančio to paties pavadinimo tvenkinio. Kiemelių tvenkinio užtvanka sulaiko ne tik Dūkštos, bet ir jos dešinio intako – Vaišvilės vandenis. Ties šia patvanka (8 km) pagaliau baigiasi ištiesintas upės ruožas. Toliau Dūkšta teka natūralia vaga. Žemiau patvankos jau galima pradėti plaukimą. Upė smagiai leidžiasi į Neries slėnį, vingiuodama tarp kalvų ir šokinėdama per užvartas. Viens po kito praplaukiami keletas kaimų, šalia kurių upę kerta brastos: Moliūnai, Kačergiškės, Rusėnai (Neries regioninio parko riba). Žemiau pastarųjų Dūkštą savo vandenimis papildo Ringys. Pasiekusi Viniaus – Kernavės (3 km) kelią upelė neria į betoninį tunelį, nesunkiai praplaukiama baidarėmis ar kanojomis. Reikia paminėti, jog žemiau Kiemelių užtvankos, dešiniajame Dūkštos krante, abipus kelio į Kernavę, ošia didžiausias Lietuvoje 312 hektarų ąžuolynas.
             Pavasario polaidžio metu diduma entuziastų žemiau Vilniaus – Kernavės kelio ir startuoja. Iki pat Brodeliškių kaimo, kur viename upės krante stūkso to paties pavadinimo piliakalnis, o kitame – vandens malūno pastatas, išlikęs iš 19 a. pradžios, bei buvusios užtvankos liekanos (užtvanką 1988m išgriovė nepaprastai stiprus potvynis), pagrindines kliūtis upėje sudaro užvartos ir prispaudimai. Iki buvusio malūno veda gruntinis kelias, taigi ištikus avarijai ties juo galima pabaigti plaukimą. Žemiau užtvankos griuvėsių (2 km), peršokusi per stambių akmenų rėvą Dūkšta lenda į siaurą, aukštų kalvų suspaustą slėnį. Nuo čia ir prasideda didysis upės kritimas (žr.lentelę). Paskutinius kilometrus link Neries upės nuolydis – 13,81m/km. Čia galima rasti visko: didesnes ir mažesnes užvartas, rėvas, prispaudimus, riedulius, stovinčias bangas, per suvirtusius medžius susiformavusius slenksčius ir nuopylas. Ir visa tai vainikuoja pasiutusiu greičiu tekanti upė. Užvartos, nežiūrint kasmetinio jų prakapojimo, kiekvieną pavasarį formuojasi naujos.
             Palindus po suklypusiu metaliniu tilteliu ir pasiekus santaką plaukimą galima ir pabaigti. Tiek dešiniajame, tiek kairiajame krante stovi privačios sodybos, prie kurių veda gruntiniai keliukai (pavasarį sunkiai pravažiuojami). Išsilaipinus dešiniajame krante verta apsilankyti netoli kelio stūksančiame Viršupio alkakalnyje (registruotas kaip Karmazinų piliakalnis), kurį prieš kelis šimtus metų, dviem ratais, juosė 18 ąžuolų.
             Jeigu važiuojama kitoje Dūkštos pusėje esančiu keliu, galima nusukti prie netoli I–ųjų Karmazinų kaimo esančio vieno didžiausių Vilniaus rajone pilkapyno. Šis pilkapynas užima apie 12 ha plotą, čia rasta virš 130 pilkapių, kurių skersmuo svyruoja nuo 6 iki 24 metrų ir daugiau, aukštis apie metrą. Čia rasite ir pirmus 3 Lietuvoje rekonstruotus pilkapius.
             Turint laiko ir noro, dar penketą kilometrų, iki Vievio – Kernavės kelio tilto, galima prasiplaukti Nerimi. Lyginant su Dūkšta tai bus lėtas, ramus pasiplaukiojimas.

Komentaras: Dūkšta praplaukiama tik pavasarį, potvynio metu – vasario – kovo mėnesiais. Vėluojant pavasariui, gal dar balandžio pradžioje. Išimtis gali būti staigus atšilimas viduržiemy. Paprastai pirmoji, didžiausia potvynio banga laikosi dieną – dvi. Vėliau upė ganėtinai greitai slūgsta. Jeigu pavasaris permainingas, galima sulaukti ir antrosios potvynio bangos. Dūkštoje niekad nebuvo įrengta hidrologijos stotis, taigi tikslių duomenų apie potvynius gauti nepavyko.
             Tai trumpas vienadienis maršrutas. Jeigu plaukiama nuo Vilniaus – Kernavės kelio ir yra paruoštas transportas, galima spėti prasiplaukt ir dukart per dieną. Entuziastai, prasiplaukę šeštadienį, prie upės nakvoja ir sekmadienį startuoja vėl.
             Mano manymu, esant aukštam poplūdžiui, tinkamiausios plaukimo priemonės yra vienviečiai plastikiniai kajakai bei pripučiami laivai. Tačiau prie mažesnio vandens galima plaukti ir kitokiais laivais.
             Be abejo, patogiausia atvaziuoti nuosavu transportu. Bet normaliai galima susiplanuoti atvažiavimą ir autobusais, tik tokiu atveju teks pasivaikščioti pėsčiomis.

Dūkšta (Neries intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

28,1


157,5







2.

Skauduliškės ež. pabaiga



24,8

3,3



153,7

3,8


13
13


8,7
8,7


0,11
0,11

0,06


3.


Vilnoja



13,1

11,7



124,7

29,0


56
92


8,7
8,6


0,49
0,79

0,30


4.


Vašvilta



8,0

5,1



110,0

14,7


106
120


8,6
8,6


0,91
1,03

0,85


5.


–



2,2

5,8



91,1

18,9


132
132


8,6
8,6


1,14
1,14

1,08


6.


Žiotys



0,0

2,2



60,7

30,4


136


8,6


1,17

1,16

Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Žygio aprašymas (2004.02.07 – 2004.02.08)

             Trasos ilgis ~3km. Žygio trukmė – priklausomai nuo vandens lygio. Praplaukiama tik pavasarį, polaidžio metu. Šį ruožą galima bandyti įveikti ir plastikinemis, bei karkasinemis baidarėmis (nelygu poplūdžio galia). Tačiau, turbūt labiausiai tam pritaikyti laivai yra vienviečiai kajakai ir pripučiamos plaukimo priemonės.

 

             Trumpa priešistorė (savaitės įvykių apžvalga).
             Pirmadienis, antradienis, trečiadienis. Pliusinė temperatūra. Lyja. Sniegas tirpsta kaip lašiniai virš laužo. Atsiranda viltis, kad po trijų metų laukimo šiemet galim sulaukti puikaus potvynio. Orų prognozės savaitgaliui pačios netikėčiausios. Pagal įvairių tarnybų pranešimus temperatūra bus nuo plius šešių iki minusinės. Ir mūsų džiaugsmui žadami krituliai. Garsiai dar niekas nekalba, bet visų bičiulių mintys tos pačios – kad tik nešaltų.
             Ketvirtadienis. LYJA. Vilniuje pusnys smenga tiesiog akyse, gatvėmis ir šaligatviais šniokščia vanduo, kiemuose telkšo giliausios balos. Visas miestas susisupęs į rūko ir drėgmės maršką. Laukiamo potvynio tikimybė tampa apčiuopiama. Kelis kartus per dieną klausomasi orų prognozių. Rankos niežti – taip norisi irklų ir balto vandens. Pradedama pusbalsiu kalbėti apie galimą savaitgalio plaukimą. Mudu su Gyčiu pradedame paskubomis organizuotis aliumininius rėmus, o Alvydas padidintais tempais virina naują katamaraną. Juk ištvinusi Dūkšta – puikiausias įrangos ir įgūdžių bandymų poligonas.

 

             Penktadienis. 6:30 aš su Gyčiu sėdame į mano "guzą" ir lekiam prie Dūkštos pasižvalgyti. 7:15 – jėėėėėėėėėgaaaaa, vandens lygis stipriai viršija vidutinio potvynio normą. Lietus savo darbą atliko. Pasivaikštome pakrantėmis, šiaip ne taip prasibrauname prie senojo malūno. Visur pilna vandens – veržiasi, čiurlena mažesni ir didesni upeliūkščiai, tarsi išdykę vaikai bėgantys pas motiną, teka į Dūkštos glėbį. Nerami ir pati Dūkšta – verčiasi, burbuliuoja, baisia jėga neša šiukšles ir medžių gabalus. Deja, užvartų po žiemos nei kiek nesumažėjo. Tampa aišku, kad tai nebus lengvas pasiplaukiojimas, kokius turėjome pastaruosius tris pavasarius. Vandens greitis, jėga ir masė įtikina, kad teks imtis visų atsargumo priemonių. Juolab kad Dūkštos pakrantėse dar stovi pusmetrinės sniego pusnys, kurios per naktį tirps ir aišku, jog vandens lygis pakils dar labiau. Su pakilia nuotaika lekiu į darbą.

             Internete pasirodo "Vikingų" pranešimas apie patvinusią Dūkštą ir įspėjimas apie būtinas saugumo priemones. Internete pasipila klausimai, patarimai, dalijamasi informacija apie būsimus savaitgalio plaukimus. Aistros verda :–). Dirbti man nelabai sekasi, nes visos mintys apie rytojaus plaukimą. Deja, aš galėsiu plaukti tik po pietų. Apmaudu iki ašarų.
             Vakare pabaigiam tvarkyti katų rėmus ir kitą inventorių. Susiskirstom ekipažais. Katamaranais plauks Jurga su Irma, Gytis su Remigijumi ir Kuras su Rita. Aš su Edva ir abiem Alvydo sūnumis (Mindaugu ir Juliumi) atvažiuosime po pietų.

             Tik prieš užmigdamas prisimenu, jog nedaviau bičiuliams "morkos". Neramu. Šeštadienis. 8:00 aš jau visų susitikimo vietoje ir perduodu "morką". Tauta ją priima gana nepatikliai ir su aiškia abejone – kaži ar prireiks, bet jei jau taip nori...
             Visą dieną mano mintys sukasi tik apie Dūkštą. "Plaunuosi" iš darbo ir genu savo "guzą" prie upelės. Gaunu žinutę į mobilų telefoną: "Pradurti du katai. Tauta išsimaudė, bet visi sveiki. Vyksta gelbėjimo darbai. Ačiū už morką". Čia tai bent, ir kas gi ten darosi. Atlėkęs randu pustuščią stovyklavietę, degantį laužą ir pora anksčiau matytų plaukikų. Iš jų sužinau, jog trys mūsiškių katai išplaukė pirmieji (velnias, pirmiems visada sunkiausia), po jų – Daktaro katas. Kiek paplaukęs, Daktaras srovės buvo pakištas po medžiu ir tik priplaukę Alvydo bei Vyto ekipažai padėjo jam išsikrapštyti.

 

             Montuojame katą, o Julius pučia "Saidę". Paskambina Jurga: Gyčio katui šakės. Visai neramu pasidaro. Surinkę įrangą, ruošiamės išplaukti, kai netikėtai parsiradęs Gytis nutrenkia ant žemės vienos gondolos likučius. Taaaip, vaizdelis nekoks. Vidinio baliono išvis nėra, o iš viršutinio apvalkalo tik draiskalai belikę. Gytis trumpai papasakoja, kas nutiko: beplaukdami, jau visai netoli žiočių, vaikinai užlėkė ant atsikišusios kaip kardas šakos ir katą pamovė kiaurai – kaip šašlyką. Visą kitą atliko nepaprastai stipri srovė. Nelinksma. Prieš pat išplaukiant sužinau dar vieną naujieną – nukentėjo ir Alvydo katas. Neatlaikė ir lūžo rėmas, o pats katas buvo nuneštas ir vėliau pagautas mūsiškių. Tiesa, plaukiantiems "Saidėmis" sekėsi visai neblogai ir maršrutą jie pabaigė. Štai su tokiom nuotaikom paliekame stovyklavietę ir mes.

             Dūkšta. Gražu pasižiūrėti į "verdantį" vandenį. Leidžiame laivus ir startuojame. Julius su "Saide" vienas, aš su Edva ir keleiviu (Mindaugu) ant kato. Edva nors ir pirmąsyk tokiose sraunumose, bet laikosi puikiai ir dirba gerai. Įveikiame kliūtis visai neblogai. Julius šmėkščioja priekyje. Srovė neša greitai, tik spėk lankstytis ir išsisukinėti nuo žemai pasvirusių šakų. Išlendame iš už posūkio ir pamatome Julių, įsipainiojusį tarp šakų ir spaudžiamą vandens. "Saidė" vibruoja, blaškosi ir taikosi verstis. Priplaukiame prie pat ir su katu nustumiame Julių tolyn. Dabar pirmi plaukiam mes. Vienas posūkis, kitas, priekyje pasimato užvartų krūva, bet katas, atrodo, turėtų pralįsti. Šauniai įvairuojame į tarpą ir prašokę šią kliūtį staiga papuolame į spąstus. Už kliūties buvęs rąstas suspyruokliuoja ir pakyla iš vandens, o po juo palenda dešinė gondola. Katas įstringa ir sustoja, o srovė pradeda pavojingai semti kairę gondolą. Noriu šokti pas Edvą, kad atsvertume katą į kitą pusę, bet tarp mūsų Mindaugas, o laiko perlipti per jį jau nebelieka.

 

             Katas pradeda svirti. Pakeliu akis ir matau, kaip Edva, aukštai iškilęs virš manęs ir nubrėžęs dailų puslankį, dingsta tarp putotų bangų. Mano galvą irgi užpila vanduo. Liemenė traukia į viršų, o srovė neša tolyn. Viena ranka laikau irklą, o kita bandau išsikepurnėti iš po katamarano. Galvoje viena mintis – kur Mindaugas. Išneriu. Žiopčiodamas įkvepiu gurkšnį oro ir pamatau Edvą, besimurkdantį netoliese. Tačiau niekur nesimato Mindaugo. Srovė vėl mane užpila. Išneriu ir šaukiu Edvai, kur Mindaugas. Staiga priekyje išgirstam šauksmą. Mindaugą, lengviausią iš mūsų, srovė nunešė į priekį ir pakišo po medžiu. Ten jį ir pamatėme, rankomis įsikirtusį į virš vandens pakibusią šaką. Katas, į kurio šonus buvom įsikibę mes su Edva, pavojingai artėja prie Mindaugo, grąsindamas jį visai prispausti po medžiu. Tačiau Edvai pasiseka nusigauti prie kato priekio ir nukreipti jį į šalį. Šaukiu Edvai, kad laikytusi kato, o pats prisiiriu prie Mindaugo. Šiaip ne taip pasiseka įsiremti kojomis į dugną ir pačiupti už pakarpos Mindaugą. Srovė verčia iš kojų, laikytis neturiu už ko – vienoje rankoje irklas, kitoje Mindaugas.

 
 

             Pagaliau pavyksta irklą užmesti ant pakrantės krūmynų. Žingsnis po žingsnio prisitraukiu Mindaugą ir privelku jį prie kranto. Čia jau padeda atbėgęs Julius. Šiaip ne taip išlipu ir aš. Edvai pavyko užsikarti ant apvirtusio kato ir už posūkio, ramesnėje tėkmėje, prišvartuoti prie kranto ir užtraukti ant sausumos. Visi trys šlapi kaip ciuciukai. Mindaugui liepiu bėgti prie laužo ir ten persirengti sausais rūbais. Julius jį palydi. Kol parsiranda Julius, stipriai sutemsta, toliau plaukti darosi išties pavojinga. Todėl persiiriam į kitą upės pusę ir susirinkę įrangą parkulniuojam į stovyklavietę.
             O čia verda aistros. Tamsu, bet visur – prie laužo, prie mašinų, prie laivų buriuojasi plaukikai ir gurkšnodami arbatą ar kai ką stipriau aptarinėja buvusį plaukimą. Vertėsi beveik visi. Kas sykį, o kas ir ne vieną. Po to vieni kitus žvejojo iš upės. Iš kalbų tampa aišku, jog Nerį pasiekė kelios vienvietės "Saidės", guminukės ir katas. Paskaičiavus mūsų grupelės nuostolius paaiškėja, jog iš turėtų penkių katų trys išėjo iš rikiuotės.

             Prie laužo jau statomos palapinės, kai kas ruošiasi čia nakvoti. Sužinome, jog vis dar nėra Vyto (plaukė su Alvydu), po overkilo praradusio savo kuprinę ir nusivijusio jos ieškoti su pasiskolinta "Saide". Pasiųsti pavymui žmonės jo dar nerado.

             Tačiau mes su Edva pirmiausia lendame iš šlapių rūbų, išgeriame arbatos ir važiuojame prie Dūkštos žiočių. Privažiavę žiotis vidury lauko pamatom pusnuogį vyrą. Vo, blin... Hm, greičiausiai kažkas iš plaukikų. Priėjęs atpažįstu Vytą. Pasirodo jam pasisekė tamsoje surasti tarp ledų įstrigusią savo kuprą, bet niekaip nepavyko mobiliu susisiekti su jo ieškančiais draugais. Padedame supakuoti daiktus ir visi kartu grįžtame prie laužo. Dalis plaukikų pasilieka čia nakvoti, dalis važiuoja į Kernavę, o mes pasukame į Vilnių ir picerijoje aptariame rytdienos plaukimą. Paaiškėja, jog kitą dieną Irma ir Rita plaukti negali, o Jurgos ir Gyčio katams sudraskyta po vieną gondolą. Taigi, iš dviejų likusių gondolų suformuojamas naujas, tarptautinis, katas, kuriuo rytdieną žada plaukti Jurga su Gyčiu. Remigijus su Kuru ir aš su Edva plauksime savais laivais. Palinkėję viens kitam geros nakties, išsiskirstome. Bevažiuodamas namo, sulaukiu skambučių, jog ryt ryte prie mūsų jungiasi Gražina su Rūta ir Andrium, ir Mindaugas su draugu.

 

             Iš ryto mane pažadina skambutis – Remigijus guli su temperatūra ir plaukti negalės. Kuro telefonas išsikvėpęs ir ryšio su juo nėra. Rytas prasideda š.......... . Po kiek laiko antras skambutis – iš žaidimo iškrenta Gytis. Vaikinams murkdymasis dvi valandas šaltame vandenyje į naudą neišėjo. Taigi, susirenku įrangą, pasiimu Jurgą ir dumiam prie upės. O čia.... Oooooooooooooo, kiek tautos. Be vakarykščių plaukikų stovi krūvos kitų automobilių, surinkinėjami "Taimeniai", kraustomi plastikai. Beje, vanduo smukęs apie 10–15 cm. Trise susirenkame katą ir vieną "Saidę". Ant kato mes su Edva, "Saidėje" – Jurga. Iš Jurgos rėmo ir Gražinos gondolų surenčiamas antras katas, juo plauks Andrius su Rūta – silpnas ekipažas, o Mindaugas su bičiuliu – perspektyvūs naujokai – prisipučia trečiajį. Alvydas su sūnumis neplaukia. "Saidėmis" plauks Vladas su draugu, Vyto chebra ir Gražina – visi patyrę plaukikai. Ateina žinios nuo upės – taimenininkai vartosi. Taip, upė vis dar stipri. Imame laivus ir nešamės prie upės. Pirma grupė – Jurga, aš su Edva ir Mindaugo katas – atsišvartuojame, krante palikdami besiruošiančias plaukti dvi karkasines ir vieną plastikinę baidares.

 

             Judam normaliai, nesunkiai įveikdami kliūtis ir gana greitai atsiplėšiame nuo mažesnį patyrimą turinčio Mindaugo. Poroje vietų tenka apsinešti. Vis palaukiam likusiųjų. Deja, mūsų niekas nesiveja. Pagaliau pamatome plaukiančią "Saidę", irkluojamą kanojiniais irklais. Irkluotojai pasiduoda dešiniau, įsipina tarp šakų, juos paspaudžia po medžiu ir... tauta jau murkdosi. Padedame išlipti "ruoniams" ir iškrapštome jų valtį. Hm, nuo vieno iš ekipažo narių gerokai neša alkoholiu. Netikėtai sutinkame Dūkštelėje įvykius fiksuojantį Raimį. Vakar plaukė pats, šiandien filmuoja kitus. Pro šalį praplaukė Vladas su bičiuliu. Jų valdomos "Saidės" lengvai manevruoja tarp užvartų ir nesunkiai įveikia kliūtis. Mes taip pat judame toliau. Srovė puiki. Katas valdosi be priekaištų. Praplaukiam malūną, įveikiam rėvą, pasišiaušusią aukštom bangų keterom ir judam tolyn. Priplaukiame liūdnai pagarsėjusią užvartą, ant kurios pasimovė Jurgos ir Gyčio katai. Vandenyje kažkas mėlynuoja. Panašu į Gyčio kato vidinį balioną. Pasidarom virvinę perėją ir su Edva išlupam suplėšytą balioną.

 

             Judam toliau. Plaukti nepaprastai smagu ir tiek. Vėl apsinešame laivus. Ir poroje vietų kirviu prakertame praplaukimus. Taip besidarbuojant mus pasiveja Mindaugo ekipažas. Abu šlapi kaip undinės, bet pasiryžę plaukt toliau. Pavaišinam juos "antigripinu", ir kiek šnektelėję, vėl sėdam ant katų. Ties viena pavojinga užvarta, galinga vandens srovė krenta beveik pusantro metro. Tačiau su "Saide" galima pabandyti lįsti, ir Jurga pareiškia norą tai išbandyti. Būčiau nieko prieš, jeigu ne du kitame krante pasvirę virš upės medžiai. Po jais tikrai valtį pakiš, srovė per daug stipri. Taigi, eksperimentą atidedam geresniems laikams.
             Netrukus priplaukiam santaką. Stojam. Greitai pasirodo ir laimingi Mindaugas su draugu. Krantu atbėga Julius. Pakuojamės daiktus ir einame prie mašinos. Pakeliui netikėtai mus sustabdo du vaikinukai. Pamatę mūsų rankose surastą daiktamaišį, jie teiraujasi kito tokio paties. Jame turi būti rūbai, mobiliakas, mašinos rakteliai ir t.t. Tikrinam. Pasirodo, tai ir yra jų daiktai. Bičams pilnos kelnės laimės. Dėkingi pažada parvežti Mindaugą su bičiuliu namo.

 

             Parsirandame prie laužo. Čia sužinome, jog Andrius su Rūta vertėsi už poros posūkių ir daugiau nebeplaukė, o Gražina plaukė tik iki malūno. Dar išgeriam po puodelį arbatos, susipakuojame daiktus ir grįžtame į Vilnių.
             Kovo pabaigoje saulaukėme ir antros potvynio bangos. Tąsyk aukščiausia vandens lygį upė pasiekė sekmadienį. Bet vandens tekėjo mažiau nei pirmojo potvynio metu. O ir pačių plaukikų buvo gerokai mažiau. Šeštadienį Utenos turistų klubo senbuviai buvo atvežę pamokyti naujokus. Tauta liko sužavėta. Vienvietės "Saidės" šalininkas Romas kartu plukdėsi ir dukrą. Manau, keturmetė Vika buvo jauniausia Dūkštos nugalėtoja.
             Štai tokie atsiminimai iš šiemetinio plaukimo Dūkšta.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika