"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Dūkšta
    Alvydas Barzdėnas

             Mažas, Dūkštos upelis, giliai įsirėžęs tarp aukštų kalvų, smagiai marma į Neries glėbį. Žiemą, kai ant stačių slėnio šlaitų vos laikosi sniegas, jis nusekęs klaidžioja tarp akmenų sąvartynų. Tada Dūkštą nesunku perbristi, neprisėmus aulinių batų. Tačiau pavasarį arba po gausių šiltos žiemos kliūčių, kada greitai tirpsta sniegas Sudervės ir Maišiagalos apylinkių kalvose, Dūkštos žemupys virsta galingu drumzlinu srautu, nesutelpančiu siauroje vagoje. Taip 1988 metų pirmosiomis dienomis sniego tirpsmo vandenys sukėlė tokią potvynio bangą Dūkštoje, kad upelis išgriovė penkių metrų aukščio vandens malūno užtvanką, sutvirtintą akmenimis, geležinėmis sijomis ir betono blokais.
             Pavasariniais Dūkštos potvyniais mielai naudojasi kai kurie vandens turistai. Juk nuolydis upelio žemupyje siekia 12,5 metrų vienam kilometrui! Tai jau tikra kalnų upė. Jeigu yra pakankamai vandens, ji gali tarnauti puikiu treniruočių poligonu. Visa bėda, kad pats potvynio pikas trunka vos kelias dienas. Ir nors paskui dar gerą savaitę laikosi aukštas vanduo, tačiau plaukimas būna jau ne toks įspūdingas.
             Tais metais, kai mes pirmąkart išsiruošėme į Dūkštą, pavasaris vėlavo. Kovo viduryje dar visur gulėjo kietas, slidžia puta pasidengęs sniegas, ir mes su malonumu skrajojome Trakų kalvomis. Užuovėjoje jau galima buvo nusirengti iki pusės ir degintis pirmuosiuose pavasario saulės spinduliuose.
             Saulė darė savo, ir po keleto dienų kalvų viršūnėse ir pietinėse atšlaitėse pasirodė juodi arimų lopai. Tačiau tikrą pradžią pavasariui davė tuoj po ekvinokcijos nušniokštęs gausus šiltas lietus, lydimas pirmosios perkūnijos. Lijo kelias naktis iš eilės. Dienomis tirštas rūkas ėdė sniegą, kuris tižo, vanduo užpildė visas žemumas, purvinais srautais kliokė į slėnius, tirpdydamas juose per žiemą suneštą storą sniego sluoksnį. Upės per kelias dienas išėjo iš krantų, pradėjo tirpti ledas ežerų pakraščiuose.
             Ankstų paskutinio kovo šeštadienio rytą mes penkiese (Pranas, Levas, Frenkas, Vygis ir aš) iššokome iš autobuso Dūkštose ir patraukėme keliu link Kernavės. Dangus giedras, tik horizonte boluoja keli debesėliai. Čirena vieversiai. Negalime atsikvėpuoti gaiviu laukų oru, atsiduodančiu drėgna žeme, pirma perkūnija, sprogstančių medžių pumpurais.
             Tik pradėjus leistis į Dūkštos slėnį, ausis pasiekia duslus šniokštimas. Džiugiai suplaka širdis: nejaugi toks potvynis? Bėgame, lenkdami vienas kitą, žemyn, prie tilto. Iš tolo matyti, kaip siūbuoja, besipriešinančių srovei užtvindytos pakrantės krūmų viršūnės. Baltuoja bebrų apgraužti ir ledo lydžių nubrozdinti medžių liemenys. Rusvai drumzlinas vanduo siaučia tarp kelmų, išvartų, nešdamas medžių kamienus, šakas ir visokias per žiemą susikaupusias šiukšles. Šimtas metrų prieš tiltuką upė staigiai šokteli žemyn per kelis užvartų ir akmenų laiptukus, išrėžia du staigius posūkius ir, galvotrūkčiais bėgdama, dingsta po dviejų metrų pločio betoninio tilto arka. Byra žemyn vandens plaunamas kelio pylimo žvyras, pamažu šliaužia į upę velėna su ką tik pražydusiais šalpusniais.
             Einame krantu prieš srovę tol, kol surandame sausesnę pievutę, kur galima nublokšti kuprines ir pradėti laivo statybą. Supokši kirviai. Pilkšvas dūmas dideliais tumulais kyla virš alksnių viršūnių į žydrą dangų. Įmirkusios malkos nenori degti. Levas kaišioja į laužą skiedras, sausą žolę ir visas išraudęs pučia pučia. Mes su Pranu surinkinėjame katamarano rėmą, Frenas ir Vygis pučia kameras.
             Nepraeina nė dvi valandos, ir katamaranas baigtas, prie laužo garuoja didelis košės puodas, baigia užvirti arbata, ant plačios irklo mentės guli gražiai supjaustyti lašiniai su svogūnais. Gurkšnoju arbatą ir negaliu atitraukti žvilgsnio nuo pro šalį lekiančio drumzlino srauto. Truputį neramu. Žinoma, Dūkšta – ne Baškausas. Tačiau... Valdyti katamaraną iš visos mano kompanijos padoriau moka tik vienas Frenkas. Na, gal dar šiek tiek Pranas. Kiti rimtesnėmis upėmis plaukiojo tik plaustais. Bandau čia pat, ant kranto, paaiškinti pagrindinius katamarano vairavimo principus, tačiau iš patyrimo žinau, kad iš to mažai naudos. Per penkias minutes slalominės technikos neišmokstama.
             Leidžiame savo laivą į vandenį ir greitai sušokame ant viršaus patys. Srovė iš karto pradeda pašėlusiai nešti. Frenkas kaip tyčia nuėjo krantu fotografuoti. Sėdžiu priekyje dešinėje, šalia manęs – Vygis. Upės vaga kol kas tiesi, srovė dar ne itin stipri, ir mes šauniai lekiame pirmyn, pralendame pro susipynusias medžių šakas – visi prie to pripratę. Priekyje pasirodo kelio pylimas. Frenkas uždusęs bėga prie jo, kad spėtų užlipti, nufotografuoti. Reikėtų sustoti duoti jam laiko. Tačiau srovė greitėja, įsibėgėjusi ties posūkiu smogia visa jėga į didžiulę išvartą prie kairiojo kranto. Reikia ištraukti katamaraną iš srovės į dešinę, pataikyti į siaurą praėjimą ir, nušokus nuo kriokliuko, staigiai mestis kairėn, kad neužlėktum ant didelio akmens pačiame srauto viduryje. Ir čia iš karto pajuntu, kad bet koks rimtesnis manevras neįmanomas. Mano įgula kanojiniais irklais temoka makaluoti pirmyn ir atgal, o srovė per daug greita, kad šitaip galėtum apeiti kliūtis. Tiesa, nežmoniškos Prano ir Levo jėgos dėka pavyksta išvystyti nemažą greitį ir išvengti prispaudimo prie išvartos. Tačiau toliau įsibėgėti nėra kur. Neriame žemyn nuo kriokliuko, priekį pavyksta atmesti kairėn nuo akmens šonu, katamaranas pasvyra, vanduo šliūkšteli ant mūsų. Visa laimė, kad "prilipome" prie akmens daugiau iš šono, o ne iš priešsrovinės pusės. Pati srovė greitai mus nukelia, padėdama išvengti overkilio.
             Ties antru posūkiu trenkiamės į krantą ir pusiau skersi nudardame akmenimis nuo sekančio kriokliuko. Tik čia, sukaupus visas jėgas, man pavyksta šoniniais pritraukimais išplėšti katamaraną į pylimą, įvairuoti po tilto arka.
             Išlindus iš tamsaus betoninio tunelio į saulės šviesą, čia pat ramus užutekis. Kaip tik laiku. Nors jau iki pusės spėjom permirkti lediniame vandenyje, tačiau nuo kaktos varva prakaitas. Darosi aišku, kad su tokiu plaukimu be nuotykių neapsieisim. Maža to, kad nemokame valdyti laivo. Jaučiasi, kad po žiemos esame "praradę formą" – sulėtėjusi reakcija, susilpnėję raumenys.
             Šalpusniais apaugusiu šlaitu nusirita uždusęs molinas Frenkas. Siūlau jam pakeisti ką nors iš įgulos, tačiau jis atsisako – per daug nusiplūkė bėgdamas krantu. Ką gi, reikės kiek įmanoma dažniau sustoti.
             Žemiau tilto upės nuolydis padidėja. Gerai, kad dauguma akmenų apsemta, išvirtusių medžių mažai. Keletą kartų pavyksta prisišvartuoti. Pailsime patys ir duodame laiko Frenkui užeiti į priekį, kad įdomesnėje vietoje užimtų poziciją fotografavimui.
             Tačiau viskas įvyko netikėtai ir visai "neįdomioje vietoje". Leidomės su srove staigiais vingiais į vis gilėjantį slėnį. Pranas su Levu vis stengėsi išvystyti kuo didesnį greitį, kad posūkiuose spėtų perkirsti srovę. Iš dalies tai pavykdavo. Bet ties vienu vingiu srovė prispaudė mus prie kairiojo kranto ir didelių greičiu bloškė į storą vandenin įsibridusį karklą, gerokai palinkusį virš upės. Dar buvo likę penketas metrų, ir sutartinai dirbant, galima buvo ištraukti katamaraną iš pagrindinės srovės. Atmečiau priekį į dešinę ir sušukau už mano nugaros sėdėjusiam Levui daryti tą pat. Tačiau Levas, žinoma, manevrą įsivaizdavo savaip. Jis puolė iš visų jėgų irkluoti į priekį. Rezultate trenkėmės priekiniu kairiuoju kampu į karklo kamieną. Užpakalyje kažkas pliumptelėjo į vandenį. Dar neįsivaizduodamas srovės jėgos, atsisukau pažiūrėti, kas ten dedasi, ir pats nepajutau, kaip atsidūriau vandenyje. Katamaranas atsistojo piestu, lyg bandydamas įlipti į medį. Vygis buvo savo vietoje ir laikėsi už pasvirusio karklo šakų. Prano su Levu nesimatė. "Svarbiausia išlaikyti katamaraną, kad neapvirstų, su juo visus išžvejosim" – pagalvojau.
             – Vygi, palaikyk, aš tuoj užlipsiu, – ištiesiau Vygiui savo irklą, kad galėčiau lengviau užsiropšti ant jo, nes kojomis dugno nesiekiau, kabojau vandenyje ant gelbėjimo liemenės. Tačiau Vygis nespėjo pagauti mano mesto irklo, ir tas dingo srovėje.
             Man užlipus, katamaraną pavyko pastatyti į daugmaž horizontalią padėtį. Išniro iš po laivo Levas ir, spjaudydamas vandenį, užsirioglino ant viršaus. Pasirodė iš vandens Prano galva, trenkėsi į storą karklo šaką ir vėl dingo. Čia jau ne juokai! Bet po kelių sekundžių Pranas išniro dešiniau, užlipo pas mus ir, kasydamasis guzą viršugalvyje, pareiškė, kad be reikalo nepasiėmė šalmo. Gelbėjimo liemenių jie su Levu kažkodėl nepasigedo.
             Frenkas – šaunuolis! Nepabūgo iki juostos įlysti į vandenį, kad spėtų pagriebti mano irklą. Ir dar keletą kadrų pliaukštelėjo mūsų maudynei įamžinti.
             Taigi, dabar tik vienas Vygis liko rimčiau neišbandęs ledinio vandens gniaužtų. Matyt, ir neturėjo noro bandyti, nes, man pasiūlius plaukti trise, kad lengviau būtų suvaldyti katamaraną, pasisiūlė į krantą pas Frenką. Nuo šalto vandens mūsų galvos prablaivėjo: supratome, kad su tokia stipria srove juokauti negalima. Ėmėm labai rimtai aplenkinėti kiekvieną kliūtį. Laivo palengvėjimas irgi davė naudos. Dabar aš galėjau be didesnių pastangų vairuoti katamarano priekį. Pranas po maudymosi, matyt padarė kai kurias išvadas, nes daugiau pradėjo mosuoti irklu skersai plaukimo krypčiai.
             Dabar jau sėkmingai rėžiame posūkius, aplenkiame išvartas ir pavienius akmenis. Upės tėkmė pamažu lėtėja, plaukti darosi dar lengviau.
             Užleidžiu savo vietą ant katamarano Frenkui. Matyt, jam irgi nebuvo likti pusiau sausam. Tik pradėjus plaukti – skersai visą upę nuvirtęs šakotas medis. Srovė nestipri, katamaranas lengvai švartuojasi prie kairiojo kranto prieš pat išvartą.Levas kaip kiškis tuoj pat šoka į krantą. Pranas, įsibridęs iki pusės batų aulų į vandenį, bando perkelti katamaraną per šakas:
             – Frenkai, šok iš kitos pusės, padėsi! Matai, negilu...
Frenkui dukart sakyti nereikia. Vienas šuolis, ir...Frenkas iki kaklo polaidžio vandenyje. Juoko ir keiksmų banga, fotoaparatų spragsėjimas.
             Vis dėlto Frenkas nepuola į seklesnę vietą, o ramiai perkelia su Pranu katamaraną per medį. Paskui, kad nesušalti, skubiai griebia irklą.
             Dar posūkis, ir upė įsilieja į didelį drumzlino vandens tvenkinį. Pakrantės plikos, nykios: parudavusi pernykštė žolė, žvirgždas. Jaučiamės lyg būtume atsidūrę tundroje. Sulipame ant katamarano visi penki ir lėtai kasamės į kitą krantą, prie užtvankos. Atviroje vietoje vėjas košia šlapius drabužius. Darosi žvarbu. Slidžiomis betoninėmis plokštėmis šiaip taip užtempiame katamaraną ant užtvankos. Užtat žemyn į kitą pusę smagiai nučiuožiame grūdėto sniego liežuviu.
             Upės vaizdas žemiau užtvankos visai kitoks. Išlėkęs iš apgriauto betoninio tunelio, stiprus srautas dūžta į akmenų krūvas, ritasi gelsvomis putomis pasidabinusios bangos. Prasideda didžiausio nuolydžio Dūkštos atkarpa. Ji tęsiasi gerus du kilometrus – nuo čia iki pat žiočių.
             Frenkas, matydamas, kad bus neblogų kadrų, vėl eina fotografuoti. Jam padeda Vygis. Upę daug kur spaudžia statūs skardingi šlaitai, ir vienam vytis katamaraną, kartu gaudant foto objektyvu įdomiausius momentus, beviltiška.
             Vėl sėdu katamarano priekyje, Pranas su Levu užpakalyje, ir atsistumiame nuo kranto į akmenynuose šėlstančią srovę. Švaistausi irklu kaip kardu kairėn dešinėn. Traukiu, atsistumiu, sukinėju priekį akmenų labirintais. Nežiūrint to, kad rūbai šlapi, darosi karšta. Ką veikia Pranas su Levu, jaučiu tik iš to, kaip lengvai sekasi mano manevrai. Atsisukti atgal nėra kada. Dabar aš suaugęs su laivu ir srove.
             Staiga katamaranas smarkiai pasvyra ant kairiojo šono. Ne, nesėdim ant akmens, lekiam toliau per bangas.
             – Alvydai, persėsk į dešinę, – Levas iškrito! – Prano šūkis paaiškina situaciją.
             Persėdu. Kas ten dedasi su Levu, žiūrėti nėra. Aišku, kad jis liko toli užpakalyje. Kuo greičiau sustabdyti katamaraną! Pora stiprių pritraukimų – laivas prie dešinio kranto. Ramaus užutekio nėra. Pranas įkiša irklo mentę į storo alksnio dvišakumą, pritraukia laivo užpakalį. Pasiruošiu šokti. Bet srovė spaudžia katamaraną didžiule jėga, irklas trakšteli, ir Pranas priverstas jį staigiai paleisti.
             Mus neša pirmyn didelės drumstos bangos. Dauguma akmenų apsemti, tik priekyje už kokių trisdešimt metrų išnyra didžiulė akmeninė "plyta". Pačioje srovėje.
             – Viskas. Baigta! Apsivošim! – šaukia Pranas.
             Aš net aikteliu iš nuostabos. Šaltakraujiškas bet kokioje situacijoje jokioms emocijoms nepasiduodantis Pranas pasimetė. Tik vėliau, jau krante, supratau jo padėtį: Pranas be irklo ant katamarano jautėsi bejėgiu keleiviu. Be to, nežinodamas visų katamarano valdymo paslapčių, buvo įsitikinęs, kad ir aš su vienu irklu nesuvaldysiu laivo.
             Žinoma, vienam staigiai patraukti į šoną visą katamaraną ne taip jau paprasta. Iš dalies man tai pavyksta, ir mes, nubrozdinę akmens šoną, su vėjeliu pralekiame pro šalį. Toliau – posūkis dešinėn, kairėje – ramesnis vanduo. Pasuku laivą įstrižai srovės užpakaliu į kairįjį krantą ir šoniniais pritraukimais priplaukiu prie kranto. Pranas iš karto šoka, ir įsikibęs viena ranka į medį, ištraukia katamaraną iš vandens kartu su manimi.
             Lekiame, kiek turime jėgų, krantu prieš srovę. Levas jau čia pat, jau išlipęs iš vandens. Visas mėlynas nuo šalčio šokinėja basas ant sniego, pildamas iš batų vandenį. Vygis padeda jam išgręžti autus. Frenkas, nesulaikydamas juoko, pasakoja Levo nuotykius. Jis iš kranto viską puikiai matė ir, aišku, būtų padėjęs Levui išsikapanoti, tačiau situacija, pasirodo, buvo daugiau juokinga, negu tragiška. Kai smagiai stuktelėjęs į akmenį katamaranas nupurtė Levą, šis atsidūrė gana negilioje vietoje ir iš karto puolė vytis laivą. Bet, nežiūrint to, kad vanduo nesiekė šakymo, stipri srovė pastatė Levą ant galvos. Šis vėl išsikapanojo, atsistojo, dar bandė vytis mus su Pranu, ir vėl pasikartojo tas pats.
             – Maniau, Levas kūliavirsčius vandenyje daro: tai galva iškyla, tai kojos; tai galva, tai kojos. Gal kokius septynis kartus, – aiškina, netverdamas linksmumu, Frenkas.
             Levui ne juokai rūpi. Sustiręs, pamėlęs jis pareiškia, kad daugiau ant katamarano nesės:
             – Geriau bėgte iki Neries ir kuriu laužą.
Jo vietą užima Vygis. Vėl lekiame, trankydamiesi į akmenis, kokį kilometrą. Paskui upė po truputį aprimsta. Pralaviravę pro kelis nuvirtusius medžius, išplaukiame į beveik stovintį vandenį. Priekyje girdėti krintančio vandens šniokštimas. Užtvanka?
             Švartuojamės. Einame pažiūrėti. Mus pasiveja uždusęs nuo bėgimo Frenkas su dviem fotoaparatais ant kaklo ir kuprine sausų rūbų ant pečių. Dabar krante jis vargsta vienas.
Ne, priekyje ne užtvanka. Natūralus pusantro metro aukščio krioklys per visą upės plotį. Pirmą kartą matau tokį Lietuvoje. Nuo krioklio ritasi nemaža vandens masė, tačiau apačioje ji išsisklaido išplatėjusioje vagoje. Visur kyšo akmenys. Šoksim?
             Pranui dėl to jokių abejonių nekyla. Sėdam į savo vietas ir išvairuojame į upės vidurį. Frenkas nuo kranto signalizuoja, į kurią vietą taikyti. Krioklio briauna čia pat. Paskutinį kartą ištiesiname katamaraną išilgai srovės. Atsilošiame atgal ir – op! Priekis, įsirėmęs į dugną, įstringa tarp akmenų. Iš viršaus ant mūsų veržiasi vanduo.
             – Išlipkit ant briaunos! Ten negilu. Aš pereisiu į užpakalį, – komanduoju.
             Palengvėjęs priekis iškyla iš putų, ir užbaigęs šuolį, katamaranas lekia pirmyn. Aš vos spėju išsilaikyti neiškritęs. Pranas ir Vygis lieka ant krioklio viršaus.
             Frenkas lekia krantu, norėdamas įšokti į laivą, kad galėtų man padėti, bet aš pamoju, kad susitvarkysiu vienas. Žiotys čia pat.
             Mane kaip kamštį išmeta į plačius patvinusios Neries vandenis. Srovė ir čia gana stipri. Laikausi arčiau kranto, dairausi patogesnės vietos išlipti. Tačiau visur šlapia dumblina pieva, malkų nėra. Pagaliau priekyje pamatau iš reto pušyno kylantį melsvą dūmelį. Aišku,Levas jau ten. Kad būtų greičiau, išplaukiu į stipresnę srovę. Susilyginęs su pušynu, prisitraukiu prie kranto. Iš karto trys poros rankų išgriebia katamaraną kartu su manimi.
             Vos spėjame išlipti į žolėtą terasą, Neryje, kažkur aukščiau Dūkštos žiočių, nugriaudėja pralaužta ledų sangrūda. Pro šalį plaukia lytys. Mes atrišame nuo katamarano šlapias kuprines ir brendame per žibuoklėm mėlynuojantį pušyną link Levo laužo.
             ...Nuo to karto kasmet važiuojame prie Dūkštos sutikti pavasario. Tačiau tokio didelio potvynio kaip tada, pirmąkart, daugiau neteko matyti.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika